Kronika
L.V.S. “Ramovės” Centro valdyba, iš k.: Jonas Švedas—kult. reik., Jonas Gaižutis—sekr., Karolis Dabulevičius—vice-pirm., Stasys Dirmantas—pirm., Vladas Mieželis—vicepirm. ir Kazys Oželis—ižd. V. Noreikos nuotr.
L.V.S. “Ramovės” Bostono sk. valdyba. Iš k.: Jonas Ūselis — vėliavos globėjas, Juozas Krutulis — vlceplrm., Pranas Martlnkus — Ižd., Jonas Vizbaras—pirm., Antanas Vilėniškis — sekr.
Hamiltono ramovėnai lanko Kanados kariuomenės poligoną — Camp Bor-den. Dalis ekskursijos dalyvių su kpt. Scott vidury. Jam iš deš. išvykos vadovas A. Ruzgys.
A. A. LT N. STASYS JAKUTIS
1966 m. sausio 5 d. Bostone mirė buvęs Lietuvos kariuomenės ltn. Stasys Jakutis. Velionis buvo gimęs Maskvoje 1910 m. kovo 14 d., bet augęs Užpaliuose, Utenos apskr. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje, Kaune Karo mokykloje ir Vytauto Didžiojo universitete, ekonomijos skyriuje. Lietuvą okupavus rusams ir Lietuvos kariuomenę įkorporavus į Rusijos armiją, jam pavyko pasitraukti į Vakarus. Keturis metus išbuvo V. Vokietijoje, 1947 m. išemigravo į JAV ir apsigyveno Bostone. Gavo darbą cukraus fabrike, kuriame išdirbo 18 metų. Kadangi jam teko fizinis, nelengvas darbas, tai palūžo sveikata, prisiėjo operuoti, bet sveikatos nebeatgavo.
Ltn. S. Jakutis buvo sukūręs lietuvišką šeimą. Buvo vedęs Vytauto Didžiojo universiteto studentę Pr. Sakalauskautę, su kuria susilaukė trijų atžalų: Vinco, Laimos ir Jono. Vincas tarnauja Dėdės Samo kariuomenėje — Korėjoje, Laima studijuoja Prekybos kolegijoje, o Jonas lanko šv. Petro parap. pr. mokyklą.
Stasys Jakutis, atvykęs į šią šalį, rūpinosi kvietimu į Ameriką kitų tremtinių ir jų šalpa. Be to, tuojau įsijungė į organizacinį darbą: į L.V.S. Ramovę, Altą, Balfą ir LRKSA. Be to, priklausė šv. Kazimiero dr-jai ir Lietuvių Piliečių klubui. Visą atliekamą nuo darbo laiką skirdavo lietuvių visuomeninei veiklai ir savo vaikus ragino toje veikloje dalyvauti.
St. Jakutis, po gedulingų pamaldų šv. Petro bažnyčioje, buvo nulydėtas į Naujos Kalvarijos kapines, kuriose buvo palaidotas.
Paliko didelio liūdesio prislėgti: žmona Prakseda ir vaikai: Vincas, Laima ir Jonas-Algirdas.
Pov. Dlrkis
A. A. Birutietė Marija Tamienė
New Yorko birutietės neteko veiklios ir mielos narės. Kiek ilgiau sirgusi, gegužės 3 d. mirė Marija Korženevskaitė Tamienė. Eilę metų ji išbuvo veiklia ir paslaugia D.L.K. “Birutės” dr., New Yorko sk., nare. Atsisveikinimas su velione įvyko gegužės 5 d. Šalinskų šermeninėje, Brooklyne. Maldas atkalbėjo kun. A. Račkauskas. Birutininkių vardu atsisveikino sk. pirm. L. Sperauskienė, ra-movėnų — J. Virbickas. Laidotuvės įvyko gegužės 6 d. Šv. Karolio kapinėse, Long Island. Nuliūdę liko vyras ramovėnas Juozas Tarnas, dukra ir anūkas.
