Šaulė Tremtyje

“Sugrįžę paukšteliai čiulbės visada, visada. . .
Tau, mano Mamyte, gražiausia, gražiausia diena!”

“Šaulė Tremtyje” sveikina visas lietuves motinas, nes lietuvės moterys išlaikė lietuvybę. Jos, sukdamos ratelį, išmokė savo vaikus skaityti iš draudžiamos lietuviškos maldaknygės. Jos įdiegė į jautrias savo vaikų širdeles Gėrio ir Grožio daigelius, išmokė mylėti Dievą ir Tėvynę.

Ne rožėmis, bet dažnai dygiais erškėčiais buvo nuklotas lietuvės motinos gyvenimo kelias. Dažnai skausmo kalavijai varstė jų širdis, kai palaiminusios išleido sūnus savanorius Lietuvos laisvės ginti. Ką jos jautė, kai okupantai suiminėjo, kankino ir žudė nekaltus jų vaikus? Kai turgaus aikštėj matė išniekintus sūnų partizanų kūnus? Ką išgyveno ji, kai užkaltam vagone ant jos rankų užtroško josios kūdikis? Kai Sibire badu mirė jos maži vaikai, o ji nei kąsnelio juodos duonos neturėjo jiems paduoti? O pagaliau ar ir šiandien dažnai skausmu neplyšta lietuvės motinos širdis, kai viskuo pertekę josios vaikai save moraliai smukdo ir žudo?

Mėgiamiausi laisvalaikių užsiėmimai

Elena Gimbutienė

Vargu ar lietuvių kalboj yra vienas žodis, atitinkąs anglų kalbos hobby, kuris naudojamas mėgiamiausiems laisvalaikių užsiėmimams apibūdinti.

Lietuviai, ypač kilę iš kaimo, turi įgimtų gabumų visokiems darbeliams. Senesni žmonės gerai prisimena ūkininko gyvenimą, kai visi namų apyvokos bei lauko darbų įrankiai buvo savo pačių rankomis padaromi. Visas maistas ir gyvulių pašaras pačių išauginamas ir pagaminamas, žmonės tada buvo labai darbštūs ir išradingi.

Kai pasibaigdavo lauko darbai ir derliaus sudorojimas, moterys verpdavo, ausdavo, megzdavo, siūdavo; vyrai skaptuodavo, virves sukdavo, krepšius pindavo, įrankius darydavo. Atsirasdavo savo rankomis padaryti baldai, skrynios, šaukštai, klumpės, grėbliai ir šimtai kitokių dalykų. Kas mūsų nesigrožėjo mamyčių ir sesių lietuviškais audiniais, juostomis; nesigardžiavo namie gamintomis maisto atsargomis. Dabar visko galima nusipirkti parduotuvėse, turėk tik pinigo. Ir žmonės užsimuša tą pinigą užsidirbdami. Dažnas nusiskundžia gyvenimo tuštumu. Monotoniškoje kasdienybėje, ypač dirbant nemėgiamą darbą, atbunka protas, pavargsta kūnas.

Tenka jieškoti būdų nervams atpalaiduoti, nuoboduliui išsklaidyti, dvasiniai atsigauti. Daugelis amerikiečių, kurių tarpe gyvename ir kuriems norom nenorom stengiamės prilygti, senai išrado nervų atpalaidavimui vaistų — mėgiamą laisvalaikio užsiėmimą, t.v. hobby. Jau darbe jie ima galvoti kaip grįžę iš darbo maloniai praleis laiką ką nors lipdydami, piaustinėdami, tapydami ar kokį kitokį patinkamą darbelį dirbdami.

Tiesa, moterys, namų šeimininkės, mažų vaikų motinos, ypač, jei joms tenka ir pragyvenimas užsidirbti, dažnai turi daugiau darbo nei laiko. Tačiau ir jos dažnai pailsi bemegzdamos, siuvinėdamos ar ką nors panašaus darydamos.

