Tremties Trimitas - 1957m. 8
šaulių gretos jų šventėje Nepriklausomoje Lietuvoje
V. Augustino nuotr.
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
LEISKIT Į TĖVYNĘ!
(ŠVIESIAM ŠAULIO PROF. DR. BERNARDO KODAČIO ATMINIMUI)
Pereitame numeryje trumpai paminėjome šaulio prof. dr. Bernardo Kodačio mirtį. Tačiau TREMTIES TRIMITAS negali atsisveikinti su vienu pirmųjų šaulių Sąjungos organizatorių bei jos įkūrimo dalyvių trumpa korespondencine žinute. Todėl čia norime giliau pažvelgti į šviesią Velionies asmenybę ir gyvenimą, o ypač į tuos jo gyvenimo faktus, kurie šauliams ir plačiajai visuomenei yra beveik nežinomi.
Paminėjus Bernardo Kodačio vardą, dauguma pagalvos apie jį kaip apie žymų astronomą, mokslo žmogų, Kauno ir Vilniaus observatorijų direktorių, Lietuvos delegatą tarptautinėse geodezinėse konferencijose Helsinkyje, Stockholme, Rygoje, Berlyne, Danzige ir net Maskvoje, arba prisimins jo nuopelnus šaulių Sąjungai, ypač jos kūrimosi dienomis ir vėliau Klaipėdos sukilimo metu. Tačiau visai nedidelis žmonių skaičius teprisimins jį, kaip knygnešį, ir tiktai labai mažam artimųjų būreliui iškils prieš akis jo ilgas ir dramatiškas kelias į Tėvynę, turėjęs jo charakterio formavimui bei visam gyvenimui lemiamos reikšmės.
Lietuvoje buvo mėgiama daina “Leiskit į Tėvynę”. Tremtyje jinai tapo kasdieninė širdies malda:
Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus,
Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus...
Čia jausmai man žūva, kalinė širdis,
Leiskit į Lietuvą, akys ten nušvis!
“Joks žmogus nėra atskiras vienišas padaras. Daug siūlių ir saitų sieja jį su visa tauta. Kiekvieno žmogaus gyvenimo aprašymas yra mažas savo tautos kultūrinės padėties veidrodis. Ir mano gyvenimas yra mano tautos, berods, mažytėlis, bet visgi veidrodis, kuriame atsispindi jos būvis ir buitis’’.
(Bernardo Kodačio žodžiai)
Šie žodžiai geriausiai apibūdina ir esminius Bernardo Kodačio gyvenimo bruožus, nes jau nuo pat mažens, gyvendamas toli nuo Lietuvos, kai Jos nepriklausomybė buvo tiktai nedrąsi svajonė, jisai nešiojo širdyje Lietuvos vardą ir didelį Jos ilgesį.
Bernardas Otto Liudvikas Kodatis gimė 1879 m. liepos 18 d. Potsdame, prie Berlyno. Jo senelis Liudvikas atkeliavo į Vokietiją iš Didžiosios Lietuvos ir dirbo pas grafą von Tarach Potsdame, didžiavosi savo lietuviška kilme, rūpestingai saugojo savo nesužalotą žemaitišką pavardę, neužmiršo gimtosios kalbos ir savo vaikams įskiepijo meilę Lietuvai. Mirdamas paliko našlę su viena dukra ir keturiais sūnumis, kurių vyriausiajam Augustui, Bernardo Kodačio tėvui, tuomet buvo 12 metų.
Augustas Kodatis baigė Karališkąją Meno Akademiją Berlyne, dėstė universitete ir buvo Berlyno Karališkosios Operos dekoracijų studijos vedėjas. Jaunas būdamas daug keliavo ir buvo išvykęs jieškoti Lietuvos, tik, deja, nesėkmingai: vietoje Lietuvos pateko į Lenkiją, kur iš lenkų gavo apie savo Tėvynę klaidingas informacijas. Kadangi tai įvyko dar eilę metų prieš AUŠROS išėjimą, kai platesnis tautinis lietuvių atgimimo sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs, Augustui Kodačiui nepavyko sueiti į kontaktą su tuomet labai negausiais lietuvių veikėjais. Tačiau Kodačių namuose buvo nuolat kalbama apie Tėvynę Lietuvą, kas mažajam Bernardui paliko neišdildomą įspūdį.
Augustas Kodatis mirė 1890 metais, pavesdamas savo šeimą (žmoną Mariją su trimis vaikais — Bernardu ir jo dviem sesutėm) globoti broliui Otonui. Otonas Kodatis, Bernardo dėdė ir globėjas, kurį jis mylėjo kaip tėvą, buvo didelės erudicijos, tvirto būdo ir labai kilnaus charakterio žmogus. Davęs žodį mirštančiam broliui Augustui globoti jo šeimą, išsižadėjo
šaulys prof. B. Kodatis (kairėje) su savo buvusiu studentu dr. R. Zalubu Vilniuje, prie astronomijos observatorijos
savo asmeniškos laimės, persiskirdamas su sužieduotine, kad galėtų visą likusį gyvenimą paaukoti globėjo pareigoms. Be vokiečių kalbos, mokėjo prancūziškai, angliškai, itališkai, graikiškai, lotyniškai ir hebraiškai, dirbdamas vyriausiuoju korektorium vienoje didelėje Berlyno leidykloje. Skyrė daug dėmesio lietuvių kalbos filologinėms studijoms, buvo įsitikinęs lietuvis. Tvirtai tikėjo ir visada griežtai tvirtindavo, kad Lietuva dar kartą atsikels ir bus laisva, ir jog tam momentui jau dabar reikia ruoštis. Todėl auklėjo jaunąjį Bernardą susipratusiu lietuviu, išnaudodamas kiekvieną progą jautrioje vaiko širdyje kurstyti net iki trečios išeivijos generacijos rūpestingai išsaugotą Tėvynės meilės ugnį.
