INDIJOS UŽKARIAUTOJAI ARIJAI

A. ŽYGMANTAS

Spėjama, kad arijai yra buvę šviesiaplaukiai ir mėlynakiai, tačiau seniausias istorinis liudijimas apie juos yra Tiglatpileser III (Asirijos karalius VIII a. pr. Kr.) įrašas apie medus (arijų šaką), kad jie yra “tamsūs”.3

Arijų kalbų plitimo pradžią reikia laikyti 3000 m. pr. Kr., nes 2750 m. pr. Kr. iš šiaurės rytų į priekinę Aziją įsiveržė manda (kim-rai ir skitai) tauta, gyvenusi į šiaurę nuo Taurus kalnų, tarpe Antitaurus ir augštosios Armėnijos. Tai tie patys manda, kurie I tūkstantmetyje asirų šaltiniuose iškyla madai vardu ir tapatinami su vėlesniais medais. Tuo metu kai arijų kiltys užplūdo Maž. Aziją, primesdamos savo kultūrą vietiniams gyventojams, žlunga mino-mikėninė kultūra, sunaikinta graikų kilčių veržimosi į Egėjaus jūros baseiną.3

Vardas “arijas” (Arioi) sutinkamas ir pas Herodotą kaip senasis medų vardas. Jį mini ir Asirijos Sargonas kaip asmenvardį vieno medų kunigaikščio savo pergalės įraše (714-713 m. pr. Kr.). Arijas (sanskrito kalboj “arya”) reiškia priklausąs tai pačiai padermei, ištikimas, garbingas, kilmingas.

Nesenai išskaityta tocharų kalba rodo ir juos buvus arijus (gyvenę šiaurinėje ir rytinėje Rytų Turkestano dalyje), Atrodo, jie yra buvę valdanti tauta, save vadinusi Arši, pavergusi tikruosius tocharus ir jiems atnešusi arijų kalbą.3

Apie arijų kiltį Wusun kalba ir vėlesnieji kiniečių šaltiniai. Kiniečiams teko su arijais susidurti centrinėje Azijoje ir 176 m. pr. Kr. apie juos taip rašoma: jie “skirtingi savo ūgiu iš visų barbarų vakarinėse srityse, o jų rasei priklauso šiandieniniai Hu (t.y. Turkestano gyventojai, iraniečiai ir indai) su žalsvomis (arba šviesiai mėlynom) akimis, raudonom barzdom ir beždžioniškos išvaizdos.”44

Prieš arijų išplitimą iš jų kilmės sričių (spėjama Dunojaus ir pietų Rusijos srities), iberų rasė gyveno Didžiojoj Britanijoj, Irlandijoj, Prancūzijoj, Ispanijoj, šiaurinėj Afrikoj, pietinėj Italijoj, Graikijoj ir Mažojoj Azijoj Šituos mažus, tamsius, egiptiečių rasei artimus žmones nukariavo, nustūmė į vakarus ir pavergė augšti, šviesūs, ariškai kalbanti žmonės verždamiesi į pietų vakarus per vidurinę Europą, kur juos vadino keltais. Mirusio sudegintus pelenus, jie laidodavo apvaliuose pilkapiuose, kai iberai savo lavonus nedegintus laidodavo pailguose pilkapiuose.

Kitos arijų grupės veržėsi į Italijos ir Graikijos pusiasalius, o šiaurėje, į Baltijos kraštus ir Skandinaviją. Dar kiti arijai veržėsi į Kaukazą, į šiaurę nuo Kaspijos ir, aplink ją, į

Indra

Persiją, Mažąją Aziją, (arijai dar vadinami indo-europiečiais, tik indo-iraniečiai dar vadinami arijais siaura prasme) ir net į Indiją, kurią jie pasiekė ir užėmė tarp 3000 ir 1000 m. pr. Kr. nukariaudami ten juoduosius druidus ir likę ten valdančiaisiais.

