Šaulė Tremtyje
TIKROJI MOTINA
Kad mano ausį paliestų melodija,
ta amžiais tvaskanti motinos žodyje,
kad ištrykštų dar kartą daina, Jos dainuotoji,
kaip sidabro srovė pavasario puotoje . . .
Kaip geisčiau aš, kad galėtum paliudyti:
“Tave miniu vien kaip mylintį kūdikį,
kur kai žvilgį nekaltą į motiną pakelia,
rods, matai tarp ramunių skaisčią rugiagėlę”.
M. Vaitkus
Pirmą kartą pamačiau ją, kai ji buvo šešerių metukų. Prispaudus nosytę prie lango mažytė žiūrėjo, kaip kiti vaikučiai žaidė, krykštaudami lakstė po žalią, nesenai nupjautą pievą. Kažkodėl negalėjau nuo jos atitraukti akių. Ji buvo aprengta kuklia pavasarine suknele. Jos ilgi, tamsūs plaukai buvo palaidi. Apvalūs jos veideliai balti, lūpytės ružavos, o juodos akys — didelės, didelės. Mergaitė atrodė kaip ką tik pražydusi pavasario gėlė. Bet kažko jai lyg trūko.
Stebėjau ją ilgai, nes mačiau, kad jos veidelis nepaprastai liūdnas. Be jokios šypsenėlės, jos akutėse ne vaikystės linksmumo liepsnelė, o tik maža skausmo ašarėlė karts nuo karto sužibėdavo.
Pradėjo temti. Vaikai subėgo į didžiulį namą. Mažoji mergaitė vis dar stovėjo prie to pačio lango. Tik dabar ji, atsidusus, nukreipė akis į kelią, einantį per žaliąją pievą, per tamsųjį netoli esantį mišką, per didįjį pilką miestą, užsibaigiantį nežinia kur. Ji kažko lyg laukė.
Neiškentėjau — įėjau į vidų pasiteirauti. Pasirodė, kad tie namai — vaikų prieglauda. Mažoji mergaitė tėvo nepažinojusi ir motinos palikta. Jau trys savaitės ji ten prižiūrima, o vis dar kiekvieną dieną ji prie lango stebėjo kelią, kuriuo ji buvo atvesta ir palikta, užmiršta.
Nevisai supratau, kas su manim atsitiko, bet širdyje buvo skaudu. Norėjau apkabinti mergaitę, priglausti ją, nušluostyti ašarėles ir grąžinti jai šypsenėlę. Tačiau, aš jai buvau nepažįstama ir turėjau likti nežinoma. Nuskubėjau savo pačios namų link. Tenai manęs laukė dviejų metukų Dutis ir mano pačios žilagalvė motina. Ilgai dar mane persekiojo tos mergaitės liūdnos akutės. Pažiūrėdavau į savo Dutį ir ne kartą pagalvodavau — kaip gali motina atsisakyti savo nuosavo, nekalto vaiko?
Kartą ir vėl ėjau pro prieglaudą. Nepastebimoj vietoj sustojau ir dairiausi mergaitės. Lange jos nemačiau. Nebežinojau ką begalvoti. Staiga, iš už krūmų prie namo kampo, išbėgo grupė šūkaujančių vaikų. Žiūriu — ir mano jieškoma mergaitė jų tarpe. Apsidžiaugiau pamačiusi ją uždususią, besijuokiančią. Nepajutau kaip ir aš pradėjau šypsotis.
Jau norėjau eiti toliau savo keliu, kai pro duris išėjo vedėja su malonios išvaizdos ponia. Nematytos moters žvilgsnis lydėjo mergaitę, o jos akyse spindėjo džiaugsmas. Mergaitė jos nematė. Svetimoji ponia padavė ranką vedėjai, ir, atsisveikinus, žengė miesto link. Ir aš nuėjau, svarstydama visa tai, ką mačiau . . . Ponia, išrodo, ne mergaitės motina ir ne giminė, nes mergaitė jos nepažino ir nepribėgo. Nutariau, kad ši moteris pamilo ją taip, kaip ir aš, ir ruošėsi jai duoti kiek laimingesnį gyvenimą.
Laikas bėgo. Nepastebėjau, kaip greitai praėjo viena vasara, o jau ir vėl saulė žeme ritinėjosi. Jau ir mano Dutis kiemely lakstė su savo amžiaus vaikučiais. Kiek džiaugsmo, kiek juoko ir jam ir man! Kokia graži yra vaikystė, kai vaikai turi savo motinas ir tėvus!
