AR TEISINGAI KAI KURIE VOKIEČIAI REIKALAUJA BUVUSIŲJŲ 1939 METAIS VOKIETIJOS SIENŲ?
P. BLIUMAS
Kai kurie kraštutinieji vokiečių politikai vis dažniau pradeda reikšti savo pretenzijas į buvusias Trečiojo Reicho ir Adolfo Hitlerio valdymo laikais užgrobtas svetimų kraštų žemes. Nors Vokietija tebėra padalinta, trečdalis jos teritorijos tebeneša nežmonišką bolševikų okupaciją, jos gyventojai persekiojami ir žudomi, bet tiems vokiečių politikams vėl prireikė Sudetų, Silezijos, Dancigo, Mažosios Lietuvos ir net lietuviškojo Klaipėdos krašto, prie Lietuvos valstybės galutinai prisijungusio 1923 metais sausio mėnesį.
Visa laimė, kad dabartinė kanclerio Adenauerio vyriausybė laikosi nuosaikios ir išmintingos, buvusiųjų 1937 metais Vokietijos sienų atžvilgiu, politikos. Kitaip tie karštuoliai vokiečiai tuojau vėl pradėtų joti į rytus, anot jų pačių žodžių: “Wir reiten nach Osten”, arba “Drang nach Osten”.
Prieš pradedant tokį žygį, jie turėtų gerai pastudijuoti savosios valstybės nešvankaus kūrimosi istoriją: tada jie sužinotų, kad vokiečiams nepriklauso ne tik sudėtai, Mažoji Lietuva, prūsai, ar lietuviškasis Klaipėdos kraštas, ir jie ypač galėtų įsitikinti, kad ir didžiosios Vokietijos sostinė — slaviškojo vardo Berlynas yra ne vokiečių, bet jų išžudytų slavų žemėje pastatytas. Negi tie vokiečiai iki šio laiko nebūtų sužinoję, kad senovėje vokiškosios žemės prasidėjo tik už kokio šimto kilometrų į vakarus nuo Berlyno, už Elbės upės?!
Pomeranija, Dancigo koridorius, Mecklenburgas, Halšteinas, Brandenburgas, Saksonija ir Silezija kadaise priklausė slavų giminėms, o Pomeranijos rytinė pusė nuo Persuntės (Baltijos jūros rytų įtakas'' yra buvus baltų (aisčių) gyventa. Taigi, tos vietos priklausė: dabartinių čekų, slovakų, lenkų, ukrainiečių ir net lietuvių su prūsais protėviams. Senovėje tose vietose gyveno pamarėnai, liutiečiai, bardiečiai, lužičėnai, serbai ir sileziečiai. Dabar ten stovį dideli vokiečių miestai: Štetinas, Stralsundas, Rostockas, Liubeckas, Leipcigas, Dresdenas, Breslavas, Frankfurtas yra ne vokiečių, bet buvusiose slavų žemėse pastatyti, o toks Dancigas — vakarų prūsų žemėje.
Senovėje vokiečių žemės buvo tik iki Elbės ir Saalės upių. Bet ir tose vietose buvo slaviškų sodybų ligi pat Weserio ir jo įtako — Fuldos, o vietomis Ugi pat Wuerzburgo miesto ir baigiant Elbės sritimis. (Ullstein, “Geschichte des Mittelalters”, 1909 m., 567 psl.).
Mokslininkai Boguslavski, Kateržynski ir Sembera mano, kad slavai bus gyvenę net iki Reino upės. Tikrosios vokiškosios žemės viduramžiais sudariusios tik apie 234,372 kv. km.
Vokiečiai gal retai kada tepagalvoja, kad Trečiojo Reicho jėga ir didybė buvo pagrįsta svetimomis
Vokiečių “Drang nach Osten”. Tamsieji plotai yra jų užimtos nevokiškos žemės.
žemėmis ir jose kadaise gyvenusių slavų, prūsų, lietuvių ir kitų tautų kapinynais.
Prieš tūkstanti metų vokiečių valstybes siena buvo ne 70 kilometrų nuo Kauno, ne prie Kybartų, Sudargo, Tauragės, ar Palangos, bet už tūkstančio kilometrų į vakarus nuo tų vietų — už Eibės upės. Taigi, per 900 metų egoistiškai veržli vokiečių tauta, pakeliui naikindama kitas tautas, pasistūmėjo apie 1000 kilometrų į rytus.
Ta pačia proga tenka pastebėti, kad vokiečių ordino kariai riteriai buvo įsikūrę net latvių bei estų žemėse ir nuslinkę ligi Talino, Narvos, kad “vokiety-bė” anais laikais nukeliavo į rytus, per Pabaltijo kraštus, apie 1500 kilometrų, o į žiemryčius atsidūrė nebetoli Petrapilio.