Kai kurios arijų kiltys vėl veržėsi šiaurėje nuo Kaspijos į mongolų gyvenamus plotus į Ural-Altajaus kalbų sritį, vidurinėje Azijoje, kur gyveno arklius auginanti stepių žmonės. Iš jų, atrodo, arijai pasisavino arklį jojimui ir karui.21

“Šitie arijai telkdavosi ne į miestus, bet į ganyklinius apskritis, sudarančius genčių ar kilčių bendruomenes. Jie kurdavo palaidas sąjungas savitarpio pagalbai, po bendru rinktu vadu, turėjo centrus, kur galėdavo susirinkti visi, kartu su savo gyvulių kaimenėmis, kai kildavo pavojus; jie statė stovyklas su pylimais aplinkui iš žemės ir su palisadomis, kurių pėdsakų dar daug užtinkama istorijos išvagotuose Europos plotuose. Vadai, kurių vedami žmonės tada kariaudavo būdavo dažnai tie patys jų šventieji ar apvalytojai, buvę pirmieji jų dvasininkai.”21 Atrodo, kad apie 2000 m. pr. Kr. pietinės Rusijos plotuose, nusitęsiančiuose iki Turkestano, būta palaidos konfederacijos ten gyvenusių kilčių, kurios turėjo kai kuriuos bendrus kultūros elementus, bendrus augštos civilizacijos centrus, kur susikūrė jų metalų apdirbimo technika ir kurios kalbėjo dialektais artimais indoeuropiečių kalbų grupei.

Prasidėjus XVI a. pr. Kr., Mesopotamija vėl buvo užplūsta įsiveržėlių kalniečių iš šiaurės, o Babilone nuvirto I dinastija iškilusi į augštybes didžiojo Hamurabi dėka. Atsirado nauja Kasitų dinastija, kurios vardai yra indoeuropietiški. Atvyko jie iš šiaurės ar iš šiaurės rytų ir tuo pačiu indoeuropiečių kalbos pradėjo smarkiai plisti rytų kryptimi. Maža tėra žinoma apie šitą dinastiją ištvėrusią apie 500 metų, kai jos laikais kasitų karalijos šiaurės vakarų pakraštyje pasirodė kita indoeuropiečių grupė-mitanai. Mitanai užėmė sritis apie Khaburo upės augštupį ir jų įtaka siekė šiaurinę Syriją.10

Bogazkoi rastų dokumentų tarpe yra liekanos vadovėlio apie vežimų lenktynes, vadovėlis parašytas mitano vardu Kikkuli. Ten minimas karinis kilmingųjų luomas — mariannu, žodis artimas sanskritų kalbos žodžiui marya— reiškiantį jaunas didvyris.

ARIJAI INDIJOJE

“Kario žvilgsnis lyg audros lietingas debesys kai jis, šarvuotas, jieško mūšio glėbio”.

Rigveda

Bendruomenės santvarka ir senosios Indijos karybas pobūdis kiek matyti iš seniausių sanskrito tekstų, dažnai nepaprastai primena airių pasakas apie didvyrius iš keltų Geležies amžiaus laikų, nors abu kraštai yra taip toli vienas nuo kito ir laiko ir erdvės atskirti.

Indų epas Rigveda, sukurtas apie 1400-1500 pr. Kr. aprašo archajišką kultūrą žmonių, ten vadinamų arya — arijais, kurie atvyko ir kaip užkariautojai įsikūrė naujose žemėse. Tie arijai, kaip barbarai įsiveržę į Indiją, ten rado gerai organizuotą imperiją su senomis tradicijomis ir literatūrine miestų kultūra. Atrodo, kad užkariautojų būta mažiau civilizuotų už užkariautus. Rigveda apdainuoja tą užkariavimą kaip arijai jį matė. Jie ten yra didvyriai ir maža dėmesio kreipia į niekingus priešus daugiau išmaniusius taikinguose menuose kaip kariniuose. Arijų kovos vežimas ten yra taip smulkiai aprašytas, kad nesunku iš aprašymo atkurti Indijos kovos vežimo repliką.

Jų bendruomenė buvo susiskirsčiusi pagal atsakomybę į tris klases, į kšatrijus, bramanus ir vaišyus, tolygias vėlesnėms Romos milites, flamines ir quirites, ar keltų ir galų I a. pr. Kr. — equites, druides ir plebes klases, žinomas iš Cezario užrašų. Tos bramanų, kšatrijų ir vaišijų kastos, žinomos dar ir kaip “du kartu gimę”, manoma, yra kilę iš tų Vedų apdainuotų arijų, užkariavusių Indiją ir greičiausiai įvedusių kastų sistemą, kad apsisaugotų nuo rasinio susimaišymo su nugalėtais sudrais ir parijais. Sudrai tai palikuonys ankstesnių Indijos užkariautojų, o parijai — patys pirmykščiai Indijos gyventojai druidai.