Ypač vienas įvykis iš vaikystės dienų giliai įstrigo Bernardo atmintin. Buvo jis tuomet jaunas mokinukas vienoje Berlyno gimnazijoje. Jo sąsiuvinių taip vadinamose “etiketėse” visur buvo lietuviškai užrašyta pavardė — KODATIS. Sykį literatūros mokytojas, grąžindamas atgal rašomuosius, sąsiuvinio etiketėje nuo pavardės raudonu rašalu nubraukė lietuvišką galūnę “is” ir parašė Bernardui kuolą (vokiškai — penketuką) už nemokėjimą taisyklingai rašyti savo pavardes. Tą patį vakarą, tikrindamas Bernardo mokyklos darbus, dėdė Otonas pastebėjo mokytojo sudarkytą pavardę ir berniukui liepė kreiptis į literatūros mokytoją sekančiais žodžiais: “Mano dėdė ir globėjas prašo Tamstai, Pone Mokytojau, pasakyti, jog tai nėra mano sąsiuvinis; prašau man duoti mano sąsiuvinį”. Bernardui išpildžius šį dėdės paliepimą, perpykęs mokytojas kelis kartus rėžė jam į žandą, sakydamas: “Aš geriau už tavo dėdę žinau apie tavo vardą ir pavardę, aš žinau, ką darau. Marš į savo vietą, o rytoj į gimnaziją ateik drauge su savo dėde!”
Sekančią dieną nuvykęs į gimnaziją, dėdė pareiškė trauksiąs literatūros mokytoją į teismą už pavardės žalojimą, jei reikalas nebūsiąs tuojau sutvarkytas. Išsigandęs mokytojas dėdės atsiprašė gimnazijos direktoriaus akyvaizdoje, ir nuo to laiko niekas gimnazijoje nebebandė vokietinti Bernardo Kodačio pavardės.
“Ar šiaip ar taip, toks įvykis labai įstringa vaiko sielon”, — rašo prof. B. Kodatis savo atsiminimuose, — “vis labiau ir labiau ėmiau jaustis svetimas Vokietijoje. Įtampiai prašiau dėdę, kad man papasakotų apie Lietuvą... Turėdamas 12—13 metų, jau jausdavausi lietuviu, nors lietuviškai kalbėti tada dar nemokėjau”.
Berlyne baigęs gimnaziją, Bernardas ten pat baigė mokytojų seminariją, dėstė gimnazijoje matematiką ir tuo pat laiku studijavo Berlyno universitete matematiką, filosofiją ir astronomiją.
Kai Bernardui suėjo 18 metų, dėdė nusprendė, jog jaunuoliui atėjo laikas žengti dar didesnį žingsnį savo tautos link. Parūpinęs jam lietuvišką gramatiką, liepė mokytis savo protėvių kalbos. Bernardas šią gramatiką ėmė studijuoti su tokiu entuziazmu, jog ją visą išmoko atmintinai. Vėliau pakliuvo į jo rankas ir LIETUVIŠKA CEITUNGA, kurioje perskaitė atsišaukimą į Berlyno “lietuvninkus”, kad stotų į Berlyno lietuvių draugiją. Nuvykęs į draugijos susirinkimą, Bernardas ėmė kalbėti lietuviškai pagal savo išmoktąją gramatiką, tačiau niekas jo nesuprato. Bet sutiktieji Berlyne lietuviai draugai jam padėjo, ir su jų pagalba B. Kodatis už poros mėnesių kalbėjo lietuviškai jau visai laisvai. Jo pirmasis mokytojas buvo prūsų lietuvis Martynas Pozingis, su kuriuo juodu drauge rūpestingai išstudijavo Simano Daukanto Lietuvos istoriją.
Dar spaudos draudimo laikais, B. Kodaitis išvyko aplankyti Mažosios Lietuvos, o iš ten ir savo tėviškės — Didžiosios Lietuvos, lydimas dėdės žodžių: “Turime atrasti savo Tėvynę ir kovoti už ją — laikas pribrendęs!” Per sieną pervažiavo veždamasis su savim slaptos, draudžiamos lietuviškos spaudos ir žymiosios Mažosios Lietuvos veikėjos Mortos Zauniutės rekomendacinius laiškus lietuvių veikėjams Vilniuje. Pirmi Vilniuje sutikti lietuviai buvo Antanas Smetona ir Felicija Bortkevičienė. Jų padedamas, B. Kodatis suėjo į kontaktą su Jonu Basanavičium, J. Vileišiu, Povilu Visiškiu ir kitais lietuvybės darbuotojais. Naujai atvykusį Povilas Višinskis paėmė savo ypatingon globom B. Kodatis prie Povilo Višinskio nepaprastai prisirišo, mylėjo ir gerbė (vėliau Višinskis mirė Berlyne ant Bernardo rankų).
Pirmoji kelionė Tėvynėn Bernardui Kodačiui buvo jo lietuviškumo sunkiausias bandymas. Iš puošnaus Potsdamo ir milijoninio Berlyno patekęs į tų laikų skurdžią ir vargingą, svetimųjų valdomą Lietuvą, ne vienas būtų grįžęs atgal su pasigailėjimu ir amžinai žuvęs savo kraštui. Tačiau Bernardas bandymą išlaikė. Jo lietuviškumas nuo to nesusilpnėjo, bet dar daugiau sustiprėjo ir subrendo. Po to jis kasmet lankėsi Lietuvoje, vis aktyviau įsitraukdamas į lietuvišką veiklą. Lietuvoje jisai susipažino su senos žemaičių bajorų Gruzdžių giminės dukra, Vyskupo Valančiaus giminaite Viktorija Gruzdyte, kuri 1910 metais tapo jo žmona. 1911 metais jiems gimė sūnus Keistutis, kuris buvo auginamas grynai lietuviškoje dvasioje.
