IŠ METRAŠČIO APIE STEPONO BATORO ŽYGĮ PRIEŠ PSKOVĄ

ALGIRDAS BUDRECKIS

Ivanas Žiaurusis 1558 metais pradėjo karą prieš Livonijos ordiną, norėdamas išplėsti savo valstybę iki Baltijos. Pradžioje jam sekėsi. Tačiau, kai Švedija ir Lietuvos kunigaikštija atėjo ordinui į pagalbą, maskolių antplūdis nustojo savo veržlumo. Livonijos karas tapo ilgamete, be sprendimų, alinančia kova. Jo paskutiniai etapai iššaukė prieš Maskoliją galingą Švedijos, Danijos, Lenkijos-Lietuvos ir Vengrijos koaliciją. Karui su Maskva vadovavo energingas karalius ir D L Kunigaikštis Steponas Batoras. Po 1578 m. Maskolija neteko sričių, kurias ji anksčiau buvo užkariavus. 1581 m. vengras Steponas Batoras užpuolė pačią Maskvos žemę. Lenkų, lietuvių bei vengrų kareiviai, vokiečių algininkams talkininkaujant, žygiavo prieš Pskovą, maskolių tvirtovę šiaurės vakaruose. Po ilgo apgulimo ir didelių pastangų paimti tvirtovę, DLK Steponas Batoras buvo priverstas pasitraukti. Atkakli Pskovo gynyba ir Batoro nepajėgumas užimti miestą sužlugdė lietuvių kariuomenės moralę.

Povest o prichoždenij Stefana Batorija na grad Pskov buvo parašytas epikos pavidale 16-tojo amžiaus pabaigoje. Povest autorius buvo gabus ir eruditiškas anonimas, kuris puikiai valdė savo gadynės tradicinę ir ornamentinę stilistiką. Jo apgulos atpasakojimas yra dramatiškas ir kartu ironiškas. Jo metaforos ir aprašymas gabiai atvaizduoja rusų karių didvyriškumą. Su aštria ironija metraštininkas apibūdino tą Batoro žygį, jo išdidžius karžygius ir vyčius, kurie iš anksto gyrėsi paimsią kunigaikščius Vosylių ir Ivaną Šuiskį, Pskovo gynėjus. Metraštis išduoda autoriaus karštą tautinę aistrą. Rusų kariai esą tikri krikščionys ir didvyriai, o priešai lietuviai — juodi velniai. Metraštis perdeda vienų narsą ir kitų tuščią puikybę. Nežiūrint tokio apibūdinimo, vistiek gaunasi įspūdis, kad lietuviai buvo narsūs ir baisūs kovotojai. Metraščio ištraukomis norima skaitytojui perduoti žvilgsnį į tuometinę lietuvių kariuomenę ir karybą, kaip atrodė amžininkui priešui lietuviui:

Baisūs ir žiaurūs laikai atėjo. Lenkų ir lietuvių karalius Steponas Batoras žengė per rusų žemių sienas su gausiomis jėgomis. Gandas pasiekė Pskovą, kad šis lietuvių karalius jau užpuolė Pskovo žemę ir užėmė Vorončo miestą, šešiasdešimt mylių nuo Pskovo.

Lyg koks besotis pragaras, atidarę žandus apžioti nelaimingąjį, lietuvių karalius ruošėsi su savo pulkais apsupti Pskovą. Karaliaus kariuomenė, it grasinantis ir didelis žaltys, šliaužiantis iš uolos, skubiai judėjo voromis Pskovo link ir grasino rusus patrankomis ir ugnimi. Lietuvių karalius gyrėsi prarysiąs Pskovą. Jis gyrėsi, kad pasotinsiąs visus roplius, gyvates ir kariuomenės skorpionus paimtu grobiu. Šis baisus slibinas puolė Pskovą, norėdamas nuversti jį savo sparnais ir mirtinai įgelti pskoviečius. Jis gyrėsi, kad išplėšiąs Pskovo turtus ir nugabensiąs juos Lietuvon ir kad prarysiąs Pskovo žemę, gyvus belikusius nusitempdamas į lietuvių žemę. Šis slibinas išsipūtė pergalės mintimis.