Kai kuriuose arijų dievuose matome jų pačių didvyrius tik sudievintus. Rigvedoje minimas vyriausiais dievas yra Indra, jis yra arijų karo vado apoteozis; jis stipriarankis, milžinas, rudabarzdis ir storapilvis nuo apstaus gėrimo; jis valdo žaibą, bet kaujasi lanku ir strėlėmis kaip didvyris iš savo kovos vežimo. Jo apetitas nežmoniškas, jis gali suryti begalinius kiekius jautienos, avižinės košės ir kepinių užgerdamas tą viską svaiginančia soma ar midum. Jis ir galvijų grobikas, o svarbiausia, jis yra priešo tvirtovių griovikas, arijų pergalintis vadas jiems užkariaujant senąją Pundžabo imperiją. Kartu su juo kovoja jaunų karių būrys — marutai, kuriems vadovauja Rudra, Indros varžovas, ‘nenugalimas, greitas, jaunas, nesenstantis pasaulio valdovas’, iš kurio vėliau išsivystė hinduizmo dievas Šiva.16

Rigvedoje aprašyti arijų niekingi priešai, drįsę neigti Indros viešpatavimą, vadinami dasyus ar dasas. Jie juodų veidų, beveik benosiai, kalba ‘nesuprantama kalba’ ir netikėliai, nekreipia dėmesio į dievus, be to, jie keistų papročių. Jie neaukoja kaip arijai ir garbina phallus’ą. Tačiau jie yra turtingi, turi daug aukso, susiorganizavę į valstybę ir gyvena tvirtovėse (statytose Žalvario amžiuje Harappos civilizacijos žmonių).

SENOJI CIVILIZACIJA ŽLUNGA

Žalvario kultūros gyvenvietės Indijoje yra labai senos, kai kurios jų siekia 3000 m. pr. Kr. Vietomis tokios gyvenvietės (Kohtras, Buthi, Sind provincijoje, arba Tharro Kalva, ten pat), paprastai nedidesnės dviejų akrų ploto, stovėdavo kalvos viršūnėje ir būdavo saugomos sienų. Kohtras Buthi įtvirtinimus sudaro dviguba ciklopinė siena pastatyta 250 pėdų tarpu. Yra išlikę žymės 4 išsikišusių priekin bokštų ir vartų.

Įtvirtinimų sienų pamatai dažniausiai būdavo akmeniniai, sienos gi iš įvairaus dydžio nedegintų plytų ar sutremptos žemės. Ali Murad vietovė, Sindo provincijoje, buvo supama akmenų sienos, kuri buvo 3-5 pėdų storio. Keturkampyje, sienos supamame, stovėjo namai ir ten būta šaltinio. Toki įtvirtinti kaimai dažniausiai tarnavo tik apsaugai nuo plėšikų ir gyvulių vagių.

Sutkagen-dor gyvenvietė, Makrano provincijoje, buvo žymiai didesnė: 125:170 jardų, supama stiprios sienos akmeninių blokų, kurie buvo kiek aptašyti ir sumūrinti eilėmis. Sienos pagrinde 30 pėdų storio, iš vidaus stačios ir iš oro 40% nuolaidumo, galėjo kilti iki 20-25 pė-

Indoeuropietis (skitas) raitelis. Tų laikų molio figūrėlė

dų augščio. Čia jau turime reikalo su labai stipria tvirtove į kurią vedė 8 pėdų pločio vartai saugomi bokštų.18

Kiek žinome apie Harappa civilizaciją žydėjusią šiaurinėje ir vakarinėje Indijoje antrojo tūkstantmečio pradžioje, jos miestai buvo tvirtovės, o gyventojų tarpe būta didelė dalis proto-australoidų, tamsiaodžių ir plokščianosių. Žinome taip pat, kad tie miestai staiga žlugo sunaikinti, atrodo, tų įsibrovėlių arijų. 

“Nepalyginamu savo kovos vežimo ratu, o Indra, tu išgarsėjęs, du kartu po dešimtį nuvertei žmonių karalių.

Su šešiasdešimt tūkstančių ir devyniasdešimt devyniais palydovais.... Tu nesiliaudamas vyksti iš kovos į kovą, naikindamas pilį po pilies sava galia.”

