UKMERGĖS OPERACIJA
KAZYS ALIŠAUSKAS
1919 m. pavasariui atėjus buvo susirūpinta rusus bolševikus išvaryti iš Lietuvos. Balandžio 26 d. generalinio štabo viršininku buvo paskirtas gen. Silvestras Žukauskas (vyriausiu karo vadu tapo paskirtas gegužės 7 d.). Prasidėjo didesnio masto operacijos. Nuspręsta buvo pirmiausia paimti Ukmergę. Šiam reikalui gen. S. Žukauskas įsakė Panevėžio bataliono vadui karin. J. Variakojui:
a) Iš Kėdainių — Šėtos apylinkės pereiti į Jonavos — Pagelažių apylinkę.
b) Susitarti su vokiečių, saksų savanorių pulku, kurio štabas buvo Žeimiuose ir bendrai veikiant pulti ir užimti Ukmergę.
Operacijos vykdymo laikas, puolimo kryptis, išeities ribos nustatymas bei sparnų apsauga buvo palikta spręsti bendrai dalių vadams (lietuvių ir vokiečių), pagal vietoje esančias aplinkybes.
Operaciją suplanavo karin. M. Katche,1 kartu su vokiečių pulko vadu, dalyvaujant karin. J. Variakojui ir kitiems lietuvių ir vokiečių karininkams. Besvarstant puolimo galimybes paaiškėjo, kad pirmiausia reikia užimti Pagirius, nes jų neužėmus, būtų sunku išlaikyti Ukmergę. Priešas iš Pagirių nuolatos grasintų kairiajam Ukmergės kariuomenės rinktinės sparnui. Dėl Pagirių nuolatos vyko kova, keletą kartų jie buvo užimti ir vėl prarasti. Bolševikai Pagiriuose laikė, tai didesnes, tai mažesnes, jėgas — nuo vienos kuopos iki vieno bataliono stiprumo.
Panevėžio batalionas, iki šios operacijos, buvo jau išaugęs į stiprų kovos vienetą. Turėjo 6 šaulių kuopas, kulkosvaidžių ir mokomąją kuopas, raitųjų žvalgų komandą, ryšių komandą ir ūkio kuopą. Viso jame buvo 35 karininkai ir apie 1,300 kareivių, daugumoje savanorių. Prie bataliono buvo priskirtas iš 1-os baterijos artilerijos būrys, karin. Geigai vadovaujant.
PAGIRIŲ PAĖMIMAS
Turimomis žiniomis, kurias suteikė žvalgai ir vietos gyventojai, Pagiriuose buvo apie 400 rusų raudonarmiečių. Vėliau, puolimui pasibaigus, paaiškėjo, jų ten buvo tik sustiprinta kuopa.
Pagirių paėmimui buvo skirta 4 kuopos Panevėžio bataliono, 1-as lietuvių artilerijos būrys ir 1-as vokiečių artilerijos būrys. Puolimo planą sudarė karin. M. Katche.
Sprendimas buvo sekantis:
a) Karin. J. Reikala su 1 ir 3 kuopomis ir dviem vokiečių artilerijos patrankomis užima vieškelį Siesikai-Pagiriai prie Anelavos dvaro.
b) Karin. B. Kulvietis su 2 kuopa, dviem lietuvių artil. patrankomis ir viena vokiečių patranka užima poziciją prie Leliūnų kaimo, vieškelis Šėta — Pagiriai.
c) Karin. J. Nastopka su 4-ta kuopa užima poziciją ant vieškelio Anciškės — Pagiriai (prie Vaiškonių kaimo, į rytus).
d) Viršila M. Raila su raitų žvalgų būriu apjoja, aplenkdamas Pagirius, ir prie Vaivadiškių dvaro perkerta pasitraukimo kelius priešui.
e) Puolimą pradėti balandžio 27 d. auštant (buvo nustatyta puolimo pradžiai valanda).2
Balandžio 26 d. kuopos susitelkė Šėtos miestelyje ir pavakarėje vieškeliu išvyko į Runeikių dvarą. Truputį pasilsėję, kuopos išsiskirstė užimti pagal joms duotą uždavinį įsakytas pozicijas. Vykdant Pagirių miestelio apėjimą, teko žygiuoti mažais lauko keliais, per laukus bei pelkes ir mišką. Nakties tamsoje voroms gelbėjo surasti skirtas pozicijas savanoriai — vietos gyventojai. Pasiųsti žvalgai išaiškino, kad priešas randasi tik Pagiriuose. Jo kulkosvaidžiai stovi pozicijose paruošti, visi tiltai pakelėse į Pagirius išardyti. Priešas miega, budi tik sargybiniai ir patruliai.