Tikro hobby esmė yra ne vien įdomiau laisvalaikį praleisti, tačiau daug svarbiau yra, kaip sako tos srities žinovai, įsigyti žinių, įsijungti į malonią ir kartu mums naudingą veiklą, išmokti amato, bei pasiruošti juodai dienai, kada nustojus esamo darbo, ar išėjus į pensiją, tas mėgiamas užsiėmimas duotų galimybės ir užsidirbti. Kita vertus, mėgiamas užsiėmimas, veiklos pakeitimas, panaudojimas iki tol paslėptų gabumų, pakelia moralę, padidina fizinį bei dvasinį atsparumą, padeda savijautai ir tuo apsaugoja nuo narkotikų ar svaigalų vartojimo.

Šių dienų jaunimui hobby turi dar daugiau svarbos negu subrendusiam žmogui. Užsiėmimų pasirinkimas yra neribotas. Be įvairių sporto šakų, chorų, tautinių šokių grupių, galima lankyti įvairius kursus ar studijuoti korespondenciniu būdu. Galima lavinti įvairius gabumus, dalyvauti įvairiose organizacijose, tvarkyti įvairius rinkinius — kad tik laikas būtų įdomiai ir naudingai leidžiamas.

* * *

Džiugu — viena iš pirmųjų šaulių, agronome Elena Gimbutienė, dabar gyvenanti Kalifornijoje, įsijungė į ŠT bendradarbių eiles ir šis, jos pirmasis įnašas, apie mėgiamiausius laisvalaikių užsiėmimus yra ne tik įdomus, bet ir pamokantis. Ačiū sesei!

PAGERBTI JAUNIEJI ŠAULIAI — ABITURIENTAI

Š.m. balandžio 4 d. Stasio Butkaus kuopos moterų sekcijos susirinkimo metu, buvo pagerbti šių metų gimnazijų abiturientai, šaulės ir šauliai: Silvija Leonavičiūtė, Irena Sventickaitė ir Kastytis Karvelis. S-gos pirmininkas pasidžiaugė jais, juos pasveikino, palinkėjo ir ateity sėkmingai siekti mokslo ir įgavus daugiau žinių būti naudingais žmonijai ir dirbti Nepriklausomai Lietuvai. Kiekvienas abiturientas gavo dovanų po metinę “Kario” prenumeratą ir po auksinį šaulišką ženklelį. Pirmininkas pageidavo, kad tas auksinis ženklelis juos visad puoštų ir kitiems bylotų, kad jie yra lietuviai šauliai.

Tas gražus jų pagerbimas buvo jiems labai miela staigmena. Įteiktos dovanos prasmingos ir būtų gražu, kad ir kitos kuopos pasektų tuo gražiu pavyzdžiu ir tuo pritrauktų daugiau jaunuolių į šaulių eiles.

ŠAULĖ E. AUGUSTINAVIČIENĖ - RUGIENIENĖ

Vos įsteigus spaudos darbuotojų premijų fondą, paskelbus taisykles ir paskyrus komisiją, atsirado ir pirmieji to fondo mecenatai — Elena ir Gediminas Rugieniai iš Tillsonburgo, Ontario, Kanadoje. Abu Rugieniai yra aktyvūs DLK Gedimno kuopos šauliai.

Sesė Elena — senųjų ateivių Rožės ir Stasio Augustinavičių dukra. Au-gustinavičiai — stambūs ūkininkai, tabako augintojai, žentas taip pat ėmėsi tabokininko darbo ir šiuo metu Rugieniai, vieni iš stambiųjų tabokininkų, turi net du tabako ūkiu. Būdami labai darbštūs, pasistatė liuksusinę rezidenciją Tillsonburge. Abu yra veiklūs visuomenininkai. Gediminas nuo pat kuopos įsisteigimo eina pirmininko pavaduotojo pareigas. Elena gražiai išaugino ir išauklėjo dvi dukras. Viena jų, šių metų liepos mėnesį, ruošiasi sukurti šeimą. Reikia tikėtis, kad ir dukros žengs darbščios motinos pėdomis ir šeimas sukūrusios nenutols nuo lietuvybės, įsijungs į šaulių eiles ir dirbs, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę.

Abu Rugieniai labai dosnūs kiekvienam lietuviškam reikalui. Jų piniginė visada atvira. Nežiūrint, kad jie ir stipriai finansiniai stovi, tačiau ir pas juos tie $225 nesimėto.

