VIETKONGO PARTIZANAI
Amerikiečių sekimo postas Vietnamo džiunglėse
“Karas Europoje buvo laimėtas ne dėl priešo silpnumo, bet todėl, kad mes, pagaliau, išmokome kautis geriau už priešą, išsamiai ir efektyviai panaudot Amerikos industrijos gaminius” — J. Weller pabrėžia savo darytoje analizėje apie Viet-Kongo ginklavimą ir karius. Galima sutikti, kad Vietnamo konfliktas skaitytojui yra jau gerokai nusibodusi tema, kaip savo laiku Korėjos policiniai veiksmai. Tačiau darosi įdomu sekant anų nusibodusių kovų detales, kurios ryškina skirtingus kautynių veiksmų pobūdžius nuo mums jau pažįstamų. Tobulėjant technikai, atrodė, kad individualus kovotojas ir rankiniai pėstininkų ginklai bus išstumti. Beliks tik mygtukų spaudymai. Erdvėje kausis raketos ir kas toje dvikovėje laimės, tas, grįžęs žemėn, bus laikomas užkariautojas. Techniškai tai padaryti yra galimybių, tačiau, atrodo, ne visai praktiška, nes labai dideliu greičiu ryškėja ne valstybių, tautų, ar grupių reikšmė nūdieniniam istorijos vystymesi, bet individas. Jei tas neryšku Tolimuose Rytuose, Azijoj ar Afrikoj, tai Vakarų pasaulyje ir Europoje tas labai pastebima. Tik pažvelkime į kautynių formų raidą: — anais laikais reikėjo sumušti kariuomene vienose kautynėse ir karas būdavo baigtas. Tačiau, jau Napoleonui atsitiko kitaip. I Pasauliniam kare, taip ir II — reikėjo pėstininkui peržygiuoti plotus — tai Europos teatre. Tolimuose Rytuose finalas buvo kitoks — Hirošima ir Nagasaki tarė lemiamą žodį. Atrodė padarytas didelis posūkis karo istorijoje. Per anksti būtų reikšti nuomonę, tačiau keliems metams praslinkus, Korėjoje, o dabar Vietname, japonams padiktavęs taikos paliaubas veiksnys šiandien jau nebeefektyvus. Būtų naivu manyti, kad jis užmirštas, tačiau kautynėse pirminis vaidmuo vis dar tebėra ant pėstininko pečių ir tas pėstininkas pirmiausiai apmokomas gerai kautis individualiais ginklais ir visai be ginklo, panaudojant gerai parengtą fizinę jėgą, moralę ir psichotechniškas savybes, nes kautynių lauke prisieina susidurti su priešu ir kumščių kautynėse, o žygiuojant priešo teritorijos keliais, tenka susitikti su gyventojais. Kovotojas turi mokėt ne vien kautis, bet ir būti geras ambasadorius: jam priešingus gyventojus nuteikti palankiai.
Bandykime peržvelgti šių dienų Vietnamo kovų lauką, susipažinti su kitų brangiai įgytais patyrimais, ir gal kiek pasvarstyti, ko mes galime išmokti.
Ši apžvalga liečia veiksmus, tik Pietų Vietnamo teritorijoje.
Amerikiečių spaudoje kilo užklausimas: — Kas yra Vietkongas? Atsakymas: — Vietnamas padalintas teritoriniai į Pietų ir šiaurės. Apgyvendintas tos pačios kraujo giminystės žmonių. Šiaurės Vietnamas su sostine Hanoi yra komunistų valdžioje. Pietų Vietnamas, su sostine Saigonu, laikomas demokratinis. Vietkongietis yra Pietų Vietnamietis, indoktrinuotas, arba teroru paverstas komunistu, ir naudojamas kovai prieš Pietų Vietnamo vyriausybę. Vietkongiečių tarpe yra daug atsiųstų ir iš Šiaurės Vietnamo, kurie labai gerai prisitaiko, nes jungia bendra kalba, išvaizda ir bendras interesas.
Korėjos karo dalyvių žinomas išsireiškimas būdavo: —- jų buvo daugiau negu mes turėjome kulkų. Priešas naudojo mases atviriems puolimams, tačiau buvo praktikuojama prasiveržimo užnugariu veiksmai mažesnėmis grupėmis. Kovotojai buvo narsūs vyrai, gerai ginkluoti ir gerai mokėjo tuos ginklus vartoti. Šių dienų Vietnamo kautynėse amerikietis karys atsistoja prieš panašų priešą, tik kitokių savybių ir kitų kovos priemonių. Reguliarūs daliniai, kovoms parengti partizanai, ir gyventojai — jaunuoliai apmokyti tam tikrų kautynių veiksmų.
