ŽALVARINIAI GINKLAI
A. ŽYGMANTAS
KOVOS KIRVIAI
Žalvario amžiuje daugiausia paplitusi įrankių šeima buvo kirviai, jų tarpe ir kovos kirviai. Nors kirvis, kaipo toks, yra įrankis, tačiau kautynėse jis yra geras ginklas ir atskirti kuris kirvis Žalvario amžiuje buvo tik įrankis ir kuris tik ginklas, yra beveik neįmanoma. Vėliau atsiradę lengvesni ir puošnesni kirviai laikomi ginklais, kai paprasti, sunkūs kirviai laikomi įrankiais, nors karo metu ir vieni ir kiti būdavo vartojami kautynėse.
Žalvario amžiuje vyksta kirvių specializacija. Jų pavidalas yra kopijuojamas akmens kirvių tik jie daromi žymiai plonesni. Koto įtvėrimas buvo paini problema, kuri sukūrė net skirtingas kirvio formas. 35
Pirmykštis žalvarinis kirvis, kaip ir varinis jo pirmtakas yra plokščias, kiek platėjantis ašmenų link, tačiau jo šoniniai kraštai yra beveik lygiagretūs. Liejant kirvius atvirose formose reikėdavo jų kraštus kiek palyginti, paplakti, iš to, galimas dalykas, ir kilo atkraštinis kirvis, iškilusiai šoniniais kraštais. Toks kirvis yra stipresnis ir geriau laikosi ant specialaus įskelto ir išlenkto koto. Atkraščiai neleidžia kotui nusprūsti ar nusmukti į šoną.40
žalvariniai atkraštiniai - stabdikliniai kirviai iš:
a) Danijos,
b) Britanės,
c, g) Vengrijos,
d) Italijos,
e) Vokietijos,
f) Prancūzijos,
h, k) Anglijos,
i) Šveicarijos ir
j) Ispanijos.
Atkraščiams didėjant ir užsiriečiant išsivystė sparninis kirvis, kurio atkraščiai viename taške beveik sueina apimdami kotą ir sudaro lyg sparnus. Tie sparnai pradžioje būdavo centre, vėliau nustumti link penties. Baigiantis Žalvario amž. prie šių kirvių atsirado auselės, per kurias kirvis dar būdavo pririšamas prie koto. Manoma, kad kirvio auselės išsivystė Portugalijoje.85
Kad kertant kirvis neperskeltų koto į kurį jis įspraudžiamas, tarp atkraščių buvo sugalvota įtaisyti slenkstelis — keterėlė, kuri veikė kaip stabdiklis kotui. Toki slenksteliai atsirado Žalvario amž. viduryje. Tie kirviai todėl vadinami slenksteliniais (palstaves, Absatzbeil, hache a talon). Jie būdingi Skandinavijai, š. v. Vokietijai, Prancūzijai ir Britanijai. Prie jų taip pat esti auselės, kartas net dvejos.
Bohemijoje buvo paplitęs slenkstelinis kirvis, kurio atkraščiai vienoje vietoje įmušti, taip kad jis atrodo kaip įsmauktas. Toks įsmauktas (constricted) kirvis yra kilęs Žalvario amž. viduryje Bohemijoje ir Moravijoje. 40
Tipiškas Egipto kirvis buvo dar kitoks. Jis penties dalyje išilgai ašmenų buvo išsikišęs abipusiai tiek, kad visas kirvis įgavo lyg T raidės
Sparnuotas kirvis (kairėje) ir lizdiniai kirviai su sparnu žymėmis.
pavidalą. Tais savo penties iškyšiais jis būdavo pritvirtinamas prie koto pririšant. To pavidalo kirvis atsiradęs Vidurinės Karalijos laikais ten buvo žinomas dar Akmens amžiuje, be to panašus tipas pasitaiko vidur. Azijoje ir Amerikoje.40
Kirvius kurie būdavo įtveriami į kotą (išlenktą ir įskeltą) netruko pakeisti geresnio pavidalo lipdinis kirvis. Šio kirvio atveju, jau kotas yra įtveriamas į kirvį, atseit įstatomas į lizdą, kuris atstoja pentį. Kotas dar vis turi būti išlenktas, bet neįskeltas. Šitų kirvių yra įvairiausių pavidalų yra jų ir su auselėmis.
