VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS AKTO GENEZĖ

JONAS PUZINAS

(Pradžia KARIO 2 nr.)

PIRMIEJI LIETUVOS TARYBOS ŽINGSNIAI. STOCKHOLMO IR BERNO KONFERENCIJOS

Nors vietos vokiečių karinė valdžia neleido skelbti spaudoje pagrindinės konferencijos rezoliucijos, kur kalbama apie politinius lietuvių siekimus, bet po konferencijos Lietuvos Taryba pajuto po kojų daug tvirtesnį pagrindą. Imta veikti jau platesniu baru. Paskutiniąją konferencijos dieną dr. J. Basanavičius išsiuntė lotyniškai parašytą laišką popiežiui Benediktui XV, pranešdamas apie lietuvių konferencijos nutarimą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Rugsėjo 23 d. Lietuvos Taryba išsiuntė padėką Vyriausiajam Rytų karo vadui generalfeldmaršalui Bavarijos princui Leopoldui už duotą progą susirinkti visos Lietuvos atstovams į konferenciją sostinėje Vilniuje, aptarti savo tautos ateitį ir pareikšti norą atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Kartu prašoma patvirtinti Lietuvos Tarybą. Į šį raštą tuojau atsakė Lietuvos karinės valdžios viršininkas kunigaikštis Franz Joseph Fürst zu Isenburg - Birstein, kur pranešama, jog princas Leopoldas tvirtina Lietuvos Tarybą ir tikisi, jog ji, vadovaujama karinės valdžios, apsvarstys būsimos Lietuvos valdymosi ir ūkio pagrindus. Atseit, vokiečių karinė valdžia žiūrėjo į tarybą tik kaip į patariamąjį organą prie vokiečių valdžios. Tačiau Lietuvos Taryba ir toliau atkakliai siekia savo nusistatytų tikslų. Pavyzdžiui, spalio 20 d. tarybos prezidiumas kreipiasi į Vokietijos reichskanclerį, kartu ir į Bavarijos princą Leopoldą, pranešdami apie lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimą atstatyti nepriklausomą Lietuvą, prašo vokiečių okupacinės valdžios paramos užsibrėžtiems tikslams siekti, prašo, kad būtų leista susisiekti su Vokietijos vyriausybe ir lietuvių atstovybėmis užsienyje, kad Vokietijos vyriausybė sudarytų sąlygas Lietuvai nekliudomai siekti savo užsimojimų. Prie to rašto pridedamas labai ilgas memorandumas apie vokiečių daromas rekvizicijas, prievartinius darbus, krašte įsigalėjusį banditizmą, apie blogą vokiečių elgesį su gyventojais, sunkią mokyklų padėtį, beatodairinį miškų naikinimą ir kt. (P. Klimas, Werdegang, p.68-92).

Lietuvos Taryba, kad sustiprintų savo padėtį, stengėsi išgauti ir iš užsienio lietuvių savo pripažinimą, kaip vienintelės lietuvių tautos atstovės. Pirmiausia 1917 m. spalio 18-20 d. Stockholme įvyko lietuvių konferencija, kurioj dalyvavo įvairių kraštų lietuvių atstovai: iš Lietuvos — dr. J. Šaulys, iš Rusijos — dr. J. Alekna, M. Yčas, F. Bortkevičienė, St. Šilingas, kun. J. Tumas, iš Amerikos — dr. J. Šliūpas, iš Šveicarijos — kun. J. Purickis ir kun. K. Olšauskas, iš Skandinavijos — J. Aukštuolis, I. Šeinius (iš Stockholmo) ir J. Savickis (iš Kopenhagos). Dr. J. Šauliui padarius pranešimą apie Lietuvių konferenciją Vilniuje ir apsvarsčius susidariusią padėtį, Stockholmo konferencijos dalyviai priėmė ilgą rezoliuciją, kurios pradžioje pakartojamas pirmasis Vilniaus konferencijos nutarimo punktas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo su seimu Vilniuje, o toliau tarp daugelio kitų dalykų deklaruojama:

“2. Pranešame pasaulio valstybėms, kad ir istorinė Lietuvos praeitis ir demokratinis pasaulio vystymasis teikia Lietuvių Tautai neatimamą teisę sudaryti iš naujo suverenę Lietuvos valstybę.

3. Pasiremdami tuo, kad a) minėtoji Lietuvių Konferencija Vilniuje (rūgs. 18-22 d. 1917 m.) pareikalavo Lietuvos nepriklausomybės; b) kad dar anksčiau Rusijoje tebegyvenančių Lietuvių sei-

Lietuvių konferencija Stockholme, 1917 m. spalio 18 - 20 d. (Lietuvos Albumas)

mas, geg. 27 d. - birž. 3 d. 1917 m. Petrograde buvęs, kuriame dalyvavo 320 atstovų, rinktų visuotiniu, lygiu, slaptu ir tiesiu balsavimu, tokios pat nepriklausomybės Lietuvai reikalavo; c) kad ir didžiuma lietuvių, Jungtinėse Šiaurės Amerikos Valstybėse gyvenančių, per savo seimus ir memorandumais Lietuvos nepriklausomybės reikalavo; d) kad kariaujančios valstybės skelbia tautų paliuosavimo principą,— pareiškiam pasaulio valstybėms šitą Lietuvos Tautos sutartinai reiškiamą valią, jog jau metas atnaujinti Lietuvos valstybė ir primename kariaujančioms valstybėms, jog jau metas proklamuoti Lietuvos nepriklausomybė.

4.    Pareiškiame pasaulio valstybėms, jog galutinai nepriklausomos Lietuvos valstybės sankcija ir jos įvesdinimas į pasaulio valstybių tarpą suvereninėmis tarptautinėmis teisėmis tepriklauso Tarptautiniam Taikos Kongresui, kuriame turi dalyvauti ir Lietuvių Tautos atstovai.