Garbė jiems, nes jie patys būdami darbštūs įvertina ir kitų darbą.

Michigano lietuvių dailininkų, mėgėjų ir pritaikomosios dailės paroda Detroite

Stasio Butkaus Kultūros sekcija, vadovaujama Jono Švobos, suorganizavo ir suruošė labai įdomią, įvairią ir naują parodą. Parodoje su savo darbais dalyvauja net 19 įvairių sričių menininkų. Gražių paveikslų išstatė sąjungos Moterų vadovė sesė Kunigunda Kodatienė ir šaulys Jonas Kavaliauskas, bei visa eilė vyresnių ir jaunesnių tapytojų. Jūros šaulys Jurgis Baublys -— labai įvairių savo darbų: iš riešuto medžio reljefinį Lietuvos žemėlapį, Kauno Vytauto Didžiojo Kultūros muzėjaus modelį, lietuviškus kryželius, Rūpintojėlius, lietuviškos sodybos pastatus, laikrodį, lempą ir visą eilę kitų.

Daug paveikslų, vazų, audinių, keramikos dirbinių parodai pasibaigus atsidurs naujų savininkų rankose. Daugelis lankytojų gėrėdamiesi paroda, gėrėjosi ir Stasio Butkaus kuopos kultūrine veikla.

Ši paroda aiškiai byloja ką gali lietuviškas kūrybinis genijus ir darbštumas.

Jaunieji šauliai Irena Sventickaitė ir Kąstytis Karvelis, šių metų Detroito abiturientai. K. Sragausko nuotr.

Stasio Butkaus kp. moterų sekcijos susirinkimas

Stasio Butkaus kp. moterų sekcijos naujoji vadovė sesė Bronė Selenienė, 1971 m. balandžio 4 d., sušaukė seses į Lietuvių Namus aptarti ir nustatyti moterų veiklos gaires. Nors daug sesių buvo išvažiavusių, tačiau susirinko nemažas būrelis.

Atidarydamas susirinkimą s-gos ir Stasio Butkaus kp. p-kas Vincas Tamošiūnas pasveikino seses, pristatė naująją vadovę ir padėkojo senajai vadovei sesei Lydijai Mingėlienei bei įteikė jai dovaną — gražią, ilgą lietuvišką juostą.

Likusios vienos sesės, naujajai vadovei pirmininkaujant, svarstė kaip pagyvinti sekcijos veiklą, iš kur gauti lėšų siuntiniams į Suvalkų trikampį persiųsti, bei dovanėlėms seneliams ir ligoniams pirkti. Buvo svarstoma kuo šaulės gali prisidėti, kad amerikiečiai plačiau ir geriau susipažintų su lietuvių kultūra, Lietuvos tragedija, bei paskutiniųjų mėnesių įvykiais. Nutarė ir ateity siųsti siuntinius, lankyti ligonius ir senelius ligoninėse ir senelių prieglaudose, padėti vargan pakliuvusiems. Nutarė talkininkauti Kultūros sekcijai suorganizuojant kavutę su vaišėmis atidarant parodą, platinti bilietus į abiejų kuopų ruošiamą gegužės 16 d. Čiurlionio ansamblio koncertą, gegužės 30 d. suruošti pavasarinę išvyką į p. Brazių sodybą, netoli Dainavos. Išvykos — gegužinės metu paruošti visiems pietus, pravesti dovanų traukimą ir tuo būdu sukelti lėšų moterų veiklai pagyvinti. Po susirinkimo naujoji vadovė visas seses ir brolius, kurie laukė sesių, pavaišino ir kartu su broliais giliau pasvarstė šaulių moterų vėliavos įsigijimo ir kitus klausimus.

