LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠTABO II-JO SKYRIAUS PASKUTINĖS DIENOS
ROMAS AUKŠTAITIS
Praėjo 15 metų, kai Kremlius, panaudojęs šlykščiausi melą ir smurtą, okupavo ir sugriovė Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Politinių, tarptautinių klausimų ir to meto Lietuvos vidaus struktūros nenagrinėsiu, nes apie tai įvairiomis progomis jau pakankamai daug prikalbėta.
Pradėsiu nuo to momento, kai visais Lietuvos keliais ir oru nevaržomi ir nekontroliuojami slinko ir kur norėjo sustojo raudonosios armijos daliniai.
Neminėsiu datų, nes neturiu tikslo aprašyti įvykius chronologine tvarka, o pasitenkinsiu aprašydamas tik kai kuriuos vaizdus, kurie įvyko 1940 metų birželio antroje pusėje ir liepos mėn.
Kai ką sąmoningai praleisiu, nes yra tam tikrų kliūčių, ir dar viena, nenagrinėsiu visos Lietuvos Kariuomenės štabo II-jo skyriaus apimties, o apsiribosiu tik savo asmeniškais patyrimais.
TANKAI KAUNO GATVĖSE
Kai 1940 m. birželio 15 d. popietinėmis valandomis Kauno gatves užplūdo raudonosios armijos daliniai, visi II-jo skyriaus pareigūnai buvome savo vietose. Visi buvome perskaitę ir pasirašę gen. V. Vitkausko įsakymą laikytis ramiai ir vengti bet kokių išsišokimų. Tą karčią piliulę prariję, stoviniavome atokiau langų ir stebėjome nelauktuosius atėjūnus. Visos ryšių priemonės be pertraukos dirbo, pranešinėdamos iš tolimesnių vietovių apie raudonosios armijos žygiavimą. Mes į tai nieko negalėjome atsakyti, pasitenkindavome tik primindami vykdyti gen. V. Vitkausko įsakymą. Prieš sutemstant į skyriaus patalpas atvyko du žemesniojo rango bolševikų karininkai, lydimi jų karo attache Kaune majoro Karotkich, ir paprašė leidimo, kad jie galėtų iš mūsų sandėlių pasiimti benzino. Jiems buvo paaiškinta, kad mes tokių leidimų neišdavinėjame, nes tai ne mūsų darbo sritis. Jie atsiprašę išėjo. Majoras Karotkich buvo uniformoje ir ginkluotas; šiaip visada dėvėdavo civiliškai.
BUTAJEV BYLA
Visi dar atsimename, kad Molotovo ultimatume, tarp kitų Lietuvos vyriausybei primestų kaltinimų, buvo ir tai, kad esą Lietuvos vyriausybė nesilaiko sutarties ir jos pareigūnai užsiima sovietų karių grobimu. čia, žinoma, buvo Molotovo sugalvotas triukas ir nieko bendra su tiesa neturėjo. Bet gi buvo atsitikimas, kad vienas raudonosios armijos puskarininkis Butajev dezertyravo iš jų bazių ir slapstėsi kažkur apie Vilnių. Kai Lietuvos policija apie tai sužinojo ir suradusi Butajevą norėjo jį suimti ir, žinoma, grąžinti sovietams, Butajev suėmimo metu nusišovė, šis įvykis, dalyvaujant teismo, medicinos ir sovietų pareigūnams, buvo formaliai ištirtas ir sustatytas atitinkamas aktas.
Kai raudonoji armija okupavo Lietuvą, Butajev klausimas vėl iškilo, nes jų žvalgyba pareikalavo išsamių žinių apie tą įvykį.
Dar negalutinai sujauktos lietuviškos įstaigos (II-sis skyrius, teismas ir policija), patiekdamos neabejotinai autentiškus įrodymus, norėjo patenkinti jų reikalavimus ir tuo pačiu, nors netiesioginiai, atremti melagingus Molotovo kaltinimus.
