BALTŲ KRAŠTAI ŠVEDŲ ŽYGIAMS PRASIDĖJUS
Z. RAULINAITIS
Azijos raitelių tautos, avarų, įsiveržimas į vidurinę Europą, įvykęs apie 560 m., perskyrė šį žemyną lyg į dvi dalis: pietų ir šiaurės. Avarų išblokšti iš savo gyvenamų vietų slavai pradėjo kurtis vidurinėje Europoje, tuo dar daugiau sustiprindami tą šiaurės Europos izoliavimą nuo pietų. Romėniškos auksinės monetos iš V a. ir VI a. pradžios dar vis randamos skaitlingos šiaurinėje vidurio Europoje ir Skandinavijoje. Tačiau jų įplaukimas staiga nutrūksta, beveik kartu su Justiano I mirtimi, 565 m.8 Tyrinėtojai, kalbėdami apie tuos laikus, sako jog tada pasibaigė tas garsusis šiaurės Aukso amžius, tapatinamas su Tautų Kraustymosi gadyne.
Apie 515 m. Frankų valstybės pajūryje pasirodė laivynas vedamas vieno iš jūrų karalių, kaip vėliau, vikingų laikais, vadindavo į skaitlingus būrius susitelkusių ir karo laivais besišvaistančių, Baltijos, Atlanto ir Viduržemio jūrose, jūrų plėšikų vadus. Tai buvo kaip ir pirmas ženklas kylančios griausmingos vikingų audros.
570 m. saksų - danų laivynas veikia Frizų pajūryje, ten kur po pustrečio šimto metų taip smarkiai siautėjo vėlesni danų vikingai.
Tautų Kraustymosi laikams pasibaigus šiaurės vidurio Europos plotai, tarp Atlanto (Vokiečių Šiaurės jūros) ir Baltijos jūros lieka lyg ir atskirti nuo Europos pietinės dalies. Jie ištuštėja ir apauga miškais. Tačiau ramybė tuose plotuose neviešpatavo. Nors, kaip jau ir augščiau matėme (žiūr. Z. R., Vaidevutis, 1965), apie tų laikų įvykius nedaug ką bežinome. Net ir archeologinių radinių turtingumas ir kiekis, nuo VI a. ten sumažėja.
Norvegijos srityse tada pamažu vystosi politinė santvarka pagrįsta ūkininkų aristokratija. Danų srityse iškyla pirmoji mitinė valstybė su centru Zėlande. Vidurinėje Švedijoje susikuria senoji Upsalos karalija, kurią, tarp kitko, liudija supilti karališkieji kapai. Ten iškilo pusiau legendinė Inglingų dinastija.
Tais laikais didelę reikšmę įgavo Gotlando sala, virsdama prekybos centru Baltijos jūroje. Prekybos ir pasipelnymo vardan iš vidurinės Švedijos ir iš tos Gotlando salos, padažnėjo kariniai žygiai į Pabaltijo kraštus ir į Suomijos pakrantes. Nuo Elbingo pietuose iki Vazos šiaurėje Pabaltijy atsirado eilė naujokynų, atsparos taškų. Iš jų gal žinomiausias buvo, dar nepersenai ištirtas, Gruobynas Latvijoje. Čia skandinavai buvo įkūrę savo prekybos ir kontrolės tašką. Jiems, tačiau, atrodo, nerūpėjo užimti Pabaltijo kraštų didesnius plotus o tik kurti atsparos taškus iš kurių valdytų tų kraštų prekybą, imtų iš pajūrio gyventojų, baltų ir somų, duoklę.
* * *
Dauguvos ir Dniepro tėkmės, tas vienas didžiųjų kelių šiaurės rytų Europoje, suvaidino žymų vaidmenį slavams plintant ir besiveržiant šiaurės vakarų kryptimi į baltų žemes.
Vandens keliai iš Baltijos įJuodąją jūrą.
(T. D. Kendrick, A History of the Vikings, 1930)
Tačiau tas kelias jau daug anksčiau buvo žinomas ir kitoms tautoms, būtent skandinavams, kurie jį naudojo saviems tikslams, tik priešinga kryptimi. Archeologiniai radiniai liudija, kad jau 1000 m. pr. Kr. gimimą švedai, gyvenę prie Maelaro ežero Skandinavijoj ir Gotlando saloje, naudojo jį prekybos ir gal pasiplėšimo tikslams.