5.    Remiame Lietuvos Tarybą, minėtos Konferencijos Vilniuje rugs. 18-22 d. 1917 m. išrinktą, kiek jinai reikš ir vykins sutartinai Lietuvių Tautos valią— atnaujinti Lietuvos valstybę — ir jinai budriai sergės nepriklausomos Lietuvos idėją ir gins ją nuo kaimyninių valstybių ir tautų pasikėsinimo” {A. Merkelis, Juozas Tumas Vaižgantas. I tomas. Čikaga, 1955, p. 239-240).

Ir Berne 1917 m. lapkričio 2-10 d. įvykusioje lietuvių konferencijoje, kurioje dalyvavo Lietuvos atstovai A. Smetona, St. Kairys, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis ir kun. A. Petrulis, Šveicarijos lietuvių Tautos Tarybos, Informacijos Biuro nariai ir tuomet Šveicarijoje viešėjęs prelatas J. Mačiulis-Maironis, patvirtinti Lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimai ir plačiai pasisakyta visais būsimos atstatomos Lietuvos reikalais: valstybės formos, Lietuvos ribų, mažumų ir kt. Iš svarbesnių nutarimų paminėtini:

1.    Sutinka su Lietuvių konferencijos Vilniuje reikalavimu, kad būtų atstatyta nepriklausoma Lietuva, tvarkoma demokratiniais principais.

2.    Atsižvelgiant į dabartines politines sąlygas, daugumas pasisakė už konstitucinę monarchiją su parlamentine vyriausybe; tačiau galutine Lietuvos valdymo forma pasirūpins Lietuvos Taryba.

3.    Sienų klausimu pritariama Lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimui, bet su tam tikromis korektyvomis. Konferencijos manymu, į etnografinį Lietuvos plotą turi įeiti: visa Kauno ir Suvalkų gubernijos šiaurinė dalis, Balstogės apskritis su miestu Balstoge, Gardino, Slanymo, Sokolkos ir Volkavisko ištisos apskritys Gardino gubernijoje, Naugarduko apskritis, visa Vilniaus gubernija, išskyrus tas Vileikos ir Disnos apskričių dalis, kur daugumas gyventojų yra stačiatikiai. Šiaurėje etnografinė Lietuvos siena siekia iki Dauguvos, apimdama visą Alūkstos apskritį, paskui maždaug Kauno-Kuršo gubernijų sienomis ligi upės Bartuvos ir Bartuva iki jūros. Pasisakoma už Lietuvos uosto reikalingumą.

4.    Jei latgaliai prisidėtų prie Lietuvos valstybės, jiems duotina kultūros - švietimo, ūkio ir administracijos savivalda bei atskira Romos Katalikų vyskupija, surišta su Lietuvos arkivyskupija.

5.    Berno konferencija taip pat pripažįsta Lietuvos Tarybą vyriausia Lietuvos atstove ir reikalauja, kad jai būtų pavestos atitinkamos valdžios kompetencijos visose gyvenimo srityse.

6.    Pasisakoma prieš lenkų varomą akciją ir protestuojama prieš Vokietijos aneksionistų užgrobiamąsias pastangas (plačiau žiūr.: P. Klimas, Werdegang, p. 97; J. Purickis, Lietuvių veikimas Šveicarijoje Didžiojo karo metu. — Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas, 1930, p. 56-58).

TOLIMESNĖS LIETUVOS TARYBOS DERYBOS SU VOKIEČIAIS

Lietuvos Taryba, gavusi pasitikėjimą užsienio lietuvių, dar atkakliau ėmė klabinti įvairių vokiečių įstaigų duris. Tarybos prezidiumas, ilgėliau sustojęs Berlyne, užmezgė kontaktą su politinėmis sferomis. A. Smetona Adlon viešbutyje 1917 m. lapkričio 13 d., skaitė paskaitą “Die litauische Frage” (paskaita išspausdinta Berlyne 1917 m.). Lapkričio 26 d. visas prezidiumas įteikė Vyriausiajam karo vadui ir generalinio štabo viršininkui E. Ludendorffui Pro memoria, kur pranešama apie lietuvių tautos valią, pareikštą Lietuvių konferencijoje Vilniuje, Lietuvos atstatymo reikalu. Primenamas ir konferencijos nutarimas santykių‘su Vokietija klausimu, kad tie santykiai su ja būsią nustatyti sutartimis ar konvencijomis, kai tik Vokietija pripažins Lietuvos nepriklausomybę. Prašoma, kad Lietuvos Tarybai būtų pervesta krašto valdžia ir t.t. (P. Klimas, Werdegang, p. 98-99). Pagaliau 1917 m. lapkričio 29 d. naujas Vokietijos reichskancleris grafas Hertlingas Reichstage pareiškė pripažįstąs apsisprendimo teisę Lietuvai. Tarybos atstovai tą pačią dieną padėkojo kancleriui už jo pareiškimą Reichstage ir paprašė audiencijos. A. Smetona, St. Kairys ir J. Šaulys buvo priimti Hertlingo, generalinio štabo viršininko Ludendorffo, o gruodžio 1 d. užsienio reikalų ministerijoje pasirašytas protokolas, lyg preliminarinė sutartis, apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, kad ir su neišvengiamu pasižadėjimu sudaryti su Vokietija tam tikras konvencijas, kad tarp Lietuvos ir Vokietijos Reicho turi vyrauti amžini ir tvirti sąjungos ryšiai, kad Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimas siejamas su: 1. karine konvencija, kuria Lietuvos kariuomenė prilyginama Pietų Vokietijos sąjungos kontingentui; 2. susisiekimo konvencija, sudaryta panašiai kaip su Pietų Vokietijos sąjunginėmis valstybėmis; 3. muitų unija, bet su sava lietuvių muitų valdyba; 4. valiutos unija. Lietuvos Tarybai pavedama, susitarus su vokiečių valdžios įstaigomis, paruošti tų santykių smulkmenas, nustatyti būsimos valstybės formą ir sienas. (P. Klimas, Werdegang, p. 102 -103). Tos vokiečių pastatytos sąlygos, kaip rašo tų pasitarimų dalyvis dr. J. Šaulys (Mūsų Kelias, 1948.II.12), norint tęsti pradėtą nepriklausomybės atstatymo darbą, buvusios neišvengiamos. Be to, tarybos nariams jau buvę gana aišku, kad Vokietija karo nelaimės ir kad tolimesni įvykiai nuo visokių pažadų savaime atpalaiduos.