A. A. KARO VALD. ALF. AMBRA2IŪNAS
1966 m. kovo 6 d. iš ryto Čikagoje, Roselande, staiga gatvėje mirė mano buvęs raštvedys, karo vald. Alfonsas Ambražiūnas. Jis 1919 m. tarnavo Kauno Karo Komendantūroje ūkio dalinyje. Buvo savanoris-kūrėjas, kilęs iš Vilniaus krašto, Tverečiaus vaisė. Švenčionių aps. Jis mirė eidamas 74 metus. Išėjęs iš kariuomenės tarnavo Prienuose pašto viršininku. Bolševikmečiu, pirmos okupacijos metu, buvo laikomas kalėjime, o jo žmona, gimnazijos mokytoja, buvo išvežta į Sibirą, iš kur po 10 m. grįžo į Lietuvą. Velionis JAV buvo vienišas.
Po gedulingų pamaldų Visų Šventųjų bažnyčioje, buvo palydėtas ir palaidotas šv. Kazimiero kapinėse.
Pov. Dirkis
JAUNIMO KONGRESO LĖŠŲ TELKIMO REIKALU
Visi Pasaulio Lietuvių Jaunimo Metų, Jaunimo Peticijos ir Jaunimo Kongreso darbai vyksta gyvai. Visiems užsibrėžtiems tikslams įvykdyti reikia bendromis pastangomis sutelkti apie 45,000 dolerių.
Prašome visų labai energingai, nieko nelaukiant, jungtis į talką finansams telkti. Laiko liko labai mažai.
VIETON ŽODŽIO
prie a.a. prof. KAZIO KEPALO kapo
Sunkus smūgis ištiko KARIO redakciją ir jos artimuosius bendradarbius. Nelauktai ir netikėtai teko atsisveikinti su mielu Profesorium, redakcijos nariu ir patarėju, Lietuvos kariuomenės ats. Itn. Kaziu Kepalu.
Su mūsų žurnalu jį rišo daug ir tamprių ryšių. Savanoriu stojęs 1919 m. į Lietuvos kariuomenę jis skaitė KARĮ ir jame bendradarbiavo, o 1921-22 m. buvo ir jo redaktorius.
Atvykęs į J.A.Valstybes, prof. K. Kepalas ir vėl įsijungė į KARIO redakcinį darbą. Ištisus 12 metų jis išdirbo KARIO kalbos taisytoju ir prižiūrėtoju, be jokio atlyginimo, grynai iš pasišventimo bendram reikalui. Neperdedant galima teigti, jog jis, lyg tikras karys fronte, ėjo savo pareigas nepasitraukdamas, iki galo, iki jį pašaukė mirtis.
Be tiesioginių kalbos redagavimo pareigų Profesorius rašė straipsnius ir darė vertimus, kurie būdavo skelbiami KARIO puslapiuose. Būdamas graikų ir lotynų kalbų žinovas, jis, tačiau, nesitenkino pagalbiniu darbu redakcijoje.
Nors turime ir labai turtingą savos tautos istoriją, mes dar vis tebekenčiame istorinių šaltinių neprieinamumo badą. O be šaltinių neįmanoma nei istorikui, nei menininkui kūrėjui atkurti mūsų tautos praeitį, kad ir mes patys ir svetimieji geriau pažintume Lietuvą ir jos tautą.
Šis klausimas rūpėjo ir velioniui. Todėl, redakcijos skatinamas, jis ėmėsi didžiulio darbo ir jį atliko. Jis išvertė tris žymius ir stambius veikalus: iš graikų kalbos— istorijos tėvo Herodoto veikalą, o iš lotynų— Livonijos Henriko kroniką ir Petro Dusburgiečio Prūsų kroniką.
