DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS
J. ŽILYS
(Pradžia sausio mėn. KARYJE)
BOLŠEVIKAI UŽIMA LIETUVA
1940 m. birželio 15 d. trečioji bombonešių eskadrilė turėjo išskristi į Palangą šaudymo pratimams į ore judantį taikinį. Aš, ėjęs eskadrilės technikos karininko pareigas, anksti rytą, kartu su mechaniku, vyresniuoju civ. tan. Čajum, nuskridau į Palangą perimti iš atlikusios pratimus “Devoitin” eskadrilės paliekamą turtą: šaudymo marškas, benziną, alyvą ir kt.
Daugiau lėktuvų iš Šiaulių nebeatskrido, o “Devoitin” lėktuvams, buvusiems Palangoje nebuvo leista grįžti į Kauną. Naikintuvų eskadrilės pilotai ir mechanikai sekančią dieną išvyko traukiniu į Kauną. Aš su kareiviais buvau paliktas Palangoje lėktuvų ir turto apsaugai. Tą dieną, vakare, į Palangos aerodromą atvyko viena kuopa rusų kareivių. Ilgai nelaukę bolševikų kareiviai pradėjo plėšti mūsų turtą: šaukštus, peilius, aviacijos žemėlapius, planšetes, autus ir kita. Tuo reikalu aš parašiau aviacijos viršininkui raportą.
Po vienos - dviejų savaičių į aerodromą atvyko rusas pulkininko laipsnio politinis vadovas. Tuo metu, apsirengęs civiliniais drabužiais, rengiaus eiti į Palangą pasivaikščioti ir ta proga papietauti. Sutikęs mane politrukas paklausė, kur yra dalinio vadas. Aš pasakiau, kad aš esu. Jis, matydamas mane civiliniais rūbais apsirengusį, lyg ir sumišo ir paklausė: “Koks darbo planas?” Rusiškai kalbėti gerai nemokėjau, tačiau atsakiau, kad pas mus plano nėra: kareiviai neša sargybas prie lėktuvų, o aš pasirengęs eiti į Palangą pietauti. Daugiau jis man nieko nesakė. Pašaukęs rusų kareivių kuopos vadą (ltn.) ir pakvietęs mane, kartu įėjo į mano raštinę. Atsisėdęs, jis pradėjo tardyti kuopos vadą dėl paimtų mūsų dalinio daiktų. Kuopos vadas nesigynė tai padaręs. Politrukas paklausė jo kieno įsakymu tai daręs, ir pradėjo visokiais žodžiais, pagal rusų leksikoną, jį keikti. Šis stojosi ir sėdosi, o politrukas keikėsi, kol pavargo. Paskui įsakė per tris dienas viską grąžinti, grasindamas, jei negrąžins nors siūlo galą, smarkiai bausti. Tuo ir baigėsi tardymas. Kuopos vadas daug paimtų daiktų grąžino, jei ko ir trūko, pasirašiau, kad atsiskaitė.
Netrukus prie lėktuvų pradėjo eiti sargybas rusų kareiviai. Prasidėjo vagystės. Pradėjo iš “Devotin” lėktuvų sargybiniai vogti laikrodžius. Apie tai pranešiau rusų kuopos vadui, ir jam prašant, daviau pavogtų laikrodžių pavyzdžius. Tačiau jis nesurado ne tik pavogtų iš lėktuvų, bet negrąžino nei duotų pavyzdžių. Pavogti laikrodžiai buvo, palyginti, mažo dydžio, todėl jie tiko nešiojimui.
Nežinau, ką būčiau daręs, tačiau, viskas išsisprendė, kai gavau įsakymą grįžti į Šiaulius. Viską palikęs jų valiai, išvykau.