Paskutinių šios bylos išvadų savo akimis nemačiau, tik buvo aišku, kad raudonosios armijos atstovai nuo generalinės Kremliaus linijos (Molotovo ultimatumo teksto) nenukrypo: ir toliau buvo kaltinami Lietuvos valdžios pareigūnai už pasikėsinimą prieš Sovietų Sąjungą ir jos karių saugumą.
KEIČIASI II-JO SKYRIAUS VAIZDAS
Iš pradžių retai, o vėliau vis dažniau pradėjo varstyti II-jo skyriaus duris įvairūs raudonosios armijos pareigūnai. Surasdavo įvairių reikalų: tai susipažinti, tai apie ką nors pasiteirauti, tai vėl kitokių. Galų gale pareikalavo duoti jiems pilną II-jo skyriaus patalpų planą. Tame plane turėjo būti atvaizduotas ne tik kambarių išdėstymas, bet ir kas juose ir kuriomis valandomis dirba, ką dirba, kur kokios spintos stovi ir kas jose sudėta. Raudonieji atstovai motyvavo, kad tai jiems reikalinga glaudesniam bendradarbiavimui užmegzti, o mums buvo aišku, kad tai jiems reikalinga arba palaipsniam skyriaus likvidavimui arba patogesniam atskirų asmenų suėmimui.
Praėjus kelioms dienoms po II-jo skyriaus patalpų plano įteikimo, vieną rytą atėję į darbą radome išplėštą foto laboratoriją. Nuotraukos ir negatyvai, kurių ten buvo gana daug, nepaliesti, bet paimti tik mažesnio tipo foto aparatai. Tą pačią dieną atėjęs vienas rusas “atsiprašė”, kad, girdi, jiems reikėję skubiai pasinaudoti foto laboratorija, todėl jie be mūsų leidimo įėję. Bet apie sulaužytas duris ir pagrobtus aparatus neužsiminė.
Nuo II-jo Pasaulinio karo pradžios buvo praėję jau arti 10 mėnesių ir per tą laiką skyriuje buvo prisirinkę daug kautynių vaizdų nuotraukų (šias nuotraukas propagandiniais sumetimais atsiųsdavo vokiečių ir anglų karo atstovai), šios fotografijos pagal ginklų rūšis buvo suskirstytos ir tvarkingai suklijuotos į du didelius albumus (vienas vokiečių, kitas prieš vokiečius kariaujančių). Tai, galima sakyti, buvo vedama karo eigos istorija paveiksluose. Rusai, pamatę tuos albumus, labai susidomėjo ir paprašė jiems paskolinti. Mes paskolinome, o jie paliko raštišką pasižadėjimą netrukus grąžinti. Tų albumų daugiau nebematėme.
Trečias dalykas, kurį rusai “pasiskolino” iš II-jo skyriaus, buvo rotatorius (raštų padauginimo mašina). Jis, galbūt, jiems buvo reikalingas, bet, svarbiausia, jie bijojo, kad mes slapta nespausdintumėm prieš juos nukreiptų raštų. Pasirodo, kad tuo pačiu laiku jie pradėjo kontroliuoti visas Lietuvoje veikusias spaustuves.
Birželio paskutinėmis dienomis skyriaus viršininkas gen. št. plk. K. Dulksnys gavo iš gen. Vitkausko telefonogramą, kad jis iš skyriaus viršininko pareigų atleistas ir paskirtas etatiniu lektorium Vytauto Didž. Augštojoje Karo Mokykloje. Tuo pat metu per radiją paskelbė, kad gen. št. plk. ltn. K. Pranskonis (jis tuo metu sirgo) paleidžiamas į atsargą.
Vienas kitas žemesnio laipsnio karininkų iš eitų pareigų skyriuje atleidžiami ir skiriami į kitas dalis arba įstaigas.
Vyriausias laipsniu skyriuje liko plk. ltn. I. Matusaitis. Pik. ltn. P. Kirlys buvo neatleistas, bet, kiek žinoma, jam buvo įsakyta nesilankyti į darbovietę, kitaip tariant, jis buvo internuotas savo paties bute.
