GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS KAZYS ŠKIRPA
Jo septyniasdešimties metų sukakties proga
A. NOVICKIS
Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis šiandien jau yra istorinė praeitis. To laikotarpio vadovaujantieji dalyviai yra istorijos kūrėjai. Jų vardai bus minimi ir jų vaidmuo vis labjau ryškės, juo toliau tas laikotarpis grims istorijos praeitin. Nevisi vienodu ryškumu, žiūrint nuveiktų darbų ir individualinių savybių, kiekvienas aiškės kitoniškomis spalvomis.
Ryškiųjų asmenybių eilėse, manau, bus Kazys Škirpa, gen. štabo pulkininkas, politikas, diplomatas.
Neseniai jis pasitraukė iš JAV tarnybos, kai jam suėjo 70 metų amžiaus. Tačiau, jis dar darbingas kaip buvo, ir dabar, būdamas laisvesnis, yra pasiryžęs rašyti savo turiningo gyvenimo atsiminimus, kad paliktų neišdildomus pėdsakus, kad žmogumi buvęs.
Šia proga, linkėdami sukaktuvininkui sveikatos ir sėkmės jojo naujame gyvenimo kelio etape, norime prisiminti bent ryškiausius jo išgyventus momentus.
K. Škirpą pažįstu nuo 1913 metų. Tuo laiku mokėmės Mintaujoje. Čia buvo garsi klasikinė gimnazija, realinė mokykla ir mergaičių gimnazija. Vyresniųjų klasių gimnazistai ir negausūs realistai bei gimnazistės spietėsi draudžiamoje lietuvių moksleivių kuopelėje, kur mokėsi lietuvių kalbos, gramatikos, istorijos, literatūros, leido savo laikraštėlį, organizuodavo iškylas, susirinkdavo ir šiaip linksmavakariams. Kuopelė atlikdavo, palyginant, panašų vaidmenį, kaip dabar šeštadieninė mokykla. K. Škirpa dalyvavo toje kuopelėje. Jis čia nusižiūrėjo ir savo gyvenimo draugę neskaitlingų lietuvaičių gimnazisčių tarpe. Škirpai, gimusiam gryniausioje lietuviškoje šeimoje, Saločių valsč., Biržų apskr., lietuvybės išlaikymo klausimo niekada nėra buvę. Nenuostabu, kad atvykęs studijoms į Petrapilį, jis tuojau įsijungia į lietuvių studentų veiklą. 1916 m. mobilizuotas, būdamas studentas, patenka į Peterhofo karo mokyklą, kurią baigęs, gauna paskyrimą į Sibiro šaulių pulką Omske. Čia jis visiems žinomas, kaip lietuvis karininkas (Su juo Sibire buvo susitikęs velionis Karolis Žalkauskas). Plačiame Sibire Škirpai, tačiau, siaura veikimo dirva: maža lietuvių. Todėl, po 1917 m. vasario revoliucijos, jis važiuoja į Petrapilį, kur telkiasi lietuviai. Čia jis įsijungia į organizacinį lietuvių karinių dalinių kūrimo darbą; skiriamas lietuvių karių įgaliotiniu prie
Ukrainos vyriausybės Kieve; 1918 m. pradžioje išrenkamas į Vyriausią Lietuvių Karių Komitetą, o vasario mėn. jis atvyksta į vokiečių okupuotą Vilnių, kad painformuotų Lietuvos Tarybą apie karių sąjūdį Rusijoje ir kad pajieškotų galimybės, kaip perkelti iš Rusijos į Lietuvą organizuotus karinius vienetus. Iš to užsimojimo, kaip žinoma, nieko neišėjo, nes vokiečiams nerūpėjo Lietuvos reikalai. Užmezgęs sąlytį su Lietuvos Taryba, jis nuo jos nebenutolo, nors buvo nepatenkintas, matydamas Tarybos bejėgiškumą ir mažą aktyvumą. Apie tai jis rašė man 1918 m. vasarą į kaimą.
Kai 1918 m. balandžio mėn. L. Taryba pradėjo registruoti inteligentus valstybiniam darbui, pagal specialybes, tai Škirpa užsirašė pirmuoju į Lietuvos kariuomenę (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 76 psl.). Tuo remiantis, Lietuvos Savanorių Sąjunga pripažino Škirpą pirmuoju savanoriu. Prezidentas Smetona dėl to buvo nepatenkintas, nes tikėjosi, kad savanorystės pirmenybė atiteks jam (žiūr. Raštikis, “Kovose dėl Lietuvos”, 478 psl.).
Valstybės Taryba buvo sudariusi Karinę Komisiją, kurios pavedimu Škirpa paruošė savanoriams šaukti projektą (Karo Archyvas, III, 1926 m.).
Vokiečiai trukdė V. Tarybai veikti, kol pas juos pačius neįvyko revoliucija. O po revoliucijos jie turėjo trauktis iš rytų, o paskui juos, pridūrom, sekė bolševikai. Vilniuje organizavosi lenkai. Mūsų pirmoji vyriausybė buvo sudaryta 1918 m. lapkričio 11 d. Kariuomenės pirmieji pulkai laikomi oficialiai pradėję formuotis lapkričio 23 d., nors iki savanorių pašaukimo, kuris įvyko jau antrajam koaliciniam ministerių kabinetui susidarius, gruodžio 26 d., nedaug buvo padaryta. Vilniaus komendantūra buvo pradėta formuoti gruodžio 27 d. Komendantu buvo paskirtas Liudas Gira, jo padėjėju kar. K. Škirpa, kuris faktinai ėjo komendanto pareigas (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 95-96 psl.). Reikėjo veikti galvotrūkčiais, nes vokiečiai rengėsi palikti Vilnių, į kurį taikėsi ne tik atslenkantieji rusai-bolševikai, bet ir lenkai legionininkai.
