Tremties Trimitas

ŠAULIŲ AUKOS LIETUVAI

(tęsinys)

9.    Kručkauskas, Benediktas, Pravieniškių š. br., Rumšiškių ir vėliau Vadų girininkijos girininkas, nužudytas girininkijos patalpose 1943 m. pabaigoje. Vokiečių okupacijos metu šaulių veikimas buvo nežymus, bet Kručkauskas savo bute ant sienos laikė pakabinęs šaulio uniformą. Gyveno viename Vadų girininkijos name, turėjo įvairių ginklų ir buvo atsargus. Raudonieji banditai į jo butą greičiausiai įsiveržė per klastą. Matomai panaudojo kurį nors jo gerai pažįstamą asmenį. Rastas labai sumuštas ir po to per kaktą nušautas iš jo paties turėto parabelio. Butas apiplėštas ir visi vertingesni daiktai išnešti. Taip pat dingo ir Kručkausko šauliškoji uniforma.

10.    Rauckis, Juozas, ats. vyr. psk., Gailionių š. br. buvęs vadas, ūkininkas, areštuotas pirmomis vokiečių - rusų karo dienomis. Vėliau rastas nužudytas apie 40 km. nuo gyvenamos vietos prie Biržų miesto. Rauckis prieš nužudymą buvo žiauriai kankintas, nes jo lavonas buvo labai sužalotas.

11.    Šlėkta, Petras, ats. vyr. psk., Gailionių š. br. vadas, ūkininkas, 1941 m. birželio 14-17 dienomis ištremtas su šeima į Sibirą. Greitai po ištrėmimo mirė priverčiamojo darbo stovykloje.

12.    Petrauskas, Jurgis, Gailionių š. br. valdybos narys, ūkininkas, 1941 m. birželio mėn. 14-17 dienomis ištremtas su šeima į Sibirą. Mirė priverčiamojo darbo stovykloje.

13.    Petrušaitis, Bronius, Gailionių š. br. tarnautojas, nuteistas mirti ir sušaudytas per antrąją okupaciją dar II-jo pas. karo metu.

14.    Ptašinskas, Adulis, Nepriklausomybės kovų dalyvis, ūkininkas, Titonių š. br., ištremtas su šeima į Sibirą 1941 m. birželio 14-17 dienomis. Mirė 1943 m. priverčiamojo darbo stovykloje.

Kiekviena tauta nori būti pirma. Tai yra kilnios lenktynės. Stenkis, kad tavo tauta būtų pirmoji pasaulyje.

Vladas P ū t v i s

Kas turi žemę, tas turi gyvo labo šaltinį, turi laisvę ir valdžią. Lietuviui žemelė yra šventa, kaip ir gaunama iš jos duona.

Vladas P ū t v i s

Detroito šaulys pas losangeliečius. Iš kairės:    kun. V. Kriščiūnevičius iš Detroito, O. Žadvydas, V. Saladžius ir dr. J. Jusionis.


Minėjimo prezidiumas. Iš k. j d.: inž. Br. Nainys, kun. B. Vaišnoras, MIC, š. J. Giedrikas ir š. P. Petrušaitis.    Nuotrauka: Al. Šukys

IŠ PADALINIŲ VEIKLOS

Dešimtmečio minėjimas

DLK Kęstučio šaulių kuopa paminėjo savo veiklos dešimtmetį 1965 m. spalio mėn. 2 d. Racine, Wisce. Įsisteigusi, kaip trečias padalinys tremtyje atkurtos LŠS-gos, spėjo išvaryti gražią, kultūrinę ir tautinę vagą lietuviškosios išeivijos šiaurės Amerikos dirvoje.

Iškilmingas posėdis

Dešimtmečio minėjimą pradėjo garbės šaulys ir kuopos pirmininkas š. J. Giedrikas, pakviesdamas j garbės prezidiumą: ALB Čikagos apygardos pirm. inž. Br. Nainį, šv. Kazimiero parapijos kleboną kun. B. Vaišnorą, M.I.C., ir LŠST II-jį vicepirm. š. P. Petrušaitį.