Tolimesnė Bernardo Kodačio veikla, darbas ir nuopelnai Lietuvai jau buvo plačiai paminėti spaudoje. Čia atkreipėme skaitytojų dėmesį tiktai į jo jaunystės ir brendimo metus, nes tas mažai žinomas jo gyvenimo laikotarpis yra neužmirštamas pavyzdys, koks nuostabus dalykas yra Tėvynės meilė, net ir po kelių kartų svetimoje šalyje išsaugojanti žmogų savo tautai.
Ilgus metus mylėdamas Lietuvą iš tolo, atkakliai į Ją verždamasis pro visas kliūtis, pagaliau apsigyvenęs savo protėvių šalyje, Bernardas Kodatis mylėjo Ją taip, kaip tegali mylėti tie, kurie jieško ir randa. Todėl tragiškas faktas, kad jam reikėjo palikti Lietuvą ir vėl patekti Vokietijon, per anksti pakirto jo jėgas ir palaužė dvasinę pusiausvyrą. Tiek Vokietijoje, tiek vėliau Amerikoje jo vienintelė mintis buvo Lietuva. Be pertraukos apie Ją svajojo, Jos ilgėjosi, begalo graužėsi ir sau prikaišiojo Ją apleidęs. Savo prisiminimuose karčiai klausia: “Ar mes esame savo garbingų protėvių ainiai? Taip neatrodo, nes mūsų protėviai būtų kitaip pasielgę. Jie būtų laimėję, arba laisvais žuvę!.. Senovės romėnai sakydavo: dolce et decorum est pro patria mori. Bet mes sakome: saldu ir garbinga už Tėvynę mirti, bet dar saldžiau už Tėvynę gyventi ir ėsti svetimą duoną, gal ponas Dievas atsiųs savo dangišką armiją! O broliai ir seserys lietuviai! Gėdingai pasielgėme ir tiek! Susimildami, tiktai apmeluokime patys save!..”
Nujausdamas, kad gal nebegrįš į Tėvynę, savo sielos ilgesį išreiškė sūnui Keistučiui skirtais žodžiais: “Aš linkiu tau, mylimas sūnau, kad greitai sugrįžtumei Tėvynėn ir joje laimingai, sveikai, ilgai gyventumei. Jeigu aš tuo tarpu mirčiau, tai vežk mano pelenus Tėvynėn ir išbarstyk juos mūsų Laumėnų laukuose. Tenai aš pražydėsiu gražiomis gėlėmis, kurias nuskinsi, suriši į puokštę ir pastatysi ant savo stalo. Tuomet žiūrėsiu į tave gėlių akimis”.
Gyvenimo vakarui artėjant, jam vaidinosi Nepriklausoma Lietuva, ir jis išsirengė Amžinybėn su viltimi širdyje: “Tikiu į Lietuvos ateitį ir sakau: Lietuva vėl bus laisva! Dar Lietuva nepražuvo! Šiuo mane raminančiu įsitikinimu noriu baigti ir naktį sapnuoti nepriklausomą Lietuvą, o save — Jos astronomu. Dar Lietuva nepražuvo — Amen!”
A. A. ADM. PLK. LTN. MIKALOJUS GRIGALIŪNAS
Liepos 9 d. sukako du metai, kai Čikagoje nuo širdies smūgio mirėL.V.S. Ramoves Čikagos skyriaus bei Savanorių Sąjungos narys plk. Itn. Mikalojus Grigaliūnas.
Velionis buvo gimęs 1884 m. gruodžio 30 d. Kėdainių apskr., Josvainių val., Čiukiškių km., stambių lietuvių ūkininkų šeimoje. Vaikystės dienas praleido gimtojo kaimo nepaprastai žavingoje aplinkoje, kurią puošė upės Šušvos pakrantės, kur pats kaimas buvo įsikūręs.
Velionis baigęs Josvainių pradžios mokyklą, įstojo į Mintaujos, Latvijoje, gimnaziją, kurią 1905 m. baigęs buvo pašauktas atlikti karinę prievolę Rusiios armijoje. Tarnavo 186 pėst. Rovno pulke aspirantu. Grįžęs iš kariuomenės ir kiek atsikvėpęs, 1908 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1911 m. nusprendęs nebūti kunigu, išstojo iš seminarijos ir ėmėsi mokytojo darbo Deltuvoje. Ten jį užklupo Didysis karas. Vokiečiams spaudžiant rusus, 1915 m. teko jam apleisti Lietuvą ir dangintis į Rusiją. Apsigyvenęs buvo Voronežo mieste ir iki 1918 m. dirbo pabėgėlių lietuvių šelpimo komitete. 1918 m. pabaigoje velionis grįžta į savą gimtąjį kraštą Kėdainius, kur drauge su kitais patriotais ėmėsi organizuoti apskrities ir valsčių komitetus. Pradžioje sausio, 1919 m., išgirdęs ministerio p-ko Šleževičiaus atsišaukimą, kuriuo buvo šaukiami jauni ir pajėgūs vyrai eiti savanoriais ir stoti į naujai atkurtos Lietuvos kariuomenės dalinius, stoja ginti savo krašto.
