V. Mingėla — Medinis Dievas, apysaka
Jau senas buvo Jonas Bugaila, pažįstamas plačioj Kuršėnų apylinkėje. Išgyvenęs apie 20 metų Amerikoje — grįžo kadaise namo. Lietuvos ilgesys jį kankino ir dieną ir naktį. Žydinčios pievos, banguojantys javai, neaprėpiamos girios ir upių vingiai vaidenosi jam. Vos-ne-vos pasigydęs, ilgesio kentėjimų nepakeldamas, vieną gražią dieną sėdo į laivą, perplaukė Atlanto vandenyną ir per Vokietiją tiesiai į Lietuvą savo...
Jis pasakojo besiklausantiems:
— Vis traukė namo: pas savus. Ir paukštelių čiulbėjimą norėjau dar išgirsti.
Tikrai — jis turėjo jautrią širdį, buvo menininkas jau savo gilioje prigimtyje. Jis mėgo iš medžio skaptuoti dievukus. O, kaip nuostabiai gražiai atrodė jo išdrožinėti Rūpintojėliai, ąžuoliniai kryžiai ir šventi Jurgiai su jietimis rankose, durią ir nusuką slibinui sprandą. Tie jo kūriniai buvo mėgstami visoje Lietuvoje. Už juos brangiai mokėjo. Daug jau, oi labai daug šio garbaus dievdirbio kūrinių buvo pasklidę po žmones.
Dar Nepriklausomos Lietuvos laikais ne kartą Jonas Bugaila buvo valdžios apdovanotas už savo meniškus sugebėjimus, už kūrinių meistriškumą O vis dėlto jis nė vienos dienos nebuvo lankęs meno ar panašios mokyklos.
Žmonės sakydavo:
— Bugaila iš paties Dievulio gavo aukso rankas.
Dabar, kada Lietuvą siaubė baisusis okupantas.
senelis gyveno pačios Ventos pakrantėje ir slypėjo žemėje iškastoje lindynėje. Stogas žaliavo samanomis — blizgėjo kaip šilkas, kaip aksomas, vos-ne-vos nuo žemės atsiplėšęs. Du maži langeliai nedrąsiai žiūrėjo į Ventą. Lindynę dengė tankūs, susipynę krūmai ir augšta žolė. Vasarą aplinkui žaliavo, čiulbėjo pavakario lakštingalos. Senelis Jonas, maldingai nukreipęs į dangų savo akis, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, klausėsi tų nuostabių paukštelio trelių. Jis jautė, jog tas paukštelis garbina Dievą. Dažnai ir pats paskęsdavo maldoje.
Dievdirbio trobelę slėpė dar išsikeroję trys dideli beržai ir viena eglė. O kiek toliau, gal už kokių penkiolikos metrų, kaip kalnas, stovėjo giria.
Senelis buvo daug matęs, daug išgyvenęs ir mokėjo įdomiai pasakoti. Jis gerai atsiminė net tris žiaurius karus, baudžiavą ir kitus lietuvio kentėjimus. Jis vaizdžiai pasakodavo apie 1863 m. sukilimą prieš carą ir jo kazokus.
Bugaila savo pasakojimus visad baigdavo:
— Visos buvusios negerovės, priespauda, tik dulkelytė prieš dabartinį bolševikų žiaurumą, baisią priespaudą ir nekaltų žmonių naikinimą. Bolševizmas tai paties kipšo išmislas. Man rodos, — vistiek Stalino kraugeriams jau galas netoli. Juk ir Mikalojus — Rusijos caras ir Hitleris — Vokietijos valdovas, buvo galingi, dar ir kaip galingi! O kur jie dabar Viešpaties Dievo galia neturi nei pradžios, nei galo.
Dabar jau dėdulis Jonas ir dievukų nedrožinėjo. Pavargo jau. Ir akys kasdien silpnesnės darosi. Rankos ne tos — virpa ir jėgos nėra. Senatvė. Pirštai irgi nebe tokie paklusnūs, sugrubo, kaip mediniai pasidarė. Retkarčiais dar kokį medinį šaukštą ar klumpes išdroždavo. Vertingesnių dalykų jau ir nebandydavo.
O kaip senas buvo dėdulis Jonas ir kaimynai nesutarė. Vieni sakė, jog galįs turėti 90 metų, kiti — visą šimtą priskaičiuodavo. Tikrumoje dėdulis, nors buvo senas, bet dar gerai atrodė, nesunkiai dar sukardavo pėsčias dešimt ir daugiau kilometrų.
Vaizbučių ir Žilių miškuose vyko gyva partizanų veikla.