Pirmuoju reikšmingu Škirpos veiksmu reikia skaityti atsišaukimą į Vilniaus piliečius, kurį jis redagavo drauge su J. Pajaujiu. Štai kelios ištraukos iš to istorinio dokumento:
“Su visa Lietuva, su jos liaudimi jungia mus nenutraukiami ryšiai. Ta pati žemelė mus maitina, drauge per šimtus metų tempėme vergijos jungą, drauge kovojome dėl laisvės.
Piliečiai! Šiandien sušvito mums laisvės spindulys! Mūsų tėvynė tampa nepriklausoma demokratinė valstybė, kurioje visi piliečiai, be tautų skirtumo, turės laisvę ir lygybę. Lietuvos nepriklausomybė neša mums visiems, ligi šiol pavergtiems, laisvę ir laimingesnę būtį. Vienybėje, kaip broliai padavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas stokime už Tėvynę. Lietuva Pavojuje!. . .
“Piliečiai, Vilniaus Komendantūra šaukia į apsaugos savanorių pulkus visus piliečius, be tautos skirtumo. . .
Mūsų Kraštui ir mūsų laisvei gręsia pavojus— prie ginklo!
Vilniaus Karo Komendantūra”
Šis atsišaukimas buvo ne tik platinamas mieste, bet pirmą kartą perskaitytas Miesto Teatre, gausiai Vilniaus lietuvių visuomenei dalyvaujant.
Tas atsišaukimas paveikė piliečius: rytojaus dieną jau pradėjo rinktis į komendantūrą savanoriai, pasiryžę stoti į sostinės gynėjų eiles. Per savaitę prisirinko apie 500 vyrų ir apie 20 karininkų. Trūko, tačiau, ginklų ir aprangos. Visokiomis priemonėmis iš vokiečių buvo įsigyta 50 šautuvų, 500 rankinių granatų, pora lengvųjų kulkosvaidžių ir vienas sunkus kulkosvaidis. Uniforma tada buvo — kepurės su geltonais lankeliais, trispalvis trikampis ant rankovės (Monografija “Mykolas Sleževičius”, 219 psl.).
Su šitokia miniatiūrine karine “pajėga” Vilniaus komendantūrai teko išeiti į viešumą, kai Vilniuje buvo pilna besitraukiančių vokiečių, besiorganizuojančių lenkų legionierių, dėvinčių ereliu, vietinių bolševikų, kurie laukė atslenkančių masių iš rytų. Reikėjo drąsos. Reikėjo veikti kaip ant žarijų, iš pirmos dienos rizikuojant gauti vietinių komunistų, lenkų ar vokiečių kulką!
Gruodžio 31 d. vokiečiai pradėjo trauktis iš Vilniaus, o sausio 1 d. paliko žemutiniąją miesto dalį, ir apie pietus nuėmė savo vėliavą nuo Gedimino pilies bokšto. Vilniaus komendanto padėjėjas K. Škirpa, savo iniciatyva ir dėka greitos orijentacijos, adjutanto Gužo lydimas, nuskubėjo į Gedimino kalną ir iškėlė ten Lietuvos trispalvę vėliavą, galvodamas: “Kieno vėliava — to ir tvirtovė”. Iškelta vėliava buvo palydėta trumpa kalba ir sargybos salve. Štai kaip apie šį nepaprastą įvykį atsiliepia sargybos viršininkas a. a. psk. Stasys Butkus, buvęs “Kario” redaktorius:
...“...Privažiavę Gedimino kalną sustojome ir vežikus paleidome. Patys, karininko vedami, pradėjome lipti į kalną. Tik dabar pastebėjau, kad Pilies bokštas be vėliavos. Iki šios dienos visą laiką kabėjo vokiečių vėliava.
Karininkas K. Škirpa, pastebėjęs Pilies bokštą be vokiečių vėliavos, tuoj pasiuntė komendantūros adjutantą kar. P. Gužą pas Valstybės Tarybos rūmų prievaizdą gauti lietuvišką trispalvę, o pats nuvyko į kareivines paimti garbės sargybos. Kada įlipome į kalną, P. Gužas ir savanoris V. Steponavičius jau laukė mūsų. Paliepus, Pilies sargas atrakino Pilies duris. Karininkai Škirpa, Gužas ir savanoris Steponavičius su vėliava įlipo į Pilies bokštą ir ten prie stiebo ją pririšo.
“Mes, septyni savanoriai, likę lauke, išsirikiavome palei Pilies duris. Kada vėliava pradėjo kiltiį viršų, karininkai bokšte iš revolverių, o mes apačioje iš šautuvų iššovėme po tris salves . . . Paskui visi sušukome: ‘Valio! Lai gyvuoja nepriklausoma Lietuva!’
Iš bokšto išlipę karininkai su kareiviais pasibučiavo ir karininkas Škirpa pasakė trumpą kalbą. Jis priminė, kad šiandien atlikome istorinį žygį. Po ilgų Lietuvos vergijos metų šiandien pirmą kartą Gedimino kalne Pilies bokšte iškeliama lietuviška vėliava. . .
Nusileidžianti saulutė metė savo spindulius į plevėsuojančią vėliavą. Gražiai sužėrėjo jos visos trys spalvos. Pirmą kartą pamačiau lietuviškąją trispalvę! Vėliavos pakėlimas yra visų maloniausia valanda mano gyvenime!”(St. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 97-99 psl.).
K. Škirpa apie tą patį vėliavos iškėlimą prisimena šitokiais žodžiais:
“Šis momentas vienas pačių įspūdingiausių mano gyvenime. Baigę vėliavos iškėlimo apeigas, karininkai ir kareiviai iš džiaugsmo išsibūčiavome, kaip tikri vienos motinos sūnūs” (Monografija “Mykolas Sleževičius” 223 psl.).