Tarybos delegacija, grįžusi iš Berlyno su tomis naujienomis ilgai posėdžiavo. Tarybos narių tarpe pasireiškė didelis nuomonių skirtumas: vieni buvo priešingi įsipareigojimams vokiečiams (kun. J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vileišis), kiti teigė, jog nieko vokiečiams nežadant, vokiečių valdžia nepaskelbs ir nepadės atstatyti nepriklausomos Lietuvos. Todėl visa apsvarsčiusi, Taryba nerado kitos išeities, kaip Berlyno protokolą priimti pagrindu tolimesniems pasitarimams. Ir po ilgų diskusijų, bei pakartotinio vokiečių spaudimo, 1917 m. gruodžio 11 d. buvo priimtas nutarimas, turėjęs didelės reikšmės tolimesnei Lietuvos ir Vokietijos santykių raidai. Nutarimo tekstas šis:

“I. Lietuvos Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta kaip vienintelė įgaliota Lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 metų rugsėjo mėn. 17-23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.

11. Tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose, Lietuvos Taryba prašo Vokiečių Valstybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrunkant sueitiį amžinus ir tvirtus ryšius su Vokietijos Valstybe, kuris turi būti įvykdytas ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais” (P. Klimas, Werdegang, p. 107).

Nutarimas priimtas 15 balsų. Prieš balsavo St. Kairys, St. Narutavičius ir J. Vileišis, susilaikė A. Stulginskis, posėdyje nedalyvavo P. Dovydaitis, bet vis dėlto nutarimą pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai.

Gruodžio 13-15 d. posėdžiuose nutarta kreiptis į Vokietijos vyriausybę, kad pripažintų Tarybos deklaruotą Lietuvos nepriklausomybę; kreiptis į Vokietijos reichskanclerį Hertlingą, kad Tarybai leistų organizuoti civilinę valdžią, skirti Lietuvos apskritims Tarybos komisarus ir steigti Berlyne Lietuvos atstovybę. Deja, nei vienas tų

Lietuvos Taryba, pasirašiusi nepriklausomybės atstatymo aktą 1918 m. vasario 16 d. Sėdi iš k. į d.: J. Vileišis, dr. J. šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, St. Kairys, J. Smilgevičius; stovi iš k. į d.: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, kun. VI. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas ir P. Dovydaitis.

Tarybos nutarimų nesusilaukė vokiečių pritarimo. Taip pat įstrigo Lietuvos Tarybos 1918 m. sausio 2-3 d. prašymai Vokietijos užsienio reikalų valstybės sekretoriui baronui von Kühlmannui ir okupacinei Lietuvos valdžiai, kad leistų Tarybos atstovams vykti į Lietuvos Brastoje vykstančias taikos derybas. (P. Klimas, Werdegang, p. 108 ir 109). Vokiečiai statė sąlygas, kad Tarybos atstovai, jei norį vykti į Lietuvos Brastą, tegalį pareikšti apie Lietuvos apsisprendimą atsiskirti nuo Rusijos ir atstatyti savo nepriklausomybę, bet turį nutylėti antrąją 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo dalį, kur kalbama apie ryšius su Vokietija. Lietuvos Taryba ryžosi tokiomis sąlygomis nevažiuoti į vokiečių ir bolševikų konferenciją Lietuvos Brastoje ir sugriežtinti savo nusistatymą santykių su Vokietija atžvilgiu. Ir 1918 m. sausio 8 d., St. Kairio siūlymu, Taryba padarė nutarimą, labai artimą Vasario 16 d. aktui:

“Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, atsirėmusi pripažintąja apsisprendimo teise ir lietuvių konferencijos nutarimu Vilniuje rugsėjo mėn. 17-22 d. 1917 m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga, kiek galint greičiau, sušaukti Steigiamasis Seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas”(P. Klimas, Werdegang, p. 110).

O dėl vokiečių statomų sąlygų prašomiems Tarybos atstovams vykti į Lietuvos Brastoje vykstančias derybas, 1918 m. sausio 9 d. Tarybos pirmininkas A. Smetona ir sekretorius P. Klimas Vokietijos pasekretoriui von Falkenhausenui raštu pareiškė savo sąlygas:

Lietuvos Taryba sutiktų 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo deklaruoti tik pirmąją dalį, jei gautų iš Vokietijos vyriausybės atsakymą į šiuos klausimus: 1. kada ir kuriomis sąlygomis bus perduotas krašto valdymas Lietuvos Tarybai? 2. Kada bus iš Lietuvos atitraukta okupacinė kariuomenė ir kada bus duota galimybė organizuoti Lietuvos miliciją? 3. Ar bus ir kada bus Vokietijos vyriausybės pripažinta Lietuvos valstybės nepriklausomybė? (P. Klimas, Werdegang, p. 111).

Lietuvos nepriklausomybės 1918.II.16 paskelbimo aktas, kaip jis buvo pirmą kartą viešai “Lietuvos Aide” (vokiečių konfiskuotame) paskelbtas.

Atsakymo į čia iškeltus klausimus nesusilaukta, todėl Tarybos atstovai ir negalėjo dalyvauti Lietuvos Brastos derybose. Be abejo, vokiečiams nebuvo priimtinas ir 1918 m. sausio 8 d. Lietuvos Tarybos nutarimas. Iš vokiečių pusės prasidėjo spaudimas. 1918 m. sausio 9 d. įvykusiame bendrame Lietuvos Tarybos posėdyje su vokiečiais paaiškėjo, kad Tarybą tenori turėti savo patariamuoju organu ūkiniams krašto reikalams. Tada Lietuvos Taryba sausio 17 d. nutarė išsiaiškinti su Vokietijos vyriausybe, ar ji sutinkanti Lietuvą pripažinti nepriklausoma, perduoti valdžią Tarybai ir išvesti iš Lietuvos savo kariuomenę. Berlynan nuvykusi delegacija (A. Smetona, St. Narutavičius, J. Smilgevičius, St. Kairys ir kun. J. Staugaitis) negavo patenkinamo atsakymo nei vienu klausimu. Užsienių reikalų ministerijos atstovas Nadolny žodžiu ir paskui laišku dr. J.

