Kolizėjus ir maudyklės neapsaugojo Romos

BALTYS

Kalbant ar rašant apie prieš 50 metų įvykusį nepriklausomybės atstatymą, mūsuose užakcentuojama, kad savanoriai, sakytum, atėjo, kraštą nuo priešų išvadavo ir vėl dingo. Arba, 1945-52 metų priešokupacinis pasipriešinimas: — partizanų prisirinko miškuose ir iš ten jie vedė kovą, o paskui ir vėl dingo. Ir taip, nuolat kartojant, jau apsipratom su mintimi, kad atėjus metui, vėl kas nors susirinks, atstatys jau dabar lyg ir apspręstas valstybės sienas, o mums beliks tik suorganizuoti policiją judėjimui tvarkyti, demokratiniu būdu išsirinkti vyriausybę ir puoselėjant kultūrines vertybes, ramiai tęsti nepriklausomą gyvenimą.

“Oficialioji paminklo paskirtis, nusakyta jo pavadinime: — Prisiminti, pagerbti, bet kokiose aplinkybėse kovojusius, nukentėjusius ir kritusius kovoje dėl Lietuvos žmonių laisvės.” (S.D.).    .

Tikiuosi, kad rasis kas pilnai nusakys platesnėje studijoje tautų ir valstybių nepriklausomybės išlaikymo pagrindinius reikalavimus nūdieniniam pasaulyje; trumpai gi tariant, prisimenam ir pagerbiam, ne vien kovojusius Nepriklausomybės atstatymo metais, prie Jezno, ar Radviliškio, ten kritusius, sužeistus, bet ir dėl Lietuvos žmonių laisvės aukojusius save, savo darbą, pastangas, nežiūrint kokiose aplinkybėse.

Paskutinis eksperimentas, 1967 metų birželio mėn. 5-10 dienomis, žydų arabų konflikte, klasiškai įrodė, kad pati viena kariuomenė, nežiūrint jos skaičiaus ir modernaus apginklavimo, be visos tautos dalyvavimo ir pastangų, negali pilnai įvykdyti jai skirtų uždavinių (žiūr. KARYS #9, 1967 m. “šešių dienų karas Artimuose Rytuose”). Ir mūsų pačių tautos istorija mus moko, kad vieningos visos tautos pastangos sutelktos vienam bendram tikslui duodavo lauktas išdavas. Trumpai žvelkime: šimtmetinės rusų okupacijos nusikratymas buvo visuotinų tautos pastangų išdava. Kad ir maža kultūrininkų saujelė, formavo nepriklausomybės atstatymo idėjas, atkūrė istorinę tautos nepriklausomybės praeitį; jų idėjas knygose ir laikraščiuose išspausdino spaustuvininkai, platino knygnešiai, visi skaitė ir kitus mokė rašto ir tie skleidė idėjas patys pramokę skaityti. Tuo būdu, tautoje išaugo supratimas reikalo būti nepriklausomais ir atėjus metui, “bet kur, bet kada, bet kokiose aplinkybėse”, bet kokiomis priemonėmis, kaip kas išmanė, kovojo, tą kovą palaikė ir aukojosi bendram tikslui — Lietuvos žmonių laisvei.

Kaip 1918-20 m., taip ir 1945-52 kovų metais, lietuvių tautos sūnūs ir dukterys kovėsi už savo ir visos tautos Interesus, ne atsitiktinai, — mūsų karžygiai buvo pačios tautos išugdyti, ir kiekvienas pasirinko kovos būdą pagal savo išmanymą ir aplinkybes. Savanoriams, kariams ir partizanams teko sunki ginklo kovos našta; kovojančių ginklu aprūpinimas ir visokeriopa parama, buvo likusios tautos dalies uždavinys. Kova ginklu yra paskutinė priemonė todėl ir karių atsakomybė prieš tautą ir pačius save yra didžiausia, nes nuo kovos pasekmių priklauso valstybės likimas. Tačiau, tas nereiškia, kad likusi tautos dalis atpalaiduojama nuo tos pačios atsakomybės, nes kova už būvį yra ne vien tik, tam tikrą uniformą dėvinčių asmenų, bet visos valstybės, visų žmonių reikalas.

“Kolizėjus ir maudyklės neapsaugojo Romos, vien kultūros centrai neapsaugos Amerikos. Mums reikia stiprios krašto fizinės jėgos išugdytos augšta kultūra, stipriu ekonominiu pagrindu, kad saugiai, be agresinės išorinės įtakos, galėtume ugdyti ir vystyti savas dvasines ir medžiagines vertybes” (J. C. Rowan, The Day of Tomorrow). Mums, esantiems laisvuose kraštuose, senai reikėjo “... tikros, realios ginklo kovos” (S.D.) idėjų, kurias galėtume gvildenti, kaip ir visas kitas valstybės atstatymo sritis, nes fizinė jėga atėjus metui bus “. .. neišvengiamybė Lietuvos laisvei atsiekti...” (S.D.). ši neišvengiamybė buvo ir pasiliks ne vien karių, bet visos tautos ir pasisekimas priklausys, kaip ir 1918-20 metais, kaip tauta bus šiai neišvengiamybei parengta. Kiekvieno lietuvio pareiga, kaip buvusi taip ir pasiliks, pagal išgales ir turimas aplinkybes ruošti, ugdyti ir vykdyti visas galimas priemones Lietuvos nepriklausomybės atstatymui.

Prof. gen. S. Dirmantą tenka pasveikinti pareiškusį viešu žodžiu vieną iš svarbiųjų nepriklausomybės atstatymo idėjų, kuri daugelio, su tam tikra baime, buvo puoselėjama, bet neišdrįstama viešai pareikšti, nes mūsų krašto pavergėjų ir dalies laisvajame pasaulyje esančių kultūrininkų ta idėja buvo ir tebėra piktnaudoja-ma kaltinant ir šmeižiant karius dėl nepriklausomybės praradimo. Tačiau “protingas mokosi iš praeities klaidų. Savo ir priešo” (S.D.), todėl ir mes “būkime protingi” (S.D.) ir nepalikime užmarštyje mokslininko ir kario patiektos idėjos, bet pradėkime ją realizuoti.

Sveikatos ir ištvermės prof. gen. S. Dirmantui.