Deja, neilgai plevėsavo trispalvė Gedimino kalne, nes permenkos buvo mūsų jėgos, kad apgintume ją. Naktį iš sausio 1 į 2 d. Vilniuje pasirodė lenkų patruliai, o sausio 5 d. į miestą jau įėjo rusai. Komendantūros beginkliai savanoriai kar. Gužo buvo išvesti iš Vilniaus sausio 4 d., o Škirpa su ginkluotu branduoliu pasiekė Lentvarį anksti rytą sausio 6 d. pakeliui į Kauną. Jis paliko sostinę vėliau, negu lenkai pasitraukė. Sleževičiaus vyriausybė pasitraukė iš Vilniaus į Kauną sausio 2 d.
Kaune tuo laiku, panašiai kaip Vilniuje prieš tai, įvykiai vystėsi galvatrūkčiais. Čia sausio 4 d. buvo pradėta formuoti Kauno komendantūra, vadovaujama kar. Mikuckio. Škirpa su savo vyrais buvo inkorporuotas į Kauno komendantūrą sausio 9 d.; ten jis buvo paskirtas komendanto padėjėju. (Kauno Miesto Komendantūros įsakymas 1 Nr. par. 2).
Kauno komendantūra perėmė iš Škirpos 20 karininkų ir 133 kareivius, 2 kulkosvaidžius, 28 šautuvus, 12 karabinų, 7 revolverius ir 450 rankinių granatų. (“Kauno Karo Komendantūra 1919-1929 m.”. Red. P. Jurgelevičius, 77 psl.). Taip ji iš karto atsistojo ant tvirtesnių kojų.
Vyriausybės pašaukti savanoriai rinkosi sparčiai. Juos reikėjo tvarkyti: sutalpinti, pavalgydinti, aprengti ir apmokyti. Tais reikalais rūpinosi K. Škirpa. Opiausias buvo patalpų reikalas. Visas geresnes patalpas Kaune turėjo užėmę vokiečiai. Jie iš Kauno dar nesirengė išeiti. Teko su jais jieškoti modus vivendi tuo reikalu. Nevisuomet tatai sekėsi. Vieną kartą jie panoro išmesti iš namo Kęstučio gatvėje mūsų etapo skirstymo punktą. Škirpa nepakluso jų reikalavimo. Jie išstatė kulkosvaidžius, reikalaudami išeiti iš patalpų. Mūsų komendanto padėjėjas Škirpa nepabūgo — atsakė tuo pačiu. Nedaug trūko iki susišaudymo. Vokiečiai, patyrę lietuvių griežtą pasipriešinimą, pagaliau nusileido, palikdami patalpas išimtinai mūsų naudojimui.
Su dideliu atsidėjimu dirbdamas Kauno komendanto padėjėjo darbą, kar. Škirpa nenustojo vilties, aplinkybėms susidėjus, grįžti į Vilnių. Jis tam ruošėsi. Kai Kauno komendantūra jau turėjo 6 pėstininkų kuopas ir du gusarų eskadronus, 1919 m. kovo 2 d. Škirpos žinion buvo išskirtos dvi kuopos, vienas gusarų eskadronas ir sunkiųjų kulkosvaidžių būriai ir jam buvo įsakyta suformuoti atskirą batalioną. Į tą batalioną buvo leista persikelti visiems buv. Vilniaus komendantūros savanoriams kariams, kurie buvo atvykę su Škirpa iš Vilniaus. Batalionas (vėliau pavadintas Vilniaus Batalionu) buvo suformuotas labai greit. Kovo mėn. pabaigoje jis buvo išsiųstas į frontą Vilniaus link, tačiau tikslo nepasiekė, nes ties Žasliais - Žiežmariais jam teko susidurti su Raudonosios armijos daliniais, o per tą laiką Pilsudskio kariuomenė užėmė Vilnių.
Vilniaus Batalionas, kautynėse išaugęs, 1919 m. lapkričio 10 d. buvo pertvarkytas į 5 p. pulką, vėliau pavadintą D. L. K. Kęstučio pulku. Su tuo kariniu vienetu Škirpai teko dalyvauti visose kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės: su lenkais, bolševikais, bermontininkais (1919) ir dar kartą su lenkais 1920 m., kada mūsų armijai buvo įsakyta užimti Gardino - Augustavo plotus, mums teisėtai pripažintus 1920 m. taikos sutartimi su Maskva. Ši operacija rugsėjo mėn. baigėsi katastrofiškai. Skaitlingesnių lenkų pajėgų užpultos, mūsų divizijos, be tinkamos augš-tosios vadovybės, turėjo su dideliais nuostoliais trauktis. Jų tarpe ir Škirpos vadovaujamas 5 pėst. pulkas. Operacijų eigą plačiau aprašo buvęs 2 p. pulko bataliono vadas Petruitis (Plk. J. Petruitis: “Laisvę ginant mūsų žygiai”. Atsiminimai iš kovų su lenkais 1920 metais).
Plk. K. Žukas, tuometinis krašto apsaugos ministeris, patikrinęs kautynių eigą vietoje, prisimena tą nelemtą operaciją, kiek tai liečia Škirpą, šitaip:
“Šis liūdnas faktas aiškiai parodo, kad vadai tam tikromis aplinkybėmis pasiduoda panikai, kaip ir paprasti kareivia. Plk. G. G. (Glovackio) lengvas pasidavimas panikai man jau buvo anksčiau žinomas, bet mjr. Š (Škirpa), kuris kovose su bolševikais rodė labai daug sumanumo, šalto kraujo ir drąsos, čia irgi pasidavė panikai. Pasirodė, kad žmogaus nervų įtempimas turi savo ribą”. (K. Žukas: “Žvilgsnis į praeitį”, 344 psl.). Nepaisant to, mjr. Škirpa savo pulką sugebėjo geriau atitraukti iš subyrėjusio fronto ir apsupimo, negu kiti pulkų vadai, kurie pateko į nelaisvę, prarado visą priskirtą jiems artileriją. Tą tvirtina tas pats plk. K. Žukas, teigdamas: “Jo (mjr. Škirpos) kiek pakrikusį pulką greit ir gerai sutvarkė mjr. Zubrys, tas kuklus karys, bet tikras herojus, kokių mes savo kariuomenėje nemaža turėjome”. (K. Žukas: “Žvilgsnis į praeitį”, 345 psl.).