Jie gynė lietuvių tautą, jie liejo kraują ir mirė už ateities nepriklausomą Lietuvą... Jie matė saulės spindulių šviesoje tautos garbę, savo numylėto krašto didybę. Ir kas gi galėtų daugiau mylėti, negu tie, kurie be jokių sąlygų atiduoda viską, kas žmogui yra brangiausia — gyvybę.
Žaliųjų miško brolių gyvenimas buvo sunkus, daugiau — baisus. Jie kovojo dieną ir naktį. Poilsis? Ne, jie jo niekad neturėjo. Kiekvienas jų — didvyris, kiekvienas jų — šventasis!
Įgudę kariai. Jie narsūs ir mirti pasiryžę. Jie kovojo, kaip liūtai. Kiekvienom kautynėm pritaikydavo skirtingą kovos taktiką, pareinančią nuo vietovės, aplinkybių ir brolių skaičiaus.
Sodiečiai juos mylėjo, tačiau meilės negalėjo viešai rodyti. Bet slaptai nuoširdžiai juos rėmė, maitino. Brolių žygiams tauta pritarė. Dieve, tų bernelių kruvina kančia buvo kraunama ant tėvynės Lietuvos smilkstančio aukuro! Jų idealas nemirtingas — Lietuva tegu būna nepriklausoma, lietuvių tauta tegu būna gyva ir laisva!
— Jie aukoja savo jaunystės svajones ir ateitį, — kalbėjo slaptai apylinkės gyventojai. — Juk po jų mirties ir kapo niekas jiems nesupila. Jie kenčia miškų darganas ir šaltį, alkį ir žaizdų skausmą... Kam? Už ką? — klausdavo lietuviai. Ogi tik tam, kad Lietuvėlė būtų gyva. Jie buvo laisvos Lietuvos simbolis. Jie artėjo prie kryžiaus, ant kurio kankinė Lietuva merdėjo. Jų pareiga, jų tikslas buvo nuimti nuo kryžiaus dar gyvą, bolševikų prikaltą Motinėlės kūną.
Kartą, tačiau, kautynės mūsų broliams baigėsi nelaimingai — jos buvo paskutinės. Girdėjosi dar paskiri šautuvų šūviai. Kiek atokiau, kaip gandras snapu, sukalendavo priešo kulkosvaidis. Dešinėj dar sprogo viena rankinė granata. Kairėje kimiai prapliupo automatas. Dar vienas kitas šūvis rimstantį mišką sujaudino.
Sužeistieji, jei dar pajėgė, nė vienas gyvas priešui nepasidavė. Paskutinė granata, rusams—mongolams artėjant, sprogdavo nusinešdama jaunuolio vėlę į dausas, bet kartu krisdavo ir priartėję bolševikai skeveldrų paliesti.
Jeigu kuris liko neišsisprogdinęs, tas būdavo negailestingai budelių kankinamas. Priešų durtuvai be gailesčio smigdavo į vos gyvo jaunuolio kuną. Ir tyčia buvo taikomos tos vietos, kurios neatnešdavo staigios mirties. Sadistų malonumams ir galo nebūdavo. Jų veidai žiauriom grimasom iškraipyti. Jie šaukė ir šlykščiai juokėsi. Skausmuose besiraitančius sužeistuosius jie kankino, kaip mokėjo, kaip tik išmanė. Jie pjaustė dar gyviems liežuvius. Badė akis, paleidinėjo žarnas, spardė purvinais batais sukrekėjusias žaizdas.
Ir taip iš gražių lietuviškų veidų beliko mėsą primenanti kraujuota masė. Kitur iš viso nebuvo nei veido, nei galvos. Net nepatikėtum jog tai būta gražuolio aštuoniolikmečio bernelio kūnas. Taip baisiai buvo jis sudarkytas.
Vietoje gražių, jaunyste spindinčių, akių, dabar juodavo, sukrekėjusio, pajuodavusio kraujo skylės. Paleistų vidurių žarnos vingiais vyniojosi kruvinos žolės paviršiumi...
Aplinkui dar vis girdėjosi rusišką “matušką” garbiną keiksmažodžiai. Miško aidas tuos bjaurius riksmus keleriopai pagarsindavo, padaugindavo. Lietuviškoji, šventoji giria, verkdama dejavo...
Senelis Jonas apsiavęs naginėmis, apsivilkęs sermėga, virve susijuosęs, užsikišęs už juosmens kirvį ir mažą pjūklelį, tyliai pravėrė sugirgždėjusias duris. Dideliu kryžiaus ženklu palaimino namus ir išėjo. Eidamas senelis laimingai šypsojosi. Jo didelė barzda spindėjo balsvu žilumu ir teikė jo veidui kilnią, švento senelio išraišką.
