Tremties trimitas
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI
VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS
Ir virto žodis kūnu.
Įvyko tai 1918 m. vasario 16-tą dieną. Tvirtai vyriškai suskambėjo žodžiai — Tebūnie laisva, nepriklausoma Lietuva. —
Ir sujudo, sukruto pasaulio audrų okeane Vilnių blaškomajame mažajame lopšelyje mūsų Gyvoji, Nepriklausomoji, Laisvoji.
Kas juos buvo įgaliojęs? — Ne visuotinųjų rinkimų mandatai, ne didžiųjų valstybių pripažinimai
Tie pora milijonų lietuvių, kurie tuo tarpu laikinai laiko tautos gyvybės siūlą, tuomet negalėjo balsuoti. Užteko tų gausingųjų milijonų, kurie jau yra sudėję savo atsakingus mandatus, bet kurių dvasia nėra mirusi.
Ir dar tų nemažiau gausingųjų milijonų, kuriems mes turime perduoti gyvio mandatus.
Nepripažino, netvirtino pasaulio valstybės.
Užteko, kad patvirtino antpasaulinė Teisybė, kuri žodžiu įkūrė pasaulį ir mus leido savais takais eiti.
Kas jie buvo, kurie tarė neatsiklausę nei “mažumų”, nei snaudžiančių jų tautos vaikų, nei šios mirgančios dienelės pasaulio galiūnų?
Jie buvo mums žinomi lietuviai. Gal jų vietoje butų tai padaręs dar vienas kitas, bet tai nemažina pirmųjų tarusiųjų nuopelno ir mūsų jiems dėkingumo pareigų.
Ir pirma mūsų pareiga, švenčiant vasario 16 dieną, pasakyti jiems ačiū.
Ačiū už tai, kad sugebėjo rastis šventojoje vietoje, kad nepraleido laiko, kad mokėjo išgirsti, suprasti tautos valią, kad nepabūgo, kad išdrįso, kad tarė.
Didžiojoje istorinėje valandoje, kada Lietuvos Taryba paskelbė vasario 16-sios deklaraciją, neįvyko jokių matomų išorinių ženklų.
Nesudrebėjo žemė nuo džiaugsmingųjų armotų šūvių, nepražydo trispalvėmis vėliavomis visi Lietuvos miestai ir kaimai, neatsivėrė dausų įsčius, kuris apipiltų visą Lietuvą laime ir turtais, nepašoko iš ilgamečio snaudulio, staiga širdies gabijai suliepsnojus, pora milijonų suvargusiųjų lietuvių, neprasmego kiaurai žemės pora šimtų tūkstančių mūsų tautos priešų pačioje Lietuvoje.
Ne! — Visa tai ir daug ko kito turėjo ir tebeturi būti pasiekta ir užkariauta atkakliu darbu ir pasiryžimu per ilgą metų eilę, nes dangaus įsčiaus niekad nebaigiamieji turtai veltui negaunami.
Suvirpo tyliu džiaugsmu tik keli tūkstančiai širdžių tų lietuvių, kurie iki tos valandos tempė tautos ratus, nes nuo šio laiko rados progos varyti darbą naujai, planingai, sėkmingiau, plačiau, greičiau.
Šešioliktosios vasario šiurpus, dar tolimojo pavasario laukiamas oras ir besiruošiąs tirpti sniegas bene vaizduoja pradžios Lietuvą, norėdamas pamokyti mus ištvermės ir vilties.
Tikra yra, kad gamtos pavasaris ateis, taip pat tikra yra, kad tautos pavasarį mes galime padaryti, kad kiekvienam iš mūsų skirta yra darbo skaisti dalelė.
Tuo tarpu tenebūnie tarp mūsų nei vieno patenkinto dabarties apkarpytu tėvynės lopeliu. Tenebūnie nei vieno netikinčiojo tautos ir savąja jėga.
Ne isteriškai, bet rimtai, ramiai, su tvirtu pasiryžimu ištverti išeisime vasario 16-ąją iš namų ir kaskart augančioje eisenos šeimoje skaitysime kiek priaugo naujųjų vėliavų mūsų “neokupuotosios” paviršiuje, paspausta naujųjų atgimusiųjų ir priaugusiųjų tautiečių kadrų dešiniąsias, paguosta nusilpusius, nuvargusius kovoje brolius .
