DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS

J. ŽILYS

(Pradžia sausio mėn. KARYJE)

GYVENIMAS ŠIAULIUOSE

1935 m. rugsėjo mėn. gale atvykau į Šiaulius ir prisistatęs grupės vadui plk. ltn. Liorentui ir eskadrilės vadui mjr. J. Namikui, pradėjau darbą 3-ie eskadrilėje. Pirmieji skridimai Ansaldo lėktuvais nelabai patiko, nes lėktuvai buvo seni ir nelabai pavaldūs, jokių figūrų jais nedarydavome. Naujoje vietoje greitai apsipratau ir buvau patenkintas.

Visi karininkai, puskarininkiai ir civiliai tarnautojai gyvenome privačiai mieste, todėl į tarnybą aerodrome ir atgal kasdien važiuodavome valdišku sunkvežimiu. Gerai buvo važiuoti atdarame sunkvežimyje kai būdavo gražus oras, blogiau lyjant ar sningant. Tada sunkvežimis būdavo pridengiamas brezentu. Važiuodami, daugiausia, turėdavome stovėti. Didesnio ūgio stovintieji, važiuodami, turėdavo gerokai pasilenkti. Kpt. Seliokas buvo vidutinio ūgio, ltn. Ožkinis — mažo. Kpt. Seliokas matydamas kartą jį važiuojantį nepasilenkusį, o dauguma buvo pasilenkusių, ir sako: “Tu važiuoji lyg bažnyčioje.” Tai sukėlė visiems skanaus juoko.

Tarnyboje Zokniuose kas dieną išbūdavome nuo 8 val. ryto iki 2 val. po pietų, o reikalui esant ir ilgiau. Kaikada, 8 val. ryto, turėdavom vieną valandą sporto. Tada vieni žaisdavome stalo tenisą, kiti, jei būdavo geras oras, sportuodavome lauke. Žiemos metu du-tris kartus savaitėje turėdavome užsiėmimus klasėje. Susirinkę karininkai ir puskarininkiai spręsdavome įvairius taktikos uždavinius ar lavinomės geriau priimti ir perduoti morzės abėcėlę.

Žiemos metu skraidydavome ne kiekvieną dieną. Žiemą, esant daug sniego, reikėdavo ant lėktuvo ašių uždėti pašliūžas, šildyti vandenį radiatoriams. Labai šaltam orui esant, oru aušinamus motorus reikėdavo šildyti šildytuvais, apgaubus motorus specialiai pasiūtomis medžiaginėmis apgaubomis, todėl daugumą pratimų atlikdavome kitais metų laikais.

Šaudyti į ore judomą taikinį, kasmet vasarą, trims savaitėms, skrisdavome į Palangą. Šaudymus į šešėlį atlikdavome virš Rekyvos ežero. Šaudymus į žemės taikinius ir bombų mėtymą atlikdavome Šilėnų bombų mėtymo poligone, esančiame netoli aerodromo. Dalis eskadrilės, kasmet, skrisdavome į Gaižiūnų poligoną pratimams su kitų ginklų rūšių kariuomene.

SKRAIDYMAI RIKIUOTĖJE

Be savų pilotų mūsų eskadrilėn, laikas nuo laiko, buvo prisiunčiama iš mokyklos puskarininkiai atlikti stažo. Mokyti skraidyti rikiuotėje eskadrilėje buvo pavesta man. Tai nuobodūs ir kiek pavojingi skraidymai. Skraidyti rikiuotėje, skrisdavome po tris lėktuvus: vedantysis ir du mokiniai (šoniniai). Vedantysis pradžioje privalo skristi nedideliu greičiu ir nesisukinėdamas į šonus. Mokiniai, norėdami priskristi arčiau vedančio, per daug padidina greitį ir priartėję, negalėdami staigiai sumažinti greičio, pralenkia vedantį ir taip daro kol įpranta laikyti atatinkamą nuotolį. Jei vedantysis, bijodamas būti užkliudytu, pradėtų keisti greitį, ar sukti į šoną, rikiuotės mokymas būtų sunkiai įmanomas.

Buvo keletas atsitikimų, kai šoninis lėktuvas iš neatsargumo, palietė vedantįjį, jį sužalodamas. IV eskadrilėje buvo toks atsitikimas. Kpt. Brazys mokė skraidyti rikiuotės savo eskadrilės du puskarininkius. J. psk. Sabastijonavičius su savo lėktuvu numušė vedančiojo uodegą ir išsigandęs, paliko, kitų lakūnų nuomone, sveiką, tik sužalotu propeleriu lėktuvą ir iššoko gelbėdamasis parašiutu. Jo lėktuvas, krisdamas, nutraukė augšto įtempimo laidus ir padegė ūkininko daržinę. Kpt. Brazys, šalto būdo žmogus, iššoko žymiai vėliau, tik įsitikinęs, kad lėktuvas nebepavaldomas. Abu parašiutais nusileido laimingai, tačiau, eskadrilė nustojo dviejų lėktuvų. Už neatsargumą ir per-greitą iššokimą puskarininkis buvo pašalintas iš piloto pareigų ir paskirtas į šaulius. Kpt. Brazys to įvykio taip buvo paveiktas, kad po to nebegalėjo, ar nebenorėjo, mokyti kitų rikiuotėj skraidyti.