Pušyno patalynu einant, kartkartėmis perdžiūvusių spyglių ir šakų šakelių klodas sulūždavo ir brakšteldavo. Galų gale senelis paskendo, nugrimzdo miško tankmėje ir nakties tamsoje. Jį apglėbė miško vėsuma.
Kažkur toli lyg vilkas, lyg šuva sukaukė.
Rugpjūčio mėnesio gamtos burtai skleidėsi ir plito. Dangaus aksomo juodumoj švietė nuostabios deimantinės, rubino ir safyro spalvos, nuolat mirksinčios dangaus akelės — žvaigždutės. Aplink iš visų pusių kvepėjo įvairiomis gyduolėmis — žolelėmis. Kvepėjo grybai pasislėpę. Jų atsirasdavo vis daugiau ir daugiau. Puikiai dygo baravykai, ūmėdės, raudonkepuriai, lepšės, voveruškos. Kas pagaliau ir sugebėtų tų kvapų — kvapelių daugybę suskaičiuoti, vieną nuo kito atskirti?
Kas šiuo metu nemiegojo buvo kupinas noro gyventi. Viskas aplink kvėpavo dieviška palaima, taika ir ramybe. Gėlės dabino žalią miško vainiką.
Atrodė, jog šioje gamtos šventovėje niekas negalėjo žudyti; ne tik žudyti, bet ir supykti niekas negalėtų. Niekas neišdrįstų sudrumsti tos šventos ramybės, tos didingos rimties ir laimės, tartum smilkalais kvepiančioje amžinybės šventovėje. Senelis Jonas čia juto, net matė, pačią Dievybę, visame jos kilmingame spindėjime.
Senelis vis ėjo ir ėjo. Jis artėjo į tikslą. Jam nebuvo sunku rasti slaptas girios šunkelėlis, nors kai kada, staiga, jam iš akių jis pradingdavo, pabėgdavo, bet ir vėl surasdavo.
Ir taip netoli upokšnio išdygo nežinomas kapas. Tai buvo paprastas žemės kalnelis. Tenai ilsėjosi didvyriai, kurie taip anksti nuėjo amžinybėn.
Lietuva nedainuoja, jau ir nesijuokia niekas tenai. Laimė ją paliko. Šimtai nežinomos kilmės kapų be antkapių pavertė tą šalį nykiu kapinynu.
Rytas skendėjo ir dabinosi aušros nuspalvintais spinduliais. Saulė savo auksinį kraštelį nedrąsiai pro mišką iškišo, lyg vėl norėdama atgal pasislėpti, tačiau vėlgi, apsigalvojusi, staigiau, greičiau ėmė kilti į viršų. Vis daugiau, vis plačiau ji bėrė auksinių spindulių šviesos.
Partizanų kapas buvo vienišas ir liūdnas.
Tą rytą pro šalį jojo bolševikų NGB-istų raitelių būrys. Jie pastebėjo pro medžius matomoje vietoje neįprastą vaizdą: išbarstytos žemės buvo atydžiai supiltos į vieną tvarkingą antkapį. Rūpestingos rankos pasirūpino šį antkapį taip sutvarkyti, kaip buvo įprasta Lietuvoje. Gale pylimėlio kapą laimino ir saugojo pušies medžio, postoris, kryželis. Iš eglės šakų, gėlėmis apvertas, vainikas kabojo ant kryžiaus, o pats kapas buvo užverstas gėlių kalnu.
Žiaurūs NGB-istų ir stribų veidai persikreipė iš pykčio tam krikščionybės simboliui. Juos nemažiau pykino ir įtūžimą kėlė gyvos, įvairiaspalvės gėlės.
Žiauriems atėjūnams buvo nelaukta, keista ir nuostabu... Tartum tas kryžius savaime būtų atsiradęs, išdygęs, nes kas gi galėtų, atrodo, išdrįsti raudonojo okupanto žiaurumui pasipriešinti? Pačioj Rusijoj tokie dalykai buvo nežinomi. — Iš kur tos gėlės? — Iš kur tas kryžius? — patys savęs tie barbarai klausė ir stebėjosi.
Galiausiai jie nutarė, jog tai:
— Sabotažas ir viešas pasipriešinimas Rusijai, raudonajai armijai ir komunistų partijai!
Bet tai buvo tik Lietuvos ryžtingas, griežtas, bet tylus protestas — didvyriškas pasipriešinimas okupantų milijonams. Paprastas medžio kryžius ir gyvų gelių kalnas rodė, jog žemėmis užpilti kankiniai tautos nėra pamiršti, už juos meldžiamasi, jų kovotoms idėjoms tikima.