LIAUDIES KARIUOMENĖJE ŠIAULIUOSE
Grįžęs į Šiaulius radau daug pasikeitimų. Mūsų lėktuvų skraidymai buvo visai sustabdyti. Daug rusų lėktuvų buvo aerodrome. Dauguma jų buvo naikintuvai 1-15 ir 1-16. 1-15 yra viensparnis, trumpas, iš priešakio labai storas, nes motoras žvaigždėtas, oru aušinamas, kiek geresnis 1-16 dvisparnis. Keletą jų, tūpdami, apgirto. Tie jų lėktuvai, mano manymu, buvo blogesni už mūsų naikintuvus “Devoitin”, o ypač už “Gloster”.
Trejetas puskarininkių buvo užsidėję kapitonų laipsnius ir buvo laikomi eskadrilių politrukais. Neilgai jiems teko tuo džiaugtis, netrukus buvo jiems įsakyta nusiimti laipsnius ir vėl būti kuo buvę. Po to, jų draugai puskarininkiai juos viešai pajuokdavo.
Prasidėjo visoki mitingai. Kai kurie puskarininkiai ir maža dalis karininkų pradėjo aktyviai veikti.
Kiek vėliau paaiškėjo, kad lietuviškieji aviacijos daliniai likviduojami. Buvo sudaroma tik viena eskadrilė, kuri priklausė, vadinamam, lietuvių korpui. Eskadrilės stovėjimo vieta — Ukmergė (Pivonija). 1940 m. spalio 4 d. paskyrimu, į tą eskadrilę patekau ir aš. Visi lakūnai ir mechanikai, nepatekę į tą eskadrilę, buvo paleisti į atsargą.
Man buvo įsakyta perduoti 3-čios eskadrilės turtą rusams. Perdavimas buvo atliekamas gana paviršutiniškai, todėl aš daug vargo neturėjau. Rusų lakūnams patiko tik mūsų eskadrilės mokomieji Haveland lėktuvai. Vieno ruso piloto paprašytas, supažindinau jį su tais lėktuvais ir pasisiūliau paskraidyti, jis nesutiko. Kitą dieną mačiau su tais lėktuvais juos skraidančius. Kitais eskadrilės lėktuvais rusai nesidomėjo ir nesinaudojo. Pats mačiau, nuimtoje lėktuvo “Lituanica II” motoro gaubtuvo skardoje, juos kūrenant lauke ugnį.
Perdavęs lėktuvus ir kitą eskadrilės turtą,
1940 metų vėlai rudenį išvykau į Ukmergę.
KPT. A. ŠVARPLAIČIO ŽUVIMAS
Kpt. Švarplaitis buvo baigęs Karo mokyklą 1932 m. XIV karininkų laidą. Baigęs Karo mokyklą pėstininku, buvo paskirtas į 7 p. p. Klaipėdoje. Iš ten įstojo į aviacijos kursus Kaune ir juos baigęs buvo paskirtas į Šiaulius IV bombonešių eskadrilę žvalgu. Jis buvo kilęs iš Šakių apskr., Sintautų valse., netoli vokiečių pasienio, todėl mokėjo gerai vokiečių kalbą. Gimnazijoje, Karo mokykloje ir 7 p. p. pasižymėjo geru sportininku, buvo trumpų distancijų bėgikas. Jo 200 m. rekordas, pastatytas Lietuvoje 1933 m., išsilaikė visą nepriklausomybės laikotarpį nesumuštas.
Kaip asmuo, jis buvo daugiau užsidaręs, todėl artimų draugų neturėjo. Buvo nevedęs.
Likviduojant Lietuvos aviaciją, jis buvo paleistas į atsargą. Kiek vėliau jis pabėgo į Vokietiją, per sieną prie tėviškės, su savo nuosavu automobiliu “Kadet”, Oppel firmos. Iš ten,
1941 m. grįžęs į Lietuvą su žiniomis, buvo bolševikų sulaikytas, tardytas ir sušaudytas.
UKMERGĖS ESKADRILĖJE
Iš Šiaulių į Ukmergės eskadrilę pateko šie karininkai: mjr. P. Masys, mjr. Brazys (Brazauskas), kpt. J. Žilys, ltn. J. Karosas, ltn. Kalasiūnas, ltn. Navaitis (Navickas), j. ltn. Bačkys ir j. ltn. Aleksonis, pora puskarininkių lakūnų ir pora mechanikų.