Veikalų vertimai yra atlikti, tik deja, iki šiol nebepajėgiama, stokojant lėšų, juos išleisti. Tikimės, tačiau, vėliau ar anksčiau, mielo Profesoriaus darbai išvys šviesą ir knygų pavidale bus prieinami visiems mūsų tautos praeities mylėtojams.
* * *
Kazys Kepalas gimė 1891 m. vasario 16 d. Petraukoje, Kamajų vls., Rokiškio aps. Baigęs Vilniaus II gimnaziją, jis 1912-15 m. studijavo Petrapilio universitete istorijos-filosofijos fak., ir 1924-25 Lietuvos universitete klasikines kalbas ir lietuvių kalbą. Kiek pamokytojavęs Vilniuje, 1919 m. stojo savanoriu į atkurtą Lietuvos kariuomenę ir baigė Karo mokyklos I laidą.
Palaikydamas nuolatinius ryšius su Lietuvos kariuomene, jis dirbo pedagogo, lektoriaus, mokslininko ir visuomenininko darbą. Tą darbą jis tebetęsė ir pasitraukęs iš Lietuvos— tremtyje, pradžioje Miunchene, Vokietijoje, vėliau JAV, New Yorke.
J. Itn. K. Kepalas, Karo mokyklos lektorius 1920 m.
Kalbotyros ir istorijos klausimais jis rašė Mūsų Žinyne, Vaire, KARYJE. Be to, yra paruošęs, išvertęs ir išspausdinęs “Chrestomatia Latina” I-II dal., Sančurskio “Trumpą Lotynų Kalbos Sintaksę”, K. Ivanovo “Senovės Istoriją” ir “Parinktas Kvinto Horaciaus Flakko Odes”, paruošdamas joms komentarus. \
Prof. Kazys Kepalas mirė širdies smūgiu birželio 12 d. rytą. Atsisveikinimas su velioniu įvyko birželio 14 d. vakare Šalinskų laidojimo namuose Brooklyne. Dalyvavo gausus būrys ramovėnų ir lietuvių legionierių su šeimomis. Jautriu žodžiu atsisveikino RAMOVĖS sk. p-kas J. Sirgėdas, po jo trumpas kalbas pasakė gen. kons. V. Stašinskas, L.B. ap. p-kas J. Šlepetys, sav. kūr. vardu— kpt. J. Kiaunė ir A. Kaunas— liet. legionierių vardu. KARIO štabo ir bendradarbių vardu atsisveikino J. Rūtenis. Maldas kalbėjo naujasis Apreiškimo parapijos vikaras.
Laidotuvės įvyko iš Apreiškimo bažnyčios į Cypress Hill kapus birželio 15 d.
KARIO štabas, bendradarbiai ir skaitytojai giliai užjaučia a.a. profesoriaus ats. Itn. Kazio Kepalo dukrą Aldoną, sūnų Algirdą ir jo šeimą netekusius mielo tėvelio, uošvio ir senelio.
Atsisveikinant a.a. prof. K. Kepalą: Tautinė, Amerikos ir A. L. Legiono posto vėliavos su ramovėnų ir legionierių sargyba. L. Tamošaičio nuotr.
TORONTE MIRĖ INŽ. LTN. PRANAS ČEPONIS
1966 m. gegužės 26 d. ryte, Toronte, šv. Juozapo ligoninėje, vėžiu mirė dar jaunas, daug žadėjęs savo tautai ir Tėvynei Lietuvai, ltn. inž. Pranas Čeponis, palikdamas didžiai liūdinčią žmoną Adą Čeponienę ir tris nepilnamečius vaikučius — Pranuką, Sigutį ir Petriuką, taip pat brolį Antaną ir tris seseris Lietuvoj bei gimines, draugus ir pažįstamus.
A. a. ltn. inž. Pranas Čeponis buvo gimęs 1918 m. sausio 29 d. Petrapilyje. Revoliucijai įpusėjus, 1919 m. su tėvais grįžo Lietuvon ir apsigyveno tėvų ūkyje Rokiškyje. Ten praleido pirmuosius vaikystės metus.