Raitelių būrio vadas suriko: “Sležat s konej”.
Visi stribai nušoko ir laukė įsakymo.
— “Rastopyrit etuju drian”, — sušuko majoras. Atseit, įsakė išmėtyti viską, suardyti tvarką ir grožį, o palikti, kaip bolševikų įprasta, netvarką.
Bjauriais keiksmažodžiais springdami. šoko sovietiniai robotai daužyti kryžių, mėtyti, draskyti gėles, o antkapį kojomis išspardė. Kristaus kančios simbolį toli į mišką kojomis nuspyrė. Kapas liko sutryptas, išniekintas, nes ta gauja žudikų ir niekšų neturėjo mažiausio supratimo apie artimo meilę ir mirusiųjų pagarbą.
Pats dalinio vadas buvo augęs be tėvų, be priežiūros, nuolatos badaudamas, šaltį ir darganas kentėdamas. Jis savo vaikystėje nei jaunystėje nepatyrė meilės šilimos, žmoniškumo šviesa jo galvos negalėjo apšviesti. Bedievybėje vėliau jį auklėjo kariuomenė. Jis kito dievuko, be Stalino, nepažino ir nenorėjo daugiau nieko žinoti. MGB būrio vadas, majoras Arkadij Petrovas seniau buvo tikras galvažudys. Jis pačioje jaunystėje išžudė vieną ūkininko šeimą: ir didelius ir mažus — visus aštuonis asmenis. Jis buvo pagautas. Kalėjo kurį laiką, bet po vienų kitų metų buvo išleistas laisvėn.
Vėl buvo grįžęs kalėjiman, nes buvo iš tų, kurie sakydavo: “Kam kalėjimas, o man namai”...
Betgi vėliau, politruko įkalbėtas, “susiprato”, ėmė garbinti “tėvą, mokytoją, vadą, kuris turėjo darbininko veidą, o pasaulinio mokslininko smegenis, draugą Staliną”. Ir jis ėmė mitinguose garsiai kalbėti ir “mokyti’ minias tokių pat skudurlių. Tokiu būdu jis dabar jau nebe valkata, bet majoras — MGB dalinio vadas.
Atlikęs kapo išniekinimą visas būrys šoko į balnus ir nujojo. Po kurio laiko matėsi netolimo kaimo gaisras. Girdėjosi siaubo šiurpuliais nukrečiantis kankinamų moterų ir mergaičių klyksmas.
— Gelbėkit! Gelbėkit! Gelbėkit!..
Bet gelbėti jau nebuvo kam... Gelbėtojai ilsėjosi kapuose...
Būrys Sovietų Sąjungos galvažudžių žudė nekaltus žmones.
Pas senelį Bugailą gyveno Andriukas ir jo sesytė Mildutė. Gal prieš metus laiko priglaudė juos nabagėlius. Sukalė jiems iš paprastų lentų lovytes. Iš gerų žmonių gavo patalėlius. Žmonės ir aprengė juos. Geri vaikai buvo abu. žodžio prieš neištardavo. Andriukas buvo aštuonių, o Mildutė — gal tik šeštus baigė peržengti.
Bolševikai vykdė Gintenių kaimo egzekuciją: baudė gyventojus už nepaklusnumą. Siūlė kaimiečiams geruoju kurti kolchozą, bet gyventojai nesiskubino, kolchozo nekūrė. Visi. kaip vienas, kaip mokėjo, kaip išmanė, priešinosi tam sovietu — bolševikų įsakymui. Taigi prievarta imta kurti kolchozą.
Partijos galvos ilgai nesvarstė. Davė skubų įsakymą sunaikinti “liaudies priešų lizdą” pamokyti “buožes”. Kalbamą kaimą apsupo raudonosios armijos daliniai. Didžiuliais traktoriais atvilko patrankas. Po to, gal porą valandų dundėjo skardūs patrankų šūviai. Sviediniai krito ant kaimo trobesių. Sprogstamieji šrapneliai ir padegamieji sviediniai savo atliko. Visas kaimas per trumpą laiką suliepsnojo. Žmonių baisus riksmas ir stipriausių nervų žmogų iš proto varė. Žmonės leidosi bėgti į visas puses, bet juos pasitiko šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis. Kaimas buvo nemažas, apie šeši šimtai žmonių jame gyveno.
Išžudė visus. Sunaikino. Sužeistuosius ilgais durtuvais dabaigė. Vyrai, moterys ir vaikai susilaukė vienodo likimo. Ir kūdikių nepasigailėjo.
