DELEGACIJA Į KYBARTUS,
1940 metų birželio 15-16 dienomis
V. ŠLIOGERIS (Australija)
Pernai paskelbti KARYJE K. K. Morkūno atsiminimai apie paskutinius Lietuvos valstybės žlugimo momentus iššaukė atsiliepimus ir kitų, išgyvenusių tas tamsias ir niūrias dienas, liudininkų. Čia spausdiname plk. V. Šliogerio atsiminimus. Savo laiške redakcijai atsiminimų autorius rašo: “Aš tuomet buvau Kariuomenės Ūkio inspektorium apie 2 metus, o ne prezidento adjutantu, kaip mini K. K. Morkūnas. Kybartų įvykius labai gerai ir maždaug tiek kiek aš prisimenu, teisingai aprašė rašytojas Jurgis Gliauda savo įdomioje knygoje “Agonija”.
Kad visuomenė būtų teisingai, be fantazijos painformuota, pateikiu savo atsiminimus tuo reikalu, gal kai-kurias smulkmenas pamiršau, tačiau, svarbius dalykus gerai prisimenu. Rašau kiek sutrumpintai, be daugelio asmenų pavardžių, nes galiu suklysti.” (Red.)
Kariuomenės štabo v-ko gen. Pundzevičiaus žodiniu įsakymu, duotu man jo kabinete, apie 17 val. , 1940 m. birželio 15 d., aš buvau paskirtas tos delegacijos nariu. Anot jo, aš kaip buvęs prezidento A. Smetonos adjutantas, geruose santykiuose su juo, galėsiąs paveikti, kad jis grįžtų į Kauną. Delegacijos pirmininku buvo Finansų ministeris E. Galvanauskas, nariais — Kavalerijos v-kas b. gen. K. Tallat-Kelpša, Šaulių vadas plk. Pr. Saladžius ir tuomet Kar. Ūkio inspektorius plk. V. Šliogeris — aš. Nors delegacijos siuntimo iniciatyva išėjo iš Kar. Štabo, tačiau ji vyko min. pirmininko A. Merkio įsakymu ir manau, su juo pritarimu, ar nurodymu sudėties atžvilgiu. Delegacijos uždavinys — prikalbinti A. Smetoną grįžti į Kauną. Tačiau, buvo pabrėžta, kad jei jis nesutiktų grįžti geruoju, tai atvežti jį be jo sutikimo. Taip bent buvo suformuluotas įsakymas žodžiu.
Delegacijos uždavinys buvo politinis, ne karinis ir nemalonus, bei komplikuotas. Tačiau, kariai vykdo savo tiesioginių viršininkų įsakymus ir šis buvo pradėtas vykdyti.
Prieš išvykimą, delegacijos nariai, sėdėdami automobilyje, laukė apie 2-21/2 val. Ožeškienės g-vėje, man rodos, prie min. Galvanausko buto, jų pirmininko išeinant važiuoti. Būk, ten ėjo ministerių pasitarimas. Kas dalyvavo pasitarime nežinau, gal buvo ir ne ministerių.
Išėjus min. E. Galvanauskui, sėdome į mašinas. Nežinau kodėl, min. E. Galvanauskas sėdo važiuoti kartu su manim. Važiavom dviem mašinom. B. gen. Tallat-Kelpša ir plk. Pr. Saladžius važiavo pirmoje, min. Galvanauskas ir aš — antroje. Išvykom kiek po 10 val. vakaro.
Kadangi keliais, beveik iki Mauručių, žygiavo karinės voros, tai važiuoti teko lėtai. Atvykta į Marijampolę apie 1:30 val. ryto (birželio 16 d.), ten visai išaušo. Sustota 9 pėst. pulko rajone. Pulkas jau buvo išvykęs, būk, Kr. Aps. ministerio gen. K. Musteikio įsakymu. Rastas paliktas karininkas su keliais kareiviais. Tikrai neatsimenu, bet, rodos, b. gen. Tallat-Kelpša, telefonavo į Kauną į Kar. Štabą pranešdamas apie 9 p.p. išžygiavimą.
Iš Kariuomenės Štabo (neatsimenu kieno, tur būt gen. Pundzevičiaus — štabo viršininko) buvo duotas griežtas įsakymas būtinai grąžinti į Marijampolę 9 pėst. pulką, pranešant jo vadui, kad nevykdytų Kr. Aps. ministerio įsakymų. Gi, Kr. Aps. ministeris gen. Musteikis buvo išvykęs su Prezidentu į Kybartus. 9 p.p. vadui įsakyti vykdyti Kar. Štabo įsakymus, duotus su min. pirmininko pritarimu.
Tą uždavinį įvykdyti, t.y., grąžinti pulką, išvyko viena mašina b. gen. Tallat-Kelpša. Jis tą uždavinį įvykdęs, dar prieš Kybartus, atsivijo mūsų mašiną. Kita mažina važiavom toliau plentu. Sustota Vilkaviškio komendantūroje, tačiau, ten nieko nesužinota. Vykom toliau.