BARŲ FOTOGRAFAVIMAS

Žemėlapių sudarymui, iš lėktuvų buvo nufotografuotas veik visas Lietuvos plotas. Žinoma, tai atlikau ne aš vienas, tačiau teko ir man daug valandų išsėdėti lėktuve fotografuojant duotus barus. Kad neatsirastų nenufotografuotų vietų (plyšių) ir būtų išlaikytas mastelis, reikėdavo skrendant laikyti vienodą greitį, augštį ir svarbiausią, kryptį. Kad žemėlapis išeitų 1:10,000 reikėdavo skristi 3150 m. augštyje. Vienu išskridimu nufotografuodavome barą 1000 kvadratinių kilometrų, išbūdami ore apie šešetą valandų. Fotografavimui baro žemėlapį paruošdavo žvalgas.

Kaip besistengtumei skristi, nufotografuotame bare vistiek atsirasdavo plyšių. Užpildymui jų reikėdavo skristi kitą kartą. Kadangi skrisdavome augštai, tai būdavo labai sunku surasti žemėje, žemėlapyje pažymėtus, plyšius ir juos tinkamai nufotografuoti.

Reikia pažymėti, kad Lietuvoje tinkamų, nedebesuotų dienų būdavo labai nedaug: žiūrėk, 8 val. ryto gražu, pasiruošęs išskrendi, bet vos nuskrendi į vietą, ar pradedi fotografuoti, atsiranda debesys 1000-1500 m. augštyje. Kadangi skrendi žymiai augščiau, tai jie tarpais uždengia žemę ir fotografavimas tampa nebeįmanomas. Tenka tada grįžti į aerodromą. Todėl, pasitaikius tinkamam orui, stengdavomės pilnai išnaudoti. Įtemptas ir ilgas buvimas ore gerokai nuvargindavo lakūnus, todėl norinčių skristi nebūdavo.

Fotografuodavome šešių vietų dvimotoriu lėktuvu “Haveland”. Skrisdavome fotografuoti trys lakūnai: pilotas ir žvalgas sekdavome tinkamą skridimą, o tretysis sėdėdavo prie foto aparato ir pagal reikalą, įjungdavo jį ir išjungdavo. Lėktuvui benzino, jei viskas gerai sekdavosi, užtekdavo nufotografuoti visą barą, tačiau grįžti — nevisuomet. Kartais tekdavo tūpti artimiausiame aerodrome prisipildyti benzino ir tik tada grįžti namo.

SKRIDIMAS DEBESYSE

Kartą skridau iš Šiaulių į Kauną kartu su kpt. A. Tindžiuliu. (Kpt. A. Tindžiulis, kilęs nuo Rokiškio, buvo baigęs aviacijos mokyklą kartu su manim. Kartu buvome paskirti į Šiaulius ir dirbome vienoje eskadrilėje. Jis buvo žvalgas, todėl man daug kartų teko su juo skraidyti. Jis buvo draugiškas, gero būdo, blaivus, muzikalus, mėgęs fotografuoti ir nevedęs. Jis buvo įstojęs į generalinio štabo kursų paskutinę laidą. Bolševikams likviduojant karo aviaciją, jis buvo paleistas į atsargą. Antrą kartą užimant Lietuvą bolševikams jis pasiliko krašte, kovojo su okupantais ir partizanaudamas žuvo).

Skridome su juo kilometro augštyje. Tame augštyje tą dieną buvo daug debesų. Skridome debesis aplenkdami. Matydamas priešakyje Kauną, o dešinėje pusėje Nevėžį, sumaniau lysti į vieną gana didelį debesį. Parodęs ranka kpt. Tindžiuliui ką manau daryti, gavau jo pritarimą. Aklai skraidyti tuomet dar nemokėjau ir lėktuvai neturėjo tam reikalingų prietaisų. Gerai skristi debesyse galima tik pagal aklo skridimo instrumentus, nes tada nesimato nei žemės, nei dangaus. Tai visiškai aklas skridimas. Debesys — tai susitelkę vandens garai; kur garų daugiau — storesnis sluoksnis ir debesys atrodo tamsesni, kur mažiau — šviesesni.

Įskridęs į debesį, trumpą laiką, kol turėjau nuovoką, skridome normaliai. Netekęs nuovokos, kur yra žemė, pajutau, kad ir mano lėktuvas skrenda blogai: greitis labai padidėjo, bandant taisyti dar labiau augo. Lėktuvo valdyti jau nebesugebėjau, nes nebežinojau kur yra žemė, tačiau, žinojau, kad esu gana augštai ir debesys nesiekia iki pat žemės. Nuėmęs gazą leidau lėktuvui nevaldomam skristi. Lėktuvas pradėjo žemėti, ir netrukus, mes išslydome posūkyje iš debesies. Pamatęs žemę išlyginau lėktuvą, tačiau priekyje Kauno jau nesimatė; nematėme nei upės iš dešinės pusės. Abu veidrodyje pasižiūrėję į vienas kitą, stebėjomės kur jie dingo. Pasirodo, mes buvome apsisukę ir skridome atgal į Šiaulius. Vėl apsisukus aplink, pamatėme Kauną ir Nevėžį savo vietoje. Vėliau, lėktuvuose įmontavus aklo skridimo prietaisus, galėjome gerai skraidyti ir debesyse.

SKRIDIMAS PŪGOJE

Apie penki kilometrai nuo Zoknių aerodromo, Radviliškio link, pelkėse yra Šilėnų bombų mėtymo poligonas. 1936 m. žiemą jame mūsų eskadrilė praktikavosi mokomų bombų mėtymą.