Andriukas su Mildute tuo laiku nebuvo namie: ganė gyvulius, toliau nuo kaimo, prie pat miško. Abu išsigandę krito į pirmą pasitaikiusį griovį. Jie girdėjo baisų sodiečių riksmą:
— O, Jėzau, Marija! — Gelbėkit! — O, Jėzau! .. Jėzau, kam mus apleidai! — sklido vaitojimas.
— Žmonės, žmonės, kas galite, kas girdite! — aidu skrido isterikos ir siaubo balsai. — Padėkite, gelbėkite! — bet nebuvo kas padeda, neatsirado kas išdrįstų suteikti pagalbą.
Abu vaikai, sudegus kaimui ir pasitraukus raudonarmiečiams, jieškojo savųjų. Ilgai jieškojo. Verkė nelaimingi. Nerado tačiau nei tėvų, nei brolių, nei seselių. Gal keletą dienų jie klaidžiojo aplink. Miške miegojo. Badavo. Laimingu atveju jie užtiko dėdės Jono landynę. Senelis buvo geras — priglaudė abu vaikus.
Šalia tos landynės sruveno gražioji Venta. Bet tas vandens tekėjimas buvo lėtas, tylus ir laimingas, kaip visų žmonių, nepriklausomos Lietuvos laikais, gyvenimas.
Dėdė Jonas turėjo meškerių. Atliekamu laiku meškeriojo. Žvejojo ir bučių pagalba. Pagaudavo gražios žuvies. Andriukas padėjo dėdyčiui žvejoti; — jis ir meškerę savo turėjo. O Mildutė pakrantėje sėdėdama, kaip senė, liūdnai žvelgė į tolį ir į žydinčias geltonas ir baltas vandens lelijas. Jos veidelis buvo išblyškęs. Labai retai kada ji šypsojos.
Andriukas eidavo dažnai į Kuršėnus žuvų parduoti. Apeidavo ir apylinkės kaimus. Jį visi pažinojo, ir jis visus. Jam negailėjo geri žmonės maisto. Atsinešdavo druskos, mėsos, lašinių, svogūnų. Ir degtukų reikėjo juk krosniai pakurti ir valgiui išsivirti.
Sugriovė okupantas — žvėris tūkstančius gražių sodybų, šimtus tūkstančių nekaltų lietuvių išvežė į Rusijos gilią šiaurę, į Sibirą mirčiai ir sunkiems kentėjimams. Pavertė Lietuvą ubagų, pavargėlių ir bado kraštu. O kiek daug kraujo savo sūnų ir dukrų Lietuvos žemelė sugėrė?
Paraudo lietuviškoji žemė, krauju persisunkė, kruvinas ir grūmojantis tapo seniau buvęs žydras Lietuvos dangus, upės ir upeliai nusidažė kruvinai — tai vis Lietuvos vaikų — karžygių ir didvyrių kraujas.
Dėdė Jonas atsisėdęs galvojo ir jautėsi esąs skolingas: turįs savo duoklę sumokėti tiems berneliams, kurie mirė dėl Lietuvos laisvės, dėl visų lietuvių gerovės. Jis mintimis bendravo su mirusiais.
Kiekvieną naktį, kaip geroji miško dvasia bastūne, prieina Jonas brangaus kapo vietą. Sustoja. Pakapsto po krūmu, išima iš po jo kastuvą. Kadugys jam rankas bado, bet jam gera: jis junta ne badymą, bet malonų kutenimą. Jam kažkodėl džiugu, ten, pačioje krūtinės gilumoj, po širdim. Jis paspjaudo sau į delną, tvirtai paima kastuvą ir kasa. Padaro gražų antkapį. Sulygina. Suploja. Išdailina, kaip dailininkas, kaip skulptorius savo kūrinį. Paskui, dėdė Jonas atsiklaupia, sukalba tris poterius ir dar rožančių apvaro. Vėliau paėmęs kirvį ir pjūklelį padaro naują kryželį. Vinimis jį sukala ir vėl laimingas šypsosi.
Bolševikų vyresnybė ėmė vis labiau šiuo kapu domėtis. Aplinkui, artumoje, jau mažai kur ir beliko lietuviškų sodybų. Kolchozai griežtai prižiūrimi ir akylai saugomi: iš ten juk niekas naktį išeiti negali. Aplinkui nė gyvos dvasios neužuosi, o ypačiai lietuviškos, dargi naktį...
Okupantai bandė statyti sargybas, viešas ir slaptas, bet tuo laiku niekas nepasirodydavo, niekas kryžiaus neatstatydavo.