Tamsūs debesys kilo. Lietuvių kariaunos žy-

Pskovo tvirtovė Stepono Batoro apgulos metu (pagal seną graviūrą). Už Velikaja upės, kairiame kampe senoji kunig. Daumanto pilis.


giavo Dievo apsaugoto miesto kryptimi, pietų link. Jų šešėliai aptemdė Pskovo baltus mūrus. Vienok, ir visa lietuvių šalis negalėtų aptemdyti miesto. Dūmai pradėjo kilti iš priešo stovyklos, kuri buvo vos tris mylias nuo miesto, prie Čerecho upės. Caro karininkai, apžvalgę stovyklą, grįžo, it gaisai, į Pskovą pranešti caro bajorams ir vaivadoms, kad pirmieji lietuvių kariai jau ties Čerecho upe. Caro bajorai ir vaivados liepė skambinti varpais ir įsakė kariams padeginėti gyvenvietes anapus Velikajos upės, neleisti patalpom patekti į priešo rankas. Ir štai, kankinių Froliaus ir Lavro šventadienyje, 7189 metais (1581 m. — autorius) rugpjūčio 18 d. prasidėjo Dievo apsaugoto Pskovo apgula. Lietuvių karžygiai padarė brastą skersai Čerechą ir jų pulkai pasirodė ties miesto vartais. Bajorai ir vaivados padarė išpuolį. Priešas susidūrime pasirodė silpnas, pradėdamas apgulimą pasitraukimu ir nedrįsdamas prieiti prie miesto. Jiems tai buvo blogas ženklas . . .

Penktadienį, rugsėjo 8 d., Skaisčiausios Mergelės gimimo dieną, penktą valandą vakare, lenkų ir lietuvių vaivados, kapitonai, smogikai ir haidukai1 skubėjo su džiaugsmu ir viltimi pulti Pskovą. Caro bajorai ir vaivados,2 visi karžygiai ir pskoviečiai stebėjo nuo mūro sienų didelį skaičių pulkų, žygiuojant iš karaliaus stovyklos miesto link su vėliavomis. Haidukai slinko pirmyn į apkasus ir tunelius; rusai suprato, kad jie ruošiasi puolimui pro tvirtovės sienų plyšius. Vaivados įsakė skambinti varpą, kuris buvo miesto sienoje prie Vosyliaus Didžiojo bažnyčios ant kalvos. Suskambėjo pskoviečiams įspėjimas, jog lenkai ir lietuviai pradėjo puolimą. Bajorai ir caro vaivados davė įsakymą atidaryti ugnį į priešo pulkus. Patrankos dundėjo be paliaubos, sunaikindamos daug pulkų ir užmušdavos daug lietuvių ir lenkų. Ir jų lavonai nuklojo žemę. Visvien, priešas žengė link tvirtovės, kovodamas baisiai, drąsiai ir viltingai. Priešas ėjo pirmyn, it didžiulė srovė tekanti į miestą. Priešo kariai atrodė lyg jūros baisios bangos. Aibės jų kardų tviskėjo, it Perkūno žaibai.

Gyvastingos Trejybės sobore dvasininkija pradėjo pamaldas, ašaromis maldaudama Dievo pagalbos. Pskovėnai paliko žmonas ir vaikučius ir nuėjo prie spragų tvirtovės sienose, pasiruošę atremti priešą. Širdyse jie prisiekė Dievui, jog ginsią krikščionių tikėjimą ir mirsią už Pskovo miestą, už namus, už žmonas ir vaikus. Niekuomet nepasiduosią. Savo priesaiką jie išlaikė.

Pskovo tvirtovės sienos

Šeštą valandą jie užgirdo triukšmą, lyg galingos perkūnijos ar milžiniškų bangų sukeltą. Ir štai, visa priešo kariuomenė staugdama puolė tvirtovės mūrų spragas, šarvuoti skydais, šautuvais, muškietomis, jietimis bei kitais ginklais. Buvo jie apsidengę, it po stogu. Caro bajorai ir vaivados maldavo Dievo pagalbos, drąsino rusų karžygius kovos šūkiais, ir ėmė kautis su priešais mūruose. Nesuskaitomi Lietuvos kariai puolė tvirtovės sienas, kaip potvynio srautas. Mūsų krikščionys karžygiai, tačiau, tvirtai laikėsi, it žvaigždės danguje, ir neleido priešui užlipti ant sienų. Kilo šauksmai, pabūklų ir šaudyklių šaudymo triukšmas ir abiejų kariuomenių gausių karžygių kovos šūkiai, lyg galinga perkūnija.

