KALĖDOS
KALPAS UOGINIUS
Kažkas yra pasakęs, kad vienintelė bet kurios tautos kultūros apraiška yra jos gražios ir kilnios tradicijos.
Kiekviena kultūringa tauta gerbia ir brangina iš pro-pro-senelių paveldėtas tradicijas ir laiko savo pareiga ne tik išlaikyti jas nesužalotas, bet papildyti tuo, kas artima tautos būdui, kas miela ir brangu sielai ir širdžiai. Mes, lietuviai, esame paveldėję daug labai gražių ir prasmingų tautinių tradicijų, kurių daugelis yra tarsi susipynusios su mūsų religija, su bažnytinėm šventėm. Šį kartą norėtųsi paminėti tik tas jų, kurios susijusios su Kalėdų šventėmis. Kalėdos yra ne tik svarbios bažnytinės, bet ir šeimyninės šventės, kurių apeigos perpintos gražiausiomis tautinėmis tradicijomis, žavinčiomis ne tik vaikų, jaunimo, bet ir senimo sielas.
Gal neįmanoma būtų tiksliai nusakyti kada, būtent, ir kur tos gražios, kilnios, prasmingos Kalėdų švenčių tradicijos gimė ir nužymėti jų raidos kelią iki mūsų dienų. Yra sakoma tik, jog jų pradžia siekia žilą senovę, prieškrikščionybės laikus, kai metų laikų keitimasis būdavo suprantamas fantastiškai ir kai būdavo tikima, kad saulė yra gyvas padaras, kuris, kaip ir žmogus, gimsta, auga, bręsta, sensta, vysta ir miršta .. . Žiemos gi metu, gimstanti nauja saulutė, kuri iki pusės metų auga ir stiprėja. Žinoma — gruodžio mėnesio pabaigoje įvyksta dienos su naktimi persisvėrimas ir nuo to meto diena ilgėja. Senovėje, pastebėję šitą reiškinį, pradėjo švęsti saulės gimimo dieną..
Iškilminga vakarienė — mūsų Kūčios — neabejotinai kilusi anais amžių glūdumoje likusiais laikais, kai naujagimės saulutės garbei buvo rengiama iškilminga puota. Vėliau, kadangi Kristaus gimimas, katalikų bažnyčios autoritetų nuosprendžiu, lyg ir atitiko tą patį metų laiką, tai Kalėdas švęsti buvo nutarta tuo pat metu. Iš kai kurių slavų tautų senovės sakmių, padavimų ir maldų daleidžiama, kad “Božiča”, turėjęs gimti “rojuje”, kur augę medžiai sidabriniais ir auksiniais lapais, aplipę aukso obuoliais. Ir iš tos legendos kilęs paprotys Kalėdų metu statyti eglaitę (nes ji ir žiemą žaliuoja) ir puošti ją sidabruotais ir auksuotais obuoliais, žvakelėmis ir įvairiausiais kitokiais papuošalais. Mat, po šaltos žiemos švenčių, labai jau buvo laukiama pavasario ir vasaros su javų, vaisių ir kitų gamtos gėrybių daugybe. Tai buvusi geros vilties ir džiaugsmo šventė. Ta proga besidžiaugusieji, tikėdami, jog nuo vaišių patiekalų gausumo priklausys geras derlius, kėlė gausias įvairiais patiekalais puotas. Bedžiūgaudami, su artimaisiais keitėsi įvairiomis gėrybėmis, dalijosi dovanomis. Iš anų neva laikų tebėra išlikęs Kūčių puotos ir Kalėdų dovanų paprotys.