Kovotojas — vietnamietis mažo ūgio. Atletiško komplekso, 220 svarų amerikietis lengvai susidorotų su keliais 100 svarų vietkongiečiais atviroje kumščių kovoje. Vietnamiečiai nėra miklūs, nepajėgūs svaidyti toli ir taikliai granatas; toje srityje amerikiečiai vietkongietį toli praneša. Kautynės be ginklų nėra taip jau dažnas reiškinys, kad šiam kare joms būtų skirtas ypatingas dėmesys — tačiau šiuos skirtumus amerikietis kovotojas gerai žino ir stengiasi išnaudoti.
Vietkongo kovotojo geros savybės: jis reikalauja mažiau maisto ir vandens, ilgiau gali išbūti džiunglėse, geriau prisitaiko prie vietos, reikalingas mažesnių apkasų, siauresnių susisiekimo eigų, lengviau ir tyliau praeina per tankumynus. Moraliniai — kovotojai gerai indoktrinuoti — iki fanatiškumo. Gerai naudoja nesudėtingus individualinius ginklus, nors sunkiai apmokomi, bet kartą išmokę pasisavina įgimtinai. Kantrūs, sąžiningi.
Iš neigiamų savybių: nepakelia daug krūvio, silpni žygiui, neatsparūs džiunglių ligoms, žemas mentalitetas, žiaurūs, ne vien priešui, bet ir saviems.
Kario efektyvumas priklauso nuo treniruotės, drausmės ir entuziazmo — visa tai Vietkongas turi. Kariniams veiksmams vietkongiečiai įtraukiami nuo 14 metų amžiaus ir naudojami, pradžioje, įvairiose pagalbinėse tarnybose. Didžiuma jų vėliau pasidaro kovotojais, kai praeina indoktrinavimą, ir paprasčiausią kautynių apmokymą — statyti spąstus, rinkti karinės reikšmės informacijas, atlikti paprastus kautynių veiksmus naktį, džiunglėse. Su metais ir patyrimu pagalbinėj tarnyboj bręsta partizaninio kovotojo tipas, kuris retkarčiais įtraukiamas į partizaninius veiksmus kaip pagelbinė jėga — tiekime, žvalgyboje. Jų ginklavimą sudaro išimti iš apyvartos ginklai, arba savo paties gamybos. Apmokami tik už faktiną veiksmuose dalyvautą laiką. Čia išmokstama aklai klausyti įsakymų, gyventi kautynių sąlygose džiunglėse, maskuotis, slinkt, sekti, pažinti vietovę, joje veikti, ypatingai naktį. Jie dažniausiai naudojami pasalose arba veikti užnugaryje, sabotažui, sprogdinimams. Garbingiausia jaunuolio diena būna, kai jis gauna tikrą ginklą, arba įsigyja kautynėse. Kadangi gyvena namuose ir gerai žino vietoves, jie mažomis grupėmis sudaro tam tikrus židinius, kurie, esant reikalui, būdami lojalūs komunistai, vykdo valdžios įsakymus administratyviai ir tuo pačiu padeda reguliariems partizanų daliniams veikti. Instruktorių kontrolėje, sugebantieji paaugliai parenkami ir perkeliami į reguliarius partizanų dalinius, kur jau pasidaro nuolatiniais kovotojais, dėvėdami sava apranga, tik gauna normalų ginklavimą. Čia jau galutinai apmokomas partizaninių veiksmų ir komunistinių doktrinų.
Kautynių mokyme pagrindą sudaro veiksmai džiunglėse naktį. Naktis yra geriausias draugas vietkongui, ir priešas baltajam ir jo lėktuvams. Nežiūrint pavojų iš skorpijonų, gyvačių, tropinių ligų ir kit., vietkongiečiui džiunglės yra saugesnės ir lengvesnės judėti, negu atviros vietos. Gi naktį lengva judėti, nes priešo akys negali gerai matyti.
Šaudo vietkongiečiai prastai. Jų įgudęs šaulys 150 m. atstume sunkiai kliudo į taikinį (viena amerikiečių kuopa mėnesio bėgyj 90 kartų buvo pakliuvus į tokių snaiperių ugnį ir nuostolių neturėjo). II Pas. karo rusiški šautuvai su optiniais taikikliais, prastų savybių šauliui nedaug ką gali padėti, nes kaip ir visam apmokymui, taip ir šaudymui nėra nustatytos vienodos sistemos. Padėtį pablogina skirtingi ginklai, instruktoriai ir vadai be akademinio išsilavinimo. Vietkongo eilėse intelektualų labai reta, tuo pačiu stoka ir gerų vadų.