Pskoviečių kariuomenė užstojo kelią lietuvių kariuomenei, bet šitie lietuviai karžygiai narsiai lipo į sienų viršų. Priešo patrankos išmušė tokias dideles skyles mūruose, jog net raitija galėjo įjoti pro jas. O prie Mergelės Šydo ir Šerno vartų nebuvo vietelės, saugios nuo priešo patrankų ir šaudyklių. Rusai pradėjo statyti naujas daugiaaugštes atramas patrankom, bet jų nebaigė dėl priešo pabūklų ugnies. Ir tik jų pamatai buvo pastatyti. Štai, jau daugybė priešo karžygių užlipo ant miesto sienų. Daug jų kapitonų ir haidukų su vėliavomis įsiveržė į Mergelės Šydo ir Šerno bokštus, iš kur jie šaudė į mūsų gynėjus. Pirmieji užkopė ant sienos ir tenai laikėsi priešo patyrę kareiviai, plieno šarvais apkaustyti ir geriausiais ginklais aprūpinti. Caro bajorai ir vaivados ir visa pravoslavų kariuomenė narsiai gynėsi ir vis neįsileido priešo į miestą.

Kai šlovingiausias karalius Steponas pamatė, kad jo rinktiniai smogikai jau buvo miesto sienose, kad jo kapitonai ir haidukai iškėlė Lietuvos kariuomenės vėliavas virš Panelės Šydo ir Šerno bokštų ir atidengė ugnį prieš pskovėnus ir rusų patrankas, kad prasiskintų taką į miesto vidų, jis labai nudžiugo. Jis tik laukė tvirtovės paėmimo. Savo vadovietę jis perkėlė arčiau miesto, į Kristaus kankinio Mikitos cerkvę, kuri buvo tik pusė mylios nuo Pskovo sienų.

Palydovai, patarėjai ir mėgiami didikai priėjo prie karaliaus, tardami jam viltingus žodžius:

—    Mūsų viešpatie ir valdove, tebūnie jūsų valia. Tamsta esi užkariautojas ir pergalingas Pskovo miesto valdytojas. Šlovė Tamstai. Mes maldaujame Tamstos, suteikti malonės leisti ir mums įžygiuoti į Pskovo tvirtovę, kad ne vien tik Tamstos kapitonai ir haidukai įgytų garbę, Pskovą paėmę.

Kai karalius išgirdo, kaip džiugiai jo ponai ir patarėjai pareiškė norą vykdyti jo sumanymus, džiaugsmas jį sukrėtė. Linksmu veidu ir pakutenta širdimi jis jiems tarė taip, lyg jie būtų jo broliai:

—Na, mūsų draugai, jeigu jūs rodote tokį norą kovoti, tai ir mes eisime su jumis, ir neatsiliksime.

Tačiau jie atsakė:

—    O mūsų gaspadoriau, karaliau Stepone! Jūs atliksite savo šlovingą įžengimą į šitą didįjį Pskovo miestą, taip kaip didysis karalius Aleksandras, kad įžengė į Romą.3 Aleksandro dvariškiai sutiko jį Romoje. Užtat ir mes, Jūsų tarnai, sutiksime Jus Pskove su šlovės giesme. Mes paruošime jums Pskovo grobį. Mes pasitiksime Jus su rusų kaštelionais, kuriuos paimsime į nelaisvę! Ir kaip ypatingai geidžiamą grobį, mes pristatysime du paimtus nelaisvėn bajorus ir vaivadas: pirmą, Pskovo kaštelioną, kunigaikštį Vosylių Šuiskį, ir šlovingą, stiprų, nenugalimą, didį ir drąsų antrąjį kaštelioną, kunigaikštį Ivaną Šuiskį. Mes juos apkaustysime grandinėmis Jūsų akivaizdoje. O Jūs, mūsų gaspadoriau, taip pasielgsite su jais, kaip jiems dera, už jų pasipriešinimą.

Tai išgirdęs, karalius leido jiems žygiuoti į miesto sienas, tardamas:

Mes žinojome, draugai, kad visuomet taip išeidavo, kaip jūs pranašaudavote, ir štai, dabar irgi taip bus. Jūs atsieksite tai, ko jūs norite, nes niekas nepajėgė jums ir jūsų šviesiam protui pasipriešinti.