Savo augštupyje Dauguva visai priartėja prie Volgos baseino; vos tik 14 km tebeskiria tuos abu didžiulius upynus. Ties Smolensku nuo Dauguvos įtako Kasplios iki Dniepro tėra tik 30 km. Iš vienos upės sistemos į kitą valtys ir maži laivai gali būti pervelkami sausuma. Tokiu būdu abi stambios srovės jungėsi bendron laivininkystės linijon. Iš čia Smolensko sena strateginė reikšmė. Jis stovėjo kryžkelėje ant garsiojo “gotų kelio į graikus.”
Tačiau Smolensko kryžkelė buvo baltų rankose. Istorikas Vernadskis rašo: “Kas dėl Dniepro tai varingai vargu ar galėjo juo toli nukeliauti, nes viršutinio Dniepro srities lietuvių ir slavų kiltys turėjo būti stiprios ir gerai organizuotos. Svarbiausias jų miestas toje srityje buvo Gniezdovo vietovėje, arti Smolensko.”11
Prie Smolensko, Gniezdovo apylinkėje rastas ištisas pilkapių nekropolis, kur priskaitoma kone 5000 kapų. Ten daryti 1922 m. kasinėjimai atidengė įdomios baltų civilizacijos senus pėdsakus: “Tarp ten atrastų daiktų, iš VII ir VIII amžių, galime pažymėti kalavijus, jiečių antgalius ir karo kirvius, pjautuvus, žąslus ir balno kilpas, o taip pat ir sunkius žalvarinius papuošalus, žiedus, apyrankes ir antkakles. Šie mums rodo, kad ten palaidoti baltų žmonės priklausė ir prityrusių raitelių karingai kilčiai”.7
Šitie karingi baltų protėviai, įsikūrę ant didžiojo prekybos kelio, valdė tais laikais ir kontroliavo prekybą einančią tarp šiaurės — skandinavų kraštų ir pietų — Juodosios ir Viduržemio jūrų baseinų.
Apie Gniezdovo gyvenvietę Vernadskis toliau rašo: “Atsikrausčius slavams, daugeliu atvejų, jie įsikūrė pilyse prieš tai gyventose lietuvių, taip, kad kai kur, senesniojo sluoksnio senienos yra lietuviškos, o viršutinio sluoksnio — slaviškos. Tos rūšies viena iš svarbiausių vietovių yra garsioji Gniezdovo pilkapių apylinkė prie Smolensko. Ten buvo priskaityta daugiau kaip 3800 pilkapių, daugiausia žemų, tačiau kai kurie jų siekia net 7 metrus augščio. Būdamas keletos svarbių prekybos kelių kryžkelėje, Gniezdovas turėjo vaidinti svarbų vaidmenį šiaurės vakarų sričių išsivystyme dar sarmatų laikais. Dauguma įkapių iki dabar iškastų, tačiau, priklauso IX ir X amž. A.D. To gi laikotarpio senienos yra slaviškos, priklauso sn. norvegams, arba Rytams — kas įrodo prekybinių ryšių platumą Gniezdovo pirklių išvystytą . . . Lietuviškosios senienos randamos seniausiuose Gniezdovo srities pilkapiuose, ypač prie Olšos upės, ties Bateki kaimu . . .”11
Yra manoma, kad pirmieji vikingai—varingai pasiekė Rusią ne šiauriniu — Nevos — keliu, bet vykdami Dauguva, taigi, pro Gniezdovą.11 Seniausias žinomas skandinavų žygis į Pabaltįjį yra aprašytas Guta sagoje, kurios rankraštis yra, palyginti, nesenas, tik iš 1350 metų. Tačiau įvykiai ten minimi yra daug senesni, siekianti V -VIII a. Mums yra įdomus tas epizodas, kuris kalba apie gotlandiečių išsikėlimą iš savo tėvynės — Gotlando salos — į Dauguvos žiotis. Manoma, jog tas galėjo įvykti tarp 400 m. ir 850 m., o pagal archeologinius davinius, dar prieš 500-sius metus.3 Guta sagoje yra pasakojama:
“Iš šių trijų (t.y. trijų Havdi sūnų — Grajper, Gute ir Gunfjam — paveldėjusių iš tėvo Gotlando salą) gyventojų skaičius per ilgą laiką tiek padidėjo, kad kraštas jau nebepajėgė jų visų išmaitinti. Tada burtų keliu buvo nuspręsta, kad kas trečias asmuo turi palikti kraštą. Išvykstantiesiems, tačiau, buvo leista pasiimti su savimi visą nuosavybę, kokią jie turėjo ant paviršiaus. Bet paskui jie nebepanoro palikti kraštą ir išsikėlė tik į Torsborgą, kur liko gyventi. Tačiau, jų tautiečiai nepakentė jų ten ir juos išvarė . . .