Velionis vyksta į Kauną ir įstoja savanoriu į naujai organizuojamą karo intendantūrą. Kiek vėliau, kaip reikalingas pareigūnas, pervedamas į II brigados štabą, vėliau persiformavusį į II divizijos štabą. Dirbdamas divizijos štabe, velionis dalyvavo drauge su kitais savo kolegomis visuose žygiuose prieš bermontininkus Eglainės rajone, prieš lenkus Širvintų ir Simno rajonuose ir prieš bolševikus Utenos rajone. Pradžioje tarnavo karo valdininku. Gi įvedus karininkų laipsnių sistemą, tapo pakeltas i administracijos karininkus. Divizijos štabe jis dirbo kaip raštvedys, kiek vėliau ūkio viršininkas ir buvo divizijos intendantu iki 1938 m. kai išėjo pensijon. 1939 — 1944 m. jis dirbo Amerikos Lietuvių B-vėje Kaune. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, drauge su kitais tautiečiais ir su šeima pasitraukė į Vakarus. Visų pirma buvo apsistojęs Austrijos sostinėje Vienoje, iš kurios 1945 m. persikėlė į Bavariją ir apsigyveno Muenchene. Už metų persikėlė į Augsburgą ir ten išgyveno iki 1950 m., dirbdamas JAV kariuomenės aprūpinimo įstaigoje. Į Ameriką atvyko 1950 m. ir apsigyveno Čikagoje. Darbą buvo gavęs La Salle National Banke, kuriame išdirbo iki mirties. Buvo apdovanotas: 1) Nepriklausomybėsmedaliu, 2) Savanorio - Kūrėjo medaliu, 3) Gedimino ordinu, 4) Ugniagesių S-gos garbės ženklu.
Velionis paliko žmoną Jadvygą, buv. Rimkevičiūtę, sūnų Aloyzą Illinois universiteto studentą, dukterį Liuciją Lazauskienę su šeima, gyvenančią Čikagoje ir dukterį Teresę Zaleskienę su šeima, gyvenančią Kanadoje.
Pov. Dirkis
A. a. Adm. plk. Itn. Mikalojus Grigaliūnas
PRISIMINUS A. A. LTN.PULGĮ LUMBĮ
Sužinojau, kad tremtyje kankinio mirtimi Sibire persiskyrė su šiuo pasauliu artilerijos leitenantas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas -savanoris, Vyčio Kryžiaus kavalierius, Pulgis Lumbis.
Velionį pažinau nuo 1908 m., kai jis buvo dar mokiniu “Saulės” mokytojų kursuose Kaune, kur vadovavo žymus pedagogas Juozas Vokietaitis ir kai jis priklausė mūsų lietuvių mokinių slaptai kuopelei. Tai buvo stambaus sudėjimo jaunuolis 18—19 m. amžiaus su didele energija ir pasiryžimu Lietuvos ateičiai. 1910 m. jis baigė tuos kursus ir įsigijo mokytojo cenzą. Mokytojo profesija Lumbio kažkaip neviliojo ir jis buvo nusistatęs pasekti kokį nors universitetą, kuriame galėtų įsigyti širdžiai artimesnę profesiją. Tačiau tam buvo reikalingos lėšos, kurių tėvų ūkis ir brolis kun. Mamertas, tuo laiku buvęs Šančių klebonas, savo laiku jį rėmęs, neįstengė sutelkti.
Tuomet Lumbis važiuoja į savo numylėtus Daugailius ir gauna darbą kooperatyve. Padirbėjęs metus laiko ir, “užsikalęs” šiek tiek lėšų ir gavęs paramą iš brolio kunigo, 1911 m. Lumbis vyksta Petrapilin ir tampa Politechnikumo studentu.
Didysis karas Lumbį užklumpa Petrapilyje. Ten studijas jis tęsė iki 1915 m. pradžios. Pradėjus rusų armijai trauktis iš Pabaltijo, Lumbis nutraukia studijas ir vėl grįžta į Daugailius. Čia jis kažkaip išvengia ir mobilizacijos ir tremties. Atseit, pasilieka Lietuvoje ir, vokiečiams okupavus Lietuvą, Lumbis pasidaro Griūčių mokyklos vedėju. Ten mokytojaudamas jis nerimsta.
1917 m. meta mokytojo darbą, vyksta Kaunan ir įstoja į Kauno Kunigų Seminariją. Jį, turintį augštesnio mokslo cenzą, priima į 3 kursą. Mokslas jam sekasi. Seminarijoje jis išbūna iki 1919 m. pradžios. Ji ten užklupo ir karo pabaiga ir 1918 vasario 16 diena, atnešusi Lietuvai nepriklausomybę.
Kaip tik tuo metu prasidėjo nepaprastas judėjimas Lietuvoje: užvirė nepriklausomvbės darbas. Čia atkuriama buv. Lietuvos kariuomenė, šaukiami savanoriai ginti krašto. steigiamos ivairios valdymo įstaigos ir t.t. Nors kunigų seminarijos rūmų sienos ir storos, tačiau gandai savaime pasiekia ir klierikus. Jų tautiškumas ir tėvynės meilė keleriopai pakyla ir tos mintys nedavė ramybės ir Lumbiui.