Tėvas, būdamas geležinkelio tarnautojas, gavo darbą Kauno Geležinkelių valdyboj, o visa šeima persikėlė gyventi į Kazlų-Rūdą. Tenai Pranukas ir baigė pradžios mokyklą. 1930 m. jis buvo priimtas į “Aušros” berniukų gimnaziją, kurią baigęs, savanoriu stojo į Karo mokyklą, pirmiau aspirantu, o vėliau, pamėgęs karo mokslą, perėjo į kadro kariūnų paskutinę Neprk. Lietuvos laidą. Jam teko stažuoti Ulonų pulke Alytuj, 9-tam pulke Marijampolėj, 6-tam pulke Plungėje ir Karo mokykloj Panemunėj, o vėliau — Vilniuje Antakalny.
Karo audrai pro Lietuvą praūžus, Pranas atsidūrė Kaune ir pradėjo dirbti Valstybinėj leidykloj (buv. Spaudos Fonde), o atsiradus galimybei, studijuoti — įstojo į Vyt. Didžiojo universitetą. Pirmiau studijavo vakarais, paskiau — dienomis. Išklausęs Statybos fakultetą, pasitraukė į Vokietiją, kur po karo baigė mokslą Technische Hochschule Hannoveryje. 1947 metais emigravo į Kanadą. čia atlikęs miškuose sutartį, pradėjo dirbti savo profesijoje inžinierių.
Dirbo prie sprausminių lėktuvų aerodromo statybos Rivers, Manitobos provincijoj, paskiau, 1949 m. pavasarį, atsikėlė į Torontą, kur greitai gavo darbą Canada Packers inžinieriaus pareigose. Čia inž. Pr. Čeponis parodė itin didelius sugebėjimus, todėl jam buvo pavesta suprojektuoti keletas didesnių pastatų: plieno konstrukcijos Girdler pastatas, Shaples pastatas, Oil Refinery, Pea-nut Plant ir kiti.
1957 m., norėdamas būti visiškai savarankiškas, atsisakė pareigų Ca-nada Packers ir pradėjo verstis laisva praktika. Jis pirmasis iš Toronto lietuvių inžinierių tapo konsultantu, pasirinkdamas (be statybos) dar įžemio tyrimą (soil mechanics), nustatant žemės atsparumą projektuojamiems didesniems pastatams. Tam tikslui inž. Pr. Čepulis buvo įsigijęs moderniškas žemei tirti ir atsparumui nustatyti mašinas. Konkurencija šioj srity nebuvo didelė, nes iš naujųjų ateivių jis buvo vienas, o šalia jo — tik šešios kanadiečių firmos, su kuriomis gražiai darbu pasidalindavo.
Inž. Itn. Pr. Čeponis nuo 1930 m. priklausė Skautų organizacijai. Jis, su kitais skautų vadais, atgaivino Kazlų-Rūdoj skautų draugovę, kurios draugininkų buvo 1938-39 m. Vokietijoj, o taip pat ir Kanadoj veikė skautų eilėse. 1956 m. Skautų Brolijos buvo išrinktas vyr. skautininko pavaduotoju ir su vyr. skautininku sudarė Brolijos Vadiją Toronte.
Besikuriant KLB-nei, inž. Pr. Čeponis buvo išrinktas į pirmosios tarybos atstovų tarpą. Be to, velionis yra smarkiai reiškęsis pogrindinėje veikloje Vokiečiams okupavus Lietuvą, jis įsijungė į Lietuvos laisvinimo darbą, pirmiau platindamas pogrindžio spaudą studentų tarpe, o vėliau — dalyvaudamas korespondentu ir naujos spaustuvės organizatorių.