“Po kurio laiko jie išsikėlė į Faroen (Avių sala Baltijoje) ir įsikūrė ten. Negalėdami ir ten išgyventi jie išsikraustė į salą netoli Estijos, vadinamą Dagaipi (Dagoe), kurioje jie pasiliko ir pasistatė pilį, kuri dar ir dabar yra matoma. Tačiau ir ten jie nepajėgė išgyventi, todėl kėlėsi į upę vadinamą Dauguvą (Dyna) ir ja tolyn per Rusią (Ryzaland). Vėliau jie taip toli nusikėlė į pietus, kad atsidūrė Graikijoje (Gricaland). .
(A Pageant of Old Skandinaviaby H. G. Leack, 1946).
Atrodo, jog ši pirmoji žinoma skandinavų invazija per Pabaltijį į pietus, į Bizantiją, Graikija vadinamą, vykusi Dauguvos upe, turėjo toliau vykti Dniepro upe, pervelkant laivus per Gniezdovo vietovę. Ar jie tai atliko gavę baltų sutikimą, ar jėga prasiverždami, deja, nežinome.
Čia kyla klausimas, kurį gal ateities istorikai imsis aiškinti, tai galimas ryšis tarp šios skandinavų— gotlandiečių invazijos Dauguvos upe ir Vaidevučio legendoje minimo gotlandiečių—ulmigerių išsikraustymo į Prūsus. Abu žygiai, atrodo, vyko beveik vienu metu, VI a. pirmojoje pusėje. O gal tai būta vieno ir to paties žygio, vėliau išsišakojusio į Prūsus ir į Rusios žemes?
* * *
Islandiečio Snorės Sturlesono parašytoje žinomojoje Ynglinga sagoje yra sužymėti švedų valdovai, valdę, būk tai, nuo pat I amžiaus. Rašydamas tų senųjų švedų karalių istoriją Snorė davė kai kurių nuotrupų apie jų žygius į Rytų kraštus, tuo pačiu ir į aisčių žemes.
Upsalos Skandinavijoje karalius Svegdir (valdęs I, ar II amž., greičiau, gi, žymiai vėliau), kartu su 12 palydovų, apkeliavęs aplink pasaulį.
Jis lankėsi “turkų ir rusų” kraštuose, kur radęs daug savų tautiečių. Rusios plotai, švedų valdomi, sagoje vadinami Gardariki, atseit, Didžiąją Švedija.
Po pertraukos Svegdiras ir vėl vyksta į Rytų kraštus — Austrvegr, t.y. Rytų keliu. Tame krašte į rytus nuo Švedijos būta didelio miesto vadinamo Stein (Akmuo). Manoma, sagoje čia kalbama apie Aisčių kraštą. Ten Svegdiras žuvo pasakiškose aplinkybėse, nykštukų nužudytas.
Baltijos jūra normanų kalboje yra vadinama Eystra=salt, o jos rytinė dalis, kuri skalauja vakarinius Baltijos kraštų krantus, tarp Vyslos žiočių ir Suomių įlankos, dar būdavo vadinama Austrvegr. žodžiais Austur-Land, arba Austur-Rike (Rytų kraštas, ar valstybė) normanai vadino Baltijos kraštus: Prūsus, Sembą, Žemaičius, Kuršą, Lybius ir dabartinę Estiją. Šių kraštų rytinė riba nebuvo aiški. Jų dalį apėmė dar ir kitas pavadinimas — Reithgothland. Manoma, jog šion sąvokon tilpęs ir slavų Pamarys.
Tuo būdu Rytų kraštas — Pabaltijys, yra buvęs vienas iš pirmųjų į kurį nuo seniausių laikų buvo nukreipti skandinavų, vėlesniųjų varingų, žygiai, o ypač jo šiaurinė dalis — Kuršas ir dabartinė Estija. Tuo, jų vadinamu, “Rytų keliu” senieji skandinavai vykdavo turtų prisiplėšti ir garbės įsigyti.
