GELEŽINKELIŲ KUOPA
(Karinės tarnybos prisiminimai)
J. PAPEČKYS
Karo tarnybon buvau priimtas Marijampolės apskrities naujokų ėmimo komisijos, 1931 m. rugsėjo 19 dieną.
Naujokų ėmimo skirstymas įvyko Kaune-Šančiuose, Ryšių bn. kareivinėse, pernakvojant ant šiaudų priklotų grindų. Buvo gana didelis skaičius suvažiavusių naujokų, kurie buvo skirstomi į pulkus ir atskiras technikos dalis. Visi laukėme paskyrimo. Didžiulė eilė įvairiais rūbais apsirengusių, suvažiavusių iš įvairių Lietuvos vietovių, laukė, nelyginant teismo, kur kuris papuls. Eilė mažėjo, artėjo vakaras, prie skirstomo stalo su sąrašais sėdėjo keliolika įvairių dalių ir laipsnių karininkų, kurie busimuosius karius skirstė pagal sąrašus.
Belaukiant, priėjo ir mano eilė. Vienas iš majorų paklausė vardo ir pavardės, kartu paklausdamas ar patinka kariškas gyvenimas ir kur norėčiau tarnauti. Prašiau jo paskirti į Geležinkelių kuopą, kadangi prieš karo tarnybą dirbau geležinkelių žinyboje, todėl norėjau pagilinti žinias šioje srityje. Kur mane paskyrė nesakė, tik liepė stoti į kairę, į eilę kurioje jau buvo apie 50-60 asmenų. Galvojome, kur mus visus gabens, nes niekas nežinojom paskyrimo.
Baigus skirstymą visus surikiavo į eilę ir nuvedė į šiaudų pilnas kareivines; pernakvoję turėjome išvalyti, šiaudus iššluoti ir palikti kareivines švarias, prižiūrint mums paskirtiems viršininkams. Pavalgę pietus iš bendro katilo, pailsėję ant švarių ir plikų grindų, naujokų kelionę tęsėme toliau. Prie mūsų būrio, kuris buvo nemažas, prisistatė ginkluoti viršininkai-palydovai, pranešdami kad niekas niekur negali pasišalinti, nes greitai turime pasiruošti žygiui. Vienas iš jų buvo gana žiauraus veido ir pasakė: “Čia jums ne mama”.
Visi sąžiningai sustoję į eiles žengėme į Kauno geležinkelių stotį, o mūsų lagaminus paskui vežė gurguolė. Traukinys buvo paruoštas ir paskirti mums vagonai. Sulipę į vagonus laukėme traukinio išėjimo. Kauno stoties budėtojas davė signalą, traukinys pajudėjo Palemono link.
Palikę Kauną pasinėrėme tunelyje ir pajutome troškulį ir dūmus, bet greitai iš jo išlindome ir pravažiavome Palemoną, Gaižiūnus, Jonavą, Kėdainius, Dotnuvą, Gudžiūnus, Baisogalą, Gimbogalą. Radviliškio geležinkelių stotyje mūsų laukė Geležinkelių kuopos griežikų komanda ir žmonių minia. Buvo duotas įsakymas lipti iš vagonų ir stoti į eilę, — pasiruošti žygiui. Su orkestru priešakyje žygiavome pagal geležinkelį plentu Šiaulių link, lagaminus ir sundukus paskui vežė gurguolė.
Priėjome rajoną, prie vartų stovi sargybinis, atiduodamas pagarbą visus praleido. Priėjome prie medinių kareivinių. Ten sustatė visus į eilę. Atėjo vienas iš karininkų, pavardės jo, tuo metu, nežinojome. Pasveikino visus sakydamas: “Sveiki, atvykę!” Jis pareiškė, kad čia yra “Geležinkelių kuopa” ir nuo šios dienos mes esame jos naujieji kariai. Tuo ir prasidėjo mūsų naujas kariškas gyvenimas. Tai buvo 1932 m. liepos 5 d.
Rytojaus dieną visus nuvedė į kuopos pirtį, išdavė kariškus rūbus ir nukirpo visiems plaukus. Iš pirties išėję nepažinome vienas kito, nes buvome vienodai aprengti. Mūsų margus rūbus patalpino į sandėlį, pridedant kortelę su vardu ir pavarde. Po dviejų dienų laisvo gyvenimo buvome skirstomi į skyrius. Buvo paskirti mums ir viršininkai, iš senosios laidos kareivių, kurie turėjo mokyti, kaip turime elgtis ir vaikščioti.