Skyriaus viršininkas gen. št. plk. K. Dulksnys paliko įstaigą niekam savo pareigų neperdavęs ir net su niekuo neatsisveikinęs. Tiesa, II-jo skyriaus viršininkas su jokiu turtu bei inventoriumi nebuvo surištas, bet jo darbo sritis buvo labai plati — šakota. Nors pagal Kariuomenės štabo santvarką II-jo skyriaus viršininkas betarpiai priklausė Vyr. štabo viršininkui, bet savo keliu jis laikė ryšį su U. R. Ministerija, su V. R. Ministerija, su Lietuvos karo atstovais užsienyje, su užsieniečiais karo atstovais Lietuvoje ir, galbūt, pagal reikalą, su visa eile privačių asmenų bei įstaigų krašto viduje ir užsienyje.
Mums likusiems buvo aišku, kad čia yra vaidyba iš augščiau ir susigyvenome su mintimi, jog šios Įstaigos likvidavimo pirmasis aktas jau užbaigtas.
Skyriaus sudėčiai praretėjus, kartą prie keturių akių teko giliau išsikalbėti su plk. ltn. Matusaičiu. Aš, išklausęs jo spėliojimus ir daromas išvadas dėl visų mūsų ir jo paties likimo, patariau jam mesti viską ir jei nepasitraukti užsienin, tai bent pasislėpti kur nors krašto gilumoje. Jis patylėjęs ramiu balsu atsakė: “Mano sąžinė prieš Dievą, tautą ir visus, dargi ir prieš komunistus yra švari. Per 20 metų išbuvau Tėvynės sargyboje ir dabar, kai ji yra klastingai okupuota, aš neturiu drąsos likti bailiu. Kalbant apie save, tai aš jau esu per pusę amžiaus persiritęs. Duktė, kuriai savo viltis buvau sudėjęs, mirė, tai kas man belieka?.. Man lieka tik viena išeitis — laikytis vietoje. Ir jei komunistai nori mano kraujo — prašau, aš mirsiu neprašydamas jų pasigailėjimo. Prašyti pasigailėjimo — reikštų prisipažinti kaltu. Aš kaltas prieš juos nesu. Aš kaltas prieš juos tik tiek, kad esu nekomunistas.”
ATVYKO NAUJAS VIRŠININKAS
Pora dienų praėjo be skyriaus viršininko ir be jokių nuotykių. Darbo valandas praleisdavome pasikalbėjimais, gaudydavome užsienio radijo žinias, komentuodavome kai kuriuos įvykius ir t.t. Ir štai skyriuje pasirodo gen. št. plk. ltn. Juozas Pūrelis. Atvyko gerai nusiteikę§ ir pasisakė, kad kariuomenės vado gen. Vitkausko įsakymu jis esąs paskirtas II-jo skyriaus viršininku. Tą pačią dieną į skyrių atvyko keletas moterų ir vyrų mašininkų — raštininkų ir telefonistų — radistų tarnybai. Vėl vienas po kito pradėjo lankytis rusai, bet jie visais reikalais kreipdavosi į plk. ltn. Pūrelį.
Naujasis skyriaus viršininkas tuoj įvedė tvarką, kad pareigūnai tik labai svarbiam reikalui esant gali išeiti iš savo patalpų ir į raštininkų — mašininkų skyrių net sekcijų vedėjams buvo uždrausta įeiti. Jei reikėdavo kokį raštą perrašyti, tai jį pirmiausia turėdavai įteikti skyriaus viršininkui, o šis jau paduodavo mašininkui. Ką tie mašininkai rašydavo — sunku pasakyti, bet mašinėlės tarškėdavo be paliovos. Atrodo, kad plk. ltn. Pūreliui pirmininkaujant ir raudonosios žvalgybos atstovams dalyvaujant buvo surašomos Lietuvos karininkų atestacijos (Suprantama, bolševikinėmis akimis žiūrint.).