Tais laikais danų, norvegų ir švedų vyrai laivais vykdavo plėšikauti Baltijos jūroje ir Atlanto pakraščiuose. Žiemai pasibaigus ir audroms nurimus, rami vasaros jūra viliodavo tuos nuotykių ir grobio ištroškusius skandinavus. Nors jie kovodavo ir tarpusavyje, tačiau, daugiausia plėšdavo visas jiems pasiekiamas jūrines pakrantes, taipgi ir aisčių kraštus. Skandinavams, tarp kitko, rūpėjo kontroliuoti prekybos kelius tarp Chazarijos, Artimųjų Rytų ir Baltijos baseino, einančius Volgos, Dniepro, Dauguvos, Nemuno ir Vyslos upėmis ir visus sueinančius į Baltijos jūrą.
Tada išsivystė benamių karių amatas. Susispietę apie vieną kurį gabesnį ir drąsesnį, spėjusį pagarsėti vadą, jie sudarydavo keletos ar keliolikos laivų laivyną ir siausdavo jūrose, sustodami tai viename tai kitame krašte žiemą praleisti. Tokius piratų vadus tada vadino jūrų karaliais. Snorė sako: “Tuo metu danų ir norvegų karaliai plėšikavo Švedijoje. Buvo tada daug ir jūrų karalių, kurie turėjo dideles kariuomenes, bet neturėjo savo krašto. Atrodo, tik jie vieni turėjo teisę būti vadinami jūrų karaliais, nes jie niekad nėra nakvoję po aprūkusiais balkiais ir nėra gėrę sėdėdami kampe prie pečiaus.”6
Ynglingasaga toliau mini jog VI a. pradžioje Baltijoje siautė jūrų karalius iš Norvegijos Salvė, Hognio sūnus, kuris buvo net trumpam pasidaręs Švedų karalium, nužudęs teisėtą karalių Eysteiną. Tačiau karalium jis buvo neilgai, švedai netruko juo atsikratyti.
Tada švedų karaliumi tapo Eysteino sūnus Ingvaras. Jis mums yra įdomus, nes, pasirodo, yra buvęs dažnas svečias Pabaltijy. Snorė apie jį rašo taip:
“Jis buvo žymus karys ir savo laivais dažnai vykdė žygius, nes Švedija buvo tada smarkiai siaubiama ir danų ir vyrų iš Baltijos. Jis, sudaręs taiką su danais, ėmė siausti Baltijoje. Vieną vasarą jis išsirengė su savo kariuomene į Eistlandą ir visą vasarą ten plėšė, ypač vietovėje vadinamoje Stein (at Steini). Tada atėjo Eistlando vyrai su galinga kariuomene ir įvyko mūšis. Eistlando kariuomenė buvo tokia stipri, kad švedai neatlaikė. Karalius Ingvaras krito mūšio lauke, o jo vyrai pabėgo. Jis buvo palaidotas supiltame kape prie jūros Adalsysloje. Po to pralaimėjimo švedai grįžo namo. Tjodolfas taip eiliuoja:
Ir taip įvyko
Kad Ingvaras krito
Syslos žmonių
Užmuštas.
Ir žilas vadas,
Prie jūros akmenoto židinio
Buvo užmuštas
Eistlando vyrų kariuomenės.
Ir dabar Baltijos bangos
Dainuoja dainas,
Linksmindamos jūrų dievą,
Apie švedų kunigaikštį.11
Tjodolfas iš Kvinsdale IX amž. viduryje sukūrė Ynglingatal poemą, dabar jau žuvusią, iš kurios, tačiau, XII am. kurdamas sėmėsi Snorė.
Manoma, kad Ingvaras žuvo apie 600 metus, ar kiek vėliau. Apie jo žuvimą liudija ir Snorės laikais parašyta Historia Norwegiae: Hujus filius Ynguar, qui cognominatus est canutus, in expedi-tione occisus est in quadam insula Baltici maris, quae ab indigenis Eycilla vocatur.