Vos tik pasitraukdavo sargyba — kapas vėl atsinaujindavo, kryžius vėl stovėjo, kaip seniau. Niekas bolševikų negalėjo suprasti, kas jį pastato, iš kur tie "liaudies priešai” ateina?
Vietinis vykdomasis komitetas neturėjo ramybės.
— O jeigu sužinos Maskva, kas gi bus tuomet? — neramiai savęs klausdavo jie.
Vieną dieną buvo gautas iš apskrities vykdomojo komiteto griežtas įsakymas: — baigti žaidimą su kryžiumi.
Esą, toks komunistų apsileidimas galįs pasitarnauti “buožių” sustiprėjimui. Jie gali bandyti sukilti. Kaltininką reikia surasti ir griežtai nubausti.
Seniai nukritę lapai ir spygliai, nuolatos lietaus laistomi, puvo ir gelto. Galiausiai pajuodavo. Iš lapų darėsi trąša.
Po nakties iškrito baltas sniegas. Jo patalas užklojo žemę. Pašalo. Papurusį, juodą miško patalą uždengė sniego masės — daug balto, pūkinio sniego! Ir upelis jau užšalo. Venta užsiklojo storu ledo tiltu. Sustingo ledo pluta ir leido per ją ir žvėriui ir žmogui eiti ir važiuoti.
Šią naktį Jonas nebuvo ramus. Blogi nujautimai spaudė jam širdį.
Nujautimai jam vaidenosi, kaip iš anapus atėję šmėklos, reikalauja aukos, šypsojosi iš jo. Kaišiojo ilgas rankas į jį. Ragino ir kvietė kartu su jais eiti.
Mirties senelis nebijojo, galvažudžių jis nebojo. Jo gyvenimas jau liko tolimoj praeity. Bet dėl tų mažyčių — Andriuko ir Mildutės jis buvo neramus. Kur jie dėsis? Ką veiks?
Dėdė Jonas su baime susigyveno: jis ją net pamilo, kaip mažą draugiškai nusiteikusį šunytį.
Senelis jau pažinojo šviesios gyvybės ir tamsios mirties išmintį. Jis žiūrėjo į gyvenimą ir į mirtį taip, kaip tai suprato praeity dorieji žmonės ir palaimintieji. Nuo jo akių jau dabar buvo nukritusi nežinios ir pomirtinio gyvenimo paslaptis. Abejonės pasiliko tolimam jaunystės kely. Jis jau tikrai juto, jog artėja į savo gyvenimo kelionės galą.
Taip vieną ankstyvos žiemos naktį, lyg pažadintas, pabudo mažasis Andriukas. Atvožęs akeles jis pastebėjo, jog jo ir Mildutės globėjas, mylimas dėdytis Jonas, jau nemiega ir susirūpinęs vaikšto trobelės grindiniu. Jis ir mažytę lemputę, žibalu pripildomą, uždegė. Trobelėj šviesu.
Senelis toks keistas šiąnakt. Ne toks, kaip visados. Pasilenkęs prie skrynios, pasirausė, surado naujus, baltutėlius lino marškinius. Apsivilko. Apsiavė geriausius batus, kuriais audavosi geraisiais laikais į bažnyčią eidamas. Užsimetė naujus kailinukus. Andriukas jautė savo širdelėj, jog dėdytis Jonas kažkam svarbiam ruošiasi.
— Bet kur galėtų dėdė eiti, dargi naktį? — galvoja Andriukas.
Tuo laiku pabudo ir mažoji sesytė Mildutė. Ji vis žiūri į lemputę, į šviesą, į dėdytį. Ji irgi susirūpino.
Andriukas vis spokso i savo gerąjį globėją. Jis norėtų jį užkalbinti, paklausti. Tačiau to nereikėjo, nes dėdė pats užkalbino.
Pirmiau priėjo prie Mildutės, ją verkiančią nuramino, pabučiavo, ir dideliu, dideliu kryžiaus ženklu peržegnojo.
— Nurimk, mažyte, Dievulis jus mato, jis jūsų, vaikeliai, neapleis.
Paliko ją lovutėje. Ir vėl vaikšto po kambarį. Kažką kalba...
— Atėjo! .. Atėjo mano valanda.
Dėdė Jonas šnibžda maldos žodžius. Jo lūpos virpa. Jis su pagarba sužiuro į viršų. Akys jo didelės, šviesios akys. Jo veidas baltas, atrodo spindi jis. Į viršų žiuri vis... Atrodytų, ką gražaus mato.
— Kas atėjo dėdyti? — paklausė Andriukas. — Kas? Aš bijau... dėdyti, neišeik, dėdyti! — Pro ašaras prabilo Andriukas.