Po keletos mėnesių buvome skirstomi į mokomąjį būrį. Skirstyme dalyvavo pats kuopos vadas, majoras Kutka. Mokomajame būryje buvo šios klasės: Eksploatacijos, Kelio tarnybos ir Traukos tarnybos, be to, dar buvo Technikos dirbtuvės. Pirmiausia buvo pasiūlyta stoti savanoriais, tik mažai jų atsiradus buvo skiriama pagal mokslo stažą.
Jauniems kareiviams neilgai dar būnant buvome sušaukti į didelę valgyklos salę. Majoras Kutka pristatė mums naują Geležinkelių kuopos vadą mjr. Jokūbą Baubliauską. Kiek prisimenu, Geležinkelių kuopoje buvo šie karininkai: kuopos vadas mjr. Baubliauskas, vyr. kuopos karininkas mjr. Gaidys, kpt. Vilutis, kpt. Sakalauskas, kpt. Strasevičius, kpt. Skibarka, ltn. Gavelis, ltn. Kontramavičius, ltn. Šakėnas, vėliau perkeltas į Kauną, į Technikos štabą, gen. Popeliučkos adjutantu; Technikos dirbtuvių v-kas ltn. Virškevičius, vėliau buvo Radviliškio ir Kauno Mašinų ruožo viršininkas; kuopos viršila Tamulis, vėliau pasiliuosavęs ir Griežikų komandos viršila Narbutas. Vėliau kuopai buvo iš pusk. pakeltas į viršilos laipsnį Adomonis.
Geležinkelių kuopos Mokomasis būrys rytinės mankštos metu 1930 m. Komanduoja Itn. Milaševičius (II Pas. karo metu žuvęs Rytuose).
Kuopos bibliotekoje, laisvalaikiu, kariai skaito laikraščius ir žurnalus.
(Visos nuotraukos šiame str. iš J. Smailio albumo.)
^ Geležinkelių kuopos inspektorinis apžiūrėjimas 1931 m. Apklausinėja kuopos vadas mjr. Petras Kutka.
Važiuotus klasės egzaminai 1931 m. pavasarį. Dalyviai: Mokomojo būrio vadas kpt. Gaidys (rusų ištremtas į Sibirą), (deš.) Eksploatacijos sk. direktorius inž. Račkauskas (tremtinys Sibire) ir Radviliškio stoties viršininkas Kuodys.
Taip palaipsniui pripratome prie kariško gyvenimo, susigyvenome su drausme, statutais, kariška tvarka ir tt. Mokomajame būryje didžiausias darbas vyko klasėse, mokantis įvairias specialybes. Rikiuotės tekdavo gana mažas skaičius valandų per savaitę. Tačiau visi turėjome išeiti kuopos numatytą programą. Eksploatacijos skyriuje būdavo stočių viršininkais, budėtojais, jiešmininkais, sukabinėtojais ir tt. Kelio tarnybos skyriuje — kelio ruožo viršininkais, kelio meistrais, kuopų seniūnais, vyresniais darbininkais ir tt. Traukos tarnybos — mašininkais, mašin. padėjėjais, garvežio kūrikais ir kt.
Egzaminus teko laikyti, apmokymą baigus, pačioje Geležinkelių kuopoje. Specialybės egzaminams atvykdavo iš Geležinkelių valdybos atstovai arba direktoriai. Reikalui esant, galima būdavo laikyti egzaminus tiesioginiai ir Geležinkelių valdyboje, pasiruošiant užimamai vietai gauti. Praktikos darbus teko atlikti čia pat Radviliškyje, mašinų ruože (depo), kelio tarnybą — mokomajame poligone, prie įvairių statybų, užtvarų, tiltų, bei geležinkelio ardymo, sprogdinimo įvairių pastatų ir tt.