Eskadrilės vadas mjr. Namikas įsakė man skristi į bombų mėtymo vietą ir pranešti, kad ten esantieji sekimo slėptuvėse žmonės grįžtų namo, nes bombų mėtymas nutraukiamas dėl ateinančios sniego pūgos. Žvalgo sėdynėn įsisėdo pats eskadrilės vadas. Skubiai pakilome, nuskridę pranešėme ir pasukome atgal į aerodromą. Užtrukome tik apie 10 minučių. Grįžę virš aerodromo radome jau sningant. Pirmą kartą užskridus nutūpti nepavyko, nes ties tūpimo marška buvome per augštai. Užsukęs antrą kartą, marškos neberadau. Užėjo didelė pūga.

Pūgoje paprastas skridimas labai sunkiai įmanomas, nes nei žemės nei dangaus nesimato ir bendras matomumas yra labai blogas. Tada reikia naudotis aklo skridimo įtaisais. Tokių prietaisų mano lėktuve nebuvo ir aš dar, išviso, nemokėjau aklo skridimo.

Tai buvo įspūdingiausias ir pavojingiausias skridimas mano gyvenime. Nežinodamas gerai kur yra žemė, skraidžiau gana ilgai, kiekvienu momentu laukdamas susidūrimo su kuo nors žemėje. Tada, žinoma, tektų atsisveikinti su šiuo pasauliu. Greičio rodyklė užsikišusi sniegu neberodė, augščio rodyklė rodė, tačiau į ją žiūrėti nebebuvo laiko ir naudos. Pametęs žemės krypties nuovoką, nuimdavau gazą ir leisdavau lėktuvui žemėti kol pamatydavau žemę. Tikriau pasakius, žemės nebegalėjau matyti, nes ji buvo balta kaip ir viskas aplinkui. Pamatydavau tik krūmus ar medžius ir suvokęs kur yra žemė, lėktuvą ištaisęs, vėl kildavau augštyn, kad nesusidurčiau su kuo žemės paviršiuje. Netrukus vėl nustodavau nuovokos kur yra žemė ir vėl kartodavau tą patį.

 

Augštoji Karo mokykla atlieka stažą karo aviacijoje 1933 m.

Tokioje padėtyje nebuvus sunku įsivaizduoti, kad nustotum nuovoką kur yra žemė — tačiau taip yra. Žmogaus organizmas taip netobulas ir labai klaidinantis; nematant žemės, tačiau sėdint, visuomet atrodo kad žemė yra po sėdyne, o skrendant dažnai taip nebūna. Įsivaizduokite staigų posūkį žemės nematant. Atrodys, jog žemė po sėdyne, o ištikrųjų tai bus kryptis tarp dangaus ir žemės. Jei taip klaidingai atrodo tai kaip gi išlyginti lėktuvą? Gali skristi žemyn galva ir atrodys jog žemė yra dangaus vietoje, o vienok, kildamas susidursi su žeme. Dėl to lakūnai ir mokosi aklo skridimo. Aklai skristi išmoksti tada, kai atsisakai nuo savo klaidingo jausmo, o skrendi tik taip kaip rodo instrumentai. Kol nors truputį klausai savo jausmų, tol aklai skristi dar nemoki.

Dabar galima suprasti kokioje būklėje aš tada buvau nemokėdamas aklo skridimo. Žemai

praskrisdamas per Frenkelio fabriką Šiauliuose, maniau, kad nuversiu jo kaminą, nes dūmus pamačiau pervėlai; mačiau žvalgą iš baimės rankomis susiėmusį galvą. Ilgiau taip beskraidydamas visai pasimečiau: nebežinojau kur esu. Eskadrilės vadui rodžiau nevilties ženklus, nes susikalbėti negalėjome, nebuvome įsijungę aviofonų. Po kiek laiko mjr. Namikas prisilenkęs prie mano sėdynės pradėjo šaukti: “į Kauną”. Žinoma, nežinant kur esi, skristi tiksliai į Kauną negalėjau, bet paėmęs kompaso kursą, skridau į pietus. Gerokai paskridę išskridome iš pūgos ir žemė buvo matoma neaugštai skrendant, nors dar vis snigo. Taip skrisdami priskridome geležinkelį. Žvalgas parodė ženklą laikytis jo. Netrukus priskridome didelį tiltą. Tą tiltą aš ir žvalgas buvome matę daug kartų, tačiau, po tokio skridimo nebeatpažinome. Nusileidęs žemai, praskrisdamas pro stotį, perskaičiau stoties pavadinimą — Lydavėnai.

Gen. A. Gustaitis (deš.) kalbasi su plk. Pesecku.

Dabar jau žinojome kur esame ir kaip nuskristi į Kauną.

Kaune, gi, švietė saulė ir niekas nenorėjo mums tikėti pasakojant apie pūgą. Palikę lėktuvą aerodrome nuvykome į aviacijos ramovę. Iš ten eskadrilės vadas pranešė telefonu grupės vadui į Šiaulius kur mes esame. Lakūnai Zokniuose manė, kad mes jau būsime užsimušę ir tik laukė policijos pranešimo kurioje vietoje. Mums dar skraidant virš Zoknių aerodromo jie kūrė laužą ir šaudė raketas, norėdami pažymėti aerodromo vietą. Mes, gi, to visai nematėme, tačiau, laimė buvo su mumis ir taip išlikome gyvi.