Šaulių Moterų Diena Kultūrinėje Savaitėje

Balandžio 18 d. s-gos Moterų vadovė, Stasio Butkaus kp. vadovė, ŠT redaktorė ir aktyvesnės sesės Lietuvių Namuose, šaulių būkle svarstė Kultūrinės savaitės Moterų dienos programą. Moterų diena įvyks ketvirtadienį, birželio 17 d. Sesės nutarė tą dieną pravesti vėliavos pakėlimo ir nuleidimo apeigas, pakviesti moteris paskaitininkes, vykdyti praktinius užsiėmimus, kaip šiaudinukų varstymą ir pan. Išstatyti sesių rankų darbus, pasikeisti retais receptais, pravesti laužą su įdomesne menine programa.

Jau laikas nutarti kiek sesių dalyvaus Kultūrinėje savaitėje, kuo atskirų kuopų moterys gali prisidėti, kad Moterų diena būtų įdomesnė.

Iki pasimatymo Kultūrinėje savaitėje.

1971 metų kovo 10 dieną Vokietijoj mirė Kazimiera Kudirkaitė-Norkaitienė. Su gilia meile ir pagarba prisimenam ją tie, kurie ją pažinom, nes ji buvo viena iš pirmųjų šaulių mūsų laikinojoje sostinėje — Kaune.

Audringais, neramiais, Laisvės kovų metais, kai mūsų savanoriai ir susiorganizavę šauliai, griebę šautuvus, skubėjo į frontą Lietuvos, nuo iš trijų pusių puolančių priešų, ginti. Mieste nebuvo kam eiti ryšininkų pareigas, budėti prie telefonų, priiminėti telegramas, perdavinėti žinias. Tų atsakingų pareigų tada ėmėsi saujelė inteligenčių lietuvių. Nesvyruodamos jos įsijungė į šaulių eiles ir ėmėsi darbo.

Šaulei Kazei Kudirkaitei tekdavo paaukoti nakties poilsį ir budėti prie telefono. Dienai išaušus ruošdavosi ji į darbą įstaigoje, nes tos pačios sesės buvo ir naujai įkurtųjų ministerijų sekretorės. Kraštui tada labai trūko išlavintų žmonių.

Po darbo susiburdavo sesės aptarti ką pasiųsti į frontą brangiesiems broliams, sužadėtiniams, tėvams ar giminaičiams. Nebuvo tada dar parduotuvių, nebuvo prekių, negalima buvo nupirkti dovanų, reikėjo jas pačioms pasigaminti, nes juk Lietuva dar tik kėlėsi iš griuvėsių. Tad ardydavome savo senus megztinius ir megzdavome kariams pirštines, kojines; Kazytė, atsimenu, kimšdavo tabaką į gilzes, gamindavo kariams papirosus.

Ji buvo gimusi Suvalkijoj. Jos tėvas, žymus to meto advokatas, su baime išleido vienturtę dukrą mokytis į Petrapilį. Baugino jį to miesto drėgnas, nesveikas oras. Petrapilyje Kazė studijavo Bestuževo kursuose kalbas.

Grįžusi, labai daug pasidarbavo nepriklausomą Tėvynę atstatant. Tai buvo savęs išsižadanti, pasiaukojanti, didelio takto, gerai išlavinta, išauklėta, šviesi asmenybė. Patyriau jos gerą, švelnų būdą Kaune viename kambaryje su ja begyvendama.

Sukūrusi su Jonu Norkaičiu šeimą, apsigyveno nuosavame, gražiame ūkyje už Nemuno. Sulaukė sūnaus Jonuko. Vyro rūpestingai globojama augino sūnų.

Pasitraukusi į Vakarus, Norkaičių šeima apsigyveno gražiame Bad Mergenheimo kurorte. Pastaruoju metu pradėjusi silpti, nesulaukusi pavasario, kovo 10 tyliai užgęso. Nuliūdę liko jos mylimieji vyras ir sūnus ir visi, kurie ją pažino.

Tebūna tau, Kazyte, lengva ilsėtis, kad ir ne savo tėvynėje, kurią taip karštai mylėjai.

Janina Narūnė


Kas sekantis?

Birželio mėnuo — vienas iš gražiausių mėnesių Lietuvoj, tačiau lietuvių tautai birželis be galo skaudus. Birželio penkioliktą sukanka 31 metai nuo Sovietų okupacijos. Trisdešimt vieneri — žiaurios okupacijos, bei tautos naikinimo — metai.