Šioje Ingvaro žuvimo istorijoje yra keli vietovardžiai iš kurių galima spręsti, kurioje vietoje Pabaltijy tas įvyko. Pirmiausia, tai Eistlandas. Seniau istorikai manė, jog neginčijamai taip skandinavai vadinę dabartinę Estiją. Tačiau dabar jau kitaip yra manančių. Estland, E esti, ar Estones, t.y., dabartinės Estijos ir gyventojų estų pavadinimas, palyginti, yra naujas, pradėtas vartoti tik nuo XII amž. galo, ar XIII amž. pradžios. Seniau, t.y., sagose aprašomų įvykių laikais, dabartinės Estijos sritis buvo vadinama Wirland, Vironia (Livonijos Henrikas) ir dar kitaip. O Prūsai dar IX amž. buvo tebevadinami aisčiais. Taigi sagose randamas kraštovardis Eistland ir tautovardžiai Eistr ar Eistir nereiškia Estiją ar estus, bet Aisčių kraštą ir aisčius. Tą pastebėjo, be kitų, vokiečių istorikas H. Schueckas.
Sagoje sakoma, jog Ingvaras žuvo vietovėje Stein, lotynų tekste nurodoma, jog ta vieta esanti saloje Eycilla. Seniau buvo manoma, jog tai esanti Oeselio sala, kuri normanų buvo vadinama Eysysla, t.y. mokesčius, ar duoklę, mokanti sala. Tokiu atveju Adalsysla, kuri reiškusi sritį esančią priešais tą salą mokesčius mokančią, būtų Estija. Tačiau, Sembos pusiasalis, kuris ilgai buvo laikomas sala, skandinavams irgi buvo tik Eysysla, t.y. mokesčius mokanti sala.8 Šiuo atveju, Adalsysla jau reikštų Prūsus. Yra manančių, kad abu šie pavadinimai tiktų ir Kuršui, kuris irgi, būk tai buvęs, kurį laiką, švedų Sysla, t.y. mokesčiais apdėta sritis.9
Pagaliau, vietovardis Stein—Akmuo. Tyrinėtojai tokios vietovės Estijos pajūryje neranda. Tačiau jutų (Danijos srities gyventojų) kalboje didelis akmuo yra vadinamas Ryg(e).18 Tuo tarpu, žinome, jog netoli Dauguvos žiočių stovinti latvių Ryga yra gavusi savo vardą nuo upelio Ringą, ar Rygelė. Šio upelio vardas, ar vietovė prie jo įsikurusi, skandinavams, besiveržiantiems į Dauguvos žiotis ir ja tolyn, turėjo priminti jų kalboje akmenį. Taigi, vietovė Stein galėjo būti netoli Dauguvos žiočių, šalia dabartinės Rygos. Ten, greičiausiai, Ingvaras ir krito nuo besiginančių aisčių, užkirtusių jam kelią Dauguva augštyn. Ten pat, greičiausiai, žuvo ir anksčiau minėtas švedų valdovas Svegdiras. Dauguvos žiotys, vartai į paslaptingus Rytus, lyg koks magnetas traukė ir viliojo skandinavus grobio jieškančius.
Taigi, naujesniųjų tyrinėtojų nuomone Ingvaras krito ne Estijoje, bet aisčių krašte — Prūsuose, ar, greičiau, Kurše ir jo kariuomenė buvusi sunaikinta ne estų, bet aisčių karių.
Žuvus Ingvarui, Švedų sostas teko, pagal Inglingų sagą, jo sūnui Anundui. Snorė sako, jog jis buvo “aisčių priešas”. Jis gyveno VII amž. pirmojoje pusėje.
“Karalius Anundas nuvyko su kariuomene į Eistlandą—Aisčius atkeršyti už savo tėvą; išlipęs į krantą jis plėšė kraštą ir paėmė daug grobio; derliaus ėmimo metui atėjus, jis grįžo atgal į Švediją.”6 Grįžęs, netrukus jis žuvo žemei jį užgriuvus. Tjodolfas taip jį apdainavo:
Anundas buvo sustabdytas
Krintančių uolų—
Ir karalius,
Eistlando vyrų tramdytojas,
Buvo mirtinai ištiktas
Akmenims krintant;
O jo kariuomenė,
Jo narsūs kariai,
Visi jie
Buvo užversti
Žemei užgriuvus.”6
Gautlandiečių karo žygis Šveduose VII a.