Namon grįžę, dar išvakarės metu, pažiūrėsime ar tvarkingai yra ryt dienos pasėliui skirti grūdai ir pasėliui ginti ginklai.
Kaunas, 1927 m.
LŠST LAIKINAJAI CENTRO VALDYBAI
Prašau perduoti mano nuoširdžią padėką Šaulėms ir Šauliams už skirtus man linkėjimus ir sveikinimus mano sukakties proga. Iš savo pusės aš linkiu Sąjungai sėkmingai baigti pradėtąjį organizacinį darbą ir greit grįžti į mielą Lietuvėlę tęsti savo garbingam darbui, kurį taip žiauriai ir niekšiškai nutraukė raudonasis priešas. Tepadeda Jums Dievas.
Jūsų
K. M. KRUPAVIČIUS
“Tremties Trimitui” pasirodžius
Visą “Tremties Trimitui” skirtą medžiagą prašome siųsti ne “Kario” Redakcijai, bet tiesioginiai LŠST Laikinajai Centro Valdybai jos sekretoriaus adresu: V. A.
Mantautas, S.J., West Baden College, West Baden Springs, Indiana, U.S.A. Čikagoje gyvenantieji šauliai ir šaulės, jei nori, medžiagą gali asmeniškai įteikti LŠST LCV II-jam sekretoriui Alfui Valatkaičiui, 2115 W. 50th Street, Chicago 9, 111.
Išvengti galimiems nesklandumams, oficialios korespondencijos
apie paskirų šaulių klubų veiklą turėtų būti mums siunčiamos per Klubų Valdybas arba jų tam tikslui specialiai paskirtus ryšininkus — Klubo korespondentus.
Nepagailėkime savo straipsnių, atsiminimų, feljetonų, reportažų, korespondencijų, nuotraukų ir kt. medžiagos! “Tremties Trimitas” yra ne vienos grupes, bet visos Sąjungos veidrodis. Stenkimės, kad jame atsispindintis vaizdas būtų visais atžvilgiais gražus ir ŠAULIŠKAS.
Taip pat neturėtumėm užmiršti fakto, jog “Tremties Trimitas” galėjo išvysti dienos šviesą pirmoje eilėje L. S. “Ramovės” Centro Valdybos ir “Kario” Redakcijos broliškos pagalbos dėka. Šauliams sudarytos sąlygos “Kario” puslapiuose yra daugiau negu geros ar priimtinos: be mažiausios abejonės
jas tenka pavadinti idealiomis. Šalia to, kiekviename žingsnyje sutinkame nepaprastai nuoširdų “Kario” Redakcijos ir Administracijos pritarimą ir paramą.
Ir viskas — ne dėl asmeniškų išskaičiavimų, bet vardan noro ištiesti draugišką ranką beatsikuriančiai mūsų Sąjungai, vardan
Kpt. H. S. Petraičiui prisegamas šaulio ženkliukas
karių ir šaulių vieningo darbo Nepriklausomai Lietuvai.
Toks reikšmingas “Kario” Leidėjų ir Redaktorių žygis negali praeiti šaulių nepastebėtas. Jei ne kuriuo kitu būdu, parodykime savo dėkingumą bent dideliu “Kario” prenumeratų skaičiumi. Praveskime savo vietovėse energingą spaudos talką, padėdami “Kariui” pasiekti kuo daugiau skaitytojų. Turint gero noro, atitinkamų rezultatų pasiekti nebus sunku. O noro, tikimės, nė vienam iš mūsų netruks: juk “Karys” dabar jau ir ŠAULIŲ laikraštis!