Maždaug taip skamba pirmosios Rigvedos knygos giesmė. Joje Indra griauna tvirtoves statytas iš akmens ar nedegtų plytų:

“Tu triuškini priešus ir daugybę tvirtovių, tvirtoves naikini kaip laikas rūbus!”

Atrodo, jog tvirtovės imamos padegant pastatus:

“. . . .uždegęs jis sunaikino jų visus ginklus, ir padarė jį turtingą galvijais, vežimais ir arkliais . . .”

Taigi tų dasyus tvirtovės, Rigvedoje minimos, ištikrųjų yra Harappos civilizacijos miestai, sunaikinti ir išplėšti karių, kurie šaukėsi Indros, kariuomenių viešpaties, skersdami visus tuos, kurie nenorėjo pripažinti Indros vyravimo.,16    (Bus daugiau)

INDIJOS UŽKARIAUTOJAI ARIJAI

A. ŽYGMANTAS (Pabaiga)

NAUJIEJI INDIJOS VALDOVAI

Arijų gyvenimo būdas yra paprastų žemdirbių koki buvo žinomi visoje priešistorinėje Europoje ir Azijoje iki pat Romos imperijos laikų, barbariškesnių už Homero didvyrius, gal artimesnių Beowulf o pasauliui. Jų turtas buvo žemės ūkio kilmės, ypač galvijų bandos. Turtas buvo skaičiuojamas galvijais, iš čia lotynų ‘pecus’ lygus ‘pecunia’, o karių rinktinė aprašoma kaip ‘būrys jieškantis karvių’, gi jų žodis ‘globoti’ reiškė ‘saugoti karves’.

Skersti karves svečiams arijų bajorui reiškė augščiausią pasigyrimą ir Indra buvo tikras jautienos valgymo čempionas. Rigvedoje minimas ir odos naudingumas kai ji vartojama gaminti svaidykles, stygas lankams, ratlankius kovos vežimams, vadeles ir botagus.

Be galvijų tikrai būdingas arijų naminis gyvulys buvo arklys.

Įsiveržę į Kaspijos sritį, arijai susitiko su mongolų rasės žmonėmis, iš jų jie, atrodo, ir bus perėmę arklį, kurį panaudojo karui. “Priešistoriniais laikais Europoje ir Azijoje būta trijų ar keturių rūšių ar porūšių arklių; Tačiau tik stepės ar dyki kraštai suteikė arkliui pavidalą geriau tinkantį kitiems tikslams kaip būti suvartotam maistui.”21 Kovos vežimams traukti ypatingai tiko kumelės. Jojimas, atrodo, buvo neįprastas ir dar nežinomas karinėje technikoje. Sprendžiama iš to, kad balno kilpos atsirado labai vėlai, o be jų tvirtai sėdėti ant arklio ir dar kautis yra neįmanoma. Kavalerija buvo žinoma tik asirams ir achemenidams ir kilpų išradimas yra, greičiausiai, senųjų Rytų nuopelnas.

Arijai arklį kare vartojo tik kovos vežimams traukti ir jų mėgiamiausiame sporte — vežimų lenktynėse. Tokių arklinių vežimų lenktynės, greičiausiai, davė pradžią Romos cirkui ir graikų stadionui Olimpijoj, kur raitųjų lenktynės buvo, kaip naujiena, įvestos tik VII a. pr. Kr. pradžioje.18

Sumerijoje arklys buvo vadinamas ‘kalnų asilu’, greičiausia todėl, kad buvo importuotas iš Persijos ar Turkestano kalnų, kurie kartu su Baludžistanu sudarė bendrą geografinę sritį, kurioje yra randamos seniausios žymės apie arklių prijaukinimą. Atrodo, jog pietinėje Rusijoje arklys buvo jau prijaukintas apie 2000 m. pr. Kr., kur Przewalskio arklio vaizdas yra rastas ant sidabrinio indo ankstyvuose Maikopo kapuose. Tačiau yra rasta įrodymų, jog taip pat senai naminis arklys yra buvęs žinomas ir Persijoj, bei Turkestane, kiek vėliau Baludžistane: jis buvo žinomas net ir Harappa kultūrai Indijoje. Todėl negalima tvirtinti, kad naminį arklį Indijon pirmieji yra įvedę arijai. Tačiau, neabejotinai, vartodami arklio jėgą, jie yra pirmieji sukūrę greitojo transporto idėją. Darbui ir sunkiam transportui jie vartojo keturračius vežimus jaučių traukiamus, nes dviratis vežimas buvo tik karo ir sporto priemonė.