1919 m. pirmomis dienomis naujai formuoiamus kariuomenės dalinius perkėlus į Kauną ir man patekus į Kauno Komendantūrą, sugalvojau tuojau aplankyti savo mokslo draugus, esančius Kauno kunigų seminarijoje. Jų skaičiuje buvo ir Pulgis Lumbis. Vieną gražią popiete pasipuošiau pirmąja Lietuvos kariuomenės karininko uniforma ir nužygiavau tiesiose į seminarijos rūmus, kuriuose likimas buvo privertęs ir mane keletą mėnesių pabuvoti. Mane sutiko rūmų sargas ir. be jokių ceremonijų atvedė Į svečių salę, kurioje už kelių minučm atsirado Pulgis, Vincas, Jonas, Antanas ir kt. Kiek buvo džiaugsmo, kalbų, dalinimosi įspūdžiais ir t.t. Visi išvardyti buvo tiesiog kariškai nusiteikę ir buvo tokio entuziazmo pagauti, kad tik ir galvojo mesti pasirinkta luomą ir kuo greičiausiai stoti į Lietuvos naujai atkuriamos kariuomenės dalinius savanoriais. Bet, deja, ne visi užsidegė didele tėvynės meile klierikai galėjo laisvai seminariją apleisti. Ypač tie, kurie jau turėjo pirmuosius kunigo šventimus, negalėjo taip lengvai atsisakyti.
Pulgis Lumbis kaip tik nebuvo surištas šventimų ir todėl jam kliūčių apleisti seminariją nebuvo. Ant rytojaus po mano atsilankvmo išgirdau, kad Kauno kunigu seminarijos auklėtinis Pulgis Lumbis atvyko į Kauno Karo Komendantūra ir užsirašė savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Kadangi Pulgis Lumbis buvo ir “iš stuomens ir iš liemens” stambus vyras, augšto ūgio, tai ir buvo paskirtas į naujai formuojama artilerijos dalinį - bateriją, kuri tuo laiku teturėjo vieną pabūklą, kurį kaip tik teko aptarnauti jam. Būdinga, kad tuo istoriniu pabūklu Lumbis iššovė pirmą šūvį. kuris pataikė tiesiog į Deltuvos kleboniją, kurioje tuo metu buvo susitelkęs rusų bolševikų štabas. Nors paleistas sviedinys ir nesprogo, bet rusų vadus gerokai išgąsdino ir privertė iš ten bėgti.
Šiek tiek aplamdžius bolševikus ir pasukus pabūklą prieš bermontininkus, artilerijos dalinio vadovybė iš vyr. štabo gavo įsakymą, kad yra steigiama nauja karo mokykla ir kad dalinyje esantieji kariai, turį atitinkamą mokslo cenzą turi būti komandiruoti į Kauną, kur jie bus patikrinti ir paskirti į naujai įsteigtą karo mokyklą auklėtiniais, vėliau pavadintais kariūnais.
Lumbis, atvykęs į Kauną ir prisistatęs mokyklos v-kui Galvydžiui-Bykauskui, be jokių kliūčių tapo priimtas ir užskaitytas mokiniu.
Karo mokvklos laida buvo trumpo kurso, dėl mums žinomų ir tuo metu suprantamų aplinkybių. Lumbiui kaip cenzuotam vyrui ir dar turinčiam karinės praktikos, pavyko karo mokyklos kursą baigti pirmuoju. Kariūnas Pulgis Lumbis pakeliamas į pirmąjį artilerijos karininko laipsni, tuo metu karuža, kuri vėliau pakeitė į jaunesnio leitenanto.
Karužas Lumbis, baigęs karo mokyklą pirmuoju, pasirenka savo tarnvbai tą patį artilerijos dalinį, kuriame jis tarnavo eiliniu. Artilerijos dalinio vado parėdymu jaunas karužas tuojau skiriamas baterijos vyr. karininku, kuriam beveik savistoviai teko vadovauti baterijai ir kautis su lenkais, nes grįžęs rado savo dalinį perkeltą į frontą prieš lenkus. Kovose su lenkais, taip vadinamos Seinų katastrofos metu daug lietuviškų daliniu patenka pas lenkus karo belaisviais. Tų nelaimingųjų skaičiuje atsidūrė ir Lumbis. Drauge su kitais, Lumbis lenku nuvežamas net i Galiciia, Vadovicu miestą. Lietuvos kariuomenės kareiviai ir karininkai, patekę į lenkų karo belaisvę, patyrė sunkias kančias ir neišpasakytą vargą, ypač kai bėgo iš belaisvės. Toje kelionėie jie padarė šimtus kilometru. Ne vienas iš jų žuvo, ne vienas iš jų liko amžinas invalidas. Tuos pačius vargus ir kančias iškentėio ir Lumbis. Jo pasakojimu, lenkai pasižymėio nežmonišku žiaurumu mūsų belaisviams. Ne tik kad badu nežmoniškai marino, bet nuolat dar mušė buožėmis ir nagaikomis. Ne viena iš jų nukankino, kai kuriuos labai žiauriai sušaudė. Tačiau Itn. Lumbis kantriai pergyvenęs tuos visus sunkumus, pasprukęs iš belaisvės, grįžo į Lietuvą sveikas.
Kiek pailsėjęs, vėl grįžta į smarkiai nukentėjusi dalini ir vėl įsitraukia į organizavimo darbą bei kovas. Bet šį kartą neilgai, nes prasidėjo Steigiamojo Seimo rinkimo laikotarpis ir į kandidatų sąrašą iš Darbo Federaciios įtraukiamas ir Lumbis, kuris, kaip tikras liaudies sūnus ir jos suprastas, išrenkamas į St. Seimą atstovu. Gavės atstovo mandatą. Lumbis atleidžiamas atsargom Tapęs St. Seimo atstovu, Lumbis tikrai tam darbui ir pasišvenčia.
Visuose seimuose jis būdavo vis perrinktas. Atstovavo jis nepaprastai nuoširdžiai bežemių ir neturtingųjų reikalus. Retas kas kitas taip liaudžiai buvo artimas ir mielas, kaip Lumbis. Būdavo būriais pas jį bežemiai, arba vargšai nuskriaustieji važiuodavo Kaunan, arba jam pasirodžius tėviškėje, pulkais rinkdavosi kaimų žmonės, kuriuos jis savo patarimais nuramindavo, paguosdavo.