Pradėjus braškėti vokiečių-rusų frontui, ltn. Pr. Čeponis buvo įtrauktas į partizanų “Vanagų” štabo organizavimą. Frontui artėjant, “Vanagų” štabas buvo perkeltas į Žemaitiją. Kadangi vokiečiai labai domėjosi “Vanagų” grupės veikla rusų užnugaryje, tad nebuvo sunku su jais sudaryti ryšį ir gauti ginklų, kurie taip buvo reikalingi partizanams. Ltn. Pr. Čeponis, slapyvarde “Leonas”, buvo paskirtas ryšininku. Sudaryta schema, kuriose vietovėse buvo “Vanagų” grupės. Net po karo paliaubų, iki 1947 m. “Vanagai” dar laikėsi, laukdami permainų ir progų. Ir amerikiečiai interesavosi jų veikla. Plačiau, su įvairiomis vietovėmis, pavardėmis ir kt. smulkmenomis partizanų veikla buvo aprašyta “Tiesoje”. Toji apybraiža ėjo net per kelis numerius, žinoma, tik jų rusiškoje šviesoje. Daug žinių buvo išgauta (kankinimu ir “smegenų plovimu”) iš tiesioginio ltn. Pr. Čeponio viršininko, kpt. Igno Velavičiaus-Viliaus, kai jis buvo rusų sugautas, o vėliau Vilniuje likviduotas.
A. a. inž. ltn. Prano Čeponio palaikai iš laidotuvių namų, per Prisikėlimo parapijos (Toronte) bažnyčią, atlaikius gedulingas šv. Mišias, gegužės 28 d. palydėti į Šv. Jono Kr. lietuvių kapines Port Credit, kur ilsisi dar 200 mūsų tautiečių.
Pr. Alšėnas
PALŪŽO SPARNAI
Gegužės 5 d. Universiteto ligoninėje, Bostone, po ilgesnio negalavimo, mirė Norbertas Adomkaitis, buvęs nepriklausomos Lietuvos aviacijos kapitonas-lakūnas. Palaidotas iš šv. Petro bažnyčios, gegužės 7 d., Forest Hills kapinėse. Buvo gimęs ir augęs Krekenavoje, Panevėžio apskrityje. Baigęs Augštesniąją technikos, Karo ir Aviacijo msokyklas. Nepriklausomoje Lietuvoje visą laiką tarnavo aviacijos dalyje. Paskutiniu metu gyveno 65 Alban St., Dorchester, Mass.
Kaspero koplyčioje paskutinę pagarbą atidavė ir atsisveikino artimieji, giminės, draugai ir pažįstami. Bostono ramovėnų vardu, savo organizacijos nariui koplyčioje atsisveikinimo žodį tarė ir užuojautą jo artimiesiems išreiškė skyriaus valdybos pirmininkas J. Visbaras, garbės sargybas tvarkė A. Vilėniškis.
Gražus būrys jo artimųjų, draugų ir pažįstamų palydėjo jį į amžinybę. Čia jis erdviose Forest Hills kapinėse, lyg lauko žaliame aerodrome, nutūpė, iš kurio daugiau nebepakilo. Palūžo jo gyvybės sparnai. Prie karsto duobės, jo kolega, aviacijos majoras A. Svilas atsisveikindamas, be kitko, tarė: “mes tavo
draugai, kariai, atlydėjome tave čia amžinybėn, ir tariame paskutinį sudiev. Tu užaugai Nevėžio gražiuose krantuose, klauseisi ten lakštingalėlių čiulbėjimo, ten praleidai jaunystę, subrandinai savo ramų malonų būdą, o kai užaugai, nardei su “An-bo IV” Lietuvos padangėmis, bet labiausia mylėjai Nevėžio ir Nemuno krantus, lankas. Kai rusiškas komunizmas užplūdo mūsų tėvynę ir pakeitė jos veidą, tu matei ir jautei skausmingus jai komunistų botago kirčius ir apleisdamas ją, anot poeto žodžių, matei kaip: “viskas pranyko, tik kelios pušaitės apykreivės liko”.
