SPALIO 9-ji DIENA 1920 M. VILNIUJE
R. LIORMONAS
Kad ir po 45 metų, bet kol dar atmintis ir sveikata tarnauja, noriu pasidalinti su mielais KARIO skaitytojais, noriu pasidalinti apie tą, baisiai liūdną visai lietuvių tautai, dieną.
Iš Vilniaus, bolševikų spaudžiami, 1919 m. sausio pradžioje, persikėlėme Kaunan, gi, 1920 m. rugpjūčio pabaigoje, kai sovietai išvarė lenkus iš Vilniaus ir jį perdavė mums, mes su dideliu džiaugsmu vėl grįžome atgal į savo numylėtą sostinę. Grįžome, kaip sakoma, ne tuščiomis, kaip kad išvykome, o jau su kariuomenės daliniais ir kaikurių ministerijų centrinėmis, svarbesnėmis įstaigomis. Jų tarpe buvo ir Vietinės Kariuomenės brigados štabas, kurio viršininku aš tada buvau. Brigados vadu buvo tada majoras A. Merkys (kas ta brigada buvo — parašysiu atskirai).
Lenkams labai nepatiko mūsų buvimas Vilniuje, bet santarvininkams, prancūzams ir anglams tarpininkaujant, 1920 m. spalio 7 d. lenkų ir lietuvių delegacijos Suvalkuose pasirašė sutartį, pagal kurią buvo nustatyta demarkacijos linija ir Vilnius pripažintas Lietuvai.
Dar nebuvo kaip reikiant išdžiūvęs rašalas toje sutartyje, kai Kr. Aps. min. štabe buvo gautos aliarmuojančios žinios, kad “sukilusi”, taip vadinama, lietuvių — baltgudžių, generolo Želigovskio vadovaujama, divizija, protesto ženklan peržengusi demarkacijos liniją, žygiuoja Vilniaus link tikslu jį iš lietuvių atsiimti.
Susidarė gana pavojinga padėtis: Vilniaus ginti nebuvo kam, nes mūsų beveik visa kariuomenė, toli nuo Vilniaus, pietiniame fronte buvo užėmusi ilgą barą palei Augustavo miškus. Ta aplinkybė, man atrodo, ir padrąsino Želigovskį ir bendrai Lenkijos vyriausybę, šitam klastingam žygiui.
Tokiai beviltiškai būklei esant, mūsų centrinės įstaigos paskubomis kraustėsi atgal Kaunan. Kad nepalikus miestą visai be valdžios, buvo kreiptasi į Prancūzijos karo misijos šefą plk. Reboul, kad paimtų savo globon gyventojus, kol ateis lenkų kariuomenė, ir padėtų grįžti Kaunan mūsų nesuspėjusiems išvykti įstaigų tarnautojams. Misijos šefas sutiko. Turėjau pasilikti Vilniuje ir aš, kadangi Kr. Aps. min. įsakymu spalio 8 d. buvau komandiruotas į prancūzų misiją, mūsų kariuomenės atstovo pareigoms (Įsak. Viet. Brig. 23 Nr. 3 paragr. 1920 m.).
Tuojau nuvykau, prisistačiau ir ten pat apsigyvenau. Susikalbėti su misijos šefu galėjau dalinai vokiečių kalba ir pilnai per mūsų ten priskirtą vertėją karo vald. Biliūną, kuris kalbėjo prancūziškai. Sustiprinti misijos šefo — miesto globėjo, padėtį, jo žinion buvo paskirta, rodos, 9 pulko kuopa su dviem karininkais broliais Gurevičiais (vėliau vienas iš jų buvo kariuomenės teismo nariu). Kuopa spalio 9 d. ryte atvyko šefo žinion ir apsistojo name, kur 1918 m. buvo Lietuvos Taryba (šv. Jurgio ir Tilto gatvių kampas, beveik priešais Jurgio viešbutį).
Tą patį rytą kuopos buveinėn nuvykome: aš, misijos narys kpt. De-Jonker ir vertėjas k.v. Biliūnas. Prie kuopos buveinės durų stovėjo du sargybiniai, gatve vaikštinėjo pora patrulių. Aš, kpt. de-Jonker ir k. v. Biliūnas stovėjome prie durų iš lauko pusės ir žiūrėjome, kaip traukėsi mūsų paskutinysis kariuomenės dalinys iš Vilniaus Maišiagalos linkui. Buvo begalo liūdnas ir slegiantis vaizdas. Tačiau, greitai ir tas vaizdas pasikeitė: gatvė ištuštėjo, pasidarė ramu ir tylu. Tik, staiga, iš už gatvės kampo pasirodė lenkų būrys, šaukdamas “zabic, tych psiakrew litvinuw!” (užmušti tuos šunkraujus lietuvius), buvo paleisti į mus keli šūviai, bet, laimei, nei vienas iš mūsų nebuvo kliudytas.