Dar tą pačią dieną, kai žemiau aprašytas įvykis atsitiko, atvykęs į darbą su plk. ltn. I. Matusaičiu susitikau drabužinėje. Mudviejų akys kažkaip klausiamai susitiko. Aš tylėjau, o jis šiek tiek su pašaipa pasakė: “Velniai žino, kas čia darosi. Pūrelis nieko man nesako. Rusai kamantinėja apie Butajevą, apie kažkokį Koziriovą... Apie Butajevą daugiau nieko pasakyti negaliu, kas jau kelis kartus jiems pasakyta, o apie Koziriovą ničnieko nežinau. Blogai laisvam belaisviui”...
Apie 10 vai. buvo girdėti plk. ltn. Matusaičio kabinete aštrus pasikalbėjimas rusiškai. Po keletos minučių pasigirdo trys eletrinio skambučio signalai. Tai buvo dar iš anksčiau nustatytas kodas, kad aš esu šaukiamas pas viršininką. Įėjęs į viršininko kambarį, išgirdau plk. ltn. Pūrelio įsakymą: “Eikite į plk. ltn. Matusaičio kabinetą”. Įėjęs radau tokį vaizdą: plk. ltn. Matusaitis stovėjo atokiau rašomojo stalo. Vienas rusas (civiliškai apsirengęs) vartė ant stalo kažkokius popierius, o kitas rusas, atsisėdęs ant lango, rūkė papirosą. Įėjęs kreipiausi į plk. ltn. Matusaitį, dėl ko aš esu reikalingas. Jis man atsakė rusiškai: “šį kartą jie už mane kalbės”. Sėdįs prie stalo rusas pusiau su pašaipa, lyg pamėgdžiodamas plk. ltn. Matusaičio žodžius, pasakė: “šį kartą pasidalinsime papulkininko (podpolkovnika) Matusaičio turtu. Jūs imkite skyriaus antspaudą, o aš raktus, ir čia pat sutvarkysime visą reikalą”. Jis užrakino nedegamas spintas, stovėjusias plk. ltn. Matusaičio kabinete, ir jo rašomąjį stalą, o man liepė uždėti lako antspaudus. Atlikęs šias ceremonijas, rusas pasakė, kad užrakintas ir užantspauduotas duris galėsime atidaryti tik mudu abu kartu.
— Kol tas laikas ateis, tamsta savo galva atsakai už antspaudų neliečiamybę, o aš už raktų. Ačiū, tamsta gali eiti, — pabaigė rusas.
Išeidamas žvilgterėjau į plk. ltn. Matusaičio veidą, bet jo akys visai į mane nežiūrėjo. Daugiau aš jo nebemačiau.
Eidamas į savo kabinetą kažkaip pasukau pro raštininkų patalpas ir čia pat pasitaikiusiam man patikimam mašininkui akimis daviau ženklą sekti mane. Jis porą sekundžių palaukęs atvyko.
— Jei gali, dumk ir pranešk Dulksniui, kad pasisaugotų, nes Matusaitis jau areštuotas. Jis — “klausau”, ir dingo.
Po kokių 10—15 minučių šis raštininkas, eidamas pro mane, pusbalsiai pasakė: — “Tvarkoje”.
Tą pačią dieną apie 3 vai. po pietų sužinojau, kad gen. št. plk. K. Dulksnys ir plk. ltn. Kirlys suimti.
Vėliau sutikęs tą patį raštininką smulkiau pasiteiravau, ką jam į tą pranešimą atsakė Dulksnys. Jis papasakojo, kad gen. št. plk. Dulksnys padėkojęs už įspėjimą ir pridūręs, kad jis nesijaučiąs nusikaltęs prieš bolševikus, (šis buvęs mano tarpininkas dabar, rodos, gyvena Chicagoje. Jis galėtų smulkiau apie tai papasakoti).
Gal keista, bet jau taip yra, kad raudonajai bangai užliejus laisvuosius kraštus, žmonės pasidaro kitokį: susirūpinę, nekalbūs ir stengiasi vienas nuo kito būti atokiau.