Geležinkelių kuopos riedmenys — garvežiai, vagonai, kurie buvo paruošti karo reikalams, stovėjo Radviliškio mašinų ruožo patalpose (depo). Mokslui klasės buvo paruoštos gana gerai, atliekant bandymus klasėse. Visos patalpos buvo medinės, valgykla, kurioje tilpdavo apie 200 kareivių, buvo patogi ir gerai įrengta. Traukos tarnybai susipažinimui su tiesioginėmis garvežio dalimis ir jo visu veikimu, tekdavo lankyti depo, kur būdavo, vadinamas, garvežių plovimas. Tuo metu būdavo galima apžiūrėti jo visus svarbesnius įrengimus, kaip jie praktikoje atrodo ir kaip veikia. Kitus vasaros darbus tekdavo mokamiečiams atlikti nuosavame poligone, kuris buvo nebetoli, tik 11/2-2 km. nuo kareivinių, Šiaulių link. Paskutiniu metu kuopos karininkų sugalvotu nauju metodu buvo ardomas geležinkelis pasitraukiant nuo priešo, kad jis negalėtų pasinaudoti, vadinama, specialia kilpa. Taip atlikdami įvairius mokomojo būrio darbus artėjome prie baigiamųjų kurso egzaminų.
Egzaminai tęsėsi keletą dienų; juose, be kuopos karininkų, dalyvavo Geležinkelių valdybos atstovai. Baigus egzaminus puskarininkių klube įvyko bendrosios išleistuvės. Kuopos vado mjr. Jokūbo Baubliausko įsakymu kuopai daugumas buvo pakelti į laipsnius, kiti pasiliko be jų. Tos pačios dienos vakare, per paskutinį patikrinimą, kuris vyksta dažniausia apie 21 val., visi pakeltieji į laipsnius buvo paskirti kuopoje įvairioms pareigoms: sargybų viršininkais, budėtojais r kt.
Mums teko laukti kitos dienos vakaro ir naujo kuopai įsakymo, per kurį viskas yra pranešama. Atėjus patikrinimo metui, stojome į eilę laukdami kada kuopos viršila pašauks mūsų pavardes. Perskaičius kuopai įsakymą aš ir kiti mano draugai, kurie baigėme Traukos tarnybos klasę, buvome garvežio vedėjo padėjėjo specialybe skiriami į praktiką, atlikti tam tikrą stažą, susipažinti su visai riedmenimis, tvarka ir kelio profiliu. Nuo tos dienos skaitėmės Geležinkelių valdybos žinioje. Prieš vykstant reikėjo patikrinti sveikatą pas Geležinkelių gydytoją. Jam išdavus pažymėjimą — turėjome prisistatyti Radviliškio ruožo viršininkui, kuris tą viską perduoda depo budėtojui, o šis skiria su kokiu garvežiu ir kokiu ruožu vyksta praktikantas. Iš Geležinkelių kuopos visiems praktikantams buvo skiriami maistpinigiai ir tam metui būdavo išbraukti iš kuopos mitybos. Paskirtis buvo ta, kad Geležinkelių kuopa turėtų paruoštą visą savo personalą karo reikalams.
Tuo metu Radviliškio Mašinų ruožo viršininkas buvo inž. Žiežniauskas. Jis mus visus priėmė ir dar kai ką paegzaminavo, ar mes tikrai žinome. Jo kabinete sėdėjome apie 2 val. kol į visus jo patiektus braižinius gana trumpai ir aiškiai atsakinėjome. Pareikšdamas, kad rytoj visi pasiruoštume kelionei ir prisistatytume depo budėtojui kuris duos paskyrimą su kokiu garvežiu ir į kokį ruožą vykti, mus atleido.
Išvykus pirmą kartą neveikiančiu trečiuoju asmeniu, susipažinus su kelio profiliu, paprašiau depo budėtoją, kad paskirtų veikiančiu — mašininko padėjėju. Budėtojas, atsiklausęs inž. Žiežniauską, ruožo v-ką, sutiko. Pirmiausia teko dirbti Radviliškyje, apie 2 savaites, manevruojant, vėliau prašiau kad paskirtų į kelią.
Reikalinga būdavo atvykti anksčiau apie vieną valandą — pasiruošti garvežį (budėtojo paskirtą), paimti tepalą, kurą, apsirūpinti viskuo. Mašininkas, taip pat atvykęs kiek anksčiau, patikrina visą garvežį ar viskas tvarkoje.