Šauliui sausio 27 d. pareiškė, kad kaizerinė Vokietijos vyriausybė pripažins Lietuvos valstybės nepriklausomybę tik pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nutarimų abidvi dalis, atseit, su konvencijomis su Vokietija (P. Klimas, Werdegang, p. 113).

Grįžus delegacijai iš Berlyno, Lietuvos Taryboje įvyko skilimas: 12 jos narių pasisakė už 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą su tam tikromis pataisomis, 5 balsavo prieš (M. Biržiška, St. Kairys, St. Narutavičius, A. Stulginskis ir J. Vileišis) ir 3 susilaikė (kun. J. Staugaitis, J. Smilgevičius ir J. Vailokaitis). Po to St. Kairys, St. Narutavičius, J. Vileišis, o kitą dieną ir M. Biržiška, iš Tarybos pasitraukė. Atsistatydino ir A. Smetona iš pirmininko pareigų. Vokiečiai tik 12 žmonių nutarimu nebuvo patenkinti. Be to, tuo metu nutrūkus deryboms Lietuvos Brastoje, vokiečiai ėmė ruoštis ofenzyvai visu Rytų frontu. Ir dabar Lietuvos klausimo sprendimas priklausė jau nebe nuo Lietuvos Tarybos vienokio ar kitokio nusistatymo, bet nuo ofenzyvos sėkmės.

VASARIO 16 D. AKTO PASKELBIMAS IR TOLIMESNI RŪPESČIAI

Pagaliau J. Šaulio ir P. Klimo pastangomis pavyko susigrąžinti Tarybon keturius pasitraukusius ir susitarti dėl visiems priimtino nepriklausomybės skelbimo teksto. Ir vasario 16 d. prieš piet visa Lietuvos Taryba susirinko Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti namuose, A. Smetonos kabinete, Didžiojoje g. 2. Kadangi A. Smetona, kaip jau minėta, buvo atsistatydinęs iš Lietuvos Tarybos pirm-ko pareigų, tai pirmininkauti pakviestas vyriausias amžiumi dr. J. Basanavičius, kuris perskaitė aktą, o visi jos dalyviai abėcėline tvarka pasirašė. Tai buvo istorinis tautinės vienybės aktas, kurio tekstas yra šis:

NUTARIMAS

LIETUVOS TARYBA SAVO POSĖDYJE VASARIO 16 D. 1918 M. VIENU BALSU NUTARĖ KREIPTIS Į RUSIJOS, VOKIETIJOS IR KITŲ VALSTYBIŲ VYRIAUSYBES ŠIUO PAREIŠKIMU:

LIETUVOS TARYBA, KAIPO VIENINTELĖ LIETUVIŲ TAUTOS ATSTOVĖ, REMDAMOS PRIPAŽINTĄJA TAUTŲ APSISPRENDIMO TEISE IR LIETUVIŲ VILNIAUS KONFERENCIJOS NUTARIMU RUGSĖJO MĖN. 18-23 D. 1917 METAIS, SKELBIA ATSTATANTI NEPRIKLAUSOMĄ DEMOKRATINIAIS PAMATAIS SUTVARKYTĄ LIETUVOS VALSTYBĘ SU SOSTINE VILNIUJE IR TĄ VALSTYBĘ ATSKIRIANTI NUO VISŲ VALSTYBINIŲ RYŠIŲ, KURIE YRA BUVĘ SU KITOMIS TAUTOMIS.

DRAUGE LIETUVOS TARYBA PAREIŠKIA, KAD LIETUVOS VALSTYBĖS PAMATUS IR JOS SANTYKIUS SU KITOMIS VALSTYBĖMIS PRIVALO GALUTINAI NUSTATYTI KIEK GALIMA GREIČIAU SUŠAUKTAS STEIGIAMASIS SEIMAS, DEMOKRATINIU BŪDU VISŲ JOS GYVENTOJŲ IŠRINKTAS.

LIETUVOS TARYBA PRANEŠDAMA APIE TAI ................................ VYRIAUSYBEI, PRAŠO PRIPAŽINTI NEPRIKLUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ.

Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.

Pasirašė: DR. J. BASANAVIČIUS, S. BANAITIS, M. BIRŽIŠKA, K. BIZAUSKAS, PR. DOVYDAITIS, S. KAIRYS, P. KLIMAS, DONATAS MALINAUSKAS, VL. MIRONAS, S. NARUTOWICZ, ALFONSAS PETRULIS, K. ŠAULYS, J. ŠERNAS, A. SMETONA, J. SMILGEVIČIUS, J. STAUGAITIS, A. STULGINSKIS, J. VAILOKAITIS, J. VILEIŠIS.

A. Smetona vėl buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku. Kaip rašo savo atsiminimuose dr. J. Šaulys, diena buvusi ūkanota, beveik lietinga, be saulės. Ir nuotaika buvusi nekokia, nes visi jautę, kad dar daug reikėsią pakelti vargo, kol būsianti atgauta tikroji savo nepriklausomybė ( J. Šaulys, Mūsų Kelias, 1948.II.12).