ARIJŲ KARYBA

Rigvedos amžiuje, atrodo, tik žalvaris būdavo naudojamas:

“Strėles gamina kalvis iš sausų ir kietųnendrių

Ir iš skraiduolių paukščių plunksnų,

Žalvaris naudojamas smaigaliams, ir žėruojančios anglys

Jieško žmogaus apmokančio darbą kuo geriausiai.”

Rigvedos turinys yra karas, kurį laimi pergalėtojai, didvyriai kšatrijai — kariai, aristokratai. Pagal jų vaizdą buvo sukurti ir jų dievai. Indra — karių globėjas ir jų dievas. Jo darbai ir žygiai tai barbarų vado, vedančio savo palydovus į pergalę.

Seniausioms Indijos kiltims, karas greičiausiai buvo šventa pareiga. Gal pati seniausia vietinė kiltis pietinėje Indijoje, eiynar, savo laikais, gyveno iš plėšikavimo ir galvijų vogimo, o žygių metu šaukdavosi savo deivės Korravai pagalbos. Pirmykščių klajoklių kiltys pradėję verstis žemės darbu ir ugdydami taikingus, bet ne karingus papročius amžių bėgyje, kartais, aplinkybių verčiamos, virsdavo karingomis. Aplinkybės iššaukė ir karių kšatrijų kastos atsiradimą, kas turėjo ir savo gerąsias puses, nes karingas elgesys neišplito po kitus žmonių sluogs-nius ir socialinė struktūra būdavo nepajudinama nei karo nei jo institucijų.43

Natūralu yra, kad tokioj bendruomenėje, kur karo tikslui skiriama ištisa kasta, vyravo karinis galvojimas ir taika buvo niekinama. Tokios kastos dalyvis, karys, galėjo pasitarnauti savo bendruomenei tik karo metu. Taigi kšatrijams taika reiškė neveiklumą, lėtą eigą, jokį progresą. Tuo tarpu karas iš tiesų yra įtempto gyvenimo ir didvyriškumo mokykla.45

Senosios Indijos riteriai būdavo vadinami “šūras” ir kartais “vyras”, abu žodžiai reikšdavo narsuolius. Virš jų stovėjo kariai vadinami rathis ir maharathis. Jų vardai reiškė juos esant prityrusiais karo vežimų valdytojus. Tie titulai būdavo užsitarnaujami karo žygiuose.43

Seniausieji kšatrijų žygiai dažniausiai būdavo vykdomi galvijų grobimo tikslais. Tačiau savo narsumą ir nuotykingą dvasią kšatrijai galėdavo parodyti ir grobdami kaimyninių kraštų merginas. Iš to, žinoma, kildavę ir karų. Nes, pagal išlikusių Vedų laikų epus, ką kardu įsigijai tą kardu turi ir išlaikyti. Pasprukti iš kovos lauko, neparodžius tvirtumo ir narsumo, ar prašyti pasigailėjimo, buvo nusikaltimas prieš dievus ir valstybę.

Arijų priešai, gyvenę įtvirtintuose miestuose, dažnai naudodavo nešvarius ir nesąžiningus metodus kariaudami, tokiu atveju ir arijų karinė etika leisdavo atsilyginti savo priešams panašiu būdu. Tačiau jau tais laikais Indija žinojo, kad pasiuntinio asmuo yra neliečiamas.43

Lankininkai turėdavo odinę riešo apsaugą ir strėlinė kabodavo jiems pakabinta ant kaklo.

Arijų karyba Vedose aprašyta ne iš eilinio kareivio žvilgsnio taško, nors minima ir artima, akis į akį kova, greičiausia pėstininkų. Aprašomos kovos yra kilmingųjų karių, kurie kovon važiuoja savo kovos vežimu. Jie sudarė judrią, lengvai šarvuotą jėgą.