Mes, lietuviai, Kalėdų šventes pradedame taipgi tradicine Kūčių vakariene, su papuošta eglaite, su Kalėdų senelio dovanomis. Gal viena gražiausių mūsų tradicijų ir yra Kūčių vakarienė su plotkele ir visa eile gražių žaidimų, burtų, mistikos . . . Vakare, kai jau dangaus skliaute pasirodo žvaigždutės, uždegama eglaitė, šeima renkasi prie stalo. Po trumpos maldelės, sėdama prie stalo ir pradedama šventoji — simbolinė —geros vilties vakarienė — puota. Šeimos galva pirmas laužia plotkelę, dalijasi ja su visais puotos dalyviais, kiekvienam linkėdamas kuogeriausios ateities. Neminint legendarinės plotkelės kilimo istorijos, pasakytina tik, jog ji simbolizuoja krikščionišką artimo meilę.
Tradiciniai Kūčių vakarienės “menu” susideda iš nemažiau kaip 12-kos patiekalų (pasninkinių). Kūčių vakarienė, rimtoje šeimoje, yra persunkta iškilminga religine nuotaika. Ant stalo po balta staltiese dedama šieno (Kristaus gimimo prakartėlės simbolis), o stalo viduryje statomas kryžius. Kaip žinome, visos įvairios Kūčių apeigos turi savo labai seną praeitį ir simbolinę reikšmę. Sakoma, jog kiekvienas Kūčių vakarą namus ištikęs pasisekimas ar nepasisekimas, valgių gausumas ar jų trūkumas, gali kartotis per visus ateinančius metus. Todėl kiekviena šeimininkė Kūčių stalui ruošia kuo įvairiausių ir gausiausių valgių, kad per visus ateinančius metus namuose nieko nepritrūktų. Vakarieniaujama neskubant, tykiai, šventiška nuotaika. Eglaitės šviesuliams spindint, prislopinama kitos kambario šviesos ir tuo sudaroma mistinė nuotaika. Prie stalo ilgesingai prisimenama nedalyvaujantieji (mirę ar iškeliavę kur) šeimos nariai. Be tos ypatingos rimties, susikaupimo, kaip jau minėta, Kūčių vakarienę lydi daugybė įvairių žaismingų prietarų, burtų, kurių kiekvienas yra išlikęs iš tolimos legandinės praeities ir yra perdėm tradicinis-simbolinis. Pvz.: negera lemtimi laikoma, jei prie stalo dalyvauja neporinis dalyvių skaičius. Po vakarienės šeimininkas suėmęs iš po staltiesės šieną, neša ir sušeria arkliams, karvėms, o kitas maisto liekanas šeimininkė atiduoda kitiems gyvuliams ir paukščiams, kad ateinančių metų būvyje visi būtų sveiki ir stiprūs.
Pasak legendą, po Kūčių vakarienės šuliniuose vanduo pavirsiąs vynu, o gyvuliai savo tarpe prakalbą žmonių kalba ir išpranašaują šeimininkų likimą. Šitai būna tik akimirką ir nuodėmingas žmogus negalįs to patirti, lygiai kaip Joninių naktį neįmanoma paparčio žiedas rasti. Dar nenuėjus nuo stalo, pradedama tradiciniai žaidimai: būrimai šiaudeliais, ištrauktais iš po staltiesės, šaukštais, duonos kąsniais, o paskui, stalą jau nukrausčius — malkų pliauskomis, švinu. Kieme ar net gatvėje klausomasi šunų lojimo ir t.t. Žaidimais - būrimais labiausiai domisi jaunimas -— mergelės ir berneliai, nes jiems rūpi sužinoti, kuris jų ateinančiais metais sukurs šeimą. Iš kur atvyks bernelis, kas jis toks bus, arba kai mirs, kas iškeliaus? Negeru ženklu laikoma, jeigu Kūčių vakarą į namus atsilankąs pirmas svečias yra moteris. Todėl šeimininkės tvarkosi taip, kad dar ankstyvą vakarą į namus atsilankytų koks jaunas vyras (arba keli vyrai), nes tai reiškią sėkmę ateinantiems metams. Kitos šeimininkės Kūčių dieną neneša iš namų sąšlavų; degina jas arba palieka sekančiai dienai išnešti. Jei Kūčių dieną kas pinigų gauna — tai yra geras ženklas, nes turės jų per visus ateinančius metus. Visa tai labai gražu, žaisminga ir romantiška.