Eskadrilėje buvo šie lėktuvai: žvalgybos “Anbo 41” — 14 vienetų, mokomieji “Anbo 51” —- 6 v. ir naikintuvų “Gloster” — 3 v.; viso 23 lėktuvai. Eskadrilės vadas buvo mjr. Kovas (Kopukovas) — žvalgas, rusų kilmės — neblogas žmogus. Eskadrilės vado padėjėjas — rusas, ltn. Jarčuk’as — pilotas ir politinis vadovas — rusas (ukrainietis) ltn. Zaika — pilotas. Eskadrilėje dar buvo septyni mechanikai rusai, visi kiti, pilotai ir žvalgai, buvo lietuviai.
Maža dalis lakūnų gyveno Pivonijoje (Ukmergės priemiestis), dauguma gyvenome Ukmergės mieste, privačiai.
Ukmergės aerodromas buvo nekoks: siauras, ilgas, dar nebaigtas įrengti. Skraidymai eskadrilėje buvo daromi, bet neintensyviai. Be skraidymų buvo daug bolševikų istorijos pamokų. Istorijos pamokos buvo nuobodžiai pravedamos, rusų kalba, politruko. Kartais, vietoj pamokų, išeidavome žaisti tinklinį. Atsakinėdavome per vertėją, todėl svarbu buvo, kad vertėjas dalyką gerai žinotų. Vertėjas buvo kpt. Brazaitis. Klausimai pamokose buvo nepageidaujami.
Sekimas eskadrilėje buvo labai plačiai išvystytas. Visi buvome sekami, ne tik politruko, bet, svarbiausiai, užverbuotų karininkų ir puskarininkių iš mūsų pačių tarpo. Užverbuotus galima buvo išaiškinti. Kiekvieną šeštadienį iš Vikraus atvažiuodavo dar vienas rusas politrukas ir visi užverbuotieji, tą dieną, eidavo daryti jam pranešimo, nors ir slėpdamiesi nuo draugų. Be to, maža dalis prievarta užverbuotų pasisakydavo sekamiems, kad jie jo akivaizdoje nieko netinkamo nekalbėtų, nes jis turės pranešti. Sekantieji buvo sekami dar kitų, taip, kad niekam nebuvo saugu atvirai kalbėtis, nes nežinia, su kuo kalbi, gal su užverbuotu sekėju. Užverbuotieji sekimui, kaikurie, buvo labai stropūs. Toks gyvenimas eskadrilėje man labai nepatiko, todėl sumaniau išeiti į atsargą. Tuo reikalu buvau parašęs raportą eskadrilės vadui, motyvuodamas, kad būdamas vienintelis sūnus, turiu pasirūpinti savo sena motina ir turimu ūkiu (kolchozų tuo metu dar nebuvo). Mano argumentai vadui ir politrukui nepatiko, nes nebuvo pakankamai pamatuoti. Jis paaiškino, kad senos motinos priežiūra ir ūkiu pasirūpins liaudies valdžia, ir mano raportą atmetė. Po to, apie du mėnesius neleido man skraidyti. Motyvuotą raportą išeiti į atsargą buvo parašęs ir mjr. Brazys, bet ir jo raportas buvo atmestas. Po to, jis parašė raportą įstoti į komunistų partiją ir buvo užskaitytas kandidatu.
Kelias savaites prieš karą su vokiečiais, visi kareiviai ir karininkai, po ilgo atidėliojimo dėl nepasiruošimo, buvome prisaikdinti. Pageidavo, kad kiekvienas skaitytume priesaiką išėjęs prieš rikiuotę, rusų kalba. Priesaikos ceremonijose dalyvavo ir miesto civilinės valdžios atstovai. Per ilgai užsitęsus, dėl nemokėjimo rusiškai skaityti, buvo leista skaityti lietuviškai. Prisiekę tapome sovietų kariais.