Kartą ir vėl pasukau prieglaudos link. Ir vėl mačiau ten daug vaikų, bet tos mergaitės nebesimatė. Ėjau pamažu toliau, į miestą, prisiminus, kad prižadėjau Dučiui lauktuvių. Oras buvo neįprastai gražus. Šilta. Nutariau eiti per miesto parką. Sutikau vieną šeimą, antrą, ir netikėtai akimis užtikau lyg pažįstamą moterį, už rankos pasiėmusią seniai bematytą mergaitę.
Akimirka, ir atpažinau tą pačią ponią, kuri aną kartą prie prieglaudos durų stovėjo. Mergaitė buvo linksmutė, jos veidelis kaip saulutė spindėjo. Ji čiauškėjo, kaip jaunas paukštelis. Pamažu praeidama išgirdau:
— Mamyte, tu manęs niekad, niekad, nepaliksi?
— Ne, mažyte! Juk tu mano brangiausias turtas.
— Tu tikrai mano mamytė!
Grįžus namo savo mamai papasakojau, ką mačiau, ką girdėjau. Švelniai ji nusišypsojo ir priminė man seniai jos tartus žodžius:
— Vaikeli, ne ta yra motina, kuri pagimdo kūdikį ir jį pameta, bet ta, kuri jį užaugina ir atiduoda jam savo širdį.
Jaučiausi laiminga dėl tos mergaitės, kad ji susirado sau tikrą motiną.
Gabrielė
Šeima yra tautos gyvybė.
Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.
Iš Lietuvių Chartos
DU LEMTINGI BIRŽELIAI
Lietuvių žmonėse buvo paprotys iškilmingai, su procesijomis, švęsti Kryžiaus dienas. Jei kurį metą būdavo vėlyvos Velykos, tai Kryžiaus dienos “išpuldavo” birželio pradžioje, nes jos buvo įprasta švęsti tris dienas prieš Šeštines. Iš vaikystės dienų prisimena gražūs vaizdai, kada šventiškai apsirengę vieno ar kelių kaimų gyventojai, rožiniais ir maldaknygėmis nešini, eidavo nuo kryžiaus prie kryžiaus, ar koplytėlės, giedodami litanijas, ar kryžiaus kelius. Dar nešienautos pievos mirgėdavo įvairiaspalvėmis gėlėmis, dirvų pasėliai jau apkloti želmenimis, o medelių žalumui ir kvepėjimui niekas negalėjo prilygti baltaspalvėm jievom užkaraliavus. Visa žemė tartum alsavo drėgnu gaivumu. Augštai skraidydami čyruodavo vyturėliai, o kai kur dar ir lakštingala susuokdavo. Žavingas tada išrodė pasaulis ir iš žmonių krūtinių besiveržianti padangėn malda; visa sudarė vieną gaivalingą visumą.
Daug kentėjusi ir tebekenčianti lietuvių tauta neveltui pamilo garbinti kryžių, nes kryžius nuo amžių buvo jos vargų simbolis. Jie statė juos savo gyvenamose vietovėse, prie kryžkelių, rugių laukuose, nes “Kryžius palaimą žadėjo”. O gal tai buvo tautos nuojauta, kad dar ant jos ir jos veikų pečių kris sunki ir kruvina kryžiaus kančia. Tos baisios, kruvinos dienos kaip tik ir prasidėjo gražųjį birželio rytą.
Vieno birželio 13 dieną prasidėjo baisusis mūsų tautos masinio naikinimo kelias, kai tūkstančiai šeimų buvo išplėšiamos iš savo gimtųjų namų ir žiauriausiu būdu išvežamos į tolimą baisųjį Sibirą. Jau tos dienos išvakarėse surinktos vienon vieton sunkiosios susisiekimo priemonės lėmė kažką baisaus įvyksiant. Naktį prasidėjo nežmoniški žiaurumai — verkė motinos, klykė vaikai ir sunkiai aimanavo šautuvų buožėmis daužomi ir stumdomi seneliai. Vienos valandos laikotarpyje jie turėjo pasiruošti nelemtin, nežinomon kelionėn. Jokiam pasigailėjimui ar maldavimui nebuvo vietos. Jie žiauriausiu būdu buvo sustumiami į sunkvežimius, o vėliau, greitomis, perkelti į gyvulinius traukinio vagonus, be langų, kur net durų angos buvo užkalamos lentomis, kad neišbėgiotų, o kad jiems pritruks oro kvėpavimui, tai egzekutoriams nerūpėjo. Tik per siaurus plyšelius kai kas dar sugebėjo iškišti rankas maldaudami vandens. Kai kas šiaip taip dar prasigrūdęs suspėjo įbrukti bonką vandens. Tai ir visa samaritietiška įmanoma pagalba. Ir taip nuo to baisiojo birželio prasidėjo mūsų tautai vėl dar juodesnės rūščios dienos. Ar jos kada bepasibaigs?