Ramovėje, geroje nuotaikoje, su draugais pietaudami gerai pasivaišinome. Už valandos mums pranešė, kad ir Šiauliuose jau šviečia saulė ir galime grįžti, tačiau aš skridimui buvau nelabai tikęs, todėl grįžome rytojaus dieną.

Mjr. J. Namiko gyvųjų tarpe jau nebėra. Pradžioje 1937 m. jis buvo išėjęs į pensiją. 1941 m., bolševikams užėmus Lietuvą, Kaune jis buvo rastas nužudytas. Kas jį nužudė man nėra žinoma.

SKRAIDYMAI ŽIEMĄ

Skraidymai žiemą mažai kuo skiriasi nuo skraidymų kitu metų laiku. Esant daug sniego, kol nėra pravėžų ir nematyti išsikišusios žolės virš sniego, tūpimas darosi kiek sunkesnis: tūpiant žymiai sunkiau tiksliai nustatyti lėktuvo augštį nuo žemės.

Kartą, žiemos metu, mūsų eskadrilės psk. Čepas planiruodamas tūpė. Jam atrodė žemė esanti dar tolokai, todėl neišlyginęs lėktuvo atsitrenkė į žemę ir apvirto. Lėktuvas gerokai nukentėjo, pilotas išliko sveikas.

Kitą kartą, tas pats pilotas skrisdamas skutamu (žemu) skridimu, sudavė ratais į žemę, nors jam atrodė, ji esanti dar tolokai, sulaužė važiuoklę ir ten pat tūpdamas ant liemens sulaužė propelerį ir apgadino lėktuvą. Man, kaip eskadrilės technikos karininkui, tokie nelaimingi atsitikimai būdavo nemalonūs: reikėdavo vykti į nelaimės vietą, vesti kvotą ir pasirūpinti lėktuvo pargabenimu. Kartais tekdavo užgaišti visą dieną, o dažnai ir ilgiau.

1937 m. žiemai baigiantis vyko kariuomenės manevrai Klaipėdos rajone. Aš ir ltn. Rimbutas gavome uždavinį žvalgyti priešą. Atlikę uždavinį skridome namo. Netoli Kelmės, jo tėviškėje išmėtėme laišką jo namiškiams ir trumpai pasisukinėjęs, skridau į Šiaulius. Staiga, atsistojęs žvalgas pradėjo šaukti man, kad paklydome ir liepė tūpti. Patikrinus benziną, rodyklė rodė apie 50 litrų, taigi, labai mažai pakilimui ir sugaišimui. Be to, žiemą priverstinas tūpimas yra labai klaidinantis: visur atrodo lygu, o tikrumoje Žemaitijoje lygumų, tinkamų tūpimui veik nėra. Per-skridime žvalgas atsako už teisingą skridimą, taigi turėjau jo klausyti. Tačiau, šį kartą trumpai apsvarstęs, nepaklausiau: viena, jaučiaus dar nepaklydęs, antra, bijojau priverstino tūpimo. Nieko jam nesakęs skridau toliau ir greitai pasiekėme aerodromą. Nutūpęs apibariau jį, kad perdaug lengvapėdiškai daro sprendimą neatsižvelgdamas į sąlygas ir iš to sekančias pasekmes. Mano nuomonei jis nesipriešino.

Tą pačią dieną, iš priešo pusės, skrido žvalgyti pilotas ltn. A. Molis ir žvalgas kpt. Žižys. Grįždami pristigo benzino ir priverstinai tūpdami sudaužė lėktuvą ir patys, tik laimingu atveju, išliko gyvi: tūpiant, slysdamas lėktuvo lėmuo, užpakalyje žvalgo sėdynės, atsitrenkė į ąžuolą ir apie jį susisukęs staigiai sustojo. Ltn. Molis buvo nerūpestingas, žinodamas maršruto ilgį neliepė mechanikams daugiau pripilti benzino, o išskrido su esamu lėktuve.

Jam skraidyti nesisekė. Netrukus, po to, skrisdamas su tuo pat žvalgu, suklydęs tūpė aerodrome pavėjui, todėl nepakako aerodromo ilgio ir lėktuvas įvirto į griovį už aerodromo. Virsdamas sulaužė propelerį ir apgadino lėktuvą. Trečią kartą kpt. Žižys skiriamas kartu su juo skristi atsisakė ir eskadrilės vado palieptas parašė motyvuotą raportą. Po to, ltn. Molis buvo paskirtas į žvalgus.

GAIŽIŪNŲ POLIGONE

Vasarą, 2-3 savaitėms tekdavo skristi į Gaižiūnų poligoną ir ten dalyvauti kitų ginklų rūšių vykdomuose pratimuose. Gyvenimas poligone buvo gan įdomus, tik ten esantis aerodromas buvo gana blogas: palaidas smėlis ir mažas plotas, todėl pakilti lėktuvu buvo sunku.

1936 m. vasarą ten būdami su žvalgu ltn. Rimbutu gavome uždavinį išžvalgyti priešą ir numesti pranešimą. Rasti miške kariuomenę, skrendant vieno kilometro augštyje, nėra lengva, nes kareiviai išgirdę priešo lėktuvo skridimą gali pasislėpti po medžiais ir nejudėti. Jei judėtų, dėl sukeltų dulkių, lengva būtų juos surasti. Priešas, laiku išgirdęs mūsų motoro ūžimą, pasislėpė ir mes negalėjome jo rasti. Išmesti pranešimą, kad priešo nesuradome, žvalgui pasirodė nepatogu. Todėl jis, ką tai pastebėjęs, sukombinavo maždaug tokio turinio pranešimą ir jį išmetė: “... mačiau ūkininkus vežant sienojus, manau, kad tai galėtų būti užmaskuota priešo artilerija.” Žinoma, nurodė vietą ir laiką. Toks netikslus pranešimas manevrų nagrinėjime buvo imamas už pavyzdį, kaip nereikia rašyti pranešimo: matė ūkininkus, o mano, kad tai priešo artilerija. Reikia rašyti ką matai, o ne ką manai. Dėl to jis ir asmeniškai nemažai nukentėjo.