Žalvario amž. pabaigoje sparniniai ir lizdiniai kirviai ypač paplito Prancūzijoje, Bretanėje ir dalinai Anglijoje. Lizdinis kirvis yra vienas gausiausiai randamų priešistorinių daiktų. Tūkstančiai jų buvo rasti vakarinėje Normandijoje, šiaurinėje ir vakarinėje Bretanėje. Tačiau, kai kurie iš tų kirvių yra toki ploni, kad netinka būti nei įrankiu nei ginklu. Spėjama, kad jie galėjo būti votyviniai, burtų daiktai, arba gal ėję savo rūšies pinigų pareigas.
Irlandijos lizdiniai kirviai yra su išplėstais ašmenimis, kurie būdavo plakami, todėl ir daugiau išplitę.
“Nors Irlandija ir Škotija rodo ryšių su Europa ženklus, abu kraštai tačiau, pasižymi tam tikrų vietinių madų išvystymu. Tą yra nurodęs jau Fox ir kiti. Vakarinė Prancūzija iš Šveicarijos ir Burgundijos gavo žalvario apdirbimo paskatinimą, ką rodo sparnuoti kirviai ir kai kurie kardų tipai. Lizdinis kirvis galėjo atvykti labiau šiauriniu keliu; vakarinėje Normandijoje ir Bretanėje, ypač jos šiaurėje ir vakaruose, jis virto pagrindiniu gaminiu pramonės kuri, atrodo, naudojo Britanijos rūdas, ir į ten eksportavo kai kuriuos neužbaigtus gaminius. Prancūzijos pietinė dalis, atrodo, daugiausia buvo veikiama Burgundijos ir Šveicarijos. Iberų pusiasalis, Žalvario amž. viduryje, atrodo, neteko savo senosios svarbos; vėliau jis gavo naują impulsą pagal Atlanto krantus iš tolesnės šiaurės.”30
Žalvario amž. vėlyboje dalyje Lausitzo kultūros srityje pasirodo tas būdingas ginklas — lizdinis kirvis, kuris, manoma, išsivystė jieties lizdinio antgalio pavyzdžiu.38
Paskiausias kirvio tipas su skyle kotui ilgai neprigijo išskyrus Kretos salą, Egėjo salas, Vengriją ir Rusiją. Toks kirvis plačiai paplito tik Geležies amžiuje. Skylę kirvio kotui, atrodo, sugalvojo pirmieji šumerai, kurie tokius varinius kirvius, tik su mova, liejo jau 3000 m- pr. Kr. Į tokį šumerų kirvį panašūs variniai kirviai, išsivystė pietinėje Rusijoje ir Vengrijoje.40
Mokslininkas Childe kovos kirviais vadina su smailom ar išsikišusiom pentim, randamus tik Vengrijoje ir Skandinavijoje. Vengrijoje jų esama dviejų tipų: a) ašmuo pamažu plinta, o pentis baigiasi disku. Žalvario amž. viduryje šitas diskas plokščias ar tik kiek iškilusiu viduriu, o Žalvario amž. antroje pusėje iš penties jau kyšo ilgas smaigalys: b) Žalvario amž. viduryje išsivysto siaurų ašmenų ir ilgos movos kotui kirvis, kurio pentis yra vėduoklės pavidalo. Abu šie kovos kirvių tipai yra labai išpuošti — išraižyti. Gana retai užtinkami danų kovos kirviai yra masyvūs ir turi išsikišusią pentį, jie yra iš Žalvario amž. vidurio ir išpuošti įrėžtom spiralėm.40
Baltijos srityje plito ilgi ir siauri kirviai, kartu su žalvariniais durklais, kurių dalis yra ilgesni — kardo prototipai.38
Žalvario civilizacijos pradžią Baltijos srityje žymi vienas iš geriausiai žinomų lobių rastas Gallemose, Laalando saloje, Danijoje. Lobio dalį sudarė 8 žalvariniai kirviai, kurių 3 buvo ryškiai atkraštiniai, kitų dalis rodė tik atkraščių žymes: Jie yra panašūs į Britanijos ankstyvuosius žalvario kirvius ir yra panašiai išpuošti.
Panašus lobis rastas Pile Scanijoje, Švedijoje irgi rodo britų tipo kirvius. Atrodo, kad žalvaris į Baltijos sritį ateidavo iš Britanijos ir Bohemijos krypčių. Vadinamuoju gintaro keliu į Baltijos sritis eidavo žalvariniai gaminiai.