MŪSŲ ŠEIMOJE
Mūsų nuolat auganti šauliška šeima neseniai padidėjo į Čikagos šaulių Klubą įstojusiu J. A. V. armijos kapitonu Henry S. Petraičiu. Gimęs ir augęs čia Amerikoje, Henry S. Petraitis lankėsi Nepriklausomoje Lietuvoje Sporto Olimpijados metu, vadovaudamas sporto komandai. Tada jis dar nekalbėjo lietuviškai. Lietuva jam taip patiko, kad grįžęs į Čikagą, jos nebeužmiršo, bet susirado knygas, paprašė tėvų pagalbos ir ėmė mokytis lietuviškai. Dabar kalba savo tėvų kalba taip gražiai ir aiškiai. Čikagos Šaulių Klubo pobūvio metu kpt. Petraičiui Klubo pirmininkas prisegė šaulišką ženkliuką, o susirinkę šauliai ir šaulės, ta proga, jo garbei sudainavo “Ilgiausių metų.”
Tikrai, ilgiausių metų Tau, brangus naujasis mūsų Broli! Tavo pavyzdys, Tavo Lietuvos meilė visuomet liks širdyse tų, kurie nepamiršo savo Tėvynės ir drąsiai eina Jos kryžiaus keliu j naujo prisikėlimo ir laisvės aušrą. O tiems, kurie vos čia atvažiavę jau ima gėdintis savo kalbos ir savo tėvų žemės, Tavo darbai tebus priminimas susigėsti, ir grįžus atgal, vėl pasukti savo žingsnius į ten, “kur dangus toks melsvas, kaip melsvi linai”...
LŠST VADOVYBĖS KLAUSIMU
Jau prieš kurį laiką spaudoje buvo balsų, prašant paskelbti Sąjungos atkūrėjų bei laikinosios vyr. vadovybės pavardes, kartu pasisakant dėl LŠST darbo krypties ir pagrindinių ideologinių gairių. Tie pageidavimai, mūsų nuomone, yra pagrįsti ir rimti. Jei iki šiol nebuvo galima jų viešai išpildyti, tai tik dėl labai svarbių priežasčių, išplaukiančių tiek iš Sąjungos vidaus gyvenimo, tiek iš įvairių išorinių faktorių, su kuriais teko vienaip ar kitaip susidurti, pradėjus šauliškąją veiklą tremtyje. Kokios buvo tos priežastys konkrečiai, šauliai ir šaulės neužilgo patys pamatys “Tremties Trimito” puslapiuose — LŠST istorijos apžvalgoje, pradedant 1952-jų metų žiema. Remiantis Sąjungos atkūrėjų branduolio ir vėliau visos LŠST LCV-bos dienoraščiu bei kitais dokumentais, tenai atpasakosime S-gos atsikūrimo eigą, pagrindines problemas, sutiktus sunkumus, kliūtis ir pavartotas priemones joms pašalinti. Ko nebus galima minėti Tėvynėje likusiųjų saugumo sumetimais, šauliai sužinos per savo klubų Valdybas, arba ir patys susirišę tiesioginiai su LŠST LCV Darbo Prezidiumu. (N. B. šauliams, kurie į mus kreipiasi pasirašę slapyvardėmis, dėl visiems gerai suprantamų priežasčių, jokių informacijų su-teikti negalime).
Principai, kuriais remiantis Sąjunga atkurta tremtyje ir kurių laikomasi jos dabartinėje veikloje, bus suminėti šiuo metu ruošiamam LŠST LCV atsišaukime į šaulius ir visuomenę. Broliams ir sesėms, nekantraujantiems kaip galima greičiau jį išvysti norėtumėm priminti du dalykus. Visų pirma, dirbant korespondenciniu būdu, tarpusavio susižinojimas pareikalauja dvigubai ir trigubai daugiau laiko; tuo tarpu, LCV nariai gyvena ne vien įvairiose J.A.V. vietovėse, bet taip pat Kanadoje, Vokietijoje ir Argentinoje. Antra, Centro Valdyba tiesioginiai tarnauja ne vienai kuriai šaulių grupei, bet šauliams ir šaulėms visame pasaulyje, būdama jungiamuoju ryšiu ir koordinuodama VISOS organizacijos veiklą. Paruošimas darbo plano, kuris, iš vienos pusės būtų pakankamai bendras ir nekliudytų vietinei Sąjungos vienetų iniciatyvai paskiruose kraštuose, iš kitos pusės, tačiau, neprarastų savo aktualumo ir praktiško, konkretaus pobūdžio, nėra kelių savaičių uždavinys. Niekam taip nerūpi atsišaukimo pasirodymas ir iš viso darbo skuba kaip patiems LCV nariams; tačiau dėl skubėjimo pagundos negalima paaukoti darbo rimtumo ir žengti antrąjį organizacinės veiklos žingsnį neužbaigus pirmojo. Galutinėje perspektyvoje, tai atneštų tiktai žalos Sąjungai.