(bus daugiau)


J. ŽILYS

(Pradžia sausio mėn. KARYJE)

Tais metais, eskadrilės vado paprašytas, paskraidinau Gegužinės miestelio kleboną kun. Švagždį (Milžiną). Skridome mokomu dvimotoriniu “Haveland” anglų firmos lėktuvu. Juo galėjo skristi šeši žmonės. Be klebono kartu su mumis skrido eskadrilės vadas mjr. Namikas ir kpt. Steponkus. Klebonas skrido pirmą kartą. Lipdamas į lėktuvą jis persižegnojo, pasiėmė šventą raštą ir atrodė kiek susijaudinęs. Pakilęs, nuskridau virš Gegužinės miestelio; ten mus sutiko, tur būt, visas miestelis. Aikštėje mokiniai ištiesė Lietuvos vėliavą ir visi mojavo rankomis sveikindami savo kleboną ore. Kiek pasisukinėjęs, klebonui pageidaujant, grįžau į aerodromą. Klebonas išlipo patenkintas, sakė viskas labai gražiai atrodė, bet žadėjo daugiau nebeskristi ir tvirtino, kad lakūnų darbas sunkus ir pavojingas. Man, kaip jį skraidinusiam, dovanojo savo fotografiją su įrašu vadindamas mane žemės ir dangaus Apolonu, o kitą dieną prisiuntė dovanų.

SKRAIDYMAI AKLAI IR NAKTĮ

1936 m. lėktuvuose buvo įmontuota aklo skridimo prietaisai. Kiekvienoje eskadrilėje dviviečių lėktuvų, turinčių aklo skraidymo prietaisus, vienas ar du lėktuvai buvo paruošti mokytis aklai skraidyti, uždengiant medžiaginiu dangčiu piloto sėdynę. Juo užsidengęs pilotas negali matyti žemės, o mato tik rodykles. Antroje sėdynėje, pradžioje, sėdėdavo instruktorius, o vėliau, kitas pilotas, kurs aviofonu pranešdavo pilotui kaip lėktuvas skrenda.

Nakties skridimas nėra aklas, nes matai kur yra žemė ir dangus. Tiesa, orientuotis skrendant naktį žymiai sunkiau. Visi daiktai žemėje matosi žymiai silpniau ir atrodo kitaip. Tūpimas naktį irgi sunkesnis. Lietuvoje tūpdavome pagal išstatytus aerodrome ant žemės žibintus (liktarnas). Dalis žibintų buvo spalvotais stiklais. Raudonais stiklais atžymėdavome aerodromo pradžią ir galą, žaliais tūpimo vietą. Tūpdami augštį spręsdavome irgi pagal žibintus sustatytus eilėje už tūpimo marškos, kas 50 metrų. Jei lėktuvuose būdavo įrengti, tai naudodavomės ir prožektoriais.

Atžymėjimui kur yra aerodromas, naktį būdavo uždegamas prie aerodromo, įruoštas ant bokšto, aplink judantis prožektorius.

ŠAUDYMAI PALANGOJE

Kasmet Palangoje buvo atliekami šaudymai iš lėktuvo į ore judantį taikinį (maršką). Eskadrilės atlikdavo šaudymus viena po kitos, kas dvi savaitės.

Pilotai šaudydavo kulkosvaidžiais nejudomai įtaisytais virš motoro, arba įmontuotais sparnuose. Kulkosvaidžiai įtaisyti virš motoro būdavo sinchronizuoti su motoru, todėl šaudydavo pro propelerį. Dažnai pasitaikydavo, dėl pavėluoto šūvio, ar sugedus sinchronizacijai, peršauti propelerį. Šaudant kulkosvaidžiais įmontuotais sparnuose to negali atsitikti, tik šaudymo taiklumas nukenčia, nes didelis tarpas tarp kulkosvaidžių ir taikymo įtaisų. Žieduotas taikiklis ir sargas yra įtaisyti priešaky piloto akių. Pilotas taikosi visu lėktuvu, jį valdydamas. Nuleidikas yra įtaisytas prie vairolazdės.

Žvalgo suporinti kulkosvaidžiai yra įtaisyti ant judomo rato. Praskrendant lėktuvui pro maršką žvalgas, pats sukinėdamas ir kilnodamas ratą, privalo nusitaikyti ir iššauti. Tai padaryti nėra lengva — reikalauja didelio įgudimo.

Pataikymai iš pilotų kulkosvaidžių būna žymiai geresni. Marškas, prikabintas lynu ar virve prie lėktuvo, vilkdavome virš jūros, nuo Palangos iki Šventosios, apie 500 m. augštyje.