Pirmas Lietuvos Tarybos rūpestis buvo, kad apie nepriklausomybės paskelbimą tuojau sužinotų ne tik lietuvių visuomenė, bet ir užsienis. Pirmiausia Nepriklausomybės aktas atiduotas paskelbti Tarybos organe — Lietuvos Aide su dr. J. Šaulio įžanginiu straipsniu, tačiau vokiečiai tą numerį, dar prieš jį išspausdinant, konfiskavo; tepavyko slapta per tuomet vokiečių kariuomenėje tarnavusį Bernardą Kodatį atskirais lapeliais išspausdinti Vasario 16 D. Aktą ir paskleisti Lietuvoje. Dr. J. Šaulys, tarybos pavestas, dar tą patį vakarą nunešė deklaracijos tekstą Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui, pasiuntinybės patarėjui von Boninui, akredituotam prie okupacinės vyriausybės viršininko, su prašymu apie tai pranešti Vokietijos vyriausybei. Tačiau pradžioje okupacinė valdžia į tai visai nekreipė dėmesio. Slaptais keliais Vasario 16 D. Akto tekstas pateko į Berlyną ir ten 1918 m. vasario 18 d. išspausdintas keliuose laikraščiuose: Vossische Zeitung, Kreutzzeitung ir Taegliche Rundschau, o Reichstago Centro partijos pirmininkas Groeberis vasario 20 d. jį perskaitė Reichstage, rekomenduodamas tą deklaraciją palankiam vokiečių vyriausybės dėmesiui. Vokiečių okupacinė valdžia netvėrė iš pykčio. Netrukus reagavo ir reichskancleris Hertlingas, kuris kreipėsi raštu ne į pačią Lietuvos Tarybą, bet į Vyriausiąjį Rytų karinės valdžios viršininką baroną von Falkenhauseną, prašydamas jį, kad praneštų Lietuvos Tarybos pirmininkui, jog kaizerinė vyriausybė, remdamos Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimu, jau buvo pasiruošusi pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę ir suteikti jai Vokietijos Reicho globą bei pagalbą valstybės atstatymui, bet Lietuvos Taryba savo 1918 m. vasario 16 d. nutarimu visa tai sutrukdžiusi, todėl šiuo momentu Vokietija negalinti Lietuvos pripažinti. Tai būsią galima padaryti tik tada, kai Lietuvos Taryba grįš prie nusistatymo, kuris užtikrintų gerus kaimyninius santykius (P. Klimas, Werdegang, p. 115).

VOKIETIJA PRIPAŽĮSTA LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Tačiau, kai Reichstagui reikėjo ratifikuoti Vokiečių-Sovietų taikos sutartį, pagal kurią Pabaltijys buvo priskirtas Vokietijai, Centro ir socialdemokratų frakcijos reikalavo, kad vyriausybė greičiau surastų būdą Lietuvos nepriklausomybei pripažinti. Todėl netrukus pas A. Smetoną atsirado vokiečių vyriausybės emisaras prof. M. Seringas, kuris ieškojo išeities. Nelengvoje padėtyje pasijuto ir Lietuvos Taryba: iš vienos pusės ji nenorėjo trauktis nuo Vasario 16 d. deklaracijos, iš antros pusės — jai buvo svarbu išgauti nors iš vokiečių vyriausybės savo paskelbtos nepriklausomybės pripažinimą, kad galėtų pradėti žygius savo vyriausybei sudaryti. Lietuvos Taryba, apsvarsčiusi susidariusią padėtį, priėjo prie kompromisinio sprendimo. 1918 m. vasario 28 d. Lietuvos Tarybos prezidiumas (A. Smetona, J. Šaulys, J. Staugaitis ir J. Šernas) atsakė reichskancleriui Hertlingui į jo vasario 21 d. raštą, kad Tarybos vasario 16 d. nutarimas nėra priešingas 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimui ir kad tas nutarimas, kaip pamatas santykiams tarp Lietuvos ir Vokietijos, nesąs panaikintas ir tebegaliojąs. Todėl Taryba laukianti, kad Vokietijos vyriausybė, remdamosi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimu, greit pripažins Lietuvos nepriklausomybę. Be to, reiškiama vilties, kad Reicho vyriausybė parems vienu balsu priimtą vasario 16 d. formulę kitų vyriausybių atžvilgiu (P. Klimas, Werdegang, p. 116).

Pagaliau Reicho vyriausybė, Reichstago spiriama, nutarė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Reichstago dauguma pareikalavo, kad būtų leista atvykti Berlynan Lietuvos delegacijai. Lietuvos Taryba, kad ir po ilgų ginčų, 1918 m. kovo 20 d. visa sutiko deleguoti Berlynan kun. J. Staugaitį, J. Šaulį ir J. Vileišį, kuriems pavedė proklamuoti Vokietijos vyriausybei Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir prašyti jos pripažinimo. Be to, įgaliojime, priimtame visų Tarybos narių, pažymėta, kad atstovai pareikš, jog Lietuvos-Vokietijos santykiai bus remiami 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos nutarimu (P. Klimas, Werdegang, p. 117).

Ir 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos Tarybos delegacija susidedanti iš A. Smetonos, kun. J. Staugaičio, J. Šaulio ir J. Vileišio, įteikė Vokietijos vyriausybei raštą, kur prašė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniuje, o santykiai su Vokietija bus nustatyti 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo dvasia (P. Klimas, Werdegang, p. 118). Po to Vokietijos reichskancleris Hertlingas iškilmingame priėmime, dalyvaujant augštiems kariniams ir civiliniams pareigūnams, perskaitė Vokietijos kaizerio Vilhelmo I aktą, datuotą 1918 m. kovo 23 d. iš vyr. karo būstinės, kuriuo pareikštas laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo pripažinimas su 1917 m. gruodžio 11 d. nutarime minėtomis konvencijomis (P. Klimas, Werdegang, p. 119).