Susikaupimo minute pagerbti mirusieji kuopos šauliai: Jonas Virbalas, Kazys Mockus, Edvardas Baltušis, LŠST garbės narys prpf. dr. inž. Jonas Šimoliūnas ir Ona Lukauskienė.

Š. J. Giedrikas trumpai peržvelgė svarbesnius dešimties metų veiklos punktus: kasmetines Jonines, Lietuvos kariuomenės šventės minėjimus, nuolatinę paramą lietuviškoms organizacijoms, savitarpinę šalpą, kuopos narių veiklą S-gos vadovybėje ir t.t. Tiems reikalams išleista virš 1,500 dol., tačiau kuopos finansinis stovis yra tvirtas.

Inž. Br. Nainys ilgesnėje kalboje pabrėžė organizuotumo reikšmę lietuvybės išlaikymui bei prisiminė apie šaulių atsikūrimą išeivijoje: “. . . Ir didžiausios upės išdžius be savo baseiną sudarančių jos intakų: mažesnių upių, upokšnių ar šaltinių, jei patys intakai užsitvenks, kai sustos jais tekėję vandenys ir užseks dumblu, jeigu neturės kur tekėti. Mažomis srovelėmis iš visų pakraščių, nuo kalnų ir kalnelių visos upės teplaukia, nesvarbu, kaip stiprios jos bebūtų ir kaip bevingiuotų, teneišsenka, teneišdžiūsta, tenesustoja tekėjusios. Teatneša savo nors ir mažiausius lašelius ir tepatvindo mūsų didžiąją upę ir įgalina ją prasiveržti pro visas užtvankas ir galinga srove plaukti į laisvės dienas.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, siekianti suburti į vieną šeimą laisvei ir išlikimui, sveikina kiekvieną laisvą inicijatyvą, kiekvieną organizaciją, skatina, ragina bei remia jų veiklą, nes tiki, kad juo daugiau ratelių gyvai judės, tuo gyviau, sparčiau ir tiksliau suksis ir didysis ratas.

Nevienas gal skeptiškai sutiko ir prieš dešimtį metų išeivijoj atgaivintą šaulių S-gą. Nevienas suabejojo jos nauda ir reikalingumu. Vargu ar šiandien daug tokių beliko. Daugiau negu dekadą išsilaikiusi organizacija kalba už save. Daug darbų atlikta, daug lietuvių grąžinta į lietuvišką šeimą, kurie dar tėvynėje šaulius pamilę, kitur gal ne visai sugebėjo pritapti”.

Prelegentas ragino tremties šaulius sekti savo pirmtakūnų pėdomis, kurie skyrė savo darbą ir liejo savo kraują dėl Lietuvos laisvės.

Trumpai kalbėjo “T. T.” redaktorius š. P. Petrušaitis.

Amerikos ir Lietuvos Himnus sugiedojo Ida Tamulėnienė. Akomponavo Bronė Pliūraitė.

Pobūvis ir sveikinimai

Prie gražiai papuoštų stalų susėdo virš 80 šaulių ir jų svečių. Baletmeisterio Simo Velbasio studijos mokinės: Birutė Bacevičiūtė, Kornelija Bakšytė, Saulėna Dailidkaitė, Vilija Dailidkaitė ir Ramunė Kazėnaitė, atvykę iš Čikagos, savo grakščiais šokiais sužavėjo žiūrovus. Mergaitės buvo apdovanotos gėlėmis.

LŠST leidinio “Nepriklausomai Lietuvai” red. š. P. Petrušaitis įteikė vieną jo egzempliorių su centro valdybos įrašu baltm. S. Velbasiui už jo nuolatinę paramą šauliams.