Kartą, su vienu kareiviu, aš išskridau vilkti marškos. Skridau lėktuvu “L. V. G.”. Kareivis skrido pirmą kartą. Kaip jau esu minėjęs, lėktuvas ”L.V. G.” iš suktuko nesiduoda išvedamas. Įėjus su juo į suktuką buvo leidžiama gelbėtis, iššokant parašiutu. Pakilęs į 600 - 700 m. augštį atskridau virš aerodromo, kur būdavo išmetama marška, kad būtų galima lengviau surasti jei nutrūktų. Skraidydamas virš aerodromo laukiau kol kareivis išmes maršką. Jis, gi, susipainiojo tarp virvių ir vis negalėjo išsinarplioti. Nusibodo man laukti. Nuėmęs gazą, kad geriau girdėtų, darydamas posūkį, pasukęs galvą raginau greičiau mesti. Jo paties nebuvo matyti — dirbo atsitūpęs. Staiga pajutau, kad mano lėktuvas pradėjo daryti suktuką. Pamėginau vairus; jie buvo visai nepaklusnūs, reiškia, reikia šokti ir gelbėtis parašiutais. Laimė, kareivis, to visai nejausdamas, baigė savo darbą ir išmetė maršką. Išsitiesdama marška patraukė lėktuvą ir aš pajutau, kad vairai pradėjo manęs klausyti. Tada nuskridau virš jūros, kur vyko šaudymai į mūsų velkamą maršką. Po šaudymų, nusileidęs, paklausiau kareivį ar jis jautė kas buvo įvykę; jis man atsakė, kad nieko nejautė, o skraidyti jam labai patikę. Kaip aš jį būčiau privertęs šokti su parašiutu, jei pripuolamai lėktuvo nebūčiau išvedęs iš suktuko — nežinau.

ŠOKIMAI SU PARAŠIUTU

1936 m. aviacijos viršininkas buvo įsakęs visiems lavintis šokti su parašiutu. Kpt. Marcinkus, daugiausiai kartų šokęs, buvo atskridęs į Šiaulius instruktuoti. Visus lakūnus šokusius su parašiutais mūsų eskadrilėje skraidinau aš.

Kpt. Marcinkus, parodydamas kaip reikia šokti, pasiėmė lakūnišką parašiutą. Eskadrilėje buvo vienas mokomasis parašiutas. Jis skyrėsi nuo lakūniškojo parašiuto tuo, kad susidėjo iš dviejų parašiutų: vieno didelio, antro kiek mažesnio — atsarginio. Pirmajam dėl kokių nors priežasčių neišsiskleidus, iššokęs galėjo atskleisti atsarginį. Parašiuto plotas yra apie 40 kvadratinių metrų. Jis buvo padarytas iš gryno šilko, dabar yra vartojami tik nailoniniai, nes nailonas yra daug stipresnis už šilką.

Pakilęs su kpt. Marcinkum į 600 m. augštį ir priskridęs aerodromą, laukiau jį iššokant. Jis, išlipęs ant lėktuvo krašto ilgai delsė ir buvo labai išbalęs — susijaudinęs, todėl iššokęs pasiekė žemę už aerodromo ribų, vos du žingsnius nuo ūkininko trobos. Jei būtų kliudęs namą, būtų susižeidęs. Po to ir kiti, šokdami, nepataikė į aerodromą: išlipę ant lėktuvo krašto vis perilgai delsė. Mjr. Namikas šokdamas pataikė į miškelį už aerodromo ir eglės šakos apdraskė jo veidą. Kad išvengus susižeidimų, buvo įsakyta skirtis su lėktuvu davus pilotui ženklą. Nuo tada visi iššokę pataikydavo į aerodromą, bet nevisi laimingai nusileisdavo. Mjr. Namikas, antrą kartą iššokęs, nusilaužė koją, nors buvo atsidaręs abu parašiutus ir žemę pasiekė aerodrome. Parašiutu iššokęs žmogus supasi į šalis, dėl to viršila Liberskis, iššokęs, žemę palietė veidu ir gerokai nusibalnojo nosį. Daugiau nelaimių įvyko Kaune. Kpt. Skaržinskas, nusileisdamas su parašiutu nusilaužė koją. Dėl to šokinėjimas ir nusileidimas parašiutu buvo sustabdytas.

Parašiutas išsiskleidęs, su žmogumi, krinta 5-6 metrus į sekundę greičiu. Kritimo greitis kin-

Laimingas nusileidimas parašiutu Kauno aerodrome

ta dėl iššokusio svorio: sunkesnis greičiau leidžiasi. Tačiau, Lietuvoje nebuvo atsitikimo kad, reikalui esant, kas iššokęs su parašiutu susižeistų ar užsimuštų.

LTN. A. SKARŽINSKO ŽUVIMAS

1936 m. rudenį prie Kėdainių vyko kariuomenės manevrai. Manevrams mūsų 3-čioji bombonešių eskadrilė buvo iškelta į dvarą prie Baisogalos. Ten dobilienos laukas atstojo mums aerodromą, o dvare pernakvodavome ir maitinomės.

Kartą septyniais “Ansaldo” lėktuvais nuskridome bombarduoti “priešo”. “Priešą” gynė naikintuvai “Fiat”. Išmetę bombas ant taikinio, skubėjome į Baisogalą. Priviję, mus puolė “Fiat” naikintuvų grandis (trys lėktuvai). Grandį vedė ltn. A. Skaržinskas. Veidrodyje pamačiau, kad mano šaulys nusigandęs žiūri žemyn. Kadangi skridau rikiuotėje tai sukinėtis ir dairytis negalėjau. Parskridęs į aerodromą sužinojau, kad vienas lėktuvas nukrito, kitas ten pat nusileido. Netrukus telefonu mums buvo pranešta apie nelaimę.