Apie Škirpą, kaip vadą, randame gen. Raštikio atsiminimuose tokią vietą: “Plk. ltn. Škirpą gerai pažinojau dar 1919 metais kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės metų, kada jis fronte vadovavo atskiram Vilniaus batalionui ir 5-am pėstininkų pulkui, kur ir man teko tarnauti ir frontuose kovoti už Lietuvos laisvę. Plk. ltn. Škirpa buvo labai energingas, darbštus ir gabus karininkas. Kariuomenėje jis buvo populiarus ir kitų karininkų gerai vertinamas. Į jį buvo dedama daug vilčių . . .” (St. Raštikis: “Kavose dėl Lietuvos”, I dalis, 202 psl.).
Apie Škirpos vadovaujamą atskirą Vilniaus Batalioną, jo kautynes ir santykius tarp karininkų ir kareivių vaizdžiai rašo to bataliono psk. St. Butkus knygoje “Vyrai Gedimino kalne”.
1920 m. rugsėjo mėn. gale pasitraukęs iš 5 pėst. pulko, Škirpa buvo pakviestas, kaip valstiečių-liaudininkų kandidatas, atstovu į Steigiamąjį seimą, kur daugiausia dirbo Krašto Apsaugos komisijoje.
Kai lenkų tariamas sukilėlis gen. Želigovskis užėmė Vilnių ir įkūrė vadinamą “Vidurinę Lietuvą”, verždamasis gilyn į Lietuvos žemę, — Lietuvos vyriausybė antrą kartą turėjo šauktis savanorių, kad pastotų lenkams kelią.
Kpt. Natkevičius ėmė organizuoti Geležinio Vilko raitelius (vėliau virto 3-ju kavalerijos dragūnų pulku), o mjr. Škirpa — suorganizavo
Stovi iš k. pirmas gen. št. plk. K. Škirpa, atlydėjęs grupę vokiečiu karininkų į Kauną 1928 m., švenčiant 10 metų Lietuvos kariuomenės atkūrimo sukaktį Kar. Ramovėje. Sėdi iš k.: gen. P. Tamašauskas, vok. gen. Schroeder, gen. S. Žukauskas, toliau — gen. P. Plechavičius ir gen. V. Nagius; tarp jų vyriausybės nariai.
pirmąjį savanorių pulką, vėliau pavadintą 13-ju pėstininkų pulku. Tuo būdu Škirpa yra sukūręs Vilniaus komendantūrą, 5-jį pėstininkų pulką ir 13-jį pėstininkų pulką.
Ginkluotos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1920 m. pasibaigė. Savanoriai, kurie stodami į kariuomenę davė pasižadėjimą tarnauti vienerius metus ir jau buvo ištarnavę daugiau kaip dvejus metus, turėjo teisę išeiti iš kariuomenės ir tęsti nutrauktą mokslą ar grįžti į civilinį gyvenimą. Nevienas iš aktyviųjų savanorių tuo keliu nuėjo.
Škirpa, tačiau, apsisprendė pasilikti nuolatinėje karo tarnyboje. 1921 m. rudenį, kartu su dviem kitais karininkais, jis buvo išsiųstas į Šveicariją augštųjų karo mokslų eiti, kad pasiruoštų generalinio štabo tarnybai. Tokių specialistų mums tada trūko. Tą trūkumą ypač skaudžiai patyrėme 1920 m. nelemtoje operacijoje Augustavo miškuose. Šveicarijoje pirmieji karininkai - stipendininkai išbuvo neilgai, tik iki 1922 m. pavasario, nes greitai buvo įsitikinta, kad šveicarų sistemos karo mokslas mums nepritaikomas. Škirpa, grįžęs į Lietuvą ir išėjęs augštųjų karininkų pirmosios laidos kursus, buvo pasiųstas į Belgijos karo akademiją Briuselyje. Po trejų metų įtempto darbo, mokslą baigęs, grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas tarnybai į generalinį štabą: gen. štabo II skyriaus viršininku, gen. štabo valdybos viršininku ir 1926 m. generalinio štabo viršininku. Dabar jis pasinėrė į pamėgtos karinės specialybės darbą.
Štabo viršininko pareigas Škirpa nenoromis perėmė iš gen. Ladygos, kuris buvo lankęs Čekoslovakijoje Karo Akademiją vienerius metus. Škirpa samprotavo, kad perdažnas štabo viršininko kaitaliojimas nesveikas kariuomenės darbui. Tačiau, naujosios vyriausybės Krašto Apsaugos ministerio J. Papečkio spiriamas, tas pareigas jis, vistik, perėmė su sąlyga, kad jam būtų leista iš pagrindų pertvarkyti taikos meto kariuomenę ir kad būtų jieškoma lėšų trūkstamam kariuomenės apginklavimui bei jos išdėstymui.
Perėmęs pareigas, Škirpa, su įprastu jam darbštumu, tvarkingumu ir kietumu, įtraukdamas visus štabo skyrių viršininkus, ėmėsi darbo, ir savo analizę apie esamą kariuomenės būklę pateikė vyriausybei atskiros studijos pavidalu. Kitame dokumente buvo išanalizuota Lietuvos strateginė padėtis ir buvo pateiktas sumanymas, kaip turėtų būti organizuota taikos meto kariuomenė ir kaip ji turėtų būti išplėsta, paskelbus mobilizaciją.