Žžodžiu kęstutiečius sveikino: ALB Kenoshos apylinkės pirm. J. Milišauskas, Kenoshos ALT sk. pirm. š. Vl. Skirmuntas ir Racine ALT sk. pirm. š. M. Kasparaitis.

Raštu — LŠST garbės nariai: Sofija ir Aleksandras Mantautai, gen. Kazys Musteikis, adv. Rapolas Skipitis ir centro valdybos narys š. kun. J. Borevičius, S.J.

Pobūvį pravedė kuopos vicepirm. š. Z. Lukauskas. Jo dalyviai sudėjo dar 85, — dol. aukų paremti lietuvių manifestaciją New Yorke, kuri įvyks lapkričio mėn. 13 d. Šauliai jau buvo tam tikslui surinkę 70 dol. aukų.

Aplamai minėjimas nusisekė, buvo gerai organizuotas ir paliko jaukius prisiminimus jo dalyviams. Kuopos valdyba ir sesės šaulės — Emilija Kleinotienė, Stefanija Pelanis, Leona Juškienė, Stasė Petrušaitienė, vadovaujamos Marytės Vedeikienės, paruošė gražias vaišes ir rūpestingai globojo svečius.

Sekmadienį 9 val. 30 min. buvo atlaikytos šv. Mišios šv. Kazimiero bažnyčioje už mirusius kuopos narius.

P. P.


TYLIĄJĄ NAKTĮ

Kai sėsime prie Kūčių stalo ar susikaupsime maldos namuose, ar budėsime vieniši, atlikdami užduotis bei pareigas, visi, kaip ir visas krikščioniškas pasaulis, ypač mintimis, grįšime prie tų, kuriuos tik mintimis ir atsiminimai tegalima aplankyti. Jie: mūsų šeimų nariai, artimieji, draugai, o, kartais, ir priešai, iškeliavę į amžinybę, kurią įprasminti atėjo Dievas -Žmogus. Jis atėjo į pasaulį ne su rykšte ar kardu rankoje, bet su meilės ir nusižeminimo jausmu širdyje. Erškėčių vainikas, kurį Jam uždėjo Jo tauta, pražydo žiedais, nešančiais artimo meilės supratimo ir kitų, anksčiau nepraktikuotų, dorybių vaisius.

Mūsų ramiai artojų tautai uždėjo erškėčių vainiką tie, kurie savo simboliu pasirinko kerštą ir neapykantą artimui. Tyliąją Naktį, prisimindami laisvą ir ramų gyvenimą, negrūmosime pikto skleidėjams, bet prašysime paramos ir jieškosime paguodos Šaltinyje, kuris yra kupinas meilės ir teisingumo. Taip pat prašysime laiminti mūsų tikslus ir darbus, kurie siekia laisvės lietuvių ir kitų pavergtų tautų žmonėms. Kaip teisingumas yra amžinas, kaip laisvė yra neužtroškinama, taip ir mūsų laimėjimas yra užtikrintas.

SĄJUNGOS PIRMININKUI —65 METAI

LŠST CV pirmininkas š. Alfas Valatkaitis š. m. rugpjūčio men. 16 d. atšventė 65-jį gimtadienį. Gimęs Žemaitijoje grynai žemaitiškoje šeimoje, dar I-jo Pas. karo metu pradėjo mokytojauti ūkininkų slaptai suorganizuotoje lietuviškoje mokykloje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, baigė mokytojų kursus ir mokytojaudamas įsteigė vieną iš pirmųjų Žemaitijos šaulių būrių Pavandenėje. Greitai po to persikėlė dirbti į Telšių apskrities viršininko įstaigą. Telšiuose padėjo dirbti tuometiniam šaulių skyriaus (vėliau pav. rinktinėmis) vadui. Sužinojęs apie jo aktyvią veiklą šaulių eilėse, LšS-gos steigėjas Vl. Pūtvis 1920 m. iškvietė jį į Kaimą pasimatymui ir paskyrė Mažeikių šaulių skyriaus vadu. Kai Krašto Apsaugos ministerija laikinai nutraukė kreditus LšS-gai, jis turėjo surasti kitą tarnybą, nes ir taip tris mėnesius dirbo negaudamas jokio atlyginimo.

