ŽUVUSIAM KARIUI VIETNAME
A.A. SERŽ. KĘSTUTIS ALFONSAS PETRAUSKAS
(žodžiai supinti velionį Kęstutį Petrauską, laidojant; skaityti KARIO parengime 10.13.68, Čikagoje)
Matau, kaip tėvai spaudžia rankas . . .
Ir motinos kryžium palydi. . .
Matau, kaip veiduose meilė, kančia.
— Sudiev, Kary, į tolimą žygį!
Matau, kaip Tavo akys regi žemę
Kai malūnsparniais skrendi. . .
Matau, kaip tūkstančiai budi sutemę
— Tarp jų ir Tu kovos nevengi!
Matau, kaip skrenda bombos ir lėktuvai
Dega namai, dūmų stulpai iškyla . . .
Matau, kaip priešui kerta mūs kariai
— Daug jų iš apkasų jau nebepakyla!
Matau, kaip Tau švino kulka pervėrė krūtinę
Ir kraujas liejas džiunglių žemėn . . .
Matau, lietuvio Kario kelionę paskutinę.
— Žmona, vaikai, tėvai, visi ištariam Amen . . .
Matau, dar daug karių žengia į mirtį
Kad tik abi Tėvynės būtų laisvos . . .
Matau, nutils priešas gavęs didį kirtį
Nors mūsų tautos ir kruvinai vaitos!
Balys Brazdžionis
“Jis krito į Viešpaties rankas” -— tarė kunigas paskutinėje atsisveikinimo maldoje. Tikintiesiems tai gilūs paguodos žodžiai, bet jie nenuramina žemiškos širdies didžiojo graudulio. Jis buvo tik pradėjęs gyventi, kupinas viltingo džiaugsmo. Jį pašaukė pareiga tam kraštui, kuris jį subrandino. Jis buvo sąžiningas, geras ir švelnus. Ne jo prigimčiai buvo išsisukinėjimai, net atsisakant žmoniškumo ir kultūringo žmogaus išvaizdos. Už tai jis turėjo žūti, kai šimtai šio krašto jaunuolių viešai degina šaukimus ir dezertiruoja.
Kęstutis Petrauskas gimė Augsburge (Vokietijoje) 1945 m. lapkričio 29 d. 1949 m. su tėvais atvyko į Čikagą. Baigė liet. parapijinę mokyklą ir 1963 m. De La Šalie augštesniąją mokyklą (High School) ir Čikagos Augšt. Lituanistinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Illinois universitetą, kur studijavo elektr. inžineriją.
1968 m. vasario 29 d. Kęstutis Petrauskas buvo pašauktas Amerikos kariuomenėn ir rugpjūčio 1 d. pasiųstas į Vietnamą, priskirtas į 25-ją pėstininkų diviziją. Rugsėjo 11 d., grįžtant iš kautynių prie Tay Nihn, jis žuvo nuo priešo prieštankinio pabūklo. Rugsėjo 23 d. jo kūnas buvo parvežtas į Čikagą ir pašarvotas liet. laidojimo koplyčioje. Jo karstas buvo uždengtas Amerikos vėliava, o šalia jo liūdėjo mūsų tautinė. 1968 m. rugsėjo 26 d., palydint kariškam daliniui ir salve atsisveikinant, jis tapo palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo šimtai užjaučiančių lietuvių. Liko giliai nuliūdę tėvai, Ignas ir Severiną Petrauskai ir brolis Algis su šeima, bei kiti artimieji ir draugai.
Išplėštas iš gyvenimo jis tragiškai žuvo. Už ką? — šis klausimas buvo lūpose daugelio tų šimtų atėjusių su juo atsisveikinti. Kada atiduotas mūsų kraštas ir pusė Europos, kada priešas įsileistas į pačios Amerikos pašonę ir dėl naujų agresijų nusiplaunama rankas — geriausi jaunuoliai turi žūti už tolimuosius Azijos kraštus . . . Kaip nuostabu! Dėl to prie žuvusio jauno lietuvio karsto buvo išlieta tiek daug graudžių ašarų. Deja, jo niekas nebeprikels, o jis paliks amžinai jaunas mūsų atsiminimuose. Em. P