Šios rūšies dokumentai buvo pirmą kartą paruošti mūsų karinės vadovybės istorijoje. Jie buvo išdėstyti Krašto Gynimo tarybai, pirmininkaujant prezidentui dr. K. Griniui. Taryba Škirpos samprotavimams pritarė. Kariuomenės reorganizacijos darbas buvo tuojau pradėtas: buvo suorganizuoti priedangos pulkai, buvo nustatytas teritorinis atsarginių pulkų papildymas, buvo sudaryti mobilizaciniai planai, kurie parodė, kad mūsų kariuomenė, pavojui ištikus, galėtų būti sumobilizuota per 6 dienas. Buvo j ieškoma nepaprastų lėšų ginklams įsigyti. (Mykolo Sleževičiaus monografija, 244 psl.).
Tas darbas nebuvo užbaigtas, nes įvyko 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. perversmas.
Apie perversmą, kaip turintį ryšį su Škirpos vaidmeniu, rašo plk. Žukas (“Žvilgsnis į praeitį”, 449-469 psl.). A. Smetonos monografijoje randame šitokią vietą: “Suimant kariuomenės štabo viršininką gen. štabo plk. ltn. K. Škirpą, jam pasisekė pro užpakalines buto duris pasprukti. Jis mėgino organizuoti pasipriešinimą, bet, matydamas savo tuščias pastangas, išvyko į Garliavą, kur tą pat dieną vėliau buvo suimtas ir atgabentas į kariuomenės štabą” (A. Merkelis: “A. Smetona”, 328 psl.).
Pats Škirpa dėl perversmo plačiau pasisako savo rašiny “Pakeliui su Mykolu Sleževičium” (M. Sleževičiaus monografija, 191-298 psl.).
Plk. Škirpa iš štabo viršininko pareigų pasitraukė ir norėjo visai pasitraukti iš kariuomenės. Vyriausybė, tačiau, nesutiko jo paleisti, bet išsiuntė iš Lietuvos: paskyrė jį karo attache į Berlyną.
Kai po kelių metų gen. štabo viršininku buvo paskirtas gen. Raštikis, kuris ėmėsi kariuomenės reorganizavimo darbo ir kreipėsi į visus generalinio štabo karininkus, prašydamas sugestijų, tai plk. Škirpos pateikti samprotavimai buvo naudingi. Štai kaip gen. Raštikis atsiliepia apie Škirpą:
“Visam šiam darbui daug naudingų konkrečių minčių davė man gen. štabo plk. Škirpa, tuo metu buvęs Lietuvos karo atstovu Berlyne. Jis buvo mano buvęs vadas, kuriam vadovaujant man teko tarnauti kovose su lenkais ir rusais 1919 metais. Mano santykiai su plk. Škirpa visą laiką buvo labai geri. Paskyrus mane generalinio štabo valdybos viršininku, jis pirmas atsiuntė man nuoširdų ir kupiną padrąsinimų sveikinimą. Dabar tas pats plk. Škirpa buvo vienintelis iš visų gen. štabo karininkų, atsiuntęs man labai ilgą rašinį — savo samprotavimus apie Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizavimą.
“. . . Svarbu buvo tai, kad vienintelis generalinio štabo karininkas buvo padaręs tokį darbą, kokį tik generalinio štabo karininkas ir tegalėjo padaryti, ir kad jis atsiuntė tą darbą man, t. y. ten, kur jei ir ne visi jo sumanymai, tai bent dalis galėjo būti realizuota . ..
“. . . Pulkininko Škirpos pagrindinės mintys beveik visiškai sutapo su mano mintimis, ir todėl aš jomis mielai pasinaudojau; už tai buvau plk. Škirpai labai dėkingas”. (St. Raštikis: “Kovose dėl Lietuvos”, 321-322 psl.).
Karo atstovu (attache) Škirpa išbuvo aštuonerius metus (1928 m. - 1937 m.). Per tą laiką jis įsigijo draugų vokiečių karininkų tarpe ir įvertinimą vokiečių karo vadovybėje. Dėka to, jam pavyko gauti leidimą mūsų karininkams lankyti jų Generalinio Štabo akademiją ir galimybę mūsų kariuomenės įvairių ginklų karininkams atlikti stažą vokiečių kariuomenės rikiuotės dalyse. Be to, vokiečių kariuomenės delegacija dalyvavo mūsų kariuomenės manevruose, o 1928 m. — mūsų delegacija revizitavo vokiečių kariuomenę, stebėdama jų 10-to Saksų pulko manevrus poligone tarp Berlyno ir Dresdeno. Mūsų delegacijoje buvo plk. Urbonas, plk. Giedrys, mjr. Musteikis ir mjr. Novickis. Mus pristatė vokiečių karo vadovybei ir viešnagės metu, visur lydėjo plk. Škirpa. Vokiečių šeimininkas buvo 10-to Saksų pulko vadas plk. Schroeder, lietuvių draugas iš 1919 m., kada jis buvo vokiečių Kauno komendantūroje ir mums padėjo įsigyti ginklų ir kitų karo reikmenų. Už tai jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi. Iš tų įspūdingų manevrų, kuriuos aplankė pats Vokietijos prezidentas maršalas Hindenburgas, prisimenu pabaigtuves —“Zapfenstreich” — kitaip tariant, divizijos dalinių sujungtų orkestrų koncertą, į kurį, pagal vokiečių tradicijas, suvažiavo tūkstančiai apylinkių gyventojų. Mūsų delegacijai, su karo attache plk. Škirpa priešaky, atvykus į tą koncertą pavakary, staiga išgirdome mūsų Tautos Himno garsus. Tai buvo nelaukta, didinga ir įspūdinga staigmena. Malonus pasididžiavimo jausmas apėmė mus, lietuvius, klausant mums taip mielą muziką, skambančią Vokietijos pačioje širdyje, grojant didžiuliam karių orkestrui.