Norbertas mylėjo ne tik Nevėžio ir Nemuno slėnius, jis karštai mylėjo visą Lietuvą, jos jaunimą, ypač skautus ir paliko skautišką šeimą. Jis jautė visus jos rūpesčius ir jais sielojosi. Jis buvo teoretiniai ir praktiškai pasiruošęs jai tarnauti, dirbti. Jis buvo realistas, kruopštus iki smulkmenų, atsidėjęs darbui ir darbą vertino ne uždarbiu, bet kaip jis buvo atliktas, neklausdamas, kiek už jį atlygins. Jis buvo didžiai socialus, visiems paslaugus. Jis nežinojo poilsio ribos, jei kam reikėjo jo paslaugos. Tai gerai prisimena Vokietijoje buvusieji Wunsiedelio ir Garmischo stovyklų gyventojai. Jis mėgo asmeniškos draugystės pobūvius ir gebėjo jose palaikyti malonią nuotaiką. Dėl šių ir kitų jo būdo savybių, jį daugelis pažinojo ir jį mėgo. Ir čia dabar anų sunkių dienų wunsiedelie-čiai ir garmischiečiai visu nuoširdumu stengėsi tam gerajam, darbščiajam draugui išreikšti augščiausią pagarbą, o jo artimiesiems užuojautą.
Jis tikėjo dar ilgu gyvenimu ir troško gyventi. Nesiliaudamas jį planavo — kūrė. Darbas buvo jo gyvenimo eleksiras, jam gyvybės teikėjas. Tačiau ilgesnį laiką jis fiziniai negalavo. Sirgo aplastine anemija ir kai tik jo fizinės jėgos atsigaudavo, jis vėl būdavo pilnas energpjos, pasiryžimo eiti, dirbti, kurti. Jis visuomet buvo tvarkingai dailus, linksmos nuotaikos, niekuomet nieku nesiskųsdavo. Dabar, išsiskirdamas iš gyvųjų tarpo, jis paliko gilią tuštumą, kurią artimieji draugai ir pažįstami ilgai jus.
K. Šimėnas
MIRĖ ŽEMAIČIŲ PULKO KARYS
1966 m. gegužės 26 d. V. Vokietijoje mirė Žemaičių pulko karys, teisininkas Juozas Meškauskas, kuris kariškį sutikdamas sakydavo: “nors nesu buvęs kariu, bet karišką dvasią turiu”. Jis tą savo kariškumą įrodė 1944 m., kai dauguma mūsų tautiečių traukėsi į Vakarus, tai Juozas Meškauskas įstojo į Žemaičių pulką, kuris tuo metu buvo pasiryžęs kovoti su abiem okupantais. Būdamas tiesaus būdo, jis negalėjo rimti matydamas ir vieno ir kito okupanto daromą žalą Lietuvai ir jos tautai. Jo obalsis buvo: reikia
stengtis kiekvienam savo tautiečiui padėti. Ir ištikrųjų, jis visą savo gyvenimą, kiek prisimenu, jieškojo tiesos ir teisės.
Velionis Meškauskas buvo kilęs iš Vilmiškio vsd., Obelių vlsč., Rokiškio apskr. Gimęs 1904 m. birželio 3 d. Mokėsi Rokiškio gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo Universitete Kaune Tremtyje gilino konstitucinės ir tarptautinės teisės mokslus Erlangeno universitete. Lietuvoe nepriklausomybės metu, 1925-31 m. mokytojavo Obelių pradžios mokykloje, 1932 m. Panevėžio apyg. teismo kandidatas, 1933 m. teismo tardytojas Aukštadvaryje, 1933-35 m. Zarasų apylinkės teismo teisėjas, 1936 m. Pasvalio teisėjas, 1940 m. bolševikų iš tarnybos atleistas, 1941-42 advokatavo ir veikė pogrindyje, už tai Vokiečių buvo suimtas ir Panevėžio kalėjime kalintas. 1944 m. Žemaičių pulkan įstojo savanoriu. Tačiau velioniui pulke tarnauti neilgai beteko, nes visiems prisiėjo pasitraukti į Vakarus Tremties laikotarpį velionis praleido V. Vokietijoj gilindamas studijas. 1949 m. iš V. Vokietijos emigravo i JAV ir apsigyveno Detroite, kur dirbo General Motors fabrike. Čia bedirbdamas sugadino akis. Kadangi vietoje pagydyti regėjimo buvo neįmanoma, tai patartas dukros Dalios Butėnienės, išvyko gydytis į V. Vokietiją, kur ir mirė neatgavęs regėjimo.