“Faktas, kad arijų karybos pagrinde buvo

Priešistorinės Indijos gyventojas, barzduotas dvasininkų atstovas. Tų laikų (2400-2100 m. pr. Kr.) akmeninė statulėlė iš Mohendžo-Daro.

greitas, arklio traukiamas kovos vežimas, nešantis lanku ginkluotą karį ir vežiką yra didelės archeologinės svarbos. Toliau matysime, kad vežimų aprašymai Rigvedoje yra toki detalūs, kad galime susidaryti labai gerą vaizdą apie jų konstrukciją ir galime apytikriai nustatyti kaip atrodė Indijos užkariautojų arijų kovos vežimai antrojo tūkstantmečio pr. Kr. laikais. Kovos vežimas gerai tinka Rytų religinėms metaforoms ir tokia žinoma eilutė kaip ‘Jo pykčio kovos vežimus sudarė tamsūs perkūnijos debesys’ gali būti paimta tiesiai iš Rigvedos. Harappos civilizacija, nors puikiai susipažinusi su ratiniais vežimais, atrodo karui jų nevartojo, iš viso, kaip jau matėme, Harappės imperijai keistai trūko bet kokios karinės organizacijos gynimuisi ar puolimui ir todėl arijų kovos vežimai, aiškiausiai, nieko nėra skolingi vietinėms Indijos tradicijoms. Jie pasirodo kaip staigi naujiena ir jų kilmę surasti turime žvelgti toliau į vakarus.”10

smūgio odinės riešo apsaugos. Tačiau neaišku ar lanko būta vientisinio ar sudėtinio. Kaip jau žinoma, vientisinis lankas, atrodo, kilo ir labiausiai paplito Afrikoje, o sudėtinis Sibiro stepėse, Turkijoj, Persijoj, Indijoj ir Amerikos eskimų tarpe. Yra žymių, jog Kretoje sudėtinis, raginis lankas įsigalėjo kartu su kovos vežimu. Asirų lankai pirmojo tūkstantmečio pr. Kr. laikais buvo sudėtiniai, trumpesni už vientisinius, todėl kovos vežime patogesni vartoti. Sudėtinis lankas pagamintas iš rago ir gyvulio gyslų, atrodo, yra kilęs Azijos stepėse ir buvo indoeuropiečių ginklas, tokį greičiausia vartojo ir arijai Indijoje.

Žalvarinis kardas iš Radžan-puro, Pundžabo prov. Indijoje

 

Lanko ten būta mėgiamo ginklo, o jo stygos skambėjimas kario ausyse prilygo moters meilinimuisi:

Su lanku laimėsim kaimenę, su lankukovoje,

Su lanku pergalėsim smarkiame mūšyje,

Lankas teikia skausmą ir neša kančiaspriešui:

Lanku ginkluoti mes pavergsime visuskraštus.

Prie pat jo ausies, tyliai šnabždėdama,glaudžiasi styga,

Laikydama savo mylimą draugą apkabinusi.

Ant lanko įtempta ji šnabžda lyg moteris,

Šita lanko styga, kuri mus saugo mūšyje.

RIGVEDA

Laidojant karį jo rankose būdavo lankas, kuris prieš palaidojant iš jo rankų būdavo paimamas.

Tradicijos mini arijų įtvirtintas vietas, bet nekalba nieko apie jų miestus ar šventyklas.

Toki karo vežimai išsilaikė apie tūkstantį metų.

Kai arijų Indijoj pagrindinis puolamas ginklas prie kovos vežimo buvo lankas, tai Homero Graikijoje buvo svaidomoji jietis, o Geležies amžiaus Europoje — ilgas kardas. Iš kitų arijų ginklų Indijoje yra žinomi dar buožė ir j ietis.

Iš Rigvedos žinome, kad lankas, kol nevartojamas, būdavo neįtemptas — atleistas, įtempiamas būdavo tik prieš pat vartojimą. Lanko styga būdavo daroma iš karvės odos dirželio. Šūvio metu styga būdavo traukiama pirštais iki pat šaulio ausies, tuo tarpu Homero Graikijoje tik iki krūtinės. Strėlių antgaliai būdavo metaliniai, kartais su barzdelėmis, šaulio kairysis riešas būdavo saugojamas nuo lanko stygos