Ši “liga” buvo jaučiama visur ir, kaip vėliau paaiškėjo, žmonės neklydo. Bolševikų žvalgyba jau pirmomis okupacijos dienomis, papirkinėdama arba terorizuodama, stengėsi užverbuoti atskirus įstaigų, fabrikų bei organizacijų narius, kad šie teiktų jiems reikalingas žinias. Į tokius spąstus buvo pakliuvusių įvairaus luomo žmonių: darbininkų, valdininkų, karių ir net dvasiškių.
Visų agresorių, o tuo labiau komunistų, pagrindinis slaptosios veiklos bruožas yra naikinti pavergtą tautą jos pačios priemonėmis.
II-sis skyrius išdavikų iš savųjų tarpo neturėjo, bet visvien, galima sakyti, visas 100% įo tarnautojų (karininkų) buvo areštuota. Labai maža dalis, prasidėjus vokiečių — bolševikų karui (1941 m.), ištrūko ir tuo būdu išvengė sunaikinimo, o kitų likimas nežinomas.
AUDIENCIJA PAS SKYRIAUS VIRŠININKĄ
Kai skyriaus vadovybė buvo suimta, likusieji pareigūnai dar daugiau užsidarė patys savyje. Mašininkai be pertraukos vis kažką rašė ir rašė, o naujasis skyriaus viršininkas gen. št. plk. ltn. Juozas Pūrelis pradėjo skyriaus tarnautojus šaukinėti pas save pasikalbėjimui (pradėjo nuo jaunesniųjų). Pašaukęs tarnautoją išlaikydavo po vieną ar dvi valandas. Atlikęs tokią “išpažintį”, tarnautojas niekam nieko apie tai nepasakodavo. Dar “nebuvusiems” pas viršininką visuomet prieš akis stovėjo kažkokia mįslė.
Praslinkus porai dienų pasigirdo ir mano ausiai įprasti trys trumpi skambučiai, reiškia, atėjo ir mano eilė. Atidaręs viršininko kabineto duris, radau jį vieną sėdintį prie rašomojo stalo. Paprašė mane sėstis.
— Tai kaip jautiesi, draugas?.. — linksmai paklausė jis.
— Nieko ypatingo, esu gana ramus, — atsakiau jam.
— Kaip žiūri į naują susidariusią būklę?
— Kur, čia skyriuje, ar visame krašte?
— čia skyriuje tai nieko ypatingo, bet kaip žiūrite į naująją vyriausybę ir į būsimą, gal šiek tiek kitokią, krašto santvarką?
— Aš esu karys ir į vidaus politiką lygiai taip, kaip ir į partijų reikalus, niekada nesikišau ir nesidomėjau.
— Kaip tamstai liaudies kariuomenė yra, prie širdies ar ne?
— Liaudies ar ne liaudies kariuomenė, mano supratimu, neturi reikšmės. Kariuomenė matuojama skaičiumi ir apsiginklavimu bei jos parengimu kautis. Aš esu pripratęs žiūrėti į vienalytę, dislokuotą savoje teritorijoje ir apolitinę kariuomenę.
— Aš galvoju ir tamstai patariu laikytis čia savo pareigose. Aš nors jau nuo 1924 metų laikausi arčiau jų linijos, bet esu lietuvis ir esu pasiryžęs ginti lietuvių reikalus. Jei mes iš čia išeisime, mūsų vieton ateis žydai arba rusai.
— Kaip tamsta, draugas viršininke, vertini gen. Vitkausko poziciją, žiūrint iš politinės pusės?
— Aš apie jį nieko nežinau. Malonu buvo su tamsta pasikalbėti, bet aš turiu eiti i posėdį, šia proga aš tamstai perduodu plk. ltn. Matusaičio kabineto ir visų ten esančių spintų raktus. Nuo šios dienos tamsta užimi jo vietą. Tarp kitko prašau man, reprezentacijos reikalams, duoti 1700 litų avanso, — ir čia pat pakišo jau iš anksto parašytą pakvitavimą
— Labai prašau, bet aš iš viso nežinau kiek ir kur pinigų yra, o be to, prašau kartu su manimi eiti patikrinti spynų ir antspaudų plk. ltn. Matusaičio kabinete.