Birželio 14-18 dienomis sukanka 30 metų, kai Sovietų Sąjunga vienerius teroro, suiminėjimų, nekaltų lietuvių persekiojimo metus apvainikavo iš anksto suplanuotu ir žiauriai įvykdytu masiniu Lietuvos gyventojų trėmimu į tolimąjį Sibirą, Altajų ir Kazachstaną. Nors jau trisdešimts metų nuo to baisiojo birželio praėjo, tačiau ta kruvina žaizda lietuvių tautos širdyje neužgijo ir negali užgyti tol kol laisvam pasauly plaka bent viena lietuviška širdis, kol gyvas lietuviškas žodis, kol veikia Šaulių s-ga. Juk nei viena lietuviška organizacija tiek nenukentėjo, nei vienos organizacijos narių nebuvo tiek išžudyta, kiek nukentėjo šaulių, kiek jų išvežė užkaltų prekiniuose vagonuose. Juk ir s-gos Močiutė buvo Sibiro kankinė. Visų laisvėje esančių lietuvių, o ypač šaulių, šventa pareiga byloti apie rusų komunistų brutalumą, apie tremiamų kūdikių kančias, apie lėtą bado mirtį ligonių, vaikų, senelių. Juk iš 40,000 išvežtųjų tik dalelė išliko gyvų, dar mažesnė dalelė pasiekė laisvus kraštus. Kol kas tik trys Sibiro kankinės paskelbė savo prisiminimus. Viena iš jų — sesė Stefanija Rūkienė, kuri tik po pusmečio laisvame krašte nugalėjo baimę ir prabilo.

Tremtinių kaulais nuklotos taigos tyli; tolimojoje šiaurėje esantis tautų kapinynas — nebylus. Už juos privalome kalbėti mes — laisvojo pasaulio lietuviai. Juk raudonasis vampyras, išgėręs vienos aukos kraują, iščiulpęs jėgas, jieško naujų aukų. Ir nieks nežinome kuri auka bus sekanti. Tad kol jo tinklas dar mūsų nepasiekė, šaukime ir skelbkime: — Pabusk, laisvasis pasauli, pažink komunizmo pavojų, pažink komunistų metodus ir kėslus! Budėk, kad šio laisvojo pasaulio plotai nevirstų antruoju Tautų Kapinynu!

Bet birželis taip pat reiškia ir nepaprastą, žiauriausiom priemonėm neužgniaužtą, lietuvių tautos norą būti laisva. Skelbdami pasauliui lietuvių tautos tragediją, prisiminkime, kad birželio 22 dieną sueina trisdešimts metų, kai prie kryžiaus kalama, grandinėmis sukaustyta tauta, sukaupusi visas jėgas pasipurtė ir tinkamu momentu sutraukė grandines ir su ginklu rankoj stojo prieš okupantą. Spontaniškai, vieningai. Kariai, šauliai, darbininkai, mokiniai — visi, kas galėjo pakelti ginklą, nebodami pavojų, sukilo. Kaip 1918-1920 metais menkai ginkluoti savanoriai nepabūgo iš trijų pusių puolančių, gerai ginkluotų priešų, taip 1941 metais, dažnas plikom rankom, prieš, iki dantų ginkluotą, keleriopai gausesnį priešą stojo žūtbūtinėn kovon. Daugelis žuvo, bet neveltui. Jau birželio 23 dieną Lietuva ir užsienis iš Kauno radijofono išgirdo džiaugsmingą žinią: “Lietuva atgavo savarankumą, sudarė vyriausybę ir ruošiasi laisva gyventi.”

Deja, tik šešetą dienų pagyveno laisva, nes naujasis okupantas uždėjo savo leteną, kitokią, bet taip pat geležimi kaustytą.

Nors tas laisvės momentas buvo toks trumpas, tik švystelėjimas, tačiau tautai be galo svarbus. Tas spontaniškas sukilmas parodė pasauliui, kad lietuvis už laisvę kovoti ir mirti nebijo. Jis sutvirtino tautos ryžtą bei tikėjimą. Tikėjimą, kurį taip vaizdžiai išsakė Klemensas Jūra:

Sužaliuos tėviškėlė iš naujo,
Ir atgimus laiminga, laisva;

Per golgotas, per ašaras, kraują,
Prisikels ir gyvens Lietuva!