Vietkongas plačiai naudoja savos gamybos spąstus: tai įvairiausi spyglių tipo įrengimai, suslėpti žolėje, kad eidamas užsistotum ir per sidurtum koją. Išdėstoma plačiai, 30 iki 50 pėdų plote, kartais pertempiant užmaskuotą vielą, kurią užkabinus koja, parpuolama ant dyglių, kurie mirtinai sužeidžia. Naudojami dideli spąstai pagaut už kojos, kaip kad medžiotojai stato vilkams, tik didesnės jėgos. Pagautą koją jie sunkiai sužaloja. Kasamos įvairiausių rūšių vilkduobės irgi su aštriais jiešmais sienose ir dugne. Ant palenktų bambuko medžių pakabina geroko dydžio spąstus ir pritvirtina prie vielos žemėje. Palietus minėtą vielą, sulenkti bambuko medžią atpalaiduojami ir tiesdamiesi velka rąstą, kuris, dideliu greičiu nešamas, nušluoja tam tikrą plotą. Yra atsitikę, kad toks rąstas iškarto sunaikino 13 žmonių patrulį.
Sprogstamoms minoms naudoja sukapotą metalą, kuris, minai sprogus, veikia kaip šrapnelinis sviedinys. Naudojami artilerijos sviediniai, minosvaidžių minos, pakasant takuose ar keliuose, tačiau šios rūšies minos daugiausiai sprogdinamos elektrinio induktoriaus pagelba.
Spyglių minos dėstomos siaurai praeinamose vietose, derinant jas su induktorium padegamomis, kurias saugo vienas, arba du kovotojai. Atėjus priešo grupei į spygliais užminuotą plotą, sprogdinama mina. Nuo sprogimo priešo grupė skleidžiasi ir krinta žemėn, dažnas pataikydamas ant spyglių minos. Kitu atveju, priešui įėjus į spygliais minuotą zoną, saugotojai pradeda šaudyti — priešo patrulis veikia panašiai kaip minai sprogus.
Be abejonės, tai tik keletas tipingesnių minavimo būdų. Ryškus bruožas: spąstų spendimas yra plačiai vartojamas primityviai ir visakeriopai — tas nors ir neatsiekia didelių rezultatų, bet priešo veiksmus labai sunkina, nes gali būti spąstai kiekvienoje vietoje.
Ginklai. Vietkongas aprūpinamas iš visų buvusių karų likusiais ginklais. Tuo pačiu ir jų šaudmenys labai riboti, daugelio rūšių, be galimybės papildyti. Tai dar viena iš priežasčių, kad į kautynes vietnamiečiai įsileidžia tik tiksliai apskaičiuotam laimėjimui, arba visai trumpam susidūrimui. Kadangi tokie kovotojai neuniformuoti, tai nepavykus kautynėms ir išsibaigus šaudmenims, ginklas numetamas, o pats kovotojas pasitraukęs iš kautynių lauko vaizduoja žemdirbį, arba miško darbininką. Tačiau, reguliarūs partizanų daliniai turi modernius, iš rusų ir kiniečių gautus, ginklus ir pakankamai šaudmenų. Į šautuvų sudėtį įeina: rusų pavienio šūvio ir pusiau automatiniai 7,62 mm likę nuo 1944 metų. Kiniečių “Chikoni” 53 ir 56 (kopija viršminėtų rusų šautuvų) pusiau automatiniai turi 30 šovinių apkabas; prancūzų “MAS” 1936 ir amerikiečių “M-l”, kuris nelabai mėgiamas dėl savo dydžio ir svorio.
Pistoletai nelabai vartojami, dėl silpnos pramušamosios jėgos, tačiau galima užtikti prancūzų “MAT” 1949, vokiečių “Parabellum”, amerikiečių “Thompson”, rusų “Tokarev”.
Kulkosvaidžiai taip pat yra daugelio rūšių: lengvi, vidutiniai ir sunkūs. Daugiausia kinų “Chieom”, vokiečių “Maxim” ir 1908 metų modelis “Mauser”. Visi jie mažiems vietkongiečiams yra per sunkūs ir veiksmuose nepatogūs. Jie daugiau randami reguliariuose partizanų daliniuose.
Reikia paminėti, kad jie vartoja ir sunkesnius ginklus: minosvaidžius “Chikom” 82 mm, kurie gali šaudyti amerikiečių 81 mm minas. “Chi-com” 105 mm retai buvo pavartotas, tačiau manoma jų vartojimas plėsis.