Arijų kovos vežimas atstatytas iš Rigvedos aprašymų

Užkariavę Indiją arijai susimaišė su senosios Harappos kultūros žmonėmis. Apie vėlesnius Indijos civilizacijos laikus turime kiek tikslesnių žinių: “Indijos tamsiųjų amžių pirmojo tūkstantmečio pr. Kr. antroji pusė staiga yra apšviečiama šviesa kilusia iš vakarų. Apie 300 m. pr. Kr. graikas Megasthenis, būdamas pirmojo didžio Maurijų dinastijos valdovo Čandraguptos Maurijo dvare, parašė objektyvų veikalą apie tą civilizaciją, kurioje jis tada radosi. Veikalo išliko tik nuotrupos. Jame jis patiekia vaizdą santvarkos, kuri valdė mažiausiai didžiąją šiaurinės Indijos dalį. Tai būta pilnai raštingos miestinės kultūros, gerai organizuotos ir valdomos iš įspūdingos tvirtovės dideliame pylimų apsuptame Paliputros mieste prie Gango upės. Valstybė buvo saugoma galingos kariuomenės su karine įstaiga padalinta į 6 skyrius, kurie rūpinosi atskirai raitija, pėstininkais, lengvais ir judriais šarvuočiais (kovos vežimais), sunkiaisiais šarvuočiais (drambliais), tiekimo sandėliais ir karinių mašinų priežiūra ir pagaliau ryšiais su jūrinėmis jėgomis. . . .Karalius, kurio paveldėjimo teisė eina iš tėvo, vadovauja kariuomenei, kurioje pėstininkai ginkluoti 6 pėdų ilgio lankais, kiti kertamaisiais kardais . . .”16

Šita galinga Maurijų imperija buvo rezultatas mišinio, kuriame dar matomos senosios tradicijos Harappos civilizacijos su jos biurokratija, prekybininkų ir dvasininkų stipria įtaka ir gyvai jaučiama barbariška, bet gaivinanti arijų karių kastų įtaka, sukūrusi stiprią valstybę, atsparią išorės priešams ir pašalinusi Harappos kultūroje atsiradusią stagnaciją ir prasidėjusį nykimą.

Galinga ir kūrybinga fantazijos galia ir entuziazmo dovana leido arijams perimti vadovybę visur kur tik jie susidurdavo su senosiomis kultūromis. Jie jas visur užkariaudavo, arba nustumdavo į užkampius.44

“Nesvarbu kuriai fizinei rasei ar rasėms jie priklausė, tačiau jie turėjo turėti tam tikrą dvasinę vienybę atsispindinčią ir sąlygojamą bendros kalbos. Jei savo kalbos paveldėtojams jie nepaliko būdingo kaukolės tipo ar kitų kūno pažymių, tai perdavė kažką subtilesnio ir brangesnio iš dvasinės tapatybės. Kas tuo abejoja, gerai padarytų palygindamas kilnų įrašą arijaus Dariaus iškaltą Behistuno uoloje su bombastiškais ir rėkiančiais, save garbinančiais, įrašais paliktais Ašurbanipalo ir Nebuchadrez-zaro.”43

Arijai paliko 11 stambesnių kalbų grupių, kurių didesnė dalis ir dabar yra gyvos.

Kur tik arijai įžengė, visur jie pasireiškė kaip tikro progreso kėlėjai. Mokslininkas V.G. Childe daro apie juos tokią išvada:

“Ne visi laukiniai žmonės mokėjo taip pasinaudoti pirklių dovanomis kaip šiauriečiai (nordikai) gyvenanti prie Baltijos ir pietinėje Rusijoje. Tačiau koks buvo jų teigiamas įnašas žmonijos progreso kapitalui? Galima mažiausiai pasakyti, kad jie nebuvo tik naikintojai. Jie žinojo kaip gauti naudos ir pakelti savo užkariautų aukų sugebėjimus. Dirvoje kurią jie apnaikindavo pradėdavo augti geresni žiedai.”43

“Tuo pačiu, faktas, kad jie buvo šiauriečiai (nordikai) yra ne be svarbos. Tų žmonių fizinės ypatybės, jų didesnis pajėgumas, leido jiems nugalėti net pažangesnes tautas ir taip primesti savą kalbą toms sritims iš kurių jų rasė jau net yra visiškai išnykusi. Štai, tiesa, kuria yra pagrįsta garmanistų pagyra: šiauriečių fizinis viršijimas padarė juos geresnės kalbosnešėjus.”43

Naudota literatūra:

3. Reallexikon der Vorgeschichte; 16. Stuart Piggott, Prehistoric India, 1952; 21. H. G. Wells, The Outline of History, 1949; 43. V. G. Childe, The Aryans, 1926; 44. E. Meyer, Geschichte dės Altertums I, 2 vol, 1909; 45. V. R. R. Dickshitar, War in Ancient India, 1944.