Vėliau tarnavo Vidaus Reikalų ministerijos žinyboje. Kretingoje dirbo kelis metus Kretingos šaulių rinktinės valdybos nariu. Sugrįžęs į Kauną, dirbdamas Geležinkelių valdyboje, aktyviai dalyvavo Geležinkelių šaulių rinktinės organizavime. Buvo rinktinės tarybos narys bei kuopos švietimo ir kultūros vadovas; taip pat Geležinkelių šaulių teatro vadovas, kuopos vado teisėmis. Daug prisidėjo surasti lėšų apginkluoti Geležinkelių rinktinę naujitelaičiais belgiškais šautuvais ir lengvaisiais Brno kulkosvaidžiais. Jo pastangų dėka, rinktinė įsigijo ir visą tūkstantį litų kainavusią vėliavą.

Geležinkelių šaulių teatras per pirmuosius metus suruošė vienuolika spektaklių kariuomenei poligone ir įgulose bei visuomenei Kaune ir kituose miestuose.

Bolševikams okupavus Lietuvą, š. Valatkaitis, žinomas šaulių veikėjas, buvo NKVD suimtas, ilgokai kalintas, kankintas ir už akių nuteistas mirti. Karo įvykių pasekmėje, tačiau, jis laimingai ištrūko į laisvę.

Susiorganizavus lietuviškai saugumo policijai, kuriai vadovavo direktorius Čenkus, sukaktuvininkas ten ėjo atsakingas pareigas, ne kartą su kitais policijos pareigūnais ir lietuvių Savisaugos daliniais organizavo ir vadovavo kautynėms su Lietuvoje siautusiais raudonaisiais banditais ir parašiutininkais. Teko atlikti ir labai pavojingų žygių, ypač, kartą, kai jis vienas išžvalgė, raudonųjų gaujų viešpataujamą, Kalnėnų miškų ir burliokų kaimų apylinkę. Taip pat intensyviai kovojo ir prieš Lietuvos kai kuriose vietose susidariusį slaptą lenkų pogrindį. Buvo suruoštos pasalos jį nužudyti, tačiau, jo paties suorganizuotos lenkų agentūros dėka, apie tai sužinojo ir mirties išvengė.

Įdomus momentas buvo, kai dir. Čenkaus komandiruotas, su tam tikra komisija, į Kretingą pravesti kvotą apie pagarsėjusio, vokiečiams okupantams parsidavusio, Jakio žiaurius nusikaltimus, kvotą jau užbaigus (buvo apklausinėti 72 asmenys), lietingą naktį, įspėjęs kitus komisijos narius, pėsčias pabėgo iš Kretingos ir tuo pačiu išvengė Klaipėdos gestapininkų ruošto visai komisijai arešto.

Beveik nuo pat pradžios įsijungęs į “Laisvės Kovotojų” pogrindžio veiklą, uoliai platino visą pogrindžio spaudą, šelpė ją pinigais ir atlikdavo jam pavestus rizikingus uždavinius vokiečių tarpe, iššifruodamas vokiečių užmačias prieš lietuvius. Penketuko, kuriame tada š. Valatkaitis dirbo lietuvių rezistencijoje, vadovas ir dar du nariai dabar gyvena JAV.

Pasitraukęs į Vokietiją ir atsidūręs tremtinių stovyklose, ilgą laiką buvo stovyklos komiteto vicepirmininku, švietimo - kultūros vadovu, policijos vadu ir kt. pareigose. Organizavo pradžios mokyklas, kursus, skautų organizaciją, režisavo vaidintojų kuopelei, pats parašė porą scenos veikalų ir ėjo visur, kur buvo reikalingas lietuviškam darbui.