Du pagrindiniai bruožai yra ryškūs Vietkongo kovotojui: 1) politinis motyvas, kuris yra svarbesnis už karinį, ir 2) ėjimas į kautynes tik jam palankiose aplinkybėse, vietoje ir laiku. Jei randama reikalo pulti Pietų Vietnamo užimtą vietovę — kaimą, apsaugotą užtvargm, minom, ugnies lizdais, vietkongiečiai, gero sekimo dėka, sužino visas smulkmenas, pasigamina modelį su visom detalėm ir modelyje išplanuoja puolimą. Modelius kartais daro natūralaus dydžio ir manevruoja su visom numatomom galimybėm, net pasitraukimu. Skaitomasi su priešo aviacijos puolimais, artilerijos ugnies parama ir pėstininkų parama iš helikopterių. Veiksmų greitis čia turi pagrindinės reikšmės. Puolimo tikslai gali būti: užimti vietovę — tai retai pasitaiko, nes perbrangiai kainuoja; įsiveržti per silpnai ginamą vietą ir užgrobti sandėliuose laikomus išteklius; sunaikinti valdžios centrus, kariuomenės štabus, valdymo centrus, sandėlius, arba besiilsinčias tiekimo voras. Vielų kliūtys karpomos, arba sprogdinamos. Tai atliekama savos ugnies įtakoje, vartojant minosvaidžius, liepsnosvaidžius ir prieštankinio tipo ginklus, minas, jas stumiant kartimis per apšaudomą plotą iki kliūties, ar ugnies lizdo, kurios sprogdinamos iš uždengtos vietos. Ugnies lizdų įtvirtinimų šonuose pramušamos skylės, per kurias svaidomos vidun rankinės granatos, nes šaudymo angos būna padengtos metalo tinklų.
Vietkongas puola, kai to mažiausiai galima tikėtis ir tai labai staigiai; įsiveržę į vidų įvairiais būdais klaidina gynėjus (Pietų Vietnamo kariuomenės įgulas) — apsimesdami pietų vietnamiečiais, (Pietų Vietnamo karių uniformos nėra vienodos. Be to, įgulų maži dalinėliai yra nuolatos keičiami), nutraukia vidaus ryšius, puola ir naikina vadovietes ir t.t. Manoma, kad 50 proc. tokių puolimų pavyksta ir tai dažniausiai su mažais nuostoliais.
Pasalos keliuose vietkongiečių yra daugiau naudojama — visai neatsižvelgiant į vietovę, laiką ar nepalankias sąlygas. Jie yra maskavimosi ir kantrybės specialistai. Gerai žinodami vietovę ir turėdami pakankamai laiko, numatytą pasaloms vietą minuoja, kasa eigas ar tunelius keisti pozicijoms, parengia gerai užmaskuotus bunkerius sunkiems ginklams. Jei priešo vora eina anksčiau, ir puolimui nepasirengta — laikomasi pasyviai ir baigus pasirengimą voros puolamos tuo ataeju, kai numatomas užtikrintas laimėjimas su mažiausiais nuostoliais sau.
Pralaužti gynybos liniją Viet Kongas kartais naudoja grupes savižudžių: kovotojai nešasi minas ir sutelktai puola vieną tašką, remiant dar ir sutelkta minosvaidžių ugnimi. Savižudžiai eina į apšaudomą plotą ir sprogdina gynybos lizdus. Dažniausiai jie visi žūva, tačiau jų įkandin puolantieji, per padarytą spragą jau praeina. Amerikiečiai šį puolimo būdą žino ir visuomet pasirengia eventualius įsiveržimus likviduoti. Tokie puolimai būdavo labai trumpi ir staigūs dėl šaudmenų ribotumo. Pastaruoju metu, kai į kautynes įsiveldavo iki bataliono sudėties, šaudmenų ištekliai dažnai viršydavo pietų vietnamiečių išteklius.
Reikia paminėti, kad Vietkongas labai plačiai naudoja apėjimus, apsupimus, infiltravimą mažom grupėm į priešo tarpą — ypatingai susidūrimuose su Pietų Vietnamo daliniais.