1941 m. birželio 13-14, naktį, iš eskadrilės buvo išvežta 10 karininkų ir vienas viršila. Sekantį rytą buvo išrikiuoti eskadrilės visi žmonės. Politinis vadovas ltn. Zaika visiems pasakė kalbą. Jis sakė, kad jau praėjo pakankamai laiko pažinti komunistinę tvarką ir prisiderinti prie jos. Tie, kurie neparodė gero noro, gavo, kas jiems priklauso. Išvežtųjų dalis buvo suimti iš vakaro, jiems nuvykus pagal įsakymą į nurodytą vietą Ukmergėje, didesnė gi dalis buvo paimti naktį iš butų.
KARAS SU VOKIETIJA
Po išvežimo, už savaitės, 1941 m. birželio 22 d., prasidėjo karas su Vokietija. Buvo sekmadienis. Eskadrilėje buvo paskelbtas pavojus ir visi kariai buvo atšaukti į savo dalinius. Vakare eskadrilė gavo įsakymą skristi per Minską į Gomelį. Tai turėjo įvykti pirmadienį, 1941 m. birželio 23 d., apie 4 val. ryto. Eskadrilės lėktuvai pakilo kiek pavėluotai ir nuskridę nusileido Pabradės aerodrome. Jiems nutūpus, atskridę vokiečių lėktuvai, pirma apšaudė iš kulkosvaidžių, paskui bombardavo nedidelėmis bombomis. Po bombardavimo, į Gomelį išskrido tik du lėktuvai “Anbo 41”: vieno žvalgas buvo mjr. Kovas ir pilotas rusas ltn. Jarčiuk’as, antrojo — žvalgas ltn. Kalasiūnas ir pilotas rusas ltn. Zaika. Kiti lėktuvai ir lakūnai, išskyrus vieną, kurs išskrido į Vokietiją, liko Lietuvoje.
Tą pačią dieną Ukmergėje užsimušė j. ltn. Morkus (Morkevičius), skridęs lėktuvu-naikintuvu “Gloster”. Pakilęs žemai, darydamas figūras, atsitrenkė į žemę ir užsimušė.
VOKIEČIŲ NELAISVĖJE
Užėjus vokiečiams, dalis eskadrilės lakūnų išvengė nelaisvės, tačiau dalis, dėl susidėjusių aplinkybių, pateko į nelaisvę. Tarp tų nelaimingųjų patekau ir aš. Patekę į nelaisvę, buvome nuvežti į Kėdainius, į rusų belaisvių pereinamąjį lagerį. Čia su mumis buvo elgiamasi gana gerai: mieste esantieji giminės ar pažįstami galėjo mus aplankyti. Per juos susirišome su Kėdainių lietuvių komendantu art. plk. Dočkum. Žadėjo mus paleisti po 2-3 dienų. Tačiau taip neįvyko. Praėjus keletai dienų, atvažiavo vokiečių autobusas, Susodino karininkus ir lakūnus puskarininkius it nuvežė į Raseinių vienuolyną. Tuo metu ten buvo belaisvių stovykla. Čia mes davėme parodymus, kas esame ir ko norime, tačiau niekas mūsų neklausė. Tiesa, elgėsi neblogai, garbės žodį davęs vienas karininkas buvo išleistas į miestą pas gimines. Po kelių dienų, susodino mus į nedengtą sunkvežimį ir vežė į vieną Karaliaučiaus miesto aerodromą. Pravažiavus vokiečių sieną, daug sutiktų senų vokiečių ūkininkų, važiuojančių ilgais ratais, droždavo mums su turimu ilgu botagu, sakydami: “Verfluchte Russen” (prakeikti rusai). Jie neskyrė, ar nenorėjo skirti mūsų uniformos nuo rusų. Mes saugodavome tik veidą, kad neįkirstų žymės.
(Bus daugiau)