Lietuvos Tarybos delegacijos vardu padėkojo kancleriui dr. J. Šaulys ir paprašė, kad jis malonėtų paskirti laiką, kada Tarybos prezidiumas (ta proga Berlynan buvo atvykęs ir pirmininkas A. Smetona) galėtų jį aplankyti ir pasitarti visais aktualiais atstatomos Lietuvos klausimais. Reichskancleris atsakė, kad šiuo metu nebūsią galima tai padaryti, nes okupacinė valdžia Vilniuje laukianti delegacijos grįžtant ten ruošiamoms pripažinimo proga iškilmėms. Toks reichskanclerio pareiškimas delegacijai buvo nelauktas. Sumišo ir ten buvęs Lietuvos okupacinės valdžios šefas. Tai buvo aiškus ženklas, kad Vokietijos vyriausybė, Reichstago daugumos spaudžiama, šiuo metu nenorėjo vesti tolimesnių pasitarimų. Delegacija dar tą pačią dieną telegrama padėkojusi kaizeriui Vilhelmui I už Lietuvos valstybės pripažinimą ir kitą dieną dar pasiuntusi laišką popiežiaus nuncijui Eugenijui Pacelli Münchene, kur informuojama apie Vokietijos žygį ir prašoma, kad Šventasis Sostas pripažintų Lietuvos nepriklausomybę (nuncijus tik 1918 m. balandžio 30 d. atsiuntė A. Smetonai laišką, kad dabartinėmis sąlygomis dar nesą galima prašomo oficialaus pripažinimo suteikti), delegacija grįžo namo (P. Klimas, Werdegang, p. 121-123).

Grįžusios delegacijos Vilniuje niekas nelaukė, kaip kad buvo sakęs reichskancleris. Priešingai, vokiečių okupacinė valdžia su Taryba nesiskaitė, neleido jos atstovams vykti į Berlyną toliau tartis su Vokietijos vyriausybe, neleido susisiekti ir su popiežiaus nuncijum Münchene, kur norėta išsiaiškinti vakuojančio Vilniaus vyskupo reikalu. Vokiečių savivaliavimas krašte dar labiau padidėjo, o baronas Friedrich von der Ropp ėmė vesti akciją Lietuvos dvarininkų tarpe, kad būtų sudaryta kita Lietuvos Taryba, kuri sujungtų Lietuvą su Vokietija personaline unija.

URACHAS KVIEČIAMAS LIETUVOS KARALIUMI

Paaiškėjus vokiečių siekimams, pradėjo veikti dr. J. Purickis, susitikinėjęs su Vokietijos Reichstago Centro vadu Erzbergeriu. Iškilus net dviems kandidatams į Lietuvos sostą — Vilhelmo jauniausiam sūnui Joachimui ir Saksonijos karaliaus sūnui Fridrichui Kristijonui, abiems protestantams, kilo mintis užbėgti tiems planams už akių ir išsirinkti kataliką Lietuvos valdovu. Čia ir iškilo Würtembergo hercogo Vilhelmo von Uracho (g. 1864.III.3 Monake, m. 1930 Stuttgarte) kandidatūra. Dr. J. Purickis susisiekė su pačiu Urachu, kuris kildino save iš Gedimino giminės, gavo principinį jo sutikimą užimti Lietuvos sostą, o Stuttgarte, kur Urachas gyveno su šeima, apsi-klausinėta apie jį patį. Vietos žmonės atsiliepę apie 54 m. amžiaus Urachą, kaip apie labai rimtą, dorą, išmintingą, taktišką ir dievobaimingą žmogų. Šeima gausi: 4 sūnūs ir 6 dukterys. Esąs demokratiškų pažiūrų, būsiąs palankus lietuvių tautiniam atgimimui ir ištikimai tarnausiąs Lietuvos valstybei. Apie visa tai dr. J. Purickis painformavo Lietuvos Tarybos prezidiumą. J. Purickis pasiūlė duoti jam Mindaugo II vardą, nes Mindaugas buvęs tikras ir vienintelis Lietuvos karalius ir aršiausias vokiečių priešas. Taryba pavedė J. Purickiui ir M. Yčui paruošti laikinąją konstituciją. Netrukus ta konstitucija prezidiumo ir buvo priimta. Štai ji:

“Lietuvos Taryba kviečia Vilhelmą hercogą von Urach, grafą von Würtembergą užimti Lietuvos karaliaus sostą, paveldimą tiesioginės vyrų linijos konstitucijos nurodytu keliu. Karalius pasirenka Mindaugo II vardą ir užima Lietuvos sostą šiomis sąlygomis:

I.    Lietuvos valstybės valdymo forma yra konstitucinė monarchija, demokratiniais dėsniais tvarkoma.

II.    Laikinus pamatinius įstatymus sudaro ir išleidžia Lietuvos Taryba, susitarusi su monarchu.

III.    Laikinųjų pamatinių įstatymų dėsniai yra šiokį: šalį valdo karalius ir žmonių renkamoji atstovybė: a) įstatymų leidimo organas yra parlamentas ir karalius; b) vykdomąją valdžią vykina karalius per pasirinktuosius ministerius, seime kontroliuojamus; c) parlamentas susideda iš dviejų rūmų: žemųjų (Seimo) ir aukštųjų (Tarybos); d) kiekvienas įstatymas turi būti parlamento priimtas ir karaliaus patvirtintas; e) konstitucijos, arba pamatinių įstatymų pakeitimo iniciatyva priklauso karaliui, taip pat ir paprastajai Seimo daugumai; f) paprastųjų įstatymų leidimo iniciatyva priklauso karaliui, ministerių tarybai ir grupei bent penkiolikos Seimo arba Valstybės Tarybos narių; g) pamatiniai įstatymai arba konstitucija turi būti po dešimties metų, skaitant nuo karaliaus sosto užėmimo, peržiūrėta.

IV.    Karalius, užimdamas sostą, prisiekia laikytis konstitucijos, ginti Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos teritorijos nedalumą.

V.    Karalius skiria ministerius ir kitus augštuosius valdininkus iš pačių lietuvių, mokančių ir vartojančių lietuvių kalbą.

VI.    Karalius pasižada valdydamas laikytis tikybinės tolerancijos.

VII.    Be parlamento sutikimo karalius negali tapti kitos kurios valstybės valdovu.

VIII.    Karalius gyvena su visa savo šeimyna Lietuvoje ir negali be parlamento sutikimo palikti užsienyje ilgiau kaip du mėnesius per metus.