Čikagos Šaulių Klubo Valdybai ir eilei pavienių šaulių paprašius šiame ‘Tremties Trimito” numeryje paskelbti bent dabartinį LŠST LCV ir taip pat LŠST LCV Bendradarbių sąrašą, žemiau spausdiname abu sąrašus ištisai.
SĄRAŠAS Nr. 1:
LŠST LAIKINOJI CENTRO VALDYBA:
LCV Darbo Prezidiumas (pagal pareigas):
1. Aleksandras Mantautas (Marcinkevičius) — Pirmininkas;
2. Eugenija Klupšienė — Vicepirmininkė;
3. Sofija Putvytė-Mantautienė — šaulių Moterų Skyriaus Virš.:
4. Vaclovas Čižiūnas — Tautinio Aukl. ir Kultūros Darbu Sk. Virš.;
5. Mykolas Kalmantas — Specialūs Uždaviniai;
6. Juozas Jankaitis — LCV Įgaliotinis Kanadoje;
7. Vaidievutis A. Mantautas, Jr. — I Sekr. ir Ryšių Sk. Virš.;
8. Alfas Valatkaitis — II Sekr. ir Jaunimo Skyriaus Viršininkas:
((LCV Kasininko pareigas eina Julius Vepštas, Čikagos šaulių Klubo Iždininkas).
LCV Nariai (pagal alfabetą):
9. Teodoras Daukantas;
10. Elzė Jankutė;
11. Mykolas Krupavičius;
12. Jadvyga Kuprienė;
13. Mečislovas Mackevičius;
14. Kazys Musteikis;
15. Emilija Putvytė;
16. Rapolas Skipitis;
17. Justinas Vaičaitis.
SĄRAŠAS Nr. 2;
LŠST LAIKINOSIOS CENTRO V-BOS BENDRADARBIAI:
1. Jonas Karvelis;
2. Bronius Kviklys;
3. Vincas Tercijonas.
PASTABA: abu sąrašai nėra galutiniai. Artimoje ateityje jie bus dar papildyti.
1955 METAI SPORTO PASAULYJE
Įžengę į 1956 metus, valandėlei atsigrįžkime į praėjusius — 1955 m., ir pasižiūrėkim, ką gero jie mums atnešė?
Visų pirma, tenka apsistoti ties lietuviškuoju sportu, apžvalgoje bazuojantis šiaurės Amerikos žemynu. čia pagrindinę vietą užima V-sios Š. Amerikos lietuvių sporto žaidynės, pravestos New Yorke ir Clevelande. Nors ir nesutraukusios daug dalyvių ir jose ypatingų pasekmių neparodyta, šios žaidynės beliko vienintelė tradicinė mūsų sportininkų didesnioji šventė.
Bendrai, visas didesnis Amerikos lietuviškas sportinis veikimas ribojosi 5 vietovėmis: Chicaga. New
Yorku, Clevelandu, Detroitu ir Rochesteriu.
Chicagoje veikusieji 2 lietuvių sporto klubai: Perkūnas ir Gintaras, rudeniop susijungė į vieną — Neries klubą. Iš jų vienas — Perkūnas, kaip žinome, buvo pereitų metų š. Amerikos Lietuvių Sporto Žaidynių komandinis laimėtojas. Pereitą vasarą čia buvo atgaivintas Lietuvių Futbolo Klubas, kuris dalyvavo minėtose žaidynėse Clevelande ir turėjo kelis draugiškus susitikimus su Detroito futbolininkais.
New Yorke reiškėsi — Lietuvių Sporto Klubas ir Lietuvių Atletų
Klubas. Pirmasis iš jų pasižymėjo savo futbolo komanda, dalyvaujančia “German — American” augšt. futbolo lygoje, nors ten ir nepasiekęs geresnių rezultatų, šiaip, lietuviškoje veikloje nebuvo labai rangus, ką galėjome patirti jo nematydami Clevelando žaidynėse.