Metalų amžių bėgyje dar labai dažnai pasitaiko įvairių tipų kovos kirvių, tačiau durklas ir, pagaliau, naujas didysis ginklas — kardas visai nustelbia šitą pirmąjį tikrą pasaulinį ginklą, kovos kirvį, pakliuvusį net religijon. Prasideda ilgų geležčių laikai — kardo gadynė.
DURKLAI IR RAPIROS
Metalų amžiams auštant, titnaginis durklas buvo būdingas Baltijos sričiai. Kai kurie vokiečių mokslininkai yra nuomonės, kad iš tos srities po pasaulį pasklido kovos kirvis, o taip pat ir kardas.36
Tačiau yra nuomonių, kad tie du ginklai į Baltijos sritį pateko iš pietryčių krypties.
Iš pirmykščio varinio, trumpo, trikampio pavidalo, durklo vėliau išsivystė kiek ilgesnis ogivalinis durklas, Žalvario amž. dar pailgėjęs, įgijęs išilginį pastorinimą. Toki durklai buvo vartoti Kretoje ir miniečių Graikijoje.
Durklui beilgėjant Egėjo kultūros srityje jis išvirto į rapirą.
Kai Žalvario amž. ankstyvajame laikotarpyje durklai buvo trumpi, plokšti, trikampio pavidalo, tai viduriniame laikotarpyje jie ilgėjo, įgavo išilginį pastorinimą. Tada jie buvo tik dūrio ginklai ir silpni ties rankena, kur sudūrimą laidavo tik keletas kniedžių. Tas jiems kliudė virsti kirčio ginklais. Tikras kirčio ir dūrio ginklas išsivystė tik vėlyboje Žalvario amž. dalyje.
žalvariniai Vengrijos kovos kirviai
Kovos kirviai ir kardai iš Pabaltijo srities
Mikėnų tipo kardas yra ypatingai ilgas, tiesus, siauras ir plonas, tačiau gražiai apipavidalintas. Jis daugiau tinka dūrimui kaip kirčiui, todėl dar vadinamas rapira.
Seniausia rapira buvo rasta Kretoje Mallia vietovėje iš 1950 m. pr. Kr. Jos ilgis —90cm.
Apie 1600 m. pr. Kr. Mikėnuose buvo žinomi trys rapirų tipai: 1) plokščia, pailga ogi-valinė, su plokščiu iškyšiu kotui; 2) stambi, smailėjanti geležtė su išilginiu pastorinimu, su siauru ir trumpu iškyšiu kotui ir atkraštiniais peteliais; 3) panaši geležtė su išsikišusiais peteliais tarnaujančiais apsauga rankai.40
KARDAS IR JIETIS
Rapira yra tipingas dūrio ginklas, tuo tarpu kardas yra ir dūrio ir kirčio. Kardas tuoj galima atskirti nuo ilgo durklo ar rapiros iš jo rankenos pavidalo, kuri per vidurį pastorėja, kad stipriau gulėtų rankoje. Kai dūrio ginklo svorio centras slenka daugiau į rankenos galą, tai kardo — permetamas į geležtės vidurį. Tikro kardo žymė yra platus ir atkraštinis koto iškyšys, apvalūs, atkraštiniai peteliai. Šiaurės kraštų ir Italijos kardai skiriasi nuo Egėjaus srities kardų, kad jų ašmenys yra beveik lygiagretūs, ne smailėjantys, kaip egėjinių, be to, išilginis pastorinimas yra plokštesnis, kad nekliudytų kirčiui. Toki kardai pirmiausia pasirodė Skandinavijoje, š.r. Vokietijoje ir augštutinėje Italijoje. Jų kilmės pradžia yra Žalvario amž. vidurys, o žydėjimo laikai Žalvario amž. antroji pusė.40
Vėliau kardo pavidalas kinta. Geležtė platėja per vidurį, įgauna pailgo lapo pavidalą, koks ypač gerai tinka kirsti.
Jieties antgalio vystymasis Anglijoje
Paveržęs iš kovos kirvio svarbiausio ginklo vietą, kardas tokiu pasiliko ne tik Romos kariuomenėje ir vėliau Viduramžiais, bet perėjo net ir į moderniuosius laikus. (Spėjama, kad saksai yra gavę savo vardą, nuo kardo. “Sahs” ar “sax” — būk tai reiškia peilį ar kardą.5).