Velionis buvo ypatingų savybių žmogus: didelis tolerantas, išsimokslinęs, išsiauklėjęs ir labai darbštus. Visą tą ką jis prigyveno, tai buvo jo darbštumo ir ryžto vaisiai.
Iš prigimties buvo didelis savos tautos mylėtojas ir gerbėjas. Buvo sukūręs lietuvišką šeimą: gyvenimo drauge buvo pasirinkęs Vienožinskaitę, su kuria sssilaukė dukros Dalios, dabar Butėnienė, rašytojo, žurnalisto Vlado Butėno - Ramojaus žmona.
Teisėjaudamas ir išeivijoje gyvendamas, dirbdavo visuomeninį darbą, bendradarbiaudavo spaudoje: Aide, Ūkininko Patarėjuje, Zarasų Krašte ir taip pat čia: Drauge, Karyje ir Naujienose, teisės klausimais.
Velionio palaikai, su bažnytinėmis apeigomis, kurias atliko kun. Bernatonis. buvo palaidoti Langenbergo katalikų kapinėse — Vokietijoje.
Velionis paliko liūdinčią dukrą Dalią ir žentą Vladą Butėną ir anūkus.
Povilas Dirkis
SAVANORI VALENTINĄ GALDIKĄ PALAIDOJUS
Gegužės 19 d., staiga, nuo širdies smūgio, Bostone mirė savanoris teisininkas Valentinas Galdikas.
Velionis buvo gimęs 1902 m. sausio 20 d. Lazdininkų km., Darbėnų vlsč., Kretingos apskr. Mokėsi Kauno, Skuodo ir Šiaulių gimnazijose, vėliau Kauno universitete, teisių fakultete. 1919 m. pradžioje, iš trečios klasės savanoriu įstojo į Lietuvos atkuriamą kariuomenę, kurioje būdamas tarnavo Mažeikių ir Sedos komendantūroje ir Šatėse karo milicijoje.
1928 m. baigęs universitetą dirbo Šiaulių apygardos teisme kandidatu; vėliau ėjo pareigas taikos teisėjo Skuode ir Mažeikiuose. 1932 m. buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo prokuroro padėjėju, o 1939 m. Tauragės teisėju tvarkytoju, kuriuo išbuvo iki bolševikų okupacijos. 1941 m., bolševikus išvijus, vėl buvo grąžintas į Tauragę teisėjauti.
Artėjant antrai bolševikų okupacijai, pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno V. Vokietijoje Bamberge. Vėliau persikėlė į Garmisch Partenkirchen, kur ėjo stovyklos teisėjo pareigas. Kaip lietuvių teisininkų atstovas dalyvavo stebėtoju garsiojoje Nuernbergo byloje.
1950 m. išemigravo į JAV ir apsigyveno Bostone, kur išgyveno iki mirties. Nepriklausomoje Lietuvoje priklausė Neo-Lithuania korporacijai, o išeivijoje LB ir Teisininkų draugijai.
Buvo geras ir uolus teisėjas, teisingas žmogus ir rūpestingas šeimos galva. Jo palaikai palaidoti Forest Hills kapinėse. Paliko liūdinčią žmoną Sofiją, dukrą Vidą ir seserį Skripkauskienę.
Pov. Dirkis