Mildutė atsisėdo lovutėj. Pakilo ir Andriukas.
— Vaikeliai, man atėjo paskutinioji valanda Dievulis šaukia mane pas save. Eiti aš turiu — Dievulis man tai sako. Tu, Andriukai, kartu su Mildute, eikite į Kuršėnus pas dėdę Juozą Stugį. Tu žinai, kur jis gyvena? Jis geras. Jis priglaus jus abu, jis bus jums tėvas. Pasiimkit, ką rasit geresnio. Duonos, lašinių pasiimkit.
Dėdė Jonas priėjo visai arti Andriuko. Apkabino jį. Pabučiavo. Ir tarė:
— Vaikeli, toji Rūpintojėlio statula, kuri stovi paslėpta po beržu pašiūrėje, turės būti pastatyta ant girių brolių kapo. Dėdė Juozas Stugys žinos, kaip tai padaryti. Bet žinok ir tu. Aš ją dirbau daugiau, kaip penkis metus. Ji yra padaryta iš geriausio ąžuolo..
— O man jau laikas išeiti. Dievulis mane šaukia. Laikas atėjo... — Ir ašaros jam pradėjo riedėti per raukšlėtus skruostus, per žilą barzdą.
Jis apkabino dar kartą Andriuką ir Mildutę. Abu vaikai gailiai ir garsiai pravirko.
Abu vaikučius senelis palaimino, padrąsino, kad nebijotų ir išėjo.
Paliko abu našlaitėliai. Abu dreba ir verkia iš baimės. Paliko vieni, vienos tamsios nakties globoje. O dėdė Jonas išėjo iš namų ne taip, kaip buvo įprasta. Ne! Jis išėjo, kaip per Kalėdas — Bernelių mišioms. Iškilminga ta jo eisena buvo. Iškilmingas pasiruošimas ir atsisveikinimas...
Galva jo nebuvo nuleista. Drąsiai jis ėjo savo pareigos atlikti tamsia giria, pažįstamu, sniego užpustytu takeliu, kurio beveik nebuvo galima matyti.
Šį kart senelis net ir kirvio neėmė. Eina ir eina jis vis. Galva keistai linguojasi. Seniau jis eidavo atsargiai, tyliai, vengė sukelti bet kokį triukšmą, kad galėtų tinkamai savo šventą pareigą atlikti. O šiandien net kiek ir džiaugėsi, kad garsiau kas subildėdavo, arba kada sniegas smarkiau sučirškėdavo. Kartais nulūždavo ir nukrisdavo šaka, o ją palydėdavo dideli gumulai balto, baltučio sniego.
Atėjo, čia pat sniego švitėjime matosi kryžius. Mėnulio pilnatis, melsva šviesa aiškiai nušvietė tą miško veją ir brolių partizanų kapą. Nusišypsojo senelis. Jis jautė, kad šią akimirką turi kažkas įvykti. Jis neapsiriko. Staiga jo veidas nušvito laimės šviesa.
Tą pačią akimirką, iš užu krūmų iššoko, išniro, ginkluotų stribų būrys.
Bolševikai — burliokai grubiai nutverė senelį, o jis net ir nesipriešino.
— Ak, šitaip! — daugiau dešimties rusų balsų praskrodė miško palaimintąją tylą. Suiro šventoji girios ramybė.
— Ahh-hh-aa! Vistik kartą stebukladaris pakliuvo į mūsų rankas! — džiūgavo stribai ir rusai raudonarmiečiai.
Senelis nenustebo ir nesupyko: jis jau žinojo savo valandos galą. Jis lengvu judėsiu nusipurtė, išsilaisvino iš jį laikiusių rankų. Palaimino kapą, per-
J. Juodis — žūtbūtinė kova
žegnojo net tuos pačius žmonių žudikus. Ramiai atsiklaupė prie suardyto kapo, kur ilsėjosi daugiau šimto jaunuolių kūnai. Meldėsi. Rusai nejaukiai dairėsi. Tarpusavyje šnibždėjosi. Paskiau jis atsistojo, išsitiesė, kaip buvo didelis, ir tvirtu balsu sušuko;
— Lietuvos šventos žemelės netryps atėjūnai, bolševikai! Lietuvos laisvė ir už saulę švies skaisčiau!.. Ji artėja! Ji jau nebetoli!
Priešai nusivedė senelį...
Kelioms dienoms praėjus po to įvykio, pro partizanų kapą jojo vėl tas pats stribų būrys.