IX.    Lietuvių kalba yra ne tik oficialinė valstybės kalba, bet ir karaliaus rūmų kalba.

X.    Karaliaus rūmų valdininkai ir jo apstatas turi būti lietuviai, kurie kalba lietuviškai. Tik

Pasitarimo dalyviai Berlyne 1918 m., kuriame A. Voldemaras buvo numatytas sudaryti pirmąjį nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetą. Sėdi iš kairės j dešinę: kun. J. Staugaitis, A. Smetona, kun. K. Olšauskas; stovi iš k. j d.: J. šernas, J. šaulys, J. Purickis, V. Gaigalaitis, M. Yčas ir A. Voldemaras.    (Lietuvos Albumas)

pirmais penkeriais valdymo metais karalius gali turėti jų tarpe ir svetimųjų, kurių skaičius betgi neviršija trečdalio.

XI.    Karaliaus vaikai auklėjami ir mokomi Lietuvoje. Išėję mokslą Lietuvoje, jie gali mokytis ir kitur.

XII.    Kiekvienam naujam karaliui užimant sostą, parlamentas nustato jam civilinę listę. Vilnius, birželio 4 d. 1918 m.

Pasirašė prezidiumas: Smetona, Lietuvos Tarybos pirmininkas; Kun. J. Staugaitis, Lietuvos Tarybos vicepirmininkas; Dr. J. Šaulys, Lietuvos Tarybos vicepirmininkas; J. Šernas, Lietuvos Tarybos Generalinis Sekretorius.

Tą pačią dieną dr. J. Purickis išvyko į Vokietiją pas herzogą von Urachą ir išgavo iš jo bei jo sūnaus, kaip sosto įpėdinio, sutikimo parašus po šiais dokumentais:

“Aš priimu anksčiau pareikštą pakvietimą man ir mano tiesioginės linijos įpėdiniams užimti Lietuvos karaliaus sostą ir sutinku su visomis čia išdėstytomis sąlygomis”.Pasirašė Wilhelm, Herzog von Urach, Graf von Wurtemberg. Freiburg i. Br. I.VII.1918.

Jo sūnaus sutikimas:

“Su tėvo pareiškimu aš, kaip įpėdinis,visiškai sutinku.” Pasirašė: Wilhelm Albert Fürst von Urach, Graf von Wurtemberg. Arei-le Ponsart, 9.VII.1918.(M. Yčas, Dr. J. Purickis ir karaliaus rinkimai. Vairas, 1934, nr. 12, p. 471-472).

Šie dokumentai slapta parvežti į Lietuvą p. Jadvygos Chadakauskaitės (vėliau ištekėjusios už J. Tūbelio), kuri, norėdamas apsaugoti tuos Uracho sutikimo dokumentus nuo pikto prūso žvilgio, pravažiuodama per sieną buvo įsidėjusi į savo batuką . ..

Uracho išrinkimas turėjo būti patvirtintas Lietuvos Tarybos. 1918 m. liepos 13 d. įvykęs posėdis užsitęsė iki vėlyvos nakties. Keturi Tarybos nariai (St. Kairys, M. Biržiška, J. Vileišis ir St. Narutavičius), būdami tos nuomonės, kad karaliaus rinkimai yra išimtinai Steigiamojo Seimo reikalas, iš posėdžio, kartu ir iš Tarybos, pasitraukė. Tad Urachas buvo išrinktas Mindaugu II trylika balsų, nes P. Klimas balsavo prieš, o J. Vailokaitis su A. Stulginskiu nuo balsavimo susilaikė.

Karaliaus išrinkimas tą pačią dieną (liepos 13 d.) praneštas Vokietijos vyriausybei ir okupacinei valdžiai. Tas Tarybos nutarimas vokiečiuose sukėlė didžiausią nepasitenkinimą. Santykiai tarp Tarybos ir vokiečių dar labiau pabiuro. Burtams tikį žmonės vėliau aiškino, kad Urachui atsisėsti į Lietuvos sostą sukliudęs tas nelaimingas skaičius “13”: jis buvo išrinktas liepos 13 d. Šv. Jurgio gatvėje nr. 13 ir trylikos Tarybos narių . .. Tačiau visa tai nulėmė jau ir patys karo įvykiai.

ATSTATYTA VALSTYBĖ — LIETUVIŲ RANKOSE

Fronte brendo katastrofa, reichskancleris Hertlingas turėjo pasitraukti ir jo vietą užėmė princas Max von Baden, kuris, išsikvietęs Berlynan A. Smetoną su dr. J. Šauliu, kun. J. Staugaičiu ir J. Šernu, 1918 m. spalio 20 d. iškilmingoje audiencijoje perskaitė šį pareiškimą:

“Vokietijos Reichas, kaip jau yra pareikšta Reichstage, palieka lietuvių tautai pačiai nusistatyti savo konstituciją ir santykius su kaimynais. Valstybės Tarybos(taip tada jau vadinosi Lietuvos Taryba) dalykas yra sudaryti provizorinę vyriausybę, Tautos atstovybę, kad dabartinė militarinė valdžia netrukus bus pakeista civiline valdžia, kuri valdys tol, kol Lietuvos vyriausybė, suorganizavusi savo administracijos organus, galės perimti krašto administraciją į savo rankas. Vokiečių kariuomenė dar liks krašte, o provizorinės Lietuvos vyriausybės reikalas bus organizuoti savo milicijos ir policijos kadrus.”