Kas anais laikais atsitiko su Paelbio ir kitų vietų slavais? Atsakymas trumpas ir aiškus: jų ten nebeliko, jie žuvo. Pirmieji slavai ten buvo išnaikinti. Jau nuo VIII amžiaus, nuo Karolio Didžiojo laikų, per Elbę ėmė veržtis vokiečių pirkliai, misijonieriai, kareiviai ir naujakuriai. Prasidėjo pagonių slavų kardo ir ugnies krikštas, dygo germaniškųjų markgrafų pilys, augo į padanges vyskupų katedros, plaukė kolonistai. Jau Henriko I laikais (919—936 metais) vokiečiai prasiveržė per Elbę į slaviškas žemes ir nužygiavo į rytus nebetoli nuo Odros upės. Otonas I (936— 973 m.) įkūrė Magdeburgo tvirtovę prie Eibes — vokiečių patogiam veržtui į rytus. Pričkus Barzdotasis (Fridrick Barbarosa) 1163 metais užgrobia lenkų Sileziją. 1311 metais vokiečiai jau užima Dancigą.
Kartas nuo karto siūbtelėdavo slavų sukilimų bangos, nušluodavo atėjūnus vokiečius, sunaikindavo jų pastatytąsias pilis, sugriaudavo kitokius jų įrengimus. Bet vokiečiai vėl skverbdavosi į slavų žemes, grobdavo jų turtus, pavergdavo arba išžudydavo žmones.
Slavai tada nebuvo gerai organizuoti, nepajėgė bendromis jėgomis kovoti ir apsiginti, todėl po kelių šimtmečių vokiečiai slavų gyventose žemėse galutinai įsitvirtino. Likusus slavus vokečiai pakrikštijo, bet daug jų savo laiku nepamiršo nusiųsti ir pas Dievą, arba drąstiškai suvokietinti.
Tokiais neramiais karų laikais nemaža slavų turėjo palikti savo gimtuosius namus, apleisti savąsias sodybas ir išsiblaškyti po svetimųjų jau okupuotąsias žemes.
Netekę gimtųjų namų, savosios žemės ir laisvės, slavai vis labiau tirpo užplūdusiose vokiečių masėse. Netrukus vokiečiai ir čia ėmė nusavinti jų turtus, varžyti nuosavybę ir asmens laisvę, versdami juos nuskurusiais darbininkais, kampininkais — pilkąja mase. Tokiose nežmoniškose gyvenimo sąlygose slavai krito doroje, retėjo nuo didelio mirtingumo ir prievarta vokietėjo. Nekitokio likimo susilaukė ir likusieji gyvi savoje tėvynėje, kurioje ne jie, bet atėjūnai vokiečiai pasidarė tikraisiais šeimininkais.
Vokiečiai markgrafai ir vyskupai buvo tada visų slaviškųjų žemių savininkai. Jie dalijo dvarus ir slavų sodybas vokiečiams ateiviams, riteriams ir vienuoliams, o tie savo keliu — vokiečiams valstiečiams. Į atimtąsias slavų žemes pasodinę vokiečius, slavus palikdavo jų tarnais. Netrukus visos slavų žemės atsidūrė vokiečių rankose. Slavai su didžiausiu širdies skausmu turėdavo atiduoti savo tėvų žemę, gimtuosius namus ir turtus atėjūnams vokiečiams. Ir taip apie XVII — XVIII šimtmetį tose vietose slavai baigė žūti. Vokiečių panašiai buvo pasielgta su prūsais ir kitais baltais.
Pasikeitus krašto šeimininkams, pasikeitė tų kraštų ir tautybės. Tik senieji raštai, vietovardžiai, likusiųjų žmonių pavardės, kai kurie papročiai ir padavimai aiškiai nusako apie anuomet tų kraštų buvusius tikruosius šeimininkus ir nelaimingųjų likimą. Bet Adolfo Htlerio laikais vokečiai stengėsi suvokietinti, arba sunaikinti tų kraštų vietovardžius, žmonių pavardes, jų papročius ir kitus išlikusius tikruosius liudininkus.
Bet istorija niekad neužmirš, kad tose vietose, kur anais gilios senovės laikais slavai ir baltai begindami savo tėvų žemę ir brolių laisvę paguldė galvas, ten dabar ant jų kapinynų stovi puikus paminklas — svetimos tautos ir valstybės sostinė Berlynas, o prūsų žemėje — Karaliaučius.
Iš augščiau minėtų dabartinių vokiečių reikalavimų 1939 metų vokiečių valstybės sienų nesunku suprasti, kad ir ateityje vokiečių, slavų, pabaltiečių ir kitų tautų bei valstybių teritorinių sąskaitų nepavyks taip lengvai išlyginti. Vokietija per Antrąjį pasaulinį karą vėl neteko daug savo valdytų žemių, kurias ji norėtų susigrąžinti. Bet gal daug teisingiau būtų, jei vokiečiai rimtai peržiūrėtų savo protėvių smurtu išplėštų svetimų žemių apyskaitą ir ateityje tokių klaidų nebedarytų. Vokiečiai dabar ne svetimų žemių privalėtų reikalauti, bet drauge su dabartiniais pavergtais slavais, vengrais ir pabaltiečiais glaudžiai suglaustomis gretomis kovoti už savo ir visų pavergtų tautų laisvę ir gyvybę prieš bendrąjį viso pasaulio priešą — kruvinąjį rusišką bolševizmą, nešantį visam pasauliui tokią pat pražūtį, kokia dabar ištiko jų okupuotąsias šalis ir kokia anais tolimos praeities laikais pražudė nelaimingąsias slavų, baltų ir kitas tautas.