A. a. ltn. Pulgis Lumbis buvo kilęs iš lietuvių ūkininkų šeimos Zadavainių km., Daugailių val., Utenos aps. Už nuopelnus tautai ir tėvynei, bei kovas karo lauke, tuometinės vyriausybės buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklai ir garbės ordinais: Vyčio Kryžiaus ordinu, Nepriklausomybės bei Savanorio-Kūrėjo medaliais ir kt.
Kaip savanoris-kūrėjas jis buvo gavęs Liukonių dvaro centrą su žeme ir trobesiais. Ištikus Lietuvą okupacijai, Lumbis su šeima buvo apsigyvenęs Liukoniuose, kur dirbo vietos mokytojo bei vedėjo darbą iki 1941 m. baisiojo birželio 14 d. Tą dieną nakties metu, netikėtai ir nelauktai, buvo užkluptas enkavedistų ir su šeimos dalimi išvežtas į Sibirą, kur tragiškai baigė savo gyvenimą.
To didelio lietuvio, narsaus karžygio ir kovotojo palaikai yra nežinomoje vietoje, priglausti sušalusios Sibiro žemės.
Pov. Dirkis
Plk. ltn. Bronius Pečiulis,Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, buvęs Kėdainių karo komendantas, mirė š.m. rugpjūčio 29 d. Toronte, Kanadoje. Palaidotas Toronte.
Plk. ltn. Juozas Bačkus, buvęs 1 gusarų pulko vadas, mirė Sibire. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo iš Lietuvos išvežtas į Sibirą.
Eil. Martynas Kizelevičius,Antrojo Pasaulinio karo dalyvis, mirė š.m. liepos 21 d. Vokietijoje. Velionis kilęs iš Alytaus aps. Jo dukrelę 1941 m. birželio mėn. bolševikai išvežė į Sibirą. Velionis kovojo prieš bolševikus, buvo sužeistas ir visą laiką buvo karo invalidas. Ilgai sirgo ir daugiau laiko praleisdavo ligoninėse, negu stovyklose. Jo brolis prieš keletą metų mirė Anglijoje.
Vyr. pusk. Ignas Brazdžiūnas, tarnavęs 5 pėst. D.L.K. Kęstučio pulko štabe (Nepriklausomybės karų metu), mirė Tomsko apygardoje, Sibire.
Eil. Jonas Dimskis,tarnavęs Šiaulių batalione ir kt., staiga širdies liga mirė Lietuvoje.
Jonas Mačiukas,buvęs kareivis, rugsėjo 2 d. palaidotas iš Cambridge Nekalto Prasidėjimo bažnyčios.
Martynas Kizelavičius,gimęs 1903 m. rugp. 15 d. Alytuje, II Pasaulinio karo invalidas, mirė š.m. liepos 21 d. Neustadt-Holst. ligoninėje po sunkios ir ilgos ligos.
Kadangi a.a. M. Kizelavičius V. Vokietijoje neturėjo jokių giminių (prieš tris metus laiko Anglijoje mirė jo brolis), tai palaidojimu labai gražiai pasirūpino Neustadt-Holst. stovykloje gyvenantieji lietuviai, nežiūrėdami nei tikybos, nei pilietybės skirtumų.
Rugpjūčio 17-tą So. Carolina valstybėje troko nelaimėje žuvo vyr. seržantas Karolis J. Gardzala, 24 metų, gyv. 258 Buttanwood St., Larksville, Pa., ir Roy J. Walker, civilinis bazės pareigūnas.
Kazimieras Belickas, 39 m. amžiaus, II Pas. karo veteranas, tarnavęs Pacifike, Kinijoje ir Burmoje, liepos 24 d., po ilgos ligos mirė Veteranų ligoninėj Dearborne. Velionis gyveno 8174 W. Lafayette, Detroite; buvo ilgametis Dievo Apvaizdos parapijos choro narys, priklausė Šv. Vardo Draugijai ir Detroito Katalikams Veteranams. Mūsų veteranai gausiai dalyvavo laidotuvėse ir sudarė garbės vainiką.
Antanas Zubavičius,Lietuvos kariuomenės savanoris - kūrėjas mirė Northampton Gen. Hospital ligoninėje. Velionis buvo gimęs 1899 m. Panevėžio apskrityje.
Nottinghame mirė Valdas Miškinis. Velionis buvo Lietuvos kariuomenės aviacijos puskarininkis — piloto instruktoriaus pareigose.
Pas Don Varnas Posto veteranus
— Spalių 21 d. posto namuose, esančiuose 6816 So. Western Ave., įvyko iškilmės, kulių metu senoji posto valdyba perdavė pareigas naujiesiems valdybos nariams. Buvęs posto komanduotojas J. Shulmistras buvo pakeistas J. Stanaičiu; kiti valdybos nariai: N. Girdvainis, J. Karklys, Vyt. Paškauskas, Ed. Šulaitis, B. Mikėnas, P. Butkus, S. Samoška, M. Mosteika,J. Jatis, K. Savickis ir kt.
— Don Varnas posto moterų pagelbinis vienetas turėjo savo pietus Jacy’s restorane rugsėjo 11 d. Pietų rengimo komisijos pirmininke buvo Ann Shulmistras, padėjėja — Annette Mosteika.
