Šaulės Tremtyje

ŠAULĖS IR KARIUOMENĖ

S. PUTVYTĖ - MANTAUTIENĖ

Ką bendro gali turėti moteris su kariškumu? Moteris yra motina, ji gimdo ir augina, o kariuomenė žudo jaunas gyvybes. Kam dar ir moteriai stoti į kariškas organizacijas, laužyti moters prigimtį, iškreipti jos charakterį ir didinti militarizmą, vieton jį slopinus?

Šaulėms besiorganizuojant, tai vienas dažnesnių priekaištų, kurs rodo tiek kario, tiek moters, kaip savo tautos narės, pareigų nesupratimą. Karys kovoja ne tam, kad žudyti, bet, kad savo tautos narių, jų tarpe moterų ir vaikų, gyvybę apsaugotų. Moterys drauge su visais tautos nariais savo kariams pagelbsti tuo pat gyvybės išsaugojimo tikslu.

Jei plėšikas užpuola šeimą, tai žmona padeda vyrui gintis, o jei vyro nėra namie — pati viena gina save ir vaikus. Ir niekas nesako, kad jos pasielgta nemoteriškai. Jei vilkė savo krūtine užstoja vilkučius, arba paukštė, žemę sparnais braukdama ties užpuoliko nasrais, jį vilioja nuo lizdo, mes sakome, kad tai motinos heroizmas. Tai kodėl moters noras organizuotai įsijungti į savo tautos apsaugojimą turi būti pasmerktas?

Žemės ūkio Ministerijos Moterų šaulių Būrys Kaune 1937 m. Viduryje K. Kodatienė, būrio vadė.

Tauta yra Dievo sukurta, ir ji yra teisi norėdama būti, augti, stiprėti ir kurti. Ji privalo ginti savo laisvę ir nepriklausomybę, nes tai yra vyriausioji jos gyvavimo sąlyga. Ir visi tautos nariai čia turi kiekvienas savo pareigas — pagal padėtį ir galimybes. Juk tauta ginama ne vien tik kardu. Vyriausioji tautos jėga glūdi jos narių dvasioje, jų meilėje Tėvynei ir ryžte ginti jos laisvę. Nemažiau svarbi yra tautos dora ir sveikata, nes tauta gali išnykti be kovos dėl ligų, girtavimo ir ištvirkimo, kaip tai yra nutikę su galingomis senovės tautomis. Reikalingas ir ekonominis pajėgumas, kuris, technikai tobulėjant, kasdien įgyja vis didesnės reikšmės. Gerai apmokyta ir apginkluota kariuomenė, tai šių būtinų sąlygų išdava. Anot Vlado Putvio, kariuomenė, tai kaip kardas stipraus karžygio rankoje, ar spragilas ūkininko delne. Jei ranka bus silpna ir širdis baili, nei kardas, nei spragilas neatliks savo pareigos.

Kan. Feliksas Kapočius per vienas rekolekcijas moterims pasakojo, kaip, laisvės kovų metu, bolševikams plūstant Kėdainių link vieno apylinkės miestelio turgaus aikštėje rinkosi savanoriai, būriavosi žmonės. Staiga atbėgo basas vaikinas, o jo įkandin balsiai aimanuojanti motina su batais rankose: “Vaikeli, kur eini, mane vieną našlę palieki! Grįžk, ką darysiu, jei tave užmuš?” Prie jos pribėgo kita motina, kurios sūnus jau stovėjo savanorių būryje: “Ką darai, kaimyne? Tu neleisi savo vaiko, aš neleisiu savo, o kas bus? Juk bolševikai jau čia pat! Išžudys kunigus ir žmones, uždarys bažnyčias, kaip gyvensime. Klaupkis, sūnau, o tu, motin, laimink!” Jaunuolis suklupo, motina jį palaimino ir verkdama padavė batus.

Tai buvo gaivališkas mūsų patriotizmas. Dėka pirmųjų dienų savanorių ir jų motinų pasiaukojimo, daug, oi daug laimingų motinų užaugino savo vaikus laisvoje Lietuvoje.

Mažutė Suomija atsilaikė prieš rusišką milžiną tik dėl to, kad ji dideliame laipsnyje turėjo išvysčiusi reikalingas apsigynimo sąlygas. Turėjo didelę Tėvynės meilę, drąsą, fizinį patvarumą, politinį sumanumą, ekonominį stiprumą ir karinį pasiruošimą. Suomių moterys kovojo su visa tauta išvien: jos buvo ne tik dvasia su savo kariuomene, bet padėjo kariams pagelbinėse karo tarnybose. Suomių šaulės, Lottos, stojo į karą su paruoštu sanitarijos personalu ir medžiaga, su ištisomis ligoninėmis, su kariškomis virtuvėmis, ryšių tarnyba, ir, pagaliau, net priešlėktuvine tarnyba.

Suomija mums yra gyvas pavyzdys, ką gali mažutė tauta, jei kiekvienas jos narys yra tobulai pasiruošęs ginti krašto nepriklausomybę.