Naikintuvai “Fiat” puolė mus pavieniui; davus vedančiam ženklą lėktuvai rinkosi rikiuotėn. Kpt. J. Grincius, nematydamas vedančiojo lėktuvo, kilo augštyn ir užkliudė iš apačios lėčiau skrendantį lėktuvą. Lėktuvą ir, matyt, pilotą labai sužalojo, nes ltn. Skaržinskas susidūrimo vietoje su savo lėktuvu nukrito ir neatgavęs sąmonės, mirė. Lakūnas gelbėtis su parašiutu, atrodo, net nemėgino, nes nukrito neatsileidęs prisirišimo diržų. Ltn. Skaržinskas buvo ramaus būdo, draugiškas, mėgęs jumorą žmogus. Jis buvo baigęs Karo mokyklos XII laidą, pėstininkų skyrių 1930 m. ir Augštuosius Aviacijos karin. kursus 1935 m. Lietuvos karininkų tarpe jis buvo geriausias pistoletų šaulys. Kpt. J. Grincius, pažeistu lėktuvu ir sulaužytu propeleriu, nusileido ten pat nesusižeidęs. Toks įvykis, dėl jo kaltės, jį paveikė neigiamai. Vėliau jis blogai skraidė rikiuotėje ir blogai šaudė iš lėktuvo.

LTN. A. RIMBUTO (OŽELIO) IR PSK. PALSKIO ŽUVIMAS

Ltn. Rimbutas 1937 m. rudenį gavęs perskridimo maršrutą iš eskadrilės vado mjr. P. Masio, atėjo pas mane ir paprašė paskirti pilotą. Aš pasiūliau jam pačiam pasirinkti iš puskarininkių. Jis gi pasakė, kad jam visi geri ir prašė manęs paskirti. Paskyriau psk. Palskį, tada atliekantį eskadrilėje stažą.

Ltn. Rimbuto maršrutas ėjo pro jo tėviškę, apie 10 km. į vakarus nuo Kelmės miestelio. Jis išskrido lėktuvu “Ansaldo”. Skrisdamas pro tėviškę, išmetė iš anksto parašytą namiškiams laišką ir ten besisukinėdamas, susidūrė su žeme ir abu lakūnai žuvo. Lėktuvo smūgis į žemę buvo labai stiprus, nes lėktuvas ir lakūnai buvo labai sužaloti. Ltn. Rimbuto brolis ir sesuo jo neatpažino ir galvojo, gal kas kitas, paprašytas, išmetęs laišką. Tik mums, kvotos komisijai ir mechanikams, atvykus sunkvežimiu į avarijos vietą ir patvirtinus, kas yra užsimušę, susijaudinę jie pradėjo verkti.

Lakūnai nukrito ant ltn. Rimbuto tėvo lauko, pelkės viduryje esančio kalnelio, todėl lėktuvo laužą iš ten išgabenti buvo gan sunku: užgaišome apie tris dienas. Sunku buvo nustatyti ir nukritimo priežastį. Žmonės liudijo, kad lėktuvas smarkiai ūžęs ir manė kad tai buvę blogai; mūsų akimis žiūrint, tai geras reiškinys, nes motoras nebuvo sugedęs, tik veikė pilnu galingumu. Susidūrimas su žeme rodė, kad lėktuvas skrido dideliu greičiu. Mes nustatėme, kad lėktuvas ir motoras buvo tvarkoje, tik pilotas, žemai darydamas staigų posūkį, sparnu palietė kalnelį ir įvyko nelaimė — abu žuvo. Abu lakūnai buvo pašarvoti lėktuvų angare Zokniuose ir iškilmingai buvo palaidoti Šiaulių miesto kapinėse.

ŽŪVA PSK. ŽILĖNAS IR VIRŠILA KAIRAITIS

1937 m. vasarą buvo vykdomi šaudymai prie Rekyvos ežero į žemės taikinius. Žemės taikinys yra iš lentų sukaltas apie dviejų metrų keturkampis, pastatytas ant žemės apie 60° kampu. Į žemės taikinį šaudymo pratimus atlikdavo pilotai, žvalgai ir šauliai.

Psk. Žilėnas buvo šaulys ir 3-čioje eskadrilėje atlikinėjo šaudymo pratimus. Šaudydamas į žemės taikinį, besisukinėdamas lėktuve atsitiktinai užkliudė parašiuto paleidimo virvutę, kuri patraukė žirkles, perkirpo raištį laikantį sudėtą parašiutą. Parašiutas išsiskleidęs ištraukė psk. Žilėną iš sėdynės, mirtinai jį sužeisdamas. Jis atsimušė galva į kulkosvaidžio ratą ir nugarą į lėktuvo uodegos krypties stabilizatorių. Taip sužeistas, nusileido su parašiutu ant žemės netoli taikinio. Skubiai atvežtas į Zoknių aerodromą, aviacijos gydytojo Gogelio buvo rastas jau miręs.

Lėktuvas, kiek sužalotas, piloto valdomas, laimingai grįžo ir nusileido aerodrome.

Netoli tos pat vietos tik jau Rekyvos ežere, šaudydamas iš lėktuvo į lėktuvo šešėlį ant vandens, užsimušė pilotas viršila Kairaitis, rodosi 1930 m. Į šešėlį šaudo pilotai pikiruodami įsmigdami). Viršila Kairaitis per žemai nupikiravęs nebegalėjo lėktuvo išlyginti, įkrito į vandenį ir tokiu būdu žuvo.