Ir du tūkstančiai rinktinių smogikų ir karaliaus asmens sargų prisidėjo Šerno bokšto puolimui. O šis bokštas buvo jau pusiau sugriautas ir jie ėmė šaudyti krikščionis ir rusų šaulius jo sienose. Jų kulkos krito, it lietaus lašai, ir užpylė rusų karžygius. Šios kulkos žudė krikščionis, it gyvačių įgėlimai. Kiti priešo kariai puolė pro spragą Mergelės Šydo bokšte ir išvijo iš bokšto rusus karžygius, taip ruošdamiesi užimti miestą.

Rusų vaivados, jų kareiviai ir Pskovo šauliai tvirtai ir drąsiai laikėsi. Kai kurie laukė priešo puolimo su jietimis ties mūro papėde. Šauliai (strelcij) šaudė lenkus muškietomis. Kai kurie bajorai šaudė kilpinėmis. O kiti svaidė akmenis, arba gynė miestą kitais būdais. Patrankos nušlavė rusų kariuomenę nuo sienų ir bokštų. Nauji kariai pavaduodavo pavargusius, be paliaubų šaudydami ir šaukdami: “Už-imkime Pskovo miestą!”.

Karalius dažnai siuntė greitininkus sužinoti, ar miestas jau paimtas, įsakinėdamas kaštelionams, kapitonams bei visai kariuomenei, greitai užimti miestą.

Dievo saugojamame Pskove vaivados ir caro bajorai nuoširdžiai ir su ašaromis ragino krikščionis karžygius drąsiai kovoti, ir jie patys, nepasiduodami, kovojo tarpe savų karių. Buvo liūdna stebėti bekrintančias krikščionių galveles, lyg nukirstas javų varpas, gulančias krūvon. Daugelis kareivių krito nuo žaizdų, nuo priešo ginklų, nuo nuovargio ir nuo nepaliaujančių grumtynių. Diena buvo nepaprastai karšta. Tik pasitikėjimas Dievo apsauga ir išgelbėjimu stiprino karžygius.

Pačiame mieste ir Gyvastingos Trejybės sobore dvasininkija meldėsi ašaromis ir aimanomis miesto išgelbėjimo. Kai soboro dvasininkai sužinojo naujieną, jog lietuviai jau ant sienų ir bokštuose, ir kad ten jų vėliavos plevėsuoja, ir kad jie šaudo į miestą, tai Pečeros vienuolyno abatas Tichonas ir archimandritas Luką ir visi miesto dekanai ėmė graudžiai verkti, keldami rankas ties švenčiausia ikona. Jie puolė ant kelių. Jų ašaros liejosi ant altoriaus marmurinių laiptų, lyg vandens klanai, ir jie karštai meldėsi, prašydami Švenčiausios Mergelės apsaugoti miestą ir jo gyventojus. Susirinkusios sobore bajorienės mušėsi į krūtines ir maldavo Dievo ir Švenčiausios Panelės pagalbos. Jos puolė ant grindų, daužydamos galveles į žemę ir šaukdamos dieviškosios pagalbos. Ir kiekviename Pskovo name moterys, kūdikiai ir vaikai karštai aimanavo ir meldėsi prie šventų ikonų, mušdamiesi krūtines ir prašydami Šventosios motinos ir visų šventųjų pagalbos, ir maldaudami Dievą atleisti jų nuodėmes ir išgelbėti miestą. Ir visose miesto gatvėse girdėjosi verksmai, aimanos ir neišpasakytas raudojimas.

Priešo kariai vis atkakliai žygiavo pirmyn. — Pirmyn, bičiuliai, — sušuko jų kareiviai. — Išpjaukime visus Pskovo žmones už jų nepaklusnumą. Nė prisiminimėlis Pskovo krikščionių nebeišliks. Mirties šešėlis juos uždengs ir niekas jiems neateis į pagalbą . . .

(Praleista ilga tuščiažodė litanija ir Stepono Batoro iškoneveikimas — vertėjas).