PRIEŠ TRISDEŠIMTS METŲ

EGLĖ

Gyvenau tuomet Vilniuje. Iš Fredos Sodininkystės mokyklos, kurioje daugelį metų dirbau, pirmam bolševikmečiui užėjus buvau perkelta į Augštesniąją Sodininkystės mokyklą Žvėryne. Ta mokykla buvo atidaryta vietoje anksčiau ten buvusios lenkų Sodininkystės gimnazijos. Nors dirbau Vilniuj, bet šeimos ir draugystės ryšiai, bei įvairūs reikalai traukė mane į Kauną. Ten buvo mano dar nenusavinti namai. Juose gyveno dukros šeima. Ilgamečiai bendradarbiai, gerieji kaimynai ir Kauno kapinėse mano tėvelio ir vyro kapai — tai vis ryšiai, kurie rišo su Kaunu. Gavusi begonijų ir lobelijų daigų — o anuo metu ne taip lengva buvo jų įsigyti — ketinau papuošti man brangius kapus. Tad vos auštant birželio sekmadienio rytui, pėsčia patraukiau geležinkelio stoties link. Mergaičių bendrabutis, kuriame turėjau kambarį, buvo paskutinis namas Sėlių gatvėj, už jo baigėsi grindinys ir vingiavo kelias į

Viršuliškes ir Kalvarijų plotus. Kelio iki stoties keli kilometrai. Gretimose kalvose augą reti ąžuolai dar išsilikę nuo miestelėnų naikinančios rankos, žvilgėjo saulėje savo dar neišnykusiu rusvumu. Slėsnesnėse vietose šliaužiojo rūko kamuoliai. Atbudo paukščiai, kur ne kur sulodavo šuo, skersai kelio berbėgdavo katė. Skubėjau tuščiomis gatvėmis nejaukiai dairydamasi į namų vartus. Vilniečiai neskubėjo keltis. Nustebau geležinkelio stotyje neradusi įprastos žmonių minios. Vagonai, visad perpildyti rusų kareivių, ir įvairių civilių, šiandien buvo pustušti. Pagalvojau, — todėl, kad sekmadienio rytas, vos penkta valanda, todėl ir tuščia. Pro vagono langą slinko įprasti Lietuvos vaizdai: miškai, pievos, kalvelės, dirbami laukai, kur ne kur besiganą arkliai, vienas kitas vežimas su skubančiu ryto vėsą išnaudoti pakeleiviu.

Privažiuojant Kauną ryto idiliją sudrumstė

Kultūrinės savaitės Dainavoje vadovas j.š. M. Vitkus tariasi su šaulių moterų vadove K. Kodatiene Kultūrinės savaitės reikalais.    K. Sragausko nuotr.

grėsmingas nerimas — pasigirdo daugelio lėktuvų ūžimas, lyg bombų sprogimas. Privažiavus stotį, neleido keleiviams iš karto išeiti į gatvę. Ilgėliau sulaikė požeminiame išėjime. Vietiniai spėliojo, kad vėl vyksta bandomasis aliarmas. Tie aliarmai visiems buvo jau gerokai įgrisę. Nerimavau, nes buvau numačiusi daug darbų atlikti ir tą pačią dieną Vilniun grįžti.

Pagaliau išėjau į gatvę. Prie į rytus einančio traukinio grūdosi rusų minia: kariškiai, moterys ir vaikai. Visi praėjimai buvo užgrūsti jų turtu. Stoties patalpos, stoties aikštė, net Vytauto prospektas pilnas skubančių, išsigandusių rusų ... O aš nieko nesuprasdama skubu kapinių link, kad tik tos mano sunkiai gautos gėlytės nenuvystų, kad dar prieš kaitrą suskubčiau jas pasodinti. . . “Kur tu čia vaikštinėji, juk karas prasidėjo!” — perspėja praeivis. Nenusigandau. Tik kai sodinant gėles praūžė vokiečių lėktuvas ir šalia manęs nukrito jų kulkos nukirsta šaka — išsigandau, ir pagalvojau, pagaliau atėjo lemtingoji valanda. Parūpo kuo greičiau pasiekti namus Fredoj. Per Nemuną persikėliau valtele, nes kelias į geležinkelio tiltą buvo užtvertas. Kol užlipau į kalną keletą kartų apšaudė praskrisdami vokiečių lėktuvai. Slėpiausi nuo jų už šlaito medžių. Skubėdama meldžiaus ir baiminaus — ar neperšovė ko iš mano artimųjų?