Jo atminimui prie ežero kranto, dideliame akmenyje, buvo įtaisyta jo fotografija, iškaltas jo vardas, pavardė ir žuvimo data.

KILIMAS Į PENKIŲ KILOMETRŲ AUKŠTĮ

1938 m. vasarą gavau įsakymą su dvimotoriu lėktuvu “Haveland” pakilti į penkių kilometrų augštį. Paėmęs, norinčius skristi, penkis mechanikus, pakilau per 25 minutes. Ant žemės buvo 20°C šilimos. Penkių kilometrų augštyje termometras rodė 12°C šalčio. Kylant, kas kilometras darosi šalčiau 61/2°C. Tokiame augštyje skraidėm 15 min. Langams užšalus negalima buvo matyti, kas aplinkui dedasi, todėl man paprašius, vienas iš mechanikų skuduru valė langus. Jam nuo kaktos smarkiai bėgo prakaitas. Kai paklausiau, kodėl jis taip sušilęs, gal darbas persunkus, jis ir pats stebėjosi, kodėl taip prakaitavo. Prakaitavo gi todėl, kad tokiame augštyje oras buvo žymiai retesnis — trūko deguonies. Aš pats neprakaitavau, nes mažiau judėjau, bet ir man akyse rodėsi žvaigždutės, kurios nykdavo ir vėl atsirasdavo.

Skridimas tokiame augštyje be deguonies papildymo iš bako yra varginantis, todėl nemalonus: žmogus jautiesi pavargęs, kvėpuoji žymiai tankiau ir nepilnai. Kilti augščiau šešių kilometrų, be deguonies, nors ir trumpam laikui, yra pavojinga.

SKRAIDYMAI LĖKTUVAIS “BŪ”

Karo aviacija turėjo, Vokietijoje pirktų, porą lėktuvų vadinamų “Bū”. Tai vienvietis mažas lėktuvas tinkamas mokytis figūrinio skraidymo. Jis tuo ypatingas, kad motoras neturi karbiuratoriaus, o benzino mišinys į cilindrus paduodamas purškimo būdu. Tai yra gera tuo, kad lėktuvo motoras veikia visose padėtyse. Normalaus lėktuvo motoras negali veikti lėktuvui apsivertus ore, nes tada karbiuratorius neveikia. Lėktuvo “Bū” motoras, apsivertus lėktuvui, veikia lygiai taip pat kaip ir normaliai skrendant. Tais lėktuvais eskadrilių pilotai turėjo progos paskraidyti po 3-5 val.

Tas malonus skraidyti lėktuvėlis, buvo dvisparnis, mažas ir labai pavaldus. Aviacijos švenčių metu juo pilotai ore darydavo įvairiausias figūras. Viena iš sunkiausių figūrų yra “aštuoniukė”. Tai dvi kilpos: viena augštyn, kita žemyn, padaromos viena po kitos. Neteisingai tą figūrą darant dėl išcentrinės jėgos paraudonnuodavo piloto akys: akių baltimų kraujo indai išsiliedavo ir truputį skaudėdavo, tačiau per ilgesnį laiką akys pačios vėl susitvarkydavo.

ĮVYKIS “HAVELAND”LĖKTUVE

1939 m. rudenį eskadrilės vadas mjr. Masys įsakė man patikrinti virš bazės mokomojo, dvimotorio lėktuvo “Haveland” greitį. Pirma tuščio, paskui pilnai pakrauto. To lėktuvo motorai buvo po 200 arklio jėgų galingumo.

Pirmas skridimas pavyko gerai. Nusileidęs, krūvio vieton, paėmiau šešis mechanikus pareiškusius norą skristi ir vėl pakilau. Perskridęs bazę pilnu greičiu ant kairio motoro staiga pamačiau kylant didelę ugnį, mechanikai irgi pradėjo šaukti: “dega”. Skubiai nuėmiau gazą ir išjungiau tą motorą. Ugnis užgęso. Su likusiu sveiku motoru atskridau prieš vėją ir saugiai nusileidau aerodrome. “Ruliuoti” (nuriedėti) angaro link negalėjau, nes veikiant tik vienam motorui, lėktuvas sukosi aplink. Išlipę mechanikai, palaikė lėktuvą už vieno sparno ir aš taip “nuruliavau” prie angaro. Patikrinę užsidegusį motorą radome dviejų cilindrų nutrūkusius stūmoklius ir kartu su cilindro galva, per karterį ir motoro uždegimo dangtį, išlėkusius ir dingusius. Likusiems cilindrams veikiant gazas gausiai buvo paduodamas į tuščią vietą ir smarkiai degė. Laimė, kad neužsidegė visas lėktuvas. Kodėl taip įvyko buvo pavesta ištirti 4-tos eskadrilės vadui mjr. Šimkui. Jis kvotos vedimą uždelsė. Į Lietuvą atėjo bolševikai, taip ir liko neišaiškinta kas kaltas ir kodėl taip įvyko. Mano nuomone tai buvo tepimo kaltė. Į lėktuvą buvo įdėtas naujas — atsarginis motoras.

(Bus daugiau)

(Spausdinant šį KARIO nr. gauta liūdna žinia, kad šių atsiminimų autorius, aviacijos kpt. J. Žilys, staiga mirė Toronte, Kanadoje.)