Šūvis iš didžiulės, pramintos Leopardu, patrankos, kuri stovėjo Blagoslovanijos atramoje, pataikė tiesiai į Šerno bokštą. Ta granata užmušė daug lenkų ir lietuvių karžygių. Tuo pačiu laiku caro bajorai ir vaivados liepė susprogdinti didelę parako sankrovą po tuo Šerno bokštu. Ir išdidūs karaliaus vyčiai, dvariškiai ir ponai, kurie prašyte prašė karaliaus leidimo užimti Pskovą ir supančioti rusų bajorus ir vaivadas, kaip anksčiau minėta, buvo, pagal Dievo valią, išsprogdinti. Ir štai, jie žuvo rusų bajorų ir vaivadų rankose. Jų lavonų buvo taip gausu, kad buvo galima sukrauti antrą bokštą iš jų. Geriausieji karališkieji ponai, kurie gyrėsi, jog atvešią karaliui suimtus rusų kaštelionus, patys žuvo Šerno bokšto griuvėsiuose: mirties belaisviai iki teismo dienos! Jų lavonai plūduriavo giliuose Pskovo vandenyse!

Apie tai karalius sužinojo, klausdamas:

—    Ar mūsų ponai jau pilyje?

Dvariškiai jam atsakė:

—    Ne, Tamsta, jie po pilies mūru.

Tada karalius paklausė:

—    Ar mūsų ponai kovoja už pilies sienų? Ar jie ten naikina rusų jėgas?

Jie jam atsakė:

—    Jūsų Mylista, visi Jūsų ponai, arba žuvo Šerno bokšte, arba guli užkasti griuvėsiuose.

Karalius taip nusiminė, jog norėjo persidurti kardu, kaip kad pagonys darydavo, nes jo širdis iš sopulio plyšo. Jis siuto ir įsakė savo kapitonams ir smogikams, kurie dar tebesikovė ties Mergelės Šydo bokštu, tvirtai laikytis ir imtis visų priemonių užimti Pskovą.

Caro bajorai ir vaivados, matydami nenustojantį apšaudymą, nuolatinį puldinėjimą ir suprasdami, kad daugelis savųjų kariškių žuvo, visiškai atsidavė Dievo valiai. Jie pristatė šventus ir stebuklingus ikonus ir kunigaikščio Gab-

J. Mateika — Steponas Batoras ties Pskovu (škicas)

rieliaus stebuklingas relikvijas ir jie liepė išstatyti ikonus sienų spragose. Kadaise Vladimiro Skaisčiausios Panelės ikonas išgelbėjo Maskvą nuo Tamerlano antplūdžio. Dabar kitas ikonas buvo atgabentas išsaugoti Pskovą nuo karaliaus Stepono Batoro antplūdžio . . .

Lenkai ir lietuviai smarkiai spaudė rusus ties sienų plyšiais ir prie Mergelės Šydo bokšto. Rusų karžygiai stengėsi juos atlaikyti. Bažnytinei eisenai su ikonais prasidėjus, jos priešaky jojo juodai apsivilkę šaukliai. Jie nebuvo karžygiai, bet Kristaus kariai. Jų tarpe buvo Kripto vienuolyno rūsininkas, kurio vardas buvo Arsenijus Chvostovas, Skaisčiausios Mergelės Gimimo vienuolyno iždininkas Joną Naumovas ir visiems pskovėnams žinomas abatas Mantirijus. Visi trys vienuoliai buvo kilmingieji, o prieš tapdami vienuoliais, jie yra buvę karžygiais. Matydami kruvinas kautynes, jie puolė prie mūro plyšių, maldaudami Dievo ir tikėjimo pagalbos. Ir atrodė, jog jų balsai kilo iš ikonų. Jie prabilo į vaivadas ir į visą krikščionišką kariuomenę:

—    Nebijokite. Laikykimės tvirtai, pulkime lenkų ir lietuvių jėgas. Skaisčiausioji ateina mums į pagalbą su mielaširdingumu ir apsauga ir su visais šventaisiais.

Kai rusų vaivados ir karžygiai užgirdo, jog Skaisčiausioji ateina su visais šventaisiais į pagalbą, jie manė, kad Skaisčiausioji Mergelė iš tikrųjų laimina rusų ginklus. Štai, jų širdys sustiprėjo, ir jie pasiryžo didvyriškiems žygiams. Visi vaivados, karžygiai ir viršminėti vienuoliai vienbalsiai aimanavo:

—    Ach, draugai! Mirkime šiandien nuo lietuvių rankų už Kristaus tikėjimą ir už mūsų tiesiatikį carą, visų rusinu Ivaną! Nepasiduokime lenkų karaliui Steponui!