Nenorint aštrinti padėties, patruliai nuo gatvės buvo atšaukti, sargybiniai prie durų suėjo vidun. Įniršusių lenkų būrys puolė su riksmais ir keiksmais prie durų, matyt norėdamas įsiveržti vidun, bet čia jiems kelią pastojo ryžtingas prancūzas kpt. De Jonker, išskėstomis rankomis atsistojęs tarpdury. Tuo metu vertėjas k. v. Biliūnas nubėgo laiptais į antrąjį augštą ir iškišęs pro langą prancūzų vėliavą, šaukė: “France, France!”. Aš su kuopos karininkais ir keliais puskarininkiais su ginklais rankose stovėjome ant laiptelių viduje, o kareiviams buvo įsakyta nežiūrinėti pro langus, atsisėsti ant grindų, kad dar daugiau nesuerzinti įniršusių lenkų ir neapsunkinti prancūzo karininko padėties. Laimei, ta kritiška padėtis tęsėsi neilgai, kol prie mūsų buveinės prijojo ir sustojo lenkų ulonų pulko dalinys su dviem karininkais.
Pamatę stovintį tarpduryje prancūzų karininką, lenkų karininkai priėjo prie kpt. De-Jonker ir iš jo sužinojo visą padėtį (vienas iš lenkų karininkų kalbėjo prancūziškai). Po to, jie visi trys įėjo vidun, lenkai karininkai mandagiai pasisveikino su mumis, lietuviais karininkais, ir vienas iš jų, berods majoro laipsnio, pareiškė, kad paima visus lietuvių karius savo žinion ir globon, kol bus gautas gen. Želigovskio leidimas kuopai išvykti Kaunan.
Tuo tarpu prie durų buvo pastatyta lenkų sargyba, minia nusiramino ir lenkų karininkų paraginta išsiskirstė. Abu karininkai Gurevičiai liko prie kuopos, o aš, k.v. Biliūnas ir prancūzų karininkas buvome lenkų karininkų palydėti į prancūzų misijos buveinę. Sekančią dieną mūsų kuopa, lydima lenkų karininkų, iš Vilniaus išvyko ir perėjusi su savo ginklais lenkų frontą, vėl susijungė su sava kariuomenę. Generolui Želigovskiui leidus, mūsų nesuspėjusiems įstaigų tarnautojams išvykti Kaunan, prasidėjo tų atsilikusių registracija prancūzų misijoje. Per kelias dienas jų buvo suregistruota didokas skaičius. Jiems išvežti buvo sudarytas iš likusių vagonų ir gelžkelio personalo specialus traukinys. Tą traukinį išlydėti nuvykau ir aš stotin su prancūzų misijos karininku. Nespėjom nė prie traukinio prieiti, kai apsisukę, turėjome abu sugrįžti, nes priėjęs prie mūsų lenkų karininkas įspėjo, kad lenkai, pamatę lietuvių karininką, labai įniršo, todėl jis pataria mums stotį palikti. Taip ir padarėme. Tai vėl įrodymas, kaip tie suagituoti lenkai “tuteišai” lietuvių neapkentė, nors tie lietuviai nieko blogo jiems nepadarė. Išvykus traukiniui su mūsų žmonėmis Kaunan, prancūzų misijos užduotis užsibaigė ir ji pradėjo ruoštis kelionėn taip pat Kaunan.
Ir štai spalio 14 d. dviem automobiliais išvažiavome Maišiagalos kryptim į Kauną. Fronte lenkai mus sulaikė patikrinti dokumentus. Rezultatai: visi gali vykti ta kryptimi, tik be lietuvių karininko (reiškia, be manęs), nes čia esą jų priešakinės pozicijos. Misijos šefas plk.
Reboul grįžta atgal Vilniun į Želigovskio štabą išrūpinti ir man išvykti leidimą.
Su manimi liekasi ir šoferis su mažu sunkvežimiu, kuriame buvo vežami misijos narių čemodanai. Mano padėtis buvo labai nejauki, nes keli jaunesni lenkai karininkai, sukinėdamiesi apie mane, juokdamiesi, tarp savęs šnekasi, kad lietuviai kariai yra bailiai, kad dar šį vakarą būsią Kaune ir vakarienę valgysią Metropolyje (stebėtina, kad net to restorano pavadinimą žinojo!), kad greitu laiku vėl bus Lenkijos - Lietuvos unija ir pan. Teko dantis sukandus klausytis tų “komplimentų” ir išgyventi gilų širdies skausmą.
Laukiau nekantriai, kad tik greičiau šefas sugrįžtų. Galų gale grįžo nieko nepešęs, nervuotas ir piktas, kad jo prašymas liko nepatenkintas ir užgautas jo autoritetas.
Teko vykti kitu, lenkų nurodytu, keliu, būtent, per Kruonį. Pernakvoję vaišingoje klebonijoje spalio 15 d. popiet pasiekėme Kauną. Buvau laimingas, kad išvengiau pavojų ir esu vėl tarp savų gerų bičiulių ir pažįstamų. Tačiau kartu buvau ir giliai nuliūdęs, kad, jėgos verčiami, turėjome apleisti savo sostinę Vilnių.
Jieškojome tiesos diplomatiniu ir tarptautinio teismo keliu. Ji buvo mums teoretiškai pripažinta, bet faktiškai stipresniojo jėga paėmė viršų. Ir vėl po 19 su viršum metų, būtent 1940 m. Vasario 16 šventės proga teko man būti Vilniuje. Vaizdas buvo kitas, negu 1920 metais spalio 9 dieną: pilnos gatvės buvo lietuvių, įspūdingos lietuviškos pamaldos katedroje, puikus įvairių rūšių ginklų paradas; bet rusų įgulos krašte, todėl ūpas kiek prislėgtas, nes anot to kupletisto: “Vilnius mūsų, o mes rusų”.