Lietuvos šaulės giliai juto tą didelį reikalą sujungti, suorganizuoti taip pat ir moteris savo tautos laimingos ateities kūrimo ir jos gynimo darbui. Jos svajojo išplėsti lietuvės įgimtą patriotizmą ir užpildyti visas sritis, kur tik moters ranka gali būti naudinga. Bevykdydamos tautos dvasinio ir fizinio auklėjimo darbą, beorganizuodamos pagelbines tarnybas ir besirūpindamos civilinės apsaugos klausimais, jos su didele meile žiūrėjo į savo karius. Jos stengėsi skiepyti savo vaikams meilę kariui ir pagarbą ginklui, kaip laisvės simboliui. Drauge su Kunigaikštienės Birutės Draugija, šaulės organizavo visame krašte karinio parengimo paskaitas ir suvažiavimus. Manevruojančius karius maitino ir puošė gėlėmis, susirgusius lankė ligoninėse, tvarkė ir puošė karių ir šaulių kapus.

Su kruvina širdimi šaulės stebėjo mūsų karių kančias. Baisi yra surakinto karžygio kančia. Šaulės su dideliu pasipiktinimu atmeta priekaištus kariams, kad nebuvo kovota tiek lenkų ultimatumo metu, tiek vėliau, bolševikams užeinant. Kariuomenė yra tik kardas tautos ir valstybės rankoje. Galvai neįsakius ir rankai nepajudinus, kardas negali kirsti. Garbė yra mūsų kariams, kad jie, nors ir dantimis grieždami, išlaikė drausmę. — nors kai kurie ir nusižudė, ar granata susisprogdino...

Tikrai, širdis mums, šaulėms moterims, verda iš pasipiktinimo, paskaičius įvairių laikraščių ir visuomenės veikėjų kariams daromus priekaištus dėl nesigynimo. Ne kariai paliko tautą, bet tauta ir valstybė paliko savo karius. Niekas tiek nenukentėjo nuo okupantų, kaip kariai ir jų šeimos. Ir matant ištisus karių dalinius, gatvėmis varomus stoties link, iš kur jie būdavo išvežami kaip vergai į svetimus kraštus, šaulės, kaip lietuvių tautos dukterys, jautė sieloje ne vien baisų gailestį, bet ir didelę gėdą. Gėda todėl, kad mes, lietuviai, savo karius apleidome, ir surištomis rankomis juos atidavėme priešams. Mūsų kariuomenė būtų gynusį kraštą iki paskurinio kraujo lašo, jei vyriausybė būtų atlikusi savo pareigą ir davusi įsakymą pakelti ginklą,ir jei susipratusios tautos opinija būtų vyriausybę verste privertusi tai padaryti.Jei pavyzdžiui, Suomijos vyriausybė būtų atsisakiusi gintis, tauta būtų ją išmetusi pro langą kaip niekam nereikalingą daiktą. Deja, Lietuvoje taip neįvyko. Ir tai yra ne mūsų aštraus kardokariuomenės kaltė, bet valstybės ir visos tautos, kad, nors kardas buvo pasiruošęs ir nekantriai laukė, tautos ranka neparodė ryžto jį pakelti.

Praslinkus 40 metų nuo atgimusios Lietuvos kariuomenės steigimosi dienos, išdygus nesuskaitomiems kukliems kapams, kur lietuviai kariai paguldė savo galvas visuose Lietuvos žemės kampeliuose kovodami su bolševikais, bermontininkais, lenkais, vėliau vaduojant Klaipėdą, antrą sykį vejant bolševikus iš mūsų Tėvynės, vadovaujant partizanų neįtikėtino didvyriškumo kovoms, mes, šaulės, su meile ir pagarba lenkiame galvas prieš lietuvį karį.

Karštai sveikiname visus visus Lietuvos karius. Mes tikime Jumis, Mylimi Broliai! Mes jaučiame, kaip Jūsų širdys virpa, laukdamos tos valandos, kada ateis Tėvynės laisvinimo rytas. Mes pasižadame būti su Jumis.

Mes klaupiamės dvasioje prieš žuvusiųjų karių kapus. Mes jau nebegalime jų papuošti, kaip tai darydavome savo laisvoje Tėvynėje, bet širdinga malda pagerbti mūsų tautos žiedą mums negali uždrausti jokia pasaulio galybė.

Mes žinome taip pat, kad tie brangūs, tolimi kapai, ar Lietuvos žolelėmis ar miškais apaugę, ar Rusijos, Vokietijos ir viso pasaulio kraštuose išmėtyti, yra mūsų tautos busimosios laisvės tvirčiausias laidas. Juk pats Įsikūnijęs Dievas pasakė, kad niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris guldo savo gyvybę už savo bičiulius.

Lietuvos karydidvyri! Savo vargais, kančiomis ir mirtimi Tu sukrovei milžinišką meilės kapitalą pas Augščiausiąjį, kuris Jam rodo, kad tauta, kuri turi taip ją mylinčių sūnų, yra verta laisvės!

 

 

Žemės ūkio Ministerijos Moterų šaulių Būrys Kaune 1937 m. Viduryje K. Kodatienė, būrio vadė.