Pirmoji kelionė Radviliškis—Šiauliai, apie 20 kilometrų, pasisekė gana gerai. Vėliau teko atlikti praktiką Obeliuose ir iš Eglainės (Latvijoje) partraukti ilgas, pakrautas rąstais traukinys, kuris kitos brigados būdavo paimamas ir vykdavo Radviliškis—Šiauliai—Klaipėda kryptimi. Teko pažinti gerai šiuos ruožus: Radviliškis, Kaunas, Šiauliai, Klaipėda, Pagėgiai, Obeliai, Eglainė (Lat.) ir kiti. Visa ši praktika tęsėsi apie tris mėnesius.
Geležinkelių valdyba skirdavo premijas už sutaupytą kurą, tepalą, žibalą ir tt.; be to, vykstant veikiančiu asmeniu mokėdavo kilometrinius.
Baigus praktiką, jeigu norėjai, galima buvo laikyti egzaminus Geležinkelių valdyboje Kaune. Tuo metu Geležinkelių valdybos Mašinų direkcijos direktorius buvo inž. M. Kripas.
Geležinkelio kuopos ir šarvuoto traukinio karininkų kadras 1930-31 m., Radviliškyje. Viduryje plk. (vėliau gen.) K Popeliučka, jo kairėje mjr. (vėliau plk.) P. Kutka.
Po kurio laiko, grįžus iš minėtos praktikos, teko vėl įsijungti į Geležinkelių kuopos gyvenimą. Mūsų draugai jau buvo paskirti viršininkais, jaun. puskarininkių ir grandinių laipsniais ir mokė atvykusius naujus kareivius rikiuotės ir užsiėmimų.
Vieną dieną buvo gautas įsakymas paruošti traukinį karo veiksmams. Visi karininkai ir visas personalas buvome parengties stovyje. Traukinys buvo paruoštas išvykti kiekvienu momentu. Gulėjome pilnoje aprangoje ir laukėme įsakymo. Tas visas įvykis buvo surištas su Klaipėdos kraštu. Netrukus parengtis buvo atšaukta ir visi vėl grįžome į savo vietas. Vėliau buvau paskirtas į kuopos centrinę, prie štabo, kur atydžiai tekdavo budėti, trimis pamainomis.
Tais pačiais 1933 m. buvo gauta telegrama iš Vyr. Kariuomenės štabo kad lietuviai lakūnai kpt. Darius ir Girėnas skrenda mažu lėktuvu per Atlantą iš New Yorko į Kauną. Mano budėjimo metu, naktį, buvo gaunami pranešimai iš Vyr. štabo, bet vėliau nutrūko ir Vyr. štabas pranešė, kad negauna jokio pranešimo apie lakūnus. Dar vėliau, po kiek tai laiko, buvo gauta telefonograma, kad lakūnai Darius ir Girėnas, perskridę Atlantą, Soldino miške žuvo. Nepaprastas smūgis sukrėtė visus mus ir visą Lietuvą.
Prieš baigiant karo tarnybą, teko dar atlikti paskutinius šaudymo pratimus stačiom ir gulom; tas viskas buvo atlikta Linkaičių šaudykloje.
Be to, dar norėčiau paminėti apie “Kuktiškių kaimo karą”. Tarp civilių ir kareivių įvyko nesusipratimas, kurio metu gan smarkiai buvo sužalotas j.p. Lukošiūnas. Tuo metu gyvenome poligone. Pranešus į kuopą, kad taip atsitiko, buvęs viršila Tamulis paskelbė Kuktiškėms “karą”. Visi, apsirūpinę kovos šoviniais, skubėjome į įvykio vietą ir pradėjom kovą kovos šoviniais. J.p. Lukošiūnas buvo patalpintas ligoninėje, kur jam buvo suteikta greitoji pagalba. Kuopos budintis karininkas, atvykęs iš Radviliškio, sustabdė minėtą Kuktiškių “karą”. Visi, po šio “karo”, grįžome į poligoną, į savo palapines.
Artėjant karo prievolės baigimo metui, visi laukėme, kada galėsime važiuoti namo ir užimti anksčiau turėtas vietas — tuo baigdami savo karjerą Geležinkelių kuopoje. Gavome atsargos knygutes, kuriose buvo įrašyta tarnybos pradžia ir pabaiga, taip pat atžymėta kuriuos mokslus baigę, kokią specialybę įgiję it tt. Įsakymu kariuomenei, §58, 1933 m., dalies įsakymu 259 nr., §2, buvome paleidžiami į atsargą.
Autoriaus adresas: J. Papečkys, Maipu 3673, Rosario S. Fe. Argentina.