Kardas yra sėsliųjų tautų ginklas, kai lankas ir strėlė yra daugiau klajoklių. (Įdomu, kad strėlė Althochdeutsch kalboje vadinama Strala.5)
Kardo pasirodymas reiškia jog tauta išėjo iš nomadinės stadijos. Ūkininkas po truputį atpranta nuo medžiotojo ginklo — lanko ir strėlės ir imasi artimųjų kautynių ginklo — kardo, kurio vartojimas nereikalauja tokio įgudimo ir nuolatinio treniravimosi kaip lankas. Kovojant kardu reikia daugiau tvirtos rankos ir drąsos. Jis yra lemiantis ginklas.5
Kardai ir rapiros būdavo nešiojamos medinėse makštyse, ant jų būdavo žalvario ant-makštis, panašus į kilpą, arba, Halštatto makštyse — sparneliai.
Pirmykštės jietės antgalis, ištiesų, buvo tik durklas pririštas išilgai ilgo koto gale. Jei statmenai tai gaudavosi alebarda.
Išrasta pietų Ispanijoje dar Žalvario amž. pradžioj ar Vario amž. gale alebarda pateko į Irlandiją iš ten į Angliją ir Škotiją, iš kur Elbės upe pakliuvo į Saksoniją ir Tiuringiją. Čia išsivystė jos vietinis tipas su žalvarine mova ant koto. Į movą būdavo stačiu kampu įtvirtinamas ašmuo. Vėliau mova liejama su ašmenių išvien ir net su imitacinėm kniedėm ant movos. Tokių vidurinės Vokietijos tipo alebardų yra paplitę Švedijoj, Lietuvoj ir Slovakijoj, kur jos pakliuvo prekybos būdu. Tačiau plačiai jos nepaplito.40
Žinomas Sumerijoje dar prieš 3000 m. pr. Kr. jieties antgalis su smailu iškyšiu kotui įstatomu į tuščiavidurį nendrinį kotą išliko pietinėje Rusijoje net iki vėlesnės Žalvario amž. dalies.
Kikladėse ir ankstybajame Egėjo laikotarpyje jieties kotas būdavo įskeliamas, antgalis įspraudžiamas ir kotas aprišamas. Tam tikslui antgalyje būdavo išpjovimai. Toks jieties tipas išplito Trojoje ir Graikijoje. Vėlesniųjų antgalių iškyšys (ankst. Mino laikotarpyje) būdavo platus ir prikniedinamas prie koto. Viduriniame Mino (Dechelette antrajame) laikotarpyje atsiranda movinis antgalio tipas su sustiprinimo žiedu. Britanijoje toki moviniai antgaliai dar būdavo perkalami vinimi per kotą, arba pririšami per auselę, kuri tipingame bri-
Daniškas durklas ir trumpi, lapo pavidalo, kardai.
Rapira išsivysto iš durklo: a) Kreta, b-g) Anglija
Pelenų urna su uždėtu žalvariniu Villanova kultūros šalmu iš VIII a pr. Kr., Tarquinia.
tiškame antgalyje, būdavo prie movos angos. Vėliau auselės daromos prie ašmenų ir pagaliau net virsta tik dviem angom pačiose ašmenyse, o Žalvario amž. pabaigoj, kai kurie jiečių antgaliai yra ilgi — siekia net 72 cm., jie gražiai padaryti ir meniškai išpuošti — išraižyti.6
Strėlių antgaliai pradžioje gaminti su iškyšiu pritvirtinti prie strėlės. Jos žinomos iš Egipto, Mikėnų ir vidurinės Europos Žalvario amž. viduryje ir jo gale. Tik žymiai vėliau atsiranda ir lizdiniai strėlių antgaliai.
SKYDAS IR ŠARVAI
Gintis nuo priešo strėlių, svaidomų akmenų ar jiečių buvo išrastas skydas, vėliau šalmas ir kiti šarvai, pradžioje gaminti iš medžio, vailoko, kailio, odos, vėliau ir iš metalų.5
Manoma, kad skydas galėjo atsirasti kartu dviejose vietose Europoje: Graikijoje ir šiaurinėje Europoje. Metalinis, ar metalu apkaustytas skydas išsivystė tik Žalvario amž. gale. Mikėnuose buvo žinomas vienas iš seniausių aštuoniukės pavidalo skydas. Italijoje, atrodo, vyravo apskriti skydai.