Apie Škirpą, kaip karo attache, gen. Raštikis atsiliepė šitaip: “Vokietijoje Lietuvos karo atstovu ilgiausiai išbuvo gen. štabo plk. K. Škirpa. Jam išėjus į diplomatinę tarnybą, į Berlyną buvo paskirtas gen. št. plk. K. Grinius. Abu jie buvo geri karininkai ir visai tinkami karo atstovų pareigoms. Griniaus paskyrimas buvo normalus, Škirpos — ne. Jo paskyrimą iškėlė gruodžio 17 d. perversmas, po kurio kariuomenės vadovybei buvo, tur būt, svarbiau laikyti plk. Škirpą Vokietijoje”.
“Gen. št. pulkininkas Škirpa buvo geriausiu ir stipriausiu karo atstovu”. (St. Raštikis: “Kovose dėl Lietuvos”. Tomas I, 478 psl.).
1937 m. liepos mėn. Škirpa pasitraukė iš ka-
Didžiųjų vokiečių kariuomenes manevrų metu, 1930 m., plk. K. Škirpa pristatomas marš. von Hindenburgui. Dešin. priekyje, atsukęs nugarą, Sovietų R. karo attaché Vytautas Putna, kair. — čekų karo attaché. Parašas ant nuotraukos yra von Hindenburgo..
riuomenės ir buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Kai 1938 m. kovo 19 d. lenkai įteikė ultimatumą, reikalaudami užmegzti diplomatinius ryšius, kurių Lietuva su Lenkija neturėjo protesto ženklan dėl Vilniaus pagrobimo, tai Škirpa siūlė ultimatumą atmesti. Vyriausybė tačiau ultimatumą priėmė. Škirpa buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos nepaprastu pasiuntiniu ir įgaliotu ministeriu Varšuvoje. 1938 m. kovo 31 d. jis buvo priimtas Lenkų prezidento, kuriam įteikė savo skiriamuosius raštus.
Dėl Škirpos kandidatūros tam opiam postui užimti prezidentas Smetona buvo nepalankiai nusistatęs. Gen Raštikis dėl to šitaip pasisako: “Po 1934 m. birželio mėn. nepasisekusio perversmo, Respublikos Prezidentas labai spaudė atšaukti plk. Škirpą iš Berlyno ir paleisti į atsargą, nes jis tardomosios komisijos ir paties prezidento buvo laikomas netiesioginiu birželio įvykių dalyviu, kadangi to sukilimo vadovai buvo reikalavę Prezidento, kad vieton Tūbelio vadovaujamos vyriausybės būtų sudaryta Škirpos vyriausybė. Man tada teko gan sunkiai ginti pulkininką Škirpą, ir tai ne vieną, bet daug kartų .. . Nežiūrėdamas visų tų nepasitenkinimų ir priekaištų, vėliau Prezidentas vis tik paskyrė plk. Škirpą net pirmuoju Lietuvos diplomatiniu atstovu į Varšuvą, o paskui į Berlyną” (St. Raštikis: “Kovose dėl Lietuvos”, II tomas, 478 psl.).
1938 m. gale Škirpa buvo perkeltas Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotu ministeriu į Vokietiją. Berlyne jis rado daug senų pažįstamų vokiečių
Užsienių reikalų ministerijoje. 1939 m. kovo 22 d. Škirpa drauge su ministeriu Urbšiu turėjo pasirašyti vokiečių padiktuotą Klaipėdos krašto atplėšimo sutartį.
1939 m. Vokietija, ruošdamasi karui su Lenkija, įtaigojo Lietuvai atsiimti Vilnių. Iš pradžių — užuominomis, vėliau per savo atstovą Kaune ir per Lietuvos atstovą Berlyne. Škirpa buvo žygio į Vilnių šalininkas. Jį palaikė voldemarininkai ir radikalieji tautininkai. Lietuvos vyriausybė, tačiau, laikėsi griežto neutralumo. Prezidentas atsisakė suteikti tuo reikalu audienciją Škirpai (A. Merkelis, “A. Smetona”, 534 psl.). Bolševikai, užėmę Vilnių, jį mums “padovanojo”, o 1940 m. okupavo visą Lietuvą kartu su Vilniumi. . . Neįmanoma atspėti, kaip būtų vystęsi Lietuvos reikalai, jei mūsų kariuomenė būtų užėmusi Vilnių; bet viena galima teigti, kad Škirpos siūlymas buvo drąsus.
Kai “Liaudies Seimas” 1940 m. liepos 21 d. nutarė prašytis į Sovietų Sąjungą, tai atstovas Škirpa pirmasis pareiškė protestą prieš Sovietų Sąjungos agresiją ir okupaciją. Kiti diplomatai pasielgė panašiai. K. Škirpa, prisimindamas tą tragišką momentą, pasisako taip: “Lietuvos diplomatinį protestą Berlyne įteikiau Vok. Užs. Reik ministerijai liepos 22 d. ir pasiunčiau Kaunui atvirą (nešifruotą) telegramą sekančio turinio: “Dabartinį seimą, kaip rinktą po svetima militarine okupacija ir svetimos valstybės priespauda užslopinant kitokios negu komunistų partijos nuomonės reiškimą, skaitau nekompetetingu reikšti bet kuriuo klausimu mūsų tautos tikrąją valią. Protestuoju prieš jos padarytus liepos 21 dienos nutarimus įvesti Lietuvoje sovietų santvarką ir Lietuvą įjungti į Sovietų Rusijos sąstatą, tuo panaikinant lietuves Valstybinę nepriklausomybę. Sakytus nutarimus, kaip nekompetetingo organo priimtus, priešingus esančiai krašto konstitucijai ir mūsų tautos ir valstybės interesams, skaitau neteisėtais, mūsų tautai, valstybei ir man, kaip teisėtam Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstovui, neprivalomais”.