Jie maldavo Pskovo šventųjų globėjų užtarimo. Jie maldavo kunigaikščio Gabrieliaus, kunigaikščio Daumanto4 ir Mikalojaus pamaldžiojo (jurodyvyj) užtarimo. Šių šventųjų įkvėpimas padėjo rusų krikščionių kariuomenei pulti priešą.

Štai, su Dievo ir Švenč. Marijos pagalba ir stebukladarių užtarimu, rusai atmušė lenkų-lietuvių jėgas. Kur stovėjo priešo kojos, dabar įsitvirtino krikščionys karžygiai. Jie atstūmė priešą nuo miesto sienų. Kiti kovėsi su lietuvių kareiviais, kurie laikė Mergelės Šydo bokštą. Kai tik rusų kareiviai atmušė lietuvių karžygius, kapitonus ir haidukus nuo sienų, naujiena pasklido po visą Pskovą ir pasiekė moteris. Naujiena, kad priešą sulaikė dieviškoji pagalba, ėjo per namus. Moterims buvo įsakyta griebti lietuvių pabūklus ir paimti lietuvių bei lenkų kareivius, dar likusius mieste. Be to, moterys turėjo susitelkti prie spragų. Padrąsėjusios moterys taip ir padarė. Stverdamos už naminių ginklų, jos net kovėsi su priešu. Visos — tiek jaunos, tiek stiprios, tiek silpnos — moteriškės skubėjo su virvėmis traukti priešo paliktus pabūklus į miestą. Gausybės moterų talkininkavo krikščionių karžygiams, kovojo su vyriška narsa prieš lenkus ir lietuvius. Kitos gabeno akmenis, kuriuos kariai svaidė į lietuvius abipus tvirtovės. Kitos nešė vandens ištroškusiems kariams, tuo padrąsindamos vyrus.

Tai įvyko penktadienį, Švenčiausios Mergelės gimimo dieną. Jau buvo vakaras, tačiau lenkai ir lietuviai dar vis kovėsi Mergelės Šydo bokšte ir dar vis šaudė į krikščionis karžygius. Tada caro bajorai ir vaivados šaukėsi į Dievą pagalbos, sušaukė karius, ir ėmė pulti Mergelės Šydo bokštą. Vyrai ir moterys puolė likusius priešus bokšte. Vieni šaudė muškietomis, kiti bandė dūmais išvaryti priešus. Vieni svaidė akmenis į lenkus ir į lietuvius, o kiti pylė verdantį vandenį ant jų galvų. Pagaliau, po bokštu jie prigrūdo parako ir su Dievo pagalba, išsprogdino Mergelės Šydo bokšte likusius lietuvius ir lenkus. Tuo būdu piktieji lietuviai buvo nublokšti nuo Pskovo mūrų. Nakčia priešo likučiai apleido Pskovą.

Tada lietuviai ir lenkai pradėjo bėgti nuo tvirtovės atgal į savo stovyklas. Krikščioniški rusų karžygiai vykdė išpuolius, vijosi įkandin priešus. Vienus priešų jie kapojo, o kitus, išblaškė. Daugelis priešų pateko į nelaisvę; juos caro bajorai parsivarė į miestą tardymui. Daugelis priešo karžygių buvo paimti su vėliavomis, būgnais ir ginklais. Daugelis rusų grįžo į miestą nepaliesti. Jie parsinešė priešo ginklus, nepaprastas muškietas, šaudykles ir daug grobio.

Štai su Dievo palaima . . . didysis Pskovas buvo išgelbėtas nuo lietuvių. Trečią valandą vakaro Viešpats suteikė krikščionių kariuomenei didelę pergalę . . .

(Iš tikrųjų, apgulimas tuo dar nepasibaigė. Karaliaus Stepono Batoro kariuomenė spaudė Pskovą dar iki 1582 m. vasario 4 d., kada nuovargis privertė lietuvius nutraukti apgulą ir pasitraukti).

1.    Haidukai — nuo 16 ligi 18 metų algininkai — pėstininkai ir smogikai.

2.    Pskovo gynimui vadovavo kunigaikščiai Ivanas ir Vosylius Šuiskiai ir kunigaikštis Andrius Chvorosti-ninas.

3.    Lietuvių didikai nežinojo istorijos, arba pats metraštininkas čia padarė naivų anachronizmą.

4.    Lietuvos kunigaikštis Daumantas apgynė Pskovą nuo kardininkų. Nors būdamas pagonis, jisai nusipelnė pravoslavuose pakėlimo į šventuosius.