— šiais metais postas yra numatęs prirašyti ICO naujų narių, todėl kiekvieno senojo nario pareiga yra prisidėti prie šio didelio užsimojimo. Del smulkesnių informacijų šiuo reikalu galima kreiptis į posto valdybos narius, jų tarpe ir į šių eilučių autorių, adresu: 1330 So. 51st Ave., Cicero 50, Ill., tel. Olympic 2-4992.
— Posto metiniai šokiai Įvyksta spalio mėn. 19 d. Lietuvos Vyčių sajėje, esančioje prie 47-tos ir So. Campbell Avė.
— Don Varnas posto gegužine Buč’o darže praėjo puikioje nuotaikoje. Jos metu dirbo šie posto nariai: Vyt. Bandžiulis, Tony Yuknis, Ed. Pocius, P. Butkus, F. Jurgaitis, Jack Jatis, P. Mosteika, M. Mosteika, Charles Stevens, E. Samoška ir kt. Muzikantais buvo George Jonikas, Ted Rurik, Anthony Jonikas, Gordon Gudas.
Edv. Šulaitis
Ramovėnai Čikagoje
Rūgščio 29 d. Čikagoje įvyko skaitlingus Lietuvių Veteranų karių susirinkimas, kuriame įdomią paskaitą laikė rašyt. Petras Babickas. Jis nušvietė lietuvių gyvenimą ir darbus Brazilijoj bei kitur ir palygino Pietų Amerikos valstybes su Lietuvos gamtovaizdžiais bei architektūra. Rašyt. P. Babickas pareiškė, kad visiems reikia tik kurti ir dirbti dėl Lietuvos, nežiūrint nei luomų nei skirtumų įsitikinimuose. Mažiau plepalų — daugiau darbo!
Po paskaitos vyko susirinkimo programa, kur buvo sprendžiamas savišalpos klausimas, dalyvavimas Lietuvių Tarybos konferencijoj ir kt.
Visi savanoriai buvo kviečiami lankytis susirinkimuose ir dalyvauti Lapkričio 23, Kariuomenės šventės, minėjime lapkričio 29 d. Čikagoje.
Balys Svalia
DU SUVAŽIAVIMAI IŠ KARTO
šm. rugpjūčio 31 d. ir rugsėjo 1 ir 2 d.d. Čikagos Morrison viešbutyje įvyko reikšmingi ir dėmesio verti du suvažiavimai: Amerikos lietuvių gydytojų konferencija ir A.L.B. Tarybos 3 sesija.
Gydytojų Konferencija
Į gydytojų konferenciją buvo suvažiavę iš JAV, Kanados ir Venecuelos lietuviai gydytojai, viso 121, kurie svarstė savo profesinius reikalus ir skaitė paskaitas. Konferencija buvo iškilmingai atidaryta Dr. Montvilos. Gi konferencijos darbų tvarką vedė Dr. Valaitis. Pirmoje eilėje vyko sveikinimai. Paskaitas skaitė: Dr. Čabanas — iš ortopedijos; Dr. Degesys — apie pooperatyvinį trombolizmą; Dr. Meškauskas apie degeneratyvinius artritus; Dr. Avižonis apie akių ligų gydymą steroidais ir Dr.
Adamavičius apie virškinimo organų diagnostines ir bendrai gydymo problemas; Dr. Povilionis — apie įvairius virusus ir apie polio sukėlėją. Be to, buvo ir pranešimų: Dr. Matulionio apie sunkų gydytojo darbą vokiečių okupacijos metu ir Dr. Meškausko apie Kauno med. fak. sunkumus abiejų okupacijų metu. Būta ir diskusijų. Po paskaitų, pranešimų ir diskusijų vyko Lietuvių Gydytojų Draugijos valdymo organų rinkimai. Ta pačia proga įvyko ir gydytoių korporacijos Fraternitas Lituanica 49 suvažiavimas, kuriame aktyviai dalyvavo ir gydytojų bei odontologių korporacijos Patria atstovės. Suvažiavimo metu buvo pagerbti garbės nariai dr. Basanavičius ir muz. S. Šimkus.
Tapo išrinkta nauja korporacijos valdyba ir nutarta šaukti Čikagoje suvažiavimą ateinančiais metais korporacijos egzistencijos 50 m. proga. Po visų konferencijų įvyko bendra vakarienė su koncertine dalimi ir šokiais, šiuo suvažiavimu lietuviai gydytojai ne tik savo organizacinę veiklą pagyvino, bet ir prisidėjo prie savo krašto vadavimo bylos.
A.L.B. Tarybos 3-čia sesija
Nors A.L.B. Tarybos 3-čia sesija Čikagoje buvo labai reikšmingas įvykis, tačiau jis ne tik lietuviškoje spaudoje, bet ir visuomenėje praėjo lyg ir nepastebėtas. Tai sesija, kuri peržvelgė nueitą kelią, paplanavo ateities darbus ir aptarė organizacijos beveik visus reikalus. Suvažiavime dalyvavo apie 20 tarybos narių, bet buvo daug daugiau svečių, kuriems buvo duota proga pareikšti savo mintis. Bendrai paėmus, suvažiavime viešpatavo draugiška dvasia, nors retkarčiais vienas kitam ir įgnybdavo. Sesiją atidarė ir vadovavo Tarybos prezidiumo p-kas J. Šlepetys. Po atidarymo sekė eilė įvairių organizacijų vadų bei įgaliotinių sveikinimai raštu ir žodžiu. Tarp jų sveikino ir M. Rėklaitis, Sav.-Kūr. S-gos ir LVS Ramovės Čikagos skyriaus p-kas P. Dirkis — karių vardu. Pirmoje eilėje buvo išrinkta 5 narių nominacijos komisija, kurios tikslas numatyti kandidatus į Pasaulio lietuvių seimą. Po to ėjo įvairių pareigūnų ataskaitiniai pranešimai ir paskaitos. Paskaitas skaitė tarybos nariai: dr. Girnius ir mok. Bendorius.
Iš padarytų pranešimu gavosi įspūdis, kad LB. Centro Valdybos veikla buvo plati, sudėtinga ir šakota ir kad ji diena iš dienos gyvėja. Bet kad darbas būtų sėkmingesnis ir kad būtų galima visus būtiniausius darbus atlikti, reikalingi pinigai. Deia... jų nėra. O kodėl? Todėl, kad nario mokestis nors ir nedidelis, bet ir tas nerenkamas. Kiek plačiau buvo apsistota ties kultūrininku pranešimais, t.v., švietimo vadovo Malėno, kultūros — Mikulskio ir fondo — Kreivėno. Pranešėjai sako, kad švietimo reikalai nėra tinkamoje būklėje ir kolkas nėra tinkamų sąlygų tą sritį plėsti, nes nėra vadovėliu, trūksta mokytojų. Buvo pasidžiaugta paruošta ir išleista mokyklos lituanistinė programa. O ypatingas dėmesys buvo atkreiptas i Kultūros Fondą, kurio veikla nėra tinkamai išvystyta ir darbas ten nevisai vykęs, būk tai dėl stokos pinigų ir darbo jėgos — darbininkų.
Po dr. Girniaus paskaitos buvo gyvai pasikeista nuomonėmis įvairiais klausimais. Keltas klausimas dėl komunistinių autorių lietuviškuose vadovėliuose, kelti klausimai, susiję su lietuviška veikla parapijose, kuriose viskas griaunama kas tik lietuviška jaunosios, čia gimusios, augusios ir mokslus išėjusios kunigijos. Pirmiausia tą klausimą iškėlė savo sveikinime Čikagos “Ramovės” p-kas Dirkis, kurio minčiai nuoširdžiai pritarė diskusijų metu tarybos nariai: Gaučys ir dr. Juška. Taip pat buvo pasidžiaugta seserų nuoširdžiu įsijungimu į lituanistikos studijas; reikštas pasitenkinimas bendradarbiavimu su Kanados L. Bendruomene; kelta mintis atskiras organizacijas priimti Bendruomenės nariais ir t.t.
Bendoriaus paskaita “Laivas ant seklumos” sukėlė audrą. Tai buvo ne paskaita, bet bėrinys atskirų žodžių, sakinių, kaltinamoje formoje, kuriuos kiekvienas kitaip suprato. Dėl veiklos buvo visai pagrįstų užmetimų. Paskaitininkas pavadino Bendruomenės organizaciją laivu, kuris esąs ant seklumos, o to laivo kapitonas, nors ir labai geras “bet yra pavargęs ir nepajėgus to laivo nuo seklumos nutraukti”. Be to, užmetė, kad organizaciniame darbe nėra tinkamo plano. P-kas Barzdukas pasijuto užgautas. Iš karto aiškinosi, plano pagrindan dėjo įvairias bendruomenės įsteigtas institucijas ir t.t. Bet pagaliau atsistatvdino. Žinoma, Taryba jo atsistatydinimo nepriėmė.
Po tų visų diskusiių. ginčų ir išsikalbėiimų buvo išneštos net kelios rezoliucijos, iš kurių viena būdingiausia ir reikšmingiausia tai rezoliuciia prieš naikinančius lietuvybe kunigus. Rezoliucijos turinys gana griežtas ir aštrus. Bet vargu ar ta rezoliuciia išvys šviesa, nes jai pastoja kelią griežtas protestas Tarybos nario kun. Balkūno.
Anot Tarybos nario Ant. Juškos žodžiu: “Sesijie paaiškėjo liūdnų dalykų. Jau ne vienas, Lietuvoje gimęs, augę, mokslus baigęs numoja ranka į lietuvybės išlaikymą. O kiek visa tai kainavo gimtajam mūsų kraštui? Pats pasiruošimas tokius kelia į Lietuvos bendruomenės, kaip organizacijos, vadus, generolus... Tačiau, ką daryti, jei vienas kitas tokių neberanda reikalo savo vaikus leisti į lietuvišką mokyklą, nebekalba su jais lietuviškai, nebesidomi visu tuo, kas lietuviška, įkrinta į pesimizmą, tenkinasi kasdieniniu darbu, restoranuose lėkščių plovimu. Pasisakyta, kad tokius ‘generolus’ tektų pažeminti iki eilinių, nevengiant ir jų pavardes spaudoje paskelbti. Ir atvirkščiai, yra tokių eilinių, kurie net tėvų gimtojo krašto nėra matę, o tiek darbuojasi lietuvybės palaikymui. Šiems pritinka generolo laipsnis... jei į Lietuvių Bendruomenę būtų rašomasi tik dėl garbės ir laipsnių, kaip kai kas pagalvos... Tos laipsnių sąvokos vaizdumui išreikšti tėra reikalingos. Visų pareiga yra pradėti nuo eilinio”.
Suvažiavusiems Tarybos nariams Cicero Bendruomenė suruošė banketą, kuriame, apart tarybos narių, atsilankė ir šiaip nemažas skaičius įvairių organizacijų vadų bei atstovų. Buvo kalbų ir buvo meninė dalis, kurioje dalyvavo Blandyčių trio, Vasaičių sūnus ir rašytojas A. Baronas.
Posėdžiai tęsėsi visas tris dienas. Pabaigoje, pasibaigus posėdžiams, šokių šventės komiteto p-kas Bronius Šatas visiems dalyviams parodė tautinių šokių šventės filmą.
Pov. Dirkis