“Kadangi telegrama buvo sensacingo turinio ir atvira, tai laiškanešys ne tik pats perskaitė, bet davė ir kitiems ją paskaityti, ką tik sutiko pakeliui į Užs. Reik. ministeriją, jų tarpe p. E. Galvanauskui, kurį sutiko einantį Laisvės Alėja. To pasėkoje žinia apie mano pareikštą protestą paplito Kaune žaibo greitumu” (N. E. Sūduvis, “Vienų Vieni”, 54-55 psl.).
Taip gimė rezistencinė dvasia.
Diplomatų protestai turėjo tą reikšmę, kad daugelis valstybių, priešakyje su JAV, Lietuvos okupacijos de jure nepripažino ir dabar nepripažįsta.
Lietuva buvo atkirsta nuo pasaulio geležine uždanga. Užsieniuose rezistencija okupantui vystėsi nepriklausomai nuo Lietuvos. JAV 1940 m. rugpiūčio 10 d. lietuvių politinės organizacijos susijungė į Amerikos Lietuvių Tarybą, kuri ir šiandien tebeveikia. Mūsų diplomatai, susirinkę rugsėjo mėn. Romoje, sudarė Lietuvos Tautinį Komitetą, pirmininkaujant E. Galvanauskui, ir iš narių St. Lozoraičio, K. Škirpos ir E. Turausko, vėliau P. Žadeikio. (A. Merkelis, “Antanas Smetona”, 639 psl.). Pabėgėlių visuomenė telkėsi į Sąjūdį, vadovaujamą K. Škirpos. Tas Sąjūdis 1940 m. lapkričio mėn. 17 d. formaliai pasivadino Lietuvių Aktyvistų Frontu (LAF). Šios organizacijos centras, vadinamas Štabu, buvo Berlyne, vadovaujantieji padaliniai — Kaune ir Vilniuje; kitur — skyriai. Organizacija tvarkėsi kariniais pagrindais, vado principu. Aktyvistų frontui priklausė įvairių politinių pažiūrų ir įsitikinimų žmonės. Net buvę Škirpos asmeniniai priešai dabar klausė jo įsakymų. Visi tikėjo Škirpos siekimais: išlaisvinti iš sovietų okupacijos ir atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Centrinis štabas veikė energingai. Generalinio štabo įprastine darbo tvarka, Škirpa paruošė numatomo sukilimo planą ir per pasiryžusius ryšininkus nustatė veikimo gaires krašte. Jis naudojosi kiekviena proga kelti vokiečiuose Lietuvos laisvinimo reikalą. Tuo tikslu jis 1941 m. sausio mėn. įteikė vokiečių kariuomenės vadovybei raštą, kuriame išdėstė savo sumanymą, kaip Lietuva bus išlaisvinta vokiečių - rusų karui kilus: Lietuvoje įvyksiąs sukilimas ir būsianti atstatyta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta vyriausybė. Toks kontaktas su vokiečių kariuomene turėjo būti padarytas, kad neįvyktų pavojingų nesusipratimų vokiečiam žygiuojant per Lietuvą. Škirpos sumanymams dauguma lietuvių pritarė.
A. Smetonai Škirpos veikimas irgi patiko, “kai jis geruoju nepasidavė Sovietų Sąjungos smurtui, užgrobiant Lietuvos pasiuntinybę, kad jis juda kruta Lietuvos atstatymui, kad jieško realaus kelio jai vaduoti iš žiaurios vergovės”. . . (A. Merkelis, “Antanas Smetona”, 607 psl.).
Škirpa įtikinėjo A. Smetoną pasilikti Europoje, nes, kai ateis lauktoji išlaisvinimo valanda, jis turėsiąs kreiptis į A. Smetoną, kaip Respublikos Prezidentą, kad paskirtų ministerį pirmininką (A. Merkelis, “Antanas Smetona, 617 psl.).
Kai A. Smetona išvyko į JAV, ir, atėjus sprendžiamam momentui, jo pasiekti nebebuvo galimybės, tai Škirpa sugalvojo revoliucinį ministerio pirmininko paskyrimo aktą, būtent, Lietuvos Tautinio Komiteto pirmininkas Galvanauskas kviečia Škirpą sudaryti vyriausybę. Pasiremdamas tuo raštu, Škirpa sudarė Berlyne 1941 m. birželio 22 d. vyriausybę, kuri, tačiau, Lietuvoje tame sąstate pilnumoje nefiguravo, nes ant rytojaus, birželio 23 d., Kaime Lietuvos Aktyvistų Frontas paskelbė kitą Lietuvos vyriausybės sąstatą. (St. Raštikis, “Kovose dėl Lietuvos”, II d., 154-156 psl.).
Vokiečių vyriausybė pritarė Škirpos antikomunistinei veiklai ir ruošiamam sukilimui Lietuvoje, bet jiems visiškai nepakeliui buvo Lietuvos nepriklausomybės atstatymas ir vyriausybės sudarymas, ko Škirpa kaip tik siekė. Jie buvo įspėję Škirpą, kad neskelbtų vyriausybės sudarymo. Dabar, kai Lietuvoje buvo paskelbta atstatytos Lietuvos vyriausybė, prasidėjo atviras konfliktas. Škirpa buvo sutrukdytas vykti į Lietuvą. Vėliau, kai jis savo raštais atakavo Reicho Užsienių reikalų ministeriją, reikalaudamas nedaryti jam kliūčių vykti į Lietuvą ministerio pirmininko pareigas eiti, ir prašydamas leisti pradėti veikti Lietuvos diplomatinei atstovybei Berlyne, — tai birželio 25 d. Škirpai buvo uždėtas namų areštas, o dar vėliau sekė griežtesni jo laisvės suvaržymai. Taip, deja, Škirpa ir neatvyko į Kauną ministerio pirmininko pareigų eiti.
Po šešių savaičių Laikinoji vyriausybė, vadovaujama švietimo ministerio prof. Juozo Ambrazevičiaus, vokiečių buvo nušalinta, ir Lietuva faktiškai ir formaliai virto okupuotu kraštu. Prasidėjo rezistencinis judėjimas prieš vokiečius.