Namie radau visus sukilusius. Be dukros, žentas, buvęs aviacijos karininkas, tuo metu mokytojavo Birutės kaimo pradinėje mokykloje, čia dar gyveno aviacijos kapitonas ir dar pora nuomininkų. Rusų pulkininkas su savo žmona daktare, kurie buvo sekvestravę priekinį kambarį, jau spėjo išsikraustyti. Siūlę dukrai kartu su jais bėgti. Dukra su mažu sūneliu ir kitos motinos susigrūdo šalia namo esančiame rūsyje — dvigubo cementinio stogo slėptuvėje. Vyrai jau buvo įsitraukę į sparčiai besiplečiantį sukilimą. Jie organizavo būrius Aviacijos ir Botanikos sodo plotus nuo rusų valyti. Name veikė trys telefonai, tad spontaniškai čia įsikūrė, lyg ir, vietinis sukilėlių štabas.

Buvau aktyvi šaulė. Buvau baigusi trumpus karo gailestingųjų seserų kursus. Rūpėjo savo žinias bendram reikalui panaudoti. Susižinojau su Sodininkystės mokykla. Ten jau buvo sužeistųjų, rastų mokyklos ir Botanikos sodo ribose. Apsiėmiau suorganizuoti Pirmosios Pagalbos punktą. Netoli gyvenęs jaunas gydytojas sutiko padėti. Su mokyklos mokiniais skubiai išvalėm rūsio patalpas. Iš antrame augšte esančio mergaičių bendrabučio prinešėme lovų. Direktoriaus bute radome išskalbtų paklodžių. Jas sukarpę sušukom tvarsčius. Chemijos laboratorijoje radom jodo ir kitokių antiseptikų. Kažkas atnešė porą bonkų degtinės, o degtinė puiki dezinfekcinė priemonė.

Iš kitame sodybos gale buvusios bendrabučio valgyklos atsikraustė šeimininkės su savo katilais ir turimomis maisto atsargomis. Buvusioje bendrabučio skalbykloje turėjo tinkamą virimui pečių ir įvestą vandenį, tad ten ėmė veikti maitinimo punktas.

Sužeistųjų gabeno vis daugiau ir daugiau. Keli rusų kareiviai pasidavė nelaisvėn. Daktaras, kelios vyresnės mokinės-skautės ir aš turėjome darbo pilnas rankas. Džiaugėmės prašvitusią laisvės viltimi, nebegąsdino šūviai, nejautėm nuovargio.

Džiaugsmą sudrumstė pirmoji auka — mokyklos mokinys Juozukas. Pašarvojome jį didžiojoje mokyklos salėje, pridengėme tautine vėliava. Atsirado žvakės ir gėlės. Budėjo jaunesnieji mokiniai, nes jų neišleido į mūšio lauką. Tuo laiku pasirodė gerokai įkaušę trys vokiečių žvalgai. Šalia pašarvoto Juozuko pasistatę stalą jie tęsė puotą ir nešvankiai dainavo. Po kiek laiko vyresnysis įsakė tuoj jį palaidoti. Prie mokyklos prieangio privažiavo poriniu vežimu mokyklos arklių prižiūrėtojas. Kadangi karsto dar nebuvom spėję užsakyti, tai pririšo mirusįjį prie lentos, susuko į maršką, uždengė tautine vėliava ir keli stipresnieji mokiniai buvo bekelią jį ant vežimo, kai pasirodė didesnis vokiečių būrys ir pasigirdo keli šūviai. Pasibaidę arkliai nušoliavo keliu, o vežikas peršauta galva liko gulėti prie laiptų. Po trumpo pokalbio su mokyklos vedėju, kuris kalbėjo vokiškai, vokiečiai perėmė sužeistuosius ir belaisvius, o mokiniams ir mokyklos personalui įsįakė tuoj išsiskirstyti į savo patalpas.

