MES IR KULTŪRA
JONAS MIŠKINIS
Kultūros sąvoka labai plati. Ją galima įvairiai apibrėžti. Žmogus gyvena ne vien paprastu kasdieniniu maistu. Jam reikalingas ir dvasinis maistas. Turi ne vien tik kūną prisotinti, bet ir sielą prižiūrėti. Tauta turinti daug tautiečių, pasižyminčių tauriomis ir kilniomis sielomis tampa garsi, atkreipia pasaulio dėmesį. Tokia tauta niekada nemiršta. Nors ji būtų didžiausio priešo pavergta, skaudžiausiai engiama, jos nariai persekiojami, jie visvien lieka ištikimi sieloje savo tautai ir jos kultūrai. Šiandien tokioj būklėje yra atsidūrusi lietuvių tauta.
LIETUVIŠKOJI KULTŪRA — SIELOS MAISTAS
Kultūringas žmogus — didingas, brangus ir garbingas žmogus. Nepaprastai didelius turtus jis slepia savyje. Jis gali kultūrą perduoti sekančioms kartoms, arba palikti savo kūrybos turtą, kuris pasidaro amžinas, nemirštamas. Jo kūnas, kad ir miręs, bet jo sielos išreikštais turtais žmonija naudojasi, gėrisi ir džiaugiasi.
Mes gyvendami svetur, turime irgi susirūpinti dvasine kultūra. Nepakanka būti geru darbininku, amatininku, prekybininku, arba kokios nors įmonės augštu pareigūnu. Nepakanka turėti daug pinigų ar gražiai įrengtą rezidenciją. Šalia visa to reikia susirūpinti savo sielos kultūros kėlimu ir vystymu. O kadangi lietuviai esame, tai ir kalbame apie lietuviškąją kultūrą, svarbiausią maistą mūsų sielai.
PIRMIEJI PASIUNTINIAI
Nuo Lietuvos-Lenkijos valstybės galutinio iširimo ir padalinimo, lietuviai negalėjo savo kultūros kurti ir vystyti, nes tauta buvo patekusi Rusijos carų vergovėn. Iš tų laikų ir dabar dar turime tik iš lūpų į lūpas perduotas gražias lietuviškas dainas, padavimus. Jas kūrė lietuvių liaudis, nes inteligentų anuomet kaip ir nebuvo. Žiauri vergija ir sunki baudžiava neleido ir nesudarė sąlygų lietuviams inteligentams atsirasti. Bet vėliau atsirado vienas kitas ir mokytas lietuvis. Iš Mažosios Lietuvos pasirodė pirmieji lietuviškos kultūros pasiuntiniai. Mažvydas paruošė pirmąją lietuvišką knygą. Tai pirmoji tikybinė literatūra. O kiek vėliau, K. Donelaitis pasirodė su pirmąja lietuviška pasaulinės literatūros knyga. Nuo to laiko ėmė reikštis visa eilė naujų rašytojų, tautos žadintojų. Kasmet veikėjų skaičius didėjo, lietuvių susipratimas stiprėjo. Dėka dr. Basanavičiaus leidžiamos AUŠROS ir dr. Kudirkos — VARPO, kultūrinis gyvenimas krutėjo, vystėsi, stiprėjo. Nors ir užėjo Didysis karas, bet jam nepasisekė, esant ir sunkiausioms gyvenimo sąlygoms, Lietuvos kultūrini gyvenimą sustabdyti.
LIETUVA — TILTAS
Lietuva yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų; ji yra tų skirtingų kultūrų sūkuryje. Tačiau Lietuva turi dar ir savą, lietuvišką kultūrą. Sovietų Rusijos bolševikai daro lietuvių tautai, jos ateičiai ir jos kultūrai didelę žalą, ypač skaudžiai žaloja bręstantį jaunimą, kuris jau nebeprisimena nepriklausomos Lietuvos kultūrinio gyvenimo.
Nebegalima įsivaizduoti tokio išskirto žmogaus, kuris neturėtų paveldėtų savo tautos ypatybių. Tik ten jis gali tarpti, kur įgimtieji tautiniai ir kultūriniai ypatumai randa atitinkamas sąlygas, būtent, savoje tautoje. Taigi ryšio nutraukimas su savo tauta būtų žygis prieš savo paties prigimtį.
Žmogus pasaulin atsineša palinkimą siekti gėrio. Bejieškant gėrio, apsistojama ties savo tautos kultūra, nes patsai žmogaus instinktas sako, kad tauta yra tasai šaltinis, kuris jį apdovanoja kultūros turtais. Tie kurie nutraukia ryšius su savo tautos kultūra, tradicijomis, papročiais, tampa lyg nauji benamiai, kurie savo tarpimui bei tobulėjimui neberanda tinkamų sąlygų. Jie tarsi išrauti iš tos žemės, kurioje galėjo rasti sau tinkamo maisto. Su tokiu savęs išrovimu seka ir sielos nuskurdinimas.
Tarnavimas savo tautai reiškiasi aktyviu darbu, ginant ją nuo neigiamų įtakų, didinant jos moralines jėgas, apsaugojant gyvenusių kartų sukurtus kultūrinius turtus. Tarnavimas tautai ir naudojimasis jos kultūriniais lobiais gali būti įvairus, bet tikslas tegali būti vienas — tautos laisvė, didybė ir garbė. Savoji tauta yra vienintelis ramstis, kuris palaiko mūsų tautinių pažiūrų ir įsitikinimų tvirtumą ir neleidžia jiems iš mūsų širdžių išblėsti.
Gyvendami svetur turime ne tik veikti, bet ir rūpintis lietuviškos kultūros ugdymu, plėtimu. Per 20 metų tremtyje esame daug pasiekę, bet galėjome ir platesnius barus kultūros srityje išvaryti. Savo lietuviškos kultūros pozicijas ne tik turime atlaikyti, bet dar labiau jas išplėsti, nes jos reikalingos mūsų tautos laisvės kovai, ypač mums esant tremtyje.