Atgavęs judėjimo laisvę 1942 m. rudenį Škirpa sugrįžo į Berlyną. 1943 m. spalio mėn. jis aplankė Lietuvą. Grįžęs iš tos kelionės, jis 1944 m. vasario 5 d. įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kad atšauktų okupaciją ir perleistų Lietuvos valdymą patiems lietuviams. Į tai vokiečiai atsakė Škirpos suėmimu ir internavimu politinių nusikaltėlių stovykloje Bad Godesberg, prie Reino, o iš ten 1945 m. Škirpa buvo perkeltas į Schloss Eisenberg, Sudetuose. Tik karui pasibaigus, drauge su kitais politiniais internuotais, Škirpa buvo išlaisvintas ir evakuotas į Paryžių.
1946 m. Škirpa persikėlė su šeima į Airiją, kur dėstė rusų kalbą Airių Universitete, Dubline. 1949 m. jis emigravo į JAV, kur dirbo Kongreso bibliotekoje Washingtone, iki išsitarnavo pensiją.
Dirbdamas bibliotekoje, Škirpa naudojosi šios įstaigos pasitikėjimu. Kiek galėdamas, padėjo lietuviams įsijungti į bibliotekos bendradarbių eiles. Gyvendamas Washingtone, Škirpa nesitenkina vien tarnybos darbu, jis aktyviai dalyvauja visuomeniniame ir politiniame gyvenime (buvo valstiečių liaudininkų sąjungos centro valdyboje) ir reiškiasi spaudoje. Norėdamas matyti visas lietuvių partijas ir sąjūdžius vieningame Vliko darbe, jis buvo pasiėmęs nelengvą naštą — pirmininkauti Vliko sudarytai komisijai, kuri turėjo išaiškinti priežastis ir pašalinti kliūtis siekiamam visų lietuvių apsijungimui. Nors komisijai to pasiekti ir nepavyko, tačiau jos darbas nebuvo bergždžias: jos pastangų dėka, daug kas išryškėjo, lietuvių visuomenės opozicija palinko vienybės idėjos pusėn. Šiandien Vlikas veikia apsijungęs.
Škirpos gyvenimas, kaip matėme, buvo kupinas tautinių - valstybinių idėjų ir kovų dėl jų įgyvendinimo. Daug kur jis buvo laimėtojas. Bet turėjo išgyventi ir nepasisekimų (Gruodžio 17 d. perversmas, sutrukdymas atvykti į Lietuvą). Tačiau niekad jis nepasidavė nevilčiai ir nenuleido rankų. Nepasisekimai jo polėkių nestabdė, nes jis visuomet turėjo prieš akis augštesnį idealą, nesiekdamas asmeninės naudos.
Kur galėjo, Škirpa rūpinosi į nelaimę patekusiems žmonėms padėti. Taip, pavyzdžiui, 1927 m. jis kreipėsi į ministerį prof. A. Tumėną, prašydamas pagelbos dėl mirtin nuteisto Juozo Pajaujo gyvybės. Kitas pavyzdys: 1941 m. rugsėjo mėn. 21 d. Vokiečių Generalinis komisaras Lietuvai įsakė suimti Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) įgaliotinį L. Prapuolenį ir išsiuntė jį į Dachau koncentracijos stovyklą. Tik per min. K. Škirpos asmeninę intervenciją vyriausioje vokiečių karo vadovybėje po 7 mėnesių L. Prapuolenis buvo paleistas iš stovyklos be teisės grįžti į Lietuvą” (N. E. Sūduvis, “Vienų Vieni”, 195 psl.).
Apie jį, kaip rezistentą — idealistą, randame šitokį apibūdinimą: “...tarp idealistinių
Plk. K. Škirpa, 1965 m. Vašingtone
žmonių, daugybės žinomų ir nežinomų kovotojų simboliais pirmos okupacijos metu virto Kazio Škirpos (Berlyne) ir Leono Prapuolenio (Lietuvoje) vardai”. (N. E. Sūduvis, “Vienų Vieni”, 373 psl.).
Išbaigiant sukaktuvininko paveikslą, norisi sureziumuoti: Škirpa visus savo sumanymus
vykdė su įsitikinimu, stropiu pasiruošimu, energija ir ryžtingumu, dažnai rizikuodamas savo laisve ir net gyvybe. Už drąsą ir pasižymėjimus kovose K. Škirpa buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi.
Dar vienas vertingas bruožas: Škirpa gerai moka keturias svetimas kalbas, prancūzų, vokiečių, anglų ir rusų. Todėl jam prieinama plačiausia pasaulio literatūra. Jis gerai valdo plunksną. Jis darbingas ir darbštus. Iš jo galima tikėtis susilaukti įdomių atsiminimų.
Sėkmės jam naujo gyvenimo tarpsnyje!
Naudota literatūra:
1. Kar. L. Natkevičius. Lietuvos Kariuomenė, JAV, 1919 m.
2. Red. P. Jurgelevičius. Kauno Karo Komendantūra, Kaunas, 1930.
3. J. Petruitis. Laisvę ginant, JAV, 1953, m. Antra laida.
4. Monografija Mykolas Šleževičius, JAV 1954 m.
5. St. Butkus. Vyrai Gedimino kalne, JAV, 1957 m.
6. St. Raštikis. Kovose dėl Lietuvos, Calif. 1956 ir 1957 m.
7. K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį, Chicago, Ill., 1959 m.
8. Aleksandras Merkelis. Antanas Smetona, Cleveland, Ohio, 1964 m.
9. N. E. Sūduvis, Vienų vieni, New York, 1964.
10. Lietuvių Enciklopedija, Tomas XXX.
(Birželio mėn. KARYJE spausdinsime gerb. Jubiliato suteiktą KARIUI interview)