Erzbergerio pasiūlymu, Reicho vyriausybė tuoj paskyrė vokiečių civilinės okupacinės valdžios šefu Reicho komisarą Zimmerle, Centro žmogų. Grįžus į Vilnių Valstybės Tarybos nariams, spalio 28 d. priimti pagrindiniai laikinosios konstitucijos dėsniai jau be jokio karaliaus. Remiantis 9-ju tos konstitucijos straipsniu, išrinktas vyriausias valstybės organas — Prezidiumas iš pirmininko A. Smetonos ir dviejų vicepirmininkų kun. J. Staugaičio ir St. Šilingo. Ir tas Prezidiumas 1918 m. lapkričio 5 d. pakvietė laikinosios Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku prof. Augustiną Voldemarą, kuris sudarė pirmą ministrų kabinetą šios sudėties: pirmininkas ir užsienio reikalų ministras — A. Voldemaras, vidaus reikalų ministras — adv. Vl. Stašinskas, teisingumo ministras — adv. P. Leonas, finansų ministras — adv. M. Yčas, švietimo ministerijos valdytojas — Jonas Yčas, ūkio ir valstybės turtų ministras — J. Tūbelis. 1918 m. lapkričio 11 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas prof. A. Voldemaro sudarytą pirmąjį ministrų kabinetą patvirtino. Tą pačią dieną Vokietija buvo priversta pasirašyti paliaubas. Ir taip jau pačių lietuvių pradėtas organizuoti krašto valdymas ir gynimas.

BIBLIOGRAFIJA

Norintiems plačiau susipažinti su šiame straipsnyje tik trumpai paliestais klausimais, čia duodama bent kiek pagrindinės literatūros:

Bartuška, V., Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais. Kritiškas 1914-1919 metų įvykių ir asmenų įvertinimas. Klaipėda, 1937.

[Basanavičius, Jonas] S-lius, J., Iš Didžiojo Vilniaus Seimo istorijos. Vilnius, 1925.

Basanavičius, J., Iš lietuvių gyvenimo 1915-1917 m. po vokiečių jungu. Vilnius, 1919.

Colliander, Börje, Die Beziehungen zwischen Litauen und Deutschland während der Okkupation 1915-1918. Abo, 1935, 241 p.

Das Land Ober Ost. Deutsche Arbeit in den Verwaltungsgebieten Kurland, Litauen und Bialystok - Grodno. Herausgegeben im Aufträge des Oberbefehlshabers Ost. Stuttgart und Berlin, 1917.

Dogelis, Povilas, Mano gyvenimo prisiminimai. Kaunas, 1926.

Gabrys, J., Didysis Vilniaus Seimas ir jo reikšmė Lietuvai. — Naujoji Romuva, 1935, nr. 47, 48, 49-50.

Gabrys, J., Lietuvos nepriklausomybės genezė, — Naujoji Romuva, 1938, nr. 7 ir 8.

Yčas, Martynas, Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais. I-III. Kaunas, 1935-1936.

Yčas, Martynas, Juozas Purickis ir karaliaus rinkimai. — Vairas, 1934, nr. 12, p. 465-472.

Yčas, Martynas, Lietuvos vyriausybės sudarymo etapai ir jos pirmieji žingsniai. — Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. 1918-1928. Kaunas, 1930, p. 63-102.

Yčas, Martynas, Rusijos lietuvių pastangos kovose už Lietuvos nepriklausomybę. — Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. 1918-1928. Kaunas, 1930, p. 21-33.

Ivinskis, Zenonas, Lietuvos padėtis 1917 metais ir Vasario 16 d. akto genezė. — Židinys, 1938, nr. 5-6, p. 610-634.

Ivinskis, Zenonas, Lietuvos politinė būklė 1918 m. pradžioje ir Vasario 16 d. aktas. — Židinys, 1939, nr. 1, p. 35-42; 1939, nr. 2, p. 196-211.

Kairys, Steponas, Nepriklausomybės akto išvakarėse. —    Kultūra, 1938, nr. 2.

Kairys, Step., Tau, Lietuva. Boston, 1964, p. 234-283.

Kemėšis, Fabijonas, Amerikos lietuvių kova už Lietuvos laisvę. —- Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. 1918-1928. Kaunas, 1930, p. 34-43.

Klimas, Petras,Der Werdegang des litauischen Staates von 1915 bis zur Bildung der provisorischen Regierung im November 1918, dargestellt auf Grund amtlicher Dokumente. Berlin, 1919.

Klimas, Petras, Lietuvos valstybės kūrimas 1915-1918 metais Vilniuje. — Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. 1918-1928. Kaunas, 1930, p. 1-20

Klimas, Petras, Mūsų kovos dėl Vilniaus. 1322-23-1922-23. Kaunas, 1923, 96 p.

Merkelis, Aleksandras, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York, 1964, p. 131-256 (skyrius “Nepriklausomybės keliu”).

Merkelis, Aleksandras, Juozas Tumas Vaižgantas. I tomas. Čikaga, 1955, p. 220-246.

Purickis, Juozas, Lietuvių veikimas Šveicarijoje Didžiojo karo metu. — Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. 1918-1928. Kaunas, 1930, p. 44-58.

Savickis, Jurgis, Skandinavija. — Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. 1918-1928. Kaunas, 1930, p. 59-62.

Staugaitis, Justinas, Apie Lietuvos Valstybės Tarybos darbus. — Naujoji Romuva, 1937, nr. 16-17.

Staugaitis, Justinas, Lietuvos nepriklausomybės aušra. — Naujoji Romuva, 1937, nr. 9-10.

Šaulys, Jurgis, Nepriklausomybės išvakarėse. — Mūsų Kelias, 1948.II.12, nr. 7; 1948.II.19, nr. 8; 1948.II.26, nr. 9.

Šaulys, Jurgis, Nepriklausomybės statymo dienomis. —    Santarvė, 1958, nr. 2.

Urbšienė, Marija, Lietuvos mokykla Didžiojo karo metu. — Židinys, 1937, nr. 3-4.

Urbšienė, Marija, Vokiečių karo meto spauda ir Lietuva. Kaunas, 1939 (atspaudas iš Karo Archyvo, t. VII, 1936 ir t. VIII, 1937).

Urbšienė, Marija, Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje. Kaunas, 1939 (atspaudas iš Karo Archyvo, 1939).

Žadeikis, Pranas, Didžiojo karo užrašai. 1-2. Klaipėda, 1921-1925.