Nėra kitų tokių, taip turtingų gilia simbolika ir pramogomis, švenčių, kaip Kalėdos. Tik pastebėt reikia, kokiu retu tyru džiaugsmu prie papuoštos eglutės spindi mūsų mažieji. Kaip daug džiaugsmo teikia jiems Kalėdų Senelio dovanos. O kiek tyro, sielą užburiančio žavesio, teikia žmogui tylioji šventoji Kalėdų naktis, kai nuo vidurnakčio pradedama eiti, važiuoti bažnyčion. Prisimena man gimtoji šalis, tėviškė. Augštajame dangaus skliaute mirgėdamos dega žvaigždės, iškilmingai gaudžia apylinkės bažnyčių varpai, o keliuose harmoningai jiems pritaria vykstančiųjų į Bernelių mišias, šauniai galvas bemuistančių, lenktyniaujančių, važiuose šorais kinkytų, žirgų kaklo žvangučiai ir po rogių pavažomis, šalčio suspaustas, girgždąs, melsvai baltas sniegas. Be visų suminėtų papročių, mes, lietuviai, dar daugiau turime toms šventėms pritaikintų, būdingų apeigų (vaidyba, eisenos, maskaradai), sėkmių, giesmių, dainų. Nekiekviena kita tauta galėtų mums tuo prilygti.
Prisimena 1942 metai. Tuomet su jaunų vyrų būriu buvau vadinamuose “rytuose”, arčiau fronto. Žiema buvo “pikta”. Maistu, danga ir avaline, o ir amunicija aprūpinimas buvo labai šykštus. Artima klastingo, pasalūno priešo kaimynystė ir dažnai pasitaikančios įvairios piktos jo išdaigos, slėgė ir, be to, nelengvą sargūno buitį. Kalėdų šventėms iš namiškių buvo gauta maisto siuntinėlių, prie kurių vyrai “susiorganizavo” tradicinės skaidriosios po grukšnelį ir taip sutikome Kūčias. Turėjome ir eglaitę, tik be žibučių ir nešviečiančią. Už tat storai apsnigtą minkštu, puriu sniegu. Po bendros Kūčių vakarienės, kilsterėjusia nuotaika, buvo užtraukta— užgiedota, skambi lietuviška kalėdinė giesmė, jaudinančiai, kaip lietuviškos giesmės.
Išgirdę iš artimai esančių kaimyninių būstinių giedojimą, vokiečių kariai susijaudinę, susimąstę klausėsi. Šventos Tylios Nakties mistika visus nukėlė į gimtųjų namų pastoges, į savas šeimas . . . Paskui, dainavusius vokiečiai apdovanojo rūkalais, vaišino romu ir prašė pakartoti, nes jų ‘O Tannenbaum” ir “Stille Nacht”, tą šaltą žiemos naktį, neskambėjo taip gražiai.
Kažin ar rastume pasaulyje tokį kietaširdį, gimusį ir augusį Lietuvoje, kuris Kalėdų naktį, prie Kūčių stalo belaužydamas šventą plotkelę ir besidalindamas ja su šeimos nariais, neprisimintų mirties grėsmės pavojuje paliktų gimtųjų tėviškės namų, visvien, būtų jie puikūs rūmai, ar bakūžė samanota, ir kuris nenuplasnotų mintimis į tėvynę, kad kartu su poetu apkabintų jos kojas gimtoj pakelėj . . .
“Dieve, šviesk, nes patamsy paklydom,
Dieve, šauk, nes apkurtom šauksmuose,
Dieve, piešk melo sunkųjį šydą,
Dieve, nešk ledą žemės žiemos!”(B.B.).