Po Anundo mirties sostas teko jo sūnui Ingjaldui, kuris taip pat žuvo. Tada švedų valdovu pasidarė Halvdano sūnus Ivaras, pramintas Plačiai Valdančiu, ar Griebiančiu (inn Vidhfadhmi):
“Ivaras Plačiai Valdantis užvaldė visą Švediją; be to, jis paėmė sau ir visą Daniją, didelę dalį Saksų krašto (š. Vokietiją), visą Oestrick (Rytų kraštą, t.y., Pabaltijį) ir penktadalį Anglijos.”6
Kiek daugiau apie Ivarą Plačiavaldį ir jo santykius su Pabaltiju pasakoja Hervararsaga. Jis buvo kilęs iš Reidhgotlando valdovų. Reidhgotlandas tais laikais, spėjama, apėmė šiaurės rytų Vokietiją, Pamarį, šiaurinę Lenkiją ir, galimas dalykas, dalį Prūsų. Užkariavęs Švediją ir Daniją, įvaras užėmė dar ir Kuršą su Eistlandu — Aisčių kraštu, ir visas rytų karalijas iki pat Gardariko imtinai.10 Pagal B. Nermaną jis mirė apie 675 metus.5
Mirus tam didžiam valdovui ir garsiam užkariautojui, Ivarui Plačiavaldžiui, Danijos soste įsigalėjo jo dukters vyras Valdaras, kurio sūnus Haroldas Karo Dantis vėliau tapo Gautlando (Švedijos dalis) karaliumi. Apie jį Hervararsaga sako, jog jis “pajungė visas karalijas, jau anksčiau minėtas, kurias karalius įvaras Plačiavaldis valdė.”10 Taigi, jo įtaka galėjo siekti ir Pabaltijį.
* * *
Netoli Liepojos senovėje stovėjusi kuršių pilis Seeburgas, dabar toje vietoje yra Gruobyno vietovė prie Alandės upės. Vykdant ten 1930 m. kasinėjimus, buvo atrasta apie 1000 kapų, kurie, manoma, priklausė gotlandiečiams ir 450 kapų priklausančių švedams, žmonėms iš Maelaro ežero srities Švedijoje. Apie tuos radinius latvių istorikas A. Švabė rašo:
“Švedų įgulos saugoma ši gudų (gotų) pirklių ir amatininkų kolonija, įsikūrusi Gruobyne ir jo apylinkėse, gyvavo tarp 650 m. ir 800 m., kol, pagaliau, juos iš ten kuršiai išvijo. Tą, galų gale, patvirtina ir (jau minėtas) Hervararsagos pasakojimas, pagal kurį danų karaliui įvarui (miręs 675 m.) pavykę sukurti konfederaciją, apėmusią pietinę Švediją, Kuršą, Estiją ir likusią ‘Austrriki’ dalį iki Rusijos.”7
Taigi, manoma, jog Gruobyno vietovėje stovėta švedų pilies Sjoeborgen-Seeburgo-Zėburgo, minimos šv. Ansgaro gyvenimo aprašyme. Pilį apie pusantro šimto metų valdę švedai, kai apie 800 m. sukilę kuršiai juos išvarė.
Panašių į Gruobyno radinius yra dar rasta ir Sauslaukyje, vietovėje 13 km. į šiaurės rytus nuo Gruobyno.
1. Hakluyt, Principal Navigations . . . Vol. I, 1903
2. Sir Thomas Malory’s Le Morte d'Arthur, by K. Baines, 1962
3. Monumentą Polonia Hist. I vol.
4. H. Jankuhn, Denkmaeler der Vorzeit zwischen Nord- und Ostsee. 1957
5. B. Nerman, Die Verbindungen zwischen Skandinavien u. Ostbaltikum.
6. Snorre Sturlason — Heimskringla. by E. Monsen, 1932
7. A. Švabe. Histoire du Peuple Letton, 1953
8. H. Jaenichen, Die Wikinger im Weichsel- und Odergebiet, 1938
9. T. D. Hendrick, A History of the Vikings. 1930
10. The Saga of King Heidrek The Wise (or Hervararsaga), by Chr. Tolkien, 1960
11. Vernadsky, Ancient Russia
18. P. Hermann, Erlaeuterungen zu den ersten neun Buechern der Daenischen Geschichte des Saxo Grammaticus. II Teil (Kommentar), 1922