Taip pasibaigė mūsų dviejų dienų sanitarinė veikla. Vos išsisukau nuo arešto. Apsiausties stovis truko dar dvi paras. Nei mokyklos, nei apylinkės gyventojų trobesiai nedaug tenukentėjo. Tik sprogdinant geležinkelio tiltą artimesniems kaimynams langai išbyrėjo..

Tik po savaitės, vargais negalais, grįžau į Vilnių sunkvežimiu. Greit praūžusi karo audra nespėjo daug nuostolių padaryti, bet svarbiausia — tas spontaniškas sukilimas įrodė, kad lietuvis laisvės vilties nepalaidojo.

MIELA REDAKTORE,

Malonėkit atitaisyti kai kuriuos netikslumus “Kario” Nr. 2 tilpusiam mano straipsnely “Lietuvoj buvau šaulė - lakūnė”. Šia proga noriu pareikšti savo dėkingumą “Kario” redakcijai už taip gražiai atspausdintą mano prisiminimų straipsnelį.

Dėkoju Clevelando radijo valandėlės vedėjui Juozui Stempužiui už gražiai perduotą mano straipsnio ištrauką valandėlės klausytojams. Esu dėkinga visiems mane sveikinusiems, bei tiems, kurie įdomaujasi ir klausinėja apie straipsnely aprašytus įvykius.

Lakūnams paruošti teoretiniai kursai truko vienerius mokslo metus, t. y. kursai prasidėjo rugsėjo mėnesį, o gegužės 30 d. gavome baigimo pažymėjimus. Teorinių kursų programa buvo sekanti: 1. Aviacijos storija, 2. Avigacija, 3. Lėktuvai, 4. Varikliai, 5. Radijo telegrafija, 7. Oro teisė, 8. Pirmoji pagalba. Paskaitininkai daugumoj buvo Kauno aviacijos lakūnai — lektoriai, Civilinės aviacijos lakūnai, bei Šaulių aviacijos lakūnai, kuriuos dar gana gerai prisimenu. Inžinierius lakūnas Z. Rimša dėstė: lėktuvai (medžiagų atsparumas). Lakūnas Juozas Šlapelis parašiuto sudėtis, sudėjimas ir leidimasis su parašiutu. Jis buvo labai rūpestingas. Atidžiai stebėdavo mokinį, sudedantį parašiutą, drauge sėsdavo į lėktuvą, kildavo į orą vis aiškindamas, kad tik mokinys nepadarytų klaidos, kuri jam galėtų gyvybę kainuoti.

Atrodo truputį neįtikėtina, kad po 13 valandų mokymosi buvau išleista savarankiškai skraidyti. Trylika valandų nereiškia 13 skridimų. Skridimas — pakilti, apskristi aplink aerodromą ir nusileisti užtrukdavo 5-10 minučių (kartais 3 min.). Aš su instruktorium padariau per tą 13 valandų arti 200 skridimų.

New Yorko lietuvių suaukotais pinigais nupirktas lėktuvas Cub buvo atsiųstas į Klaipėdą laivu. Klaipėdoje sumontuotas ir 1938 m. rugpiūčio 12 d. lakūnas Paulius Šaltenis atskrido juo į Kauną ir Kauno aerodrome padovanojo jį Šaulių aviacijai. Dovaną priėmė šaulių vadas kpt. Audronis, šaulių aviacijos lakūnai mokiniai pirmuosius žingsnius pradėjo lėktuvu Cub.

Pirmoji Lietuvos civilinės aviacijos lakūnė buvo Lorentaitė. Avariją su Cub išgyveno atsargos ltn. Vytautas Čepas.

Kadangi anas straipsnis buvo tik prisiminimai, jokių užrašų neturėjau, tad ir pasitaikė netikslumų.

Salomėja Knistautienė