Atvyks į Čikagą, tuoj vėl įsijungė į skautų darbą, pakeltas skautininku, įsteigė ir redagavo “Drauge” ir dabar tebespausdinamą “Skautybės Kelią”. Spaudoje bendradarbiauja jau nuo 1919 m. pradžios.

Vaidievučiui Mantautui iškėlus mintį atkurti tremtyje Šaulių sąjungą, tuojau prie sumanymo prisidėjo ir yra vienas iš pirmųjų keturių LŠST atkūrėjų. Kiti trys: Aleksandras, Sofija ir Vaidievutis Mantautai. Tiesioginis Čikagos Vytauto Didžiojo šaulių kuopos įkūrėjas, ilgametis jos pirmininkas ir valdybos narys. Dabartinio LŠST statuto autorius. Jau vienuolika metų dirba Lš ST CV įvairiose pareigose ir pernai įvykusiame suvažiavime buvo išrinktas į CV, kuri, savo keliu, š. Valatkaitį išrinko sąjungos pirmininku.

Apdovanotas Šaulių žvaigždės, Lelijos ir “Už Nuopelnus” ordinais ir Nepriklausomybės bei Šaulių žvaigždės medaliais.

GERO ŠAULIO PAVEIKSLAS

š. Eugenija Klupšienė

“Nepriklausomai Lietuvai” knyga sukėlė visą audrą minčių ir prisiminimų — malonių ir liūdnų. Mintimis nuklystu į Bridų - Smilgių šaulių būrio eiles, kuriose teko svajoti, veikti ir dirbti.

Pats būrys įsisteigė Lietuvos Nepriklausomybės kovų metu, ypač kovai su “plienčikais” ir kitokiais plėšikais, kurie laisvai siautė Smilgių apylinkėse. Nepriklausomais metais Bridų - Smilgių šaulių būriui priklausė beveik visi susipratę lietuviai. Jo ilgametis pirmininkas buvo ūkininkas Antanas Grušas, taurus lietuvis patriotas, išauginęs gausią šeimą.

Gerai prisimenu būrio dešimtmečio šventę. Į Smilgių sodą susirinko daugiau kaip 200 žmonių, kur nuo pat ryto grojo dūdų orkestras. Iškilmingoji dalis įvyko miško aikštėje. Atvyko L. Šaulių moterų garbės vadė Emilija Pūtvienė — “Močiutė”, apskrities viršininkas, rinktinės vadas kpt. Kurpis ir daug kitų svečių. Visi pasakė gražias kalbas. Atėjo eilė ir būrio pirmininkui tarti žodį. Tris dienas padėjau mokytis jam tos kalbos. Išmoko žmogus atmintinai, bet, dėl viso ko, prašė, kad stovėčiau šalia jo, kai kalbės. Pradėjo gerai, bet greitai užsikirto ir nei iš vietos. “Sakyk ką nors apie partizanų veikimą” — kuždėjau jam į ausį. Mūsų laimei, per aikštę atėjo šlubas, kovose sužeistas, partizanas. Atsidarė pirmininko burna ir jis iškalbėjo apie pusę valandos, sujaudindamas visus klausytojus.

Antanas Grušas buvo mažai tesi-mokinęs ir mėgdavo pajuokauti, kad toji diena buvo nelaimingiausia jo gyvenime, kai jis išmoko pasirašyti savo pavardę. Kartą pasirašė “draugiškus vekselius”, kurie labai pakenkė jo ūkiui. Liūdna, kad kovojęs ir laimėjęs laisvę, vėl turėjo patekti į to paties, tik kitaip dažyto, priešo — ruso vergiją. Mirė 1946 m. liepos, mėn. 24 d. pavergtoje Lietuvoje, sulaukęs 80 m. amžiaus. Palaidotas Šiaulių katalikų kapinėse.

Kuomet galvoju ar kalbu apie gerą šaulį, visuomet matau a. a. š. Antano Grušo paveikslą.