Stebuklas vėl pasikartojo. Kapas buvo pavyzdingai sutvarkytas. Išpuoštas vainikais. Tik vietoje pušinio kryžiaus ant kapo pastatyta, gal šešių pėdų augščio, nuostabiai meniškai išskaptuota, ąžuolinė statula. Kristus nešė didelį kryžių — simbolį baisios kančios, kurią dabar išgyvena kankinė Lietuva ir jos tauta.
Raudonieji budeliai žaibo greičiu nušoko nuo arklių. Visi pribėgo prie kapo.
Įtūžimas ir pyktis iškraipė ir taip baisius jų veidus. Ypač baisiai atrodė jų vado majoro Petrovo veidas, jo akys pasruvę krauju. Buvęs galvažudys, o dabar tapęs viešu budeliu, kuriam visad kalėjimas buvo savi namai, pribėgo prie statulos ir staiga sustojo — lyg nežinodamas, ką daryti.
Staiga, apsigalvojęs, davė įsakymą pasitraukti atgal.
— Nazad, tovarišči! — sušuko jis.
Būrys skubiai pasitraukė.
— Ložis! (Tas turėjo reikšti, kad visi raudonarmiečiai sugultų).
O pats išsitraukęs granatą, pakėlė ranką ir, norėjo, patraukti degtuvo laidą. Ranka visa jėga iškilo augštai. Bet... staiga įvyko keistas dalykas. Toji ranka suvirpėjo ir nusileido. Iš karto, jo užpakaly stribai bandė juoktis. Bet ir jie ėmė vienas į kitą žvalgytis. Majoras Petrovas pajuto gėdos jausmą ir skausmą širdy; tas atsitiko pirmą kartą jo gyvenime. Visi šios žudikų bandos dalyviai pajuto tą patį.
O statula sušvito lyg saulės šviesos spindėjimu. Jos galvą apsupo aureolė. Rūpintojėlis kruvinu veidu ir skausmingai žvelgiančiom akim pažvelgė į nusikaltėlius. Jis atgijo. Sujudėjo... Pakėlė ranką ir šviesos supamas, kaip saulė, nusileido nuo pakopos. Pakilusi ranka laimino... o veidu riedėjo skausmo ašaros. Staiga vėl viskas pakito. Akimirka: statula vėl stovėjo savo vietoj.
— Ty videl? Ty videl? (Ar tu matei?) — klausinėjo rusai vienas kitą.
— Da, ja videl! .. i ja videl: visi, kaip susitarę, murmėjo.
Netikėtai, visi, kaip vienas, šoko į balnus ir kylėdami, nuleistom galvom, išskubėjo iš tos vietos. Jie jojo vis greičiau ir greičiau. Juos apėmė keistas, dar nepatirtas, graudus jausmas. Jų širdys keistai plakė.
Nuo to laiko Vaizbučių miške, gal dvidešimt kilometrų nuo Kuršėnų miestelio, žuvusiųjų didvyrių
— laisvės kovotojų kapą, gal būt, dar ir šiandien, saugo legenda virtęs Medinis Dievas.
“Svetimtauti, nueik į Spartą ir pasakyk, jog mes savo pareigą tėvynei deramai atlikome”.
Tuos žodžius byloja granito ir bronzos paminklas, apie įvykusią kovą prie Termopilų 480 metais prieš Kristų. Tuo laiku persų kariuomenė iš daugybės tūkstančių raitelių puolė Spartą. Priešas, naikindamas, degindamas ir žudydamas, žygiavo pirmyn.
Karalius Leonidas tegalėjo aplink save suspiesti tik mažą narsių vyrų būrį. Jie ryžosi aukotis: mirti dėl tėvynės.
Didvyriai kovėsi, kaip liūtai. Jų buvo trys šimtai
— vakarėjant neliko nė vieno gyvo. Užtat savo lavonais jie užtvėrė siaurą perėją — priešo kariuomenė sustojo. Tokiam didvyriškam tėvynės gynimui, dviejų su viršum tūkstančių metų bėgyje istorija nerado lygaus ir verto pavyzdžio.
Amžių glūduma priartėjo prie mūsų amžiaus. Ir šaukia šiandien, kad Lietuvos didvyriai tų spartiečių narsumo pavyzdį jau pralenkė: “Lietuvi, nueik ir
pasakyk tautai, jog savo pareigą tėvynei mes prideramai atlikom”.
“Paskubėkit! Ne tik Lietuva žūsta, bet jau visas pasaulis yra dideliame pavojuje, jau greit bus pervėlu!”
Kalėdų ir Naujų Metų proga KARĮ sveikino visa eilė asmenų, tarp jų ir Lietuvos Ministeris Londone B.
K. BALUTIS.
Visiems sveikinusiems KARYS nuoširdžiai dėkoja.