Visos antspaudos buvo nesugadintos ir atidarę seifą radome tiek pinigų, kiek atžymėta piniginiame žurnale.
Aš jam atskaičiau 1700 litų “reprezentacijai” ir mudviejų “tarnybinis” pasikalbėjimas buvo baigtas.
Kokiam tikslui jis tuos pinigus naudojo — nežinau. Nepriklausomybės laikais niekas asmeniškai tokiomis sumomis nesišvaistė — buvo laikomasi didžiausio taupumo.
Pasikalbėjimo metu (o tai. mane labai domino) niekur nė pusės žodžio iš jo burnos neištrūko apie suimtuosius II-jo skyriaus augštuosius pareigūnus. Iš šio pasikalbėjimo aš pasidariau šias išvadas:
1. Jieško karjeros žūstančios Tėvynės sąskaiton ir todėl, bendraujant su juo, reikia laikytis didesnio santūrumo ir atsargumo.
2. Manęs neįtikino jo pasididžiavimas, kad “jau nuo 1924 metų laikausi arčiau jų linijos” (Suprask: esu komunistas).
3. Jo gyslomis dar teka lietuviškas kraujas ir kur dar bus galimas pasirinkimas, jis, galimas dalykas, pasirinks lietuviams naudingą kryptį.
SKAMBINU GEN. ŠT. PLK. K. GRINIUI Į BERLYNĄ
Vieną rytmetį atvykęs į darbą pastebėjau, kad viršininko kabinete yra daugiau žmonių. Kokie ten žmonės — per matinį jo kabineto durų stiklą negalėjau įžiūrėti.
Po kelių minučių viršininkas pašaukė ir mane. Įėjęs pamačiau du uniformuotus rusus ir vieną civiliškai apsirengusį, kuris kalbėjo lietuviškai (Man rodos, tai buvo A. Sniečkus). Jie visi buvo gana gerai nusiteikę ir išlaikė karinį mandagumą.
— Sakykite, draugas... kada gautas paskutinis plk. Griniaus pranešimas iš Berlyno, — be jokios įžangos kreipėsi į mane plk. ltn. Pūrelis.
— Prieš kokias tris savaites, — atsakiau jam.
— Būk geras, draugas... tamsta žinai visą tvarką, imk telefoną ir iššauk plk. Grinių.
— O kas norės su juo kalbėti?
— Kalbėk tamsta pats. Tamsta jam pasakyk, kad II-jo skyriaus viršininko pavedamas kvieti jį kuo skubiausiai atvykti Kaunan su pranešimu.
Imdamas telefono ragelį pagalvojau, kad telefonu prašyti pranešimų nepatogu, nes Berlyne pasikalbėjimus su užsieniu telefonų stotis užrašo, ir tai plk. Griniui gali padaryti nemalonumų. Bet vėl žybtelėjo mintis, kad plk. Grinius turi galvą, jaučia kas čia pas mus dedasi ir todėl mūsų netaktas jam gal bus labai naudingas.
Atsiliepus Lietuvos pasiuntinybei Berlyne, paprašiau plk. Grinių. Pulkininkas atsiliepė ir po įprasto pasisveikinimo, išdėsčiau jam visą reikalą: viršininko vardu pakviečiau jį atvykti Kaunan su pranešimu. Pulkininkas nusijuokė ir atsakė:
— Praneškite viršininkui, kad kai apsitvarkysiu, tai būtinai nuvyksiu. Galbūt dar kitą savaitę. Viso geriausio!
Padėjęs telefono ragelį, plk. Griniaus atsakymą ir “pažadą” pranešiau jiems visiems.
Buvo aišku, kad jei plk. Grinius atvyktų, jis būtų suimtas.
(Pabaiga kitame numeryje)