Vietkongas gynyboje yra sustingęs — manevras išnyksta. Daug įtvirtinimų, kurie yra taip gerai įrengti, kad jų iš oro neįmanoma pastebėti, taip pat yra sunkiai surandami ir žemės sekimo, gerai maskuoti gynybos lizdai yra sujungti požeminiais tuneliais, atskirų kovotojų — snaiperių lizdai yra išmesti priekin, ypatingu rūpestingumu įrengti, maskuoti ir požeminėmis angomis sujungti su pagrindine gynybos linija. Atsparos punktai jungiami taip pat tuneliais, kurie kasami tokio dydžio, kad tik mažiausi vietkongiečiai gali jais naudotis, amerikiečiai netelpa. Užimti tokius tunelius, kurių būna prikasinėta myliomis, tenka naudoti dūmus, ar net dujas (paskutinė priemonė buvo savo laiku sukėlusi daug triukšmo tarptautinėje diplomatijoje). Maskavimas taip geras, kad jei gynėjas nešaudo, praeinamas nepastebėtas. Tokie atsparos punktai prisileidžia priešą arti, staigia ir sutelkta ugnimi padaro daug nuostolių ir požeminiais tuneliais pasitraukia į džiungles. Gynybą Viet Kongo jėgos tampriai jungia su puolimo veiksmais. Pav., prie Chui Lai amerikiečių daliniai sumušė stambesnes Viet Kongo sutelktas jėgas. Po 10 dienų Viet Kongas surinko išblaškytas pajėgas ir užpuolė netoliese esantį amerikiečių aerodromą su tiekimo sandėliais.
Vietkongas gynyboje, šiuo metu, jau praktikuoja ir stabilios gynybos formas, tikslu išlaikyti vietovę. Turi pakankamai modemiškų ginklų ir šaudmenų. Ginasi, kad galimai daugiau sunaikintų priešų, nesitraukia, iki patys būna sunaikinti.
Papildyti vaizdą perspausdiname "Drauge” tilpusio lietuvio kareivio laišką iš Vietnamo.
“Šiuo metu Vietname yra lietingasis periodas, vadinamas “Monsoon”. Kasdieną lyja nepaprastai stiprus, apie valandą laiko trunkąs, lietus, Paskui pasirodo saulė ir temperatūra siekia 118-124 laipsnių karščio. Lietingasis periodas trunka 3 mėnesius. Likusis metų laikas yra sausas metas su 120-128 laipsnių pastoviu karščiu. Mes esame visą laiką permirkę savo prakaitu. Iki šio laiko aš dar pakėliau šias baisias klimatines sąlygas. Nemažas nuošimtis kareivių neišlaiko džiunglių kaitros ir dažnai alpsta, nes nepaprastai sunky kvėpuoti tokiame karštyje.
Šio krašto gyvūnija pasižymi įvairumu. Iš žvėrių paminėtini tigrai ir drambliai. Dramblius priešai naudoja kaip transporto priemonę. Gyvatės — tai mūsų priešas, nemažiau pavojingas už komunistus. Jų yra nepaprastai daug ir įvairių rūšių. Man teko, draugui padedant, užmušti cobrą 10 pėdų ilgio. Labai pavojingos vadinamos “bamboo” gyvatės, kuriai įkandus, žmogus po 8 ar 20 sekundžių miršta. Lėtai tekančiame vandenyje yra aziatiški krokodilai, todėl brendant per vandenį, tenka būti labai atsargiems. Mano seržantas 45 kalibro pistoletu nušovė krokodiluką 5 pėdų ilgio.
Iš vabzdžių paminėtini labai dideli vorai, vadinami “tarantulas”, skorpionai 5-10 colių ilgio, šimtakojai, vadinami “centipedes” ir driežai, kurie gali lengvai nukąsti pirštą, jeigu jį palieti ranka. Be šių, čia mus kankina dar šimtai kitų įkyrių ir labai pavojingų vabzdžių.
Mano dalinio uždavinys surasti priešą ir jį sunaikinti. Išvalius nuo priešo vieną rajoną, helikopteriais esame permetami į kitą vietą.
Labai sunku aprašyti savo pergyvenimus mūšio metu ir labai sunkiai slegia nuotaiką, kai mąstai, kad esi atėmęs gyvybę žmogiškai esybei. Nežinau kiek nuo mano ginklo nukentėjo priešas, nes džiunglių matomumas labai blogas. Mūšių metu šautuvo vamzdis įkaista net iki raudonumo, nes šautuvu, vadinamu M-16, kuriuo esu ginkluotas, galiu šaudyti automatiškai kaip iš kulkosvaidžio.
Bendrai paėmus, sunku įsivaizduoti, kad be aršių kovų Vietnamo džiunglėse, kiekvieną kareivio žingsnį lydi dar daug įvairių kitokių pavojų. Jeigu nenušauna priešas, tai tavęs dar laukia 1,000 ir viena mirties galimybė: maliarija, amebiška dezinterija, planque (nežinau lietuviško pavadinimo), gyvatės, vabzdžiai, ropuoniai, džiunglių karštis ir priešo specialiai paruošti spąstai”.
B. B.