Šiaurinės Europos skydai žinomi iš radinių ir iš piešinių uolose. Piešiniuose matome mažus keturkampius skydus, siekiančius nuo peties iki klubo, kuriuos nešioja raiteliai. Šiaurėje, atrodo, kad odiniai ar mediniai skydai būdavo tik apkalami žalvario plokšte. Ir čia vyrauja apskritas skydas.
Metaliniai šarvai pradėjo plisti pietinėje Europoje, ypač Graikijoje, kur buvo jų vystymosi centras. Iš ten jie plito po visą Europą. Graikijoje jie pradeda atsirasti jau Žalvario amž. pradžioje, bet tik Geležies amžiuje paplito po vidurinę Europą.3
Seniausi šarvai yra žinomi iš radinių Šveicarijoje kalstinėse gyvenvietėse. Ten jie buvo gaminami iš odos ar medžiagos ir apdedami šerno iltimis, tik vėliau vartojamos metalinės plokštės juos apkalti. Ištisiniai šarvai pradžioje būdavo iš vienos didesnės plokštės, arba iš dviejų dalių. Pilnas krūtinšarvis, dengiantis ne tik krūtinę, bet pilvą ir nugarą išsivystė Graikijoje apie VII amž. pr. Kr.3
Žalvarinis šalmas, manoma, pasirodė tik Žalvario amžiaus ketvirtajame laikotarpyje, nors gal seniausias pasaulyje šalmas yra pavaizduotas reliefe rastame Pietinėje Amerikoje, Palankoje, kurio amžius gali siekti apie 3500 metų.5 Atrodo, jog ligi šalmo atsiradimo galvą saugojo odinė kepurė. Kai 4-me laikotarpyje kardas įgavo pailgo lapo pavidalą ir labai tiko smūgiui į galvą, reikėjo ją apsaugoti tvirtu metalo šalmu.
Europoje šalmas pirmiausia pasirodo jos pietinėje ir vidurinėje srityje, ypač Apeninuose ir Balkanuose. Kadangi iki kardo atsiradimo jis nebuvo reikalingas, todėl jo atsiradimas ir yra vėlus, tik Žalvario amž. gale.3 Patys seniausi žalvariniai šalmai yra pusrutulio formos, lyg kepurėlės. Tačiau netrukus jie įgauna įvairiausias formas, nuo varpo pavidalo iki kūgio. Ypatingai puošnūs ir įdomūs yra etruskų ir pagaliau graikų šalmai.
Baigiant reikia paminėti ir dar vieną ypatingą ginklą atsiradusį Žalvario amžiuje, tai kovos vežimą. Europoje, šiaurėje, jau buvo žinomas tada keturratis, jaučių traukiamas vežimas, matyti vartotas ūkio reikalams. Germanai tokiais vežimais vežiodavo savo turtą ir šeimas besikilnodami. Tačiau dviratis kovos vežimas yra žinomas iš piešinių Egipte ir iš mažų molio modelių rastų Asirijoje (iš 1900-1300 m. pr. Kr.).3 Tačiau yra nuomonių, jog dviratis kovos vežimas galėjo išsivystyti ir šiaurinėje Europoje ir iš ten patekti į priekinę Aziją.3
Nuo seniausių laikų kovos vežimo įgulą sudarydavo 2 vyrai, kovotojas ir vežikas. Vėliau, didesniuose vežimuose tilpdavo 3-4 vyrai.
Tačiau kovos vežimas ir kardas, įnešę tiek daug naujo į karybą, yra verti nuodugnesnės studijos ir jiems bus skiriami atskiri skyriai.
Žalvario amžiui baigiantis, vidur. Europos vakarinėje ir šiaurinėje dalyje matyti aiški įtaka Hallštatto kultūros, jau naudojančios geležį.
Naudota Literatūra: 3. Reallexikon der Vorgeschichte, 1929; 5. Max Jaehns, Handbuch einer Geschichte des Kriegswesens, (1880; 6. G. G. MacCurdy, Human Origins) 1924; 35. H. Peake & H. J. Fluere, Merchant Ventures in Bronze, 1931; 36. H. Peake & H. J. Fluere, The Horse and the Sword, 1933; 40. V. G. Childe, The Bronze Age, 1930.
žalvariniai skydo apkaustai iš Sutton Hoo lobio. Medine skydo dalis—rekonstrukcija.