Kuopos užėmė joms įsakytas pozicijas be jokių kliūčių. Artilerijos patrankos, užėmę pozicijas, nusiteikė į taškus, kame spėjo, kad gali būti priešo ugniavietės. Kaip prašvito, buvo aiškiai matytis miestelis ir priešo sargybiniai. Laukiama buvo nustatytos valandos pradėti puolimą. Tebeliko dar 10-15 minučių laiko. Staiga, pasigirdo keletas šūvių. Pasirodo, kad mūsų priekiniai žvalgai, pastebėjo varpinės bokšte priešo sargybinius. Viliojantį taikinį pamatę, neiškentė ir paleido keletą šūvių. Po šių šūvių miestelis sujudo kaip skruzdėlynas. Pasigirdo priešo kulkosvaidžių šaudymas ir iš miestelio pasirodė priešo grandinės. Laukti nebuvo reikalo. Artilerija pradėjo šaudyti ir kulkosvaidžiai veikti. Artilerijos ugnis buvo stipri ir taikli, po keletos minučių priešo ugnis susilpnėjo. Prie varpinės esantieji priešo kulkosvaidžiai nutilo. Priešas traukėsi.
Pirmasis priešo puolimą pradėjo karin. J. Nastopka, neatsiliko karin. J. Reikala ir B. Kulvietis.2 Priešo ugnis pakriko. Mūsų artilerija nutilo. Po kurio laiko vėl pradėjo šaudyti retais šūviais į besitraukiantį priešą. Įsiveržus į miestelį, priešas dar bandė kai kuriose vietose priešintis, bet buvo greitai sutvarkytas.
Pagirio miestelį užėmus, pasigirdo šūviai prie Vaivadiškių dvaro, tai viršila M. Raila šaudė į besitraukiantį priešą. Kautynės truko 20-30 minučių laiko. Buvo renkami belaisviai ir priešo palikti ginklai bei turtas. Kai kuopos išsirikiavo turgavietėje, atvyko karin. J. Variakojis su karin. M. Katche, kurie pasveikino karininkus ir kareivius su pergale.2
Operacija pavyko labai sklandžiai. Priešas kovos lauke paliko apie 50 užmuštų, paimta į nelaisvę 32, kitiems pavyko pasitraukti. Mūsiškių nukautų nebuvo, tik keletas sužeistų. Paimta: 3 kulkosvaidžiai, 47 šautuvai, 40 granatų, 2 dviračiai šoviniams vežti, 16 kaspinų kulkosvaidžiams, viena lauko virtuvė ir dar kito turto.2
Pagirio miestelis šiek tiek nukentėjo nuo artilerijos ugnies, tačiau gaisrų, nei gyventojų tarpe sužeistų ar užmuštų nebuvo.
Karin. J. Reikala su kuopa liko Pagiriuose, kiti grįžo į Šėtą.
UKMERGĖS PAĖMIMAS
Priešas Ukmergę laikė užėmęs nuo sausio 10 d. Ukmergę gynė priešo Pskovo šaulių divizijos I brigada, susidedanti iš 1 ir 2 šaulių pulkų. Vilniuje ši divizija buvo pavadinta “lietuviškąja”, tačiau joje lietuvių nebuvo. Pulkai turėjo daugiau kaip po 1,000 kovotojų. 1 š. pulkas laikėsi prie plento Jonava - Ukmergė, 2 š. pulkas — prie vieškelio Šėta — Deltuva — Ukmergė.
Turimomis žiniomis, priešas buvo savo priekiniais daliniais užėmęs: Siesikai - Bielazariškiai - Kandiškiai, aug. 102, - Mankūnai - Vepriai. Antroji pasipriešinimo linija buvo: Mikailiškės - Deltuva - Laibiškiai - Navikai. Iki balandžio mėn. priešas laikė savo jėgų daugumą Deltuvos - Leibiškių pozicijose, bet balandžio mėn. sutelkė jėgas į pozicijas Bielazariškiai - Mankūnai - Vepriai. Priešas turėjo dvi lauko artilerijos baterijas ir veikė jo smulkūs kavalerijos daliniai.
Pagal sutartą lietuvių su saksais planą buvo sudarytos 4 mišrios voros. Tačiau puolimą vykdant, teko sudaryti dar ir 5-tą vorą. Vorų viršininkai buvo vienas lietuvis ir vienas saksas
karininkas. Bendra vadovybė buvo taipgi mišri. Kai kuriose vorose buvo sumaišyti ir kareiviai, taip, kad pozicijoje greta lietuvio kareivio gulėjo ir saksas kareivis.