Į Kybartų miestelį atvažiavom apie 3 val. ryto (jau birželio 16 d.). Šviesu, bet labai ūkanota. Važiuojant per miestą, tikrai neatsimenu, ar iš sutikto gatvėje šaulio, ar policininko sužinojom, kad prezidentas su šeima ir palydovais randasi gimnazijos direktoriaus bute, gimnazijos rūmuose.
Delegacija vyko tiesiai į gimnaziją, o ne į policijos nuovadą, ar kur kitur.
Taigi, turiu pažymėti čia, kad K. K. Morkūno (Kario Nr. 10, 1970 m.) teigimas, kad delegacija buvo atvykusi į policijos nuovadą, yra netiesa. Niekas niekur delegacijos nekratė, neinternavo, bei nerikiavo, nei ginklus-pistoletus atėmė. Policijos nuovadoje delegacija nebuvo.
Abiem mašinoms privažiavus prie gimnazijos pamatėm kelta automobilių, aplink stovėjo šoferiai, jų tarpe prezidento mašina ir jos šoferis. Aplink vaikščiojo, lyg patruliai, ar sargybiniai, keli policininkai, bei šauliai.
Delegacijai lipant iš mašinų, pamačiau, mus sutikti ateinančius, prezidentūros du man gerai pažįstamus karininkus ir bene tris saugumo valdininkus iš prezidento apsaugos. Su jais, išlipęs, pasisveikinau, — seni pažįstami. Iš karininkų ir saugumo valdininkų delegacija pirmą sykį išgirdo kad, būk, prezidentas jau “anoj pusėj”, t.y., perėjo sieną į Vokietiją. O jo šeima, būk, sulaikyta ir jai, įsakymu iš Kauno, neleista išvykti. Šeima randasi direktoriaus, p. Ambrazevičiaus, bute.
Iš išorės policijos ir šaulių patrulių buvo neaišku, ar tai yra apsaugai, ar kad neišvyktų — nepabėgtų. Aplink buvę policijos tarnautojai su delegacijos nariais normaliai sveikinosi, tačiau, kiek atmenu, šauliai ne visi, kai-kurie, šnairom žiūrėjo.
Delegacijai įėjus į direktoriaus p. Ambrozaičio butą vienas iš pirmųjų, ką aš sutikau, buvo p. M. Valušienė (prezidento duktė). Dar koridoriuje pasisveikinau, ir iš jos sužinojau, kad prezidento visi šeimos nariai, t.y., p. S. Smetonienė, sūnus Julius su žmona ir kūdikiu ir plk. Valušis yra salione, o pats prezidentas, būk, jau “anoj pusėj” — perėjo sieną į Vokietiją. Čia, dar esant koridoriuje, ar prieškambaryje, atsirado apskrities viršininkas ir nepažįstamas vyr. policijos ar pasienio policijos tarnautojas (tur būt, baro viršininkas), kurie pranešė delegacijai, kad gauta telefonograma iš Kauno (iš ko, man nebuvo aišku) ir įsakyta nieko, nei vyriausybės narių, nei šeimų į Vokietiją nepraleisti ir todėl buvo sulaikyta prezidento šeima. Gal, iš pradžių, kuris iš policijos tarnautojų ir pagalvojo, kad ši “delegacija” atvyko pabėgimo tikslu, bet čia pat išsiaiškinom delegacijos tikslą.
Delegacija įėjo į direktoriaus salioną; nežinau kodėl, bet mane stumtelėjo ministeris Galvanauskas — įeik pirmas! — o jis iš paskos. Įėjęs į salioną, pamačiau visą šeimą susėdus foteliuose. Krito į akis, kad plk. Valušis sėdi su aprištu kaklu ir atsilošęs galva atgal. Mat, prieš pora dienų turėjo gerklės operaciją. Ant stalo, bei, rodos, fortepiono stovi bonka “Cinzano”, matėsi stikliukai, bei kavos puodukai ir kas tai užkąsti, saldaus.
P. S. Smetonienė, dar nespėjus mums pasisveikinti, o tik linktelėjus galva, pakilo nuo sofos ir kreipėsi iš pradžių į mane, o pamačiusi ministerį Galvanauską — į jį, su užklausimu: “Kodėl prezidento šeima užlaikyta ir neleidžiama išvykti. Mūsų dokumentai tvarkoje, be to, prezidentas jau perėjo sieną ir nėra jokios teisės užlaikyti šeimą. Kodėl šeima užlaikoma lyg įkaitai?” Min. Galvanauskas pradėjo aiškinti p. S. Smetonienei. Aš, tuo tarpu, išėjęs iš saliono, p. M. Valušienei pakvietus nuošalin, tiesą sakant, į p.Ambrozaičių virtuvę, išaiškinau jai delegacijos uždavinį ir papasakojau visą reikalą, bei kokios perspektyvos.
Po min. Galvanausko išaiškinimo p. Smetonienei ir policijos pareigūnų patvirtinimo, kad prezidentas perėjo sieną į Vokietiją tikrai, min. Galvanausko pavedimu, aš, direktoriaus Arnbrozaičio bute, atskirame kambaryje esančiu telefonu iššaukiau Kauną ir ministerį p-ką A. Merkį, kuriam keliais žodžiais papasakojau padėtį. Paskui, min. Galvanauskas ilgiau aiškinosi — kalbėjo telefonu su A. Merkiu. Kiek supratau, jo nuomone, kad perėjus prezidentui sieną, nėra reikalo užlaikyti šeimą lyg įkaitus, bet A. Merkys nesutiko šeimos išleisti.
Po to, įvyko keletas telefonu pasikalbėjimų su A. Merkiu; kalbėjo bent tris kartus, ir p. S. Smetonienė, ir p. Valušienė, ir vėl min. Galvanauskas. Tačiau, A. Merkys šeimą išleisti nesutiko. Iš visų aiškinimo kalbų vietoje ir telefonu paaiškėjo, kad, būk, vyriausybės (neaišku, kokios sudėties) nuomone, valstybės labui yra tikslu, kad prezidentas ir šeima grįžtų į Kauną.
Galų gale, po valandos aiškinimosi, A. Merkys įsakė delegacijai vykti į Eitkūnus ir prikalbėti A Smetoną grįžti ir vykti į Kauną. Leidimas iš vokiečių policijos buvo išrūpintas per keletą minučių per mūsų pasienio policiją.
Visa delegacija, abiem mašinom, nuvyko prie pasienio barjero. Čia, berods, b. gen. Tallat-Kelpša buvo porai minučių įėjęs į pasienio policijos būstą. Visi išlipom iš mašinų. Plk. Saladžius ir aš likom prie mašinų ir stovinėdami apie 50 metrų prieš barjerą šnekėjom, bei laukėm. Min. Galvanauskas ir b. gen. Tallat-Kelpša pėsčiomis perėjo į Vokietiją — Eitkūnus, į viešbutį, kur buvo prezidentas A. Smetona ir jo adjutantas plk. ltn. Žukaitis. Už, maždaug, valandos jie grįžo ir mums pasakė, kad prezidentas nesutinka grįžti, nes, jo nuomone, būdamas užsienyje jis Lietuvai daugiau gero padarysiąs, kaip grįžęs į Lietuvą dabartinėm aplinkybėm. Sėdom į mašinas ir grįžom į direktoriaus Ambrozaičio butą, ne į kokią nors policijos įstaigą-nuovadą.
Vėl telefonu iš direktoriaus buto susirišta su Kaunu — ministeriu p-ku A. Merkiu. Min. Galvanauskas plačiau (mums girdint) pranešė pasikalbėjimo eigą su A. Smetona ir kodėl jis nesutinka grįžti ir prašo išleisti šeimą. Min. p-kas A. Merkys labai pyko kodėl A. Smetona nesutinka grįžti. Dar su min. p-ku A. Merkiu kalbėjo telefonu p. S. Smetonienė ir p. M. Valušienė prašydamos, gražiuoju, išleisti išvykti. Min. p-kas A. Merkys buvo kietas, tiems prašymams nenusileido. Galų gale, po tų visokių pasikalbėjimų min. p-kas A. Merkys įsakė delegacijai dar kartą vykti į Eitkūnus pas A. Smetoną ir dar kalbinti grįžti.
Vėl važiavom prie pasienio barjero. Ir vėl min. Galvanauskas ir b. gen. Tallat-Kelpša ėjo pėsčioms į Eitkūnus, į viešbutį. Grįžę, vėl pranešė, kad A. Smetona nesutinka grįžti, tais pačiais argumentais remdamasis. Vėl min. Galvanauskas telefonu informavo min. p-ką A. Merkį. Nors min. p-kas A. Merkys, iš kart dar spyrėsi, bet, po neperilgų kalbų, sutiko A. Smetonos šeimai leisti vykti į Vokietiją.
Prezidento A. Smetonos visa šeima, su jų daiktais, mašinomis buvo nuvežti iki pasienio barjero. Tai buvo apie 6-7 val. ryto, birželio 16 d. Čia šeima išlipo ir pėsčia perėjo sieną be kliūčių. Jų daiktai, būk, buvo permesti per pasienio barjerą.
Tos paskutinės scenos savo akimis aš nemačiau, nesinorėjo matyti; čia pat papasakojo tie, kurie ėjo jos pasižiūrėti.
Delegacija, dar prisidėjus Teisingumo ministeriui Tamošaičiui, su šeima, grįžo į Kauną, apie 12 valandą.