Clevelandas, atstovautas Lietuvių Sporto Klubo “Žaibo”, buvo gana gyva vietovė lietuviškojo sporto padangėje. čia matėme nemaža sportinio atžalyno, teikiančio gražių vilčių ateičiai.
Detroito lietuviai gali būti visiškai patenkinti savojo sporto klubo “Kovo” sportiniais pasiekimais pereitais metais. Šis, savo penkmetį minintis klubas laimėjo: I vietą 1954—1955 m. Mažojoje Krepšinio Lygoje, I vietą tos lygos stalo teniso varžybose, I vietą 1955 m. lietuvių krepšinio turnyre Montrealy-je. Vasarą šio klubo rėmuose buvo suorganizuoti futbolininkai, kurie turėjo dvejas rungtynes su Chicagos lietuviais, Toronto lietuviais ir vietinėmis komandomis
Ir pagaliau, prieiname prie pačio jauniausio savo amžiumi sporto klubų — Rochesterio “Sakalo”, lapkričio mėn. viduryje atšventusio savo gyvavimo metines, šis klubas pasireiškė krepšinyje ir stalo bei lauko tenise, tačiau dėl negausių pajėgų, pasekmės buvo kuklios.
Žvelgiant į Kanados lietuviškąjį veikimą, pasitenkinsime paminėdami ten esančias ryškesnes lietuvių sporto bazes — Toronte (sporto klubai — “Vytis” ir “Aušra”), Montrealyje (Sporto klubas — “Tauras”), Hamiltone (Sporto klubas — “Kovas”).
Iš pavienių asmenų tenka paminėti Amerikos lietuvį — J. Podres, profesionalinio sporto atstovą, žaidusį už Brooklyno “Dodgers” beisbolo komandą. Jis “Sports Illustrated” žurnalo buvo išrinktas geriausiu metų sportininku — “Sportsman of the year”.
Metant žvilgsnį į tarptautinį bei amerikiečių sportą, reikia iškelti ryškesniąsias sportines figūras 1956 metų laikotarpyje: vengrų bėgiką — Sandor Iharos, sunkiasvorį pasaulio bokso meisterį — Rocky Marciano, savo titulą atsikovojusį — Ray Robinson, jojikų karalių — Eddie Arcaro, ryškiausią moterų atstovę — Babe Zaharias, pasižymėjusį sunkumų kilnotoją — Paul Anderson ir kt.
Šie 1956 metai, kurie yra olimpiniai, reikia tikėtis, lietuviškam sportui bus sėkmingesni už praėjusius. Todėl reikia sukaupti visas jėgas ir parodyti daugiau užsispyrimo, kad galėtų išsipildyti į juos sudėtos mūsų viltys.
Edv. Šulaitis
NETEKOME MOČIUTĖS
Iš mūsų degančių žaizdų jūs gėrėt ugnį.
Ir ji neleido, kad apaktumėt nakčia;
Jūs mūsų kūnų tiltu ėjot per bedugnę,
Ir nepaklydot nei anapus jos, nei čia.
Už mūsų, mirusių, vardų, už mūsų žygių,
Augs didelė, laisva, nemirštanti tauta!
Ir kūdikėlis ties rankas į saulę savo vygėj,
Ir jojo siela bus kaip nuometas balta...
(B. Brazdžionis, “Kankinių palikimas'’)
Kovo mėnesį visuomet minėdavome mūsų Sąjungos Įkūrėjo Vlado Putvinskio-Putvio mirties sukaktį. Metams bėgant, tai tapo nepakeičiama šauliška tradicija. O tačiau šiemet jinai sulaužoma, oficialaus šaulių organo kovo mėn. pirmąjį puslapį skiriant ne Vlado Putvio atminčiai, bet kažkam kitam. Kiekvienam senam šauliui, perskaičiusiam šiuos žodžius, bus jau savaime aišku, kas tas kažkas kitas, nustūmęs šešėlin net patį Sąjungos Įkūrėją, gali būti tiktai jo gyvenimo draugė Emilija Putvienė, Šaulių Moterų Garbės