I vora, lietuvių vadas buvo karin. J. Reikalą, susitelkusi Pagiriuose, puolė: Siesikai, Atkočiai, Deltuva, Ukmergė kryptimi. I voros puolimą rėmė lietuvių artilerijos būrys.
II vora, lietuvių vadas karin. B. Kulvietis, susitelkusi Šėtoje, puolė: Tarakai, Bielazariškiai, Milašiūnai, Deltuva, Ukmergės kryptimi, Puolimą rėmė 1 vokiečių art. būrys.
III vora, pagrindinė ir stipriausioji, lietuvių vadas karin. J. Variakojis, susitelkė Markutiškiai - Ilgabrastis apylinkėje prie plento. Puolimo pagrindinė kryptis —Pagelažiai, Ukmergė. Puolimą rėmė vokiečių 1 lauko ir 1 gaubicų baterijos.
IV Vora, susitelkusi prie Makštavos kaimo, puolė pagal vieškelį Vepriai, Ukmergė.
V vora — išskirstytas vienas saksų savanorių būrys, karininkui vadovaujant, pulti kairiuoju Šventosios upės krantu Upninkai, Ukmergė.
Puolimo pradžia gegužės 3 d. 3 valandą — švintant.
Sutartiniai ženklai: aviacijai pasirodžius, ženklintis baltomis marškomis; raudonos raketos —reikalinga parama; baltos raketos — parama nereikalinga, pasisekimas.2
Visos voros pasiruošė ir iš savo susitelkimo vietų išvyko laiku užimti išeities ribas puolimui, kad įsakyme nustatytu laiku pradėtų puolimą.
I vora, nakties metu išvyko iš Pagirių ir auštant 3 val. puolė Siesikus, ten rado tik mažą priešo sargybą, kuri tuoj pasitraukė į Deltuvą. Siesikus užėmus, vora sustojo pusryčiauti.
II vora, pavakaryje gegužės 2 d. išvyko iš Šėtos, keletai valandų sustojo Bukonyse. Pasilsėję išvyko į Tarakus, kuriuos užėmė be kliūčių. Užėmus Tarakus, ten buvo paliktas vienas būrys kareivių sparno apsaugai; vora pasuko į šiaurę Bielazariškių kaimo kryptimi, kur, žvalgų pranešimu, buvo įsitvirtinęs priešas. Artilerijai remiant, buvo puolama ir Bielazariškių kaimas, po atkaklios kovos, buvo užimtas. Raudonarmiečiai paskubomis pasitraukė Deltuvos kryptimi. Karo grobis: keliolika belaisvių, keletas šautuvų ir 1 sanitarinis vežimas su medikamentais.
Nuo artilerijos ugnies nukentėjo Bielazariškių kaimas, vienas namas buvo padegtas. Tačiau gaisras neišsiplėtė, nes oras buvo ramus, o nakties metu buvo gerokai paliję.
Užėmus Bielazariškių kaimą ir besitvarkant tolesniam puolimui, Siesikuose pakilo raudona arketa, buvo suprasta, kad reikalinga parama, tad artilerija tuoj pradėjo šaudyti į Siesikų dvarą. Siesikuose tuojau pasirodė keletas baltų raketų. Ugnis buvo staiga nutraukta. Paaiškėjo, kad raudona raketa buvo paleista per apsirikimą. Laimei niekas nuo artilerijos ugnies nenukentėjo.
Susirišę tarp savęs I ir II voros vadai tęsė puolimą. I vora vieškeliu per Atkočių kaimą, II vora per Milašiūnus. Atkočių ir Milašiūnų kaimai buvo užimti be didesnio pasipriešinimo. Pasipriešinimo būta tik prie Deltuvos. Kada puolančios voros Priėjo prie Deltuvos ir pradėjo veikti mūsų artilerija, pasirodė mūsų lėktuvai ir apmėtė bombomis priešo pozicijas. Raudonarmiečiai traukėsi ir jų artilerija nutilo. Vienas mūsų lėktuvas buvo pašautas, bet laimingai nusileido mūsų pozicijų pusėje.
Puolant Deltuvą II vora susirišo dešinėje puolančiąja III vora.
III vora turėjo sunkiausią uždavinį, bet ji buvo pati stipriausia, remiama net 2 artilerijos baterijų (1 lauko ir 1 gaubicų). Puolimą ji pradėjo nustatytu laiku. Vorai teko išskirti lietuvių ir saksų mišrų dalini, kad pro Panoterius apeitų pelkėtą mišką. Apėjimas pavyko. Artilerijos ugnis nuslopino priešo ugniavietes ir, pėstininkams puolant, Priešas pasitraukė Ukmergės link.3
IV vora turėjo susirėmimą su priešu augštumėlėse prie Veprių. Artilerijai priešą apšaudžius, jis pradėjo trauktis ir vora tęsė žygį į Ukmergę dešiniuoiu Šventosios unės krantu.
V vora, kuri vykdė puolimą pro Upninkus kairiuoju Šventosios upės krantu, niekur nebesutiko didesnio priešo pasipriešinimo. Vien tik smulkūs priešo apsaugos dalinėliai, kurie traukėsi paskubomis niekur nesustodami gintis. Vora (sustiprintas būrys) atvyko i Ukmergę pavargusi, nes teko žygiuoti labai blogais šlapiais keliais ir kartais tiesiai per laukus.
Kai tik buvo pastebėta ir įsitikinta, kad priešas tikrai pasitraukė, III voros vadai, kurių vadovietė buvo prie plento, susodino į vokiečių sunkvežimius vieną lietuvių kuopą ir pasiuntė plentu į Ukmergę. Ukmergėn kuopa atvyko be kliūčių, pirm negu suspėjo atvykti puolančios dalys iš kairės ir dešinės. Priešas buvo jau pasitraukęs. Ukmergėje buvo rasta daug raudonų vėliavų. Raudonieji, mat, šventė gegužės pirmą dieną, tačiau, vėliavas paliko, nesuspėdami nuimti. Jas tuoj sudraskė įpykę vietos gyventojai.3 Ukmergės miestas kovų metu nenukentėjo.
Ukmergę užėmus, puolimas buvo tęsiamas; raitieji žvalgai šalimais plento, Pėstieji plentu persekiojo priešą. Buvo užimtas Vidiškių miestelis. Priešas, sudeginęs tiltus ant Šventosios upės, tvirtinosi kitoje upės pusėje gintis. Panevėžiečiai ir saksų savanorių daliniai sustabdė puolimą.
Ukmergės operacija pavyko labai gerai. Karius vargino labai blogi keliai. Keletą dienų prieš puolimą lijo, naktį iš gegužės 2 į 3 d. ir vėl gerokai prilijo. Keliai pasidarė baloti ir klampūs. Kai kuriose vietose arkliai nepajėgdavo išvežti patrankų. Tekdavo arklius iškinkyti ir patrankas ištraukdavo patys kareiviai.
Puolimo metu buvo paimta daugiau kaip 500 belaisvių,3 daug lengvų ginklų ir kitokio turto; taipogi buvo išlaisvinta apie 50 lenkų legionierių, kurie buvo paimti bolševikų į nelaisvę kautynėse prie Vilniaus. Pagal susitarimą su saksais, ginklus pasiėmė lietuviai, maistą — saksai. Lenkų legionieriai, gi, buvo perduoti lenkams.
Ukmergę paėmus Panevėžio bataliono vadas karin. J. Variakojis pasiuntė vieną kuopą, karin. K. Dragunevičiui vadovaujant, į Širvintus. Saksai šiame žygyje nebedalyvavo. Pakelėje kuopa sutiko tik smulkius priešo dalinėlius, kurie veikiai traukėsi ir gegužės 7 d. kuopa užėmė Širvintas. Pasikalbėjęs su lenkų kariuomenės dalinio vadu, karin. K. Dragunevičius susitarė, bendrai veikiant, pulti ir užimti Giedraičius. Gegužės 9 d. Giedraičiai buvo užimti. Karin. K. Dragunevičius su kuopa vykdė Giedraičių puolimą iš šiaurės vakarų pusės, išeidamas į Želva-
Giedraičiai vieškelį prie Bekupių dvaro. Lenkai vykdė puolimą iš pietų vakarų pusės. Rusai-bolševikai po trumPų kautynių pasitraukė Malėtų link.
Tuo metu karin. J. Variakojis gavo įsakymą grįžti į Kėdainių apylinkę ir susitelkti Krakenavos - Ramygalos rajone. Į Ukmergę atvyko 1 pėst. pulkas. Saksų savanorių daliniai pasiliko Ukmergėje.
LITERATŪRA:
1. J. Variakojis, “4-tas pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas”. 1963 m. J.A.V. (rankraštis).
2. B. Kulvietis, Pagirių ir Ukmergės užėmimas, “Savanorių žygiai” I tomas. Petras Ruseckas, Kaunas, 1937 m.
3. Kpt. Jakštas (vertimas), “Saksų savanorių dalys Lietuvoje 1919 metais”. Karo Archyvas VI tomas.
Pastaba. Galutiniame šių kautynių aprašyme, “Laisvės kovų istorijos” knygoje, bus kai kurių papildymų.
K. Ališauskas