Po metų žiaurios bolševikų okupacijos ir persekiojimų lietuvių tautai ir vėl išaušo naujas birželis. Įvyko kažkas neįtikėtina — užskrido keletas vokiečių lėktuvų ir numetė keletą bombų. Raudonieji pradėjo masiniai bėgti, nesuspėję net pasiimti viso surinkto grobio. Iš lietuvių kas tik kiek pajėgūs subruzdo, sukilo gelbėti kas dar galima nuo tų, kurie bėgdami skubėjo ko daugiau sunaikinti, o turimus sugautuosius išžudyti. Kur galėjo, padėjo iš kalėjimų išleisti politinius kalinius. Jie, išvargę ir skurdūs pasipylė gatvėse, bet džiaugsmu šviečiančiais veidais lyg kokiam stebuklui įvykus. Tur būt dar pasaulyje niekados nebuvo tiek džiūgaujama, prasidėjus karui, kaip anomis birželio dienomis. Tačiau pavojus taip greit nepasibaigė, nes ne visi skriaudikai skubėjo išbėgti, kiti buvo pasirengę žūt-būt kovoti. Tokie užsibarikadavo kai kuriuose namuose ir šaudė pro langus. Sukilėliams teko kartais atskirus namus jėga užimti. Dėl to neapsiėjo be aukų ir iš partizanų pusės. Kelias dienas žmonės nesirodė gatvėse ir Kaunas išrodė lyg išmiręs. Buvo tikrinamas ir sulaikytas naudojimui vanduo, taip pat buvo gandų, jog esą užminuotų vietų. Tačiau tvarka buvo atstatyta daug greičiau, nei galima buvo tikėtis.
Prisimena vienas to birželio neužmirštamas graudus pavakarys. Tada Kauno kapinėse buvo laidojama šešiasdešimtis partizanį karstų. Didelio keturkampio ploto pakraščiuose buvo iškasta šešiasdešimt duobių, o aplinkui išrikiuota tiek pat karstų, paskendusių vainikuose ir gėlėse. Aplinkui didžiulė kauniečių minia, o už jų, prie vartų, budintys partizanai.
Tai buvo liūdniausia, kada nors matyta, laidotuvių iškilmė, kai ant nuleidžiamų karstų, lyg lietus, byrėjo gėlės ir visa žmonių minia vienu balsu raudojo. Liūdnai debesimis apsitraukusi raudona leidosi birželio saulė: “Ir paguldė daug brolių greta milžinų, o Viešpats jų priglaudė dvasią”. Jau tada ne viena stiprios dvasios partizano motina tikrino laidojamųjų sąrašus, ar neras savo, tomis dienomis išėjusio kraštą ginti, sūnaus vardo. O prie vieno atskiro kapo, apsikabinęs karstą, balsu iš skausmo verkė brolis — ką jis pasakys savo tėvams, kai jie sugrįš iš Sibiro ...
Taip prasidėjo neužmirštamosios dviejų birželių dienos, bylojančios mums apie nepermaldaujamas tautos kančias ir jos vaikų didvyriškųjų pasiaukojimų neužmirštančiąją galią.
M. J.
IŠ LIETUVOS
“Šiandien devintoji gegužės, karo pabaigos diena. Kalendoriaus lapelyje perskaičiau:
Aš taiką šlovinu visa širdim.
Kad nebežadintų draugų kovos signalai,
Kad suoktų jiems lakštingalos naktim
Gimtuos namuos, o ne prie karo kelio.
“Taip, “aš taiką šlovinu visa širdim”— prisiminus ką reikėjo išgyventi, siaubas apima... Bet žmogus patvaresnis už bet kokį gyvį— jis viską išgyvena savo sužeista širdim. Koks mūsų laikotarpio žmonių neramus gyvenimas: išgyvenom du pasaulinius karus, nepriklausomybės kovas, revoliuciją. Tiek pakelti tik žmogus tegali ...”
Balandžio 17 d., Detroito šauliai suruošė Kultūrinę popietę. Iš kairės šaulių dukros Jacinta Žiukaitė ir Virginia Pranėnaitė jteikė rožių puokštę programos vedėjai šaulei Kunigundai Kodatienei. Nuotrauka inž. J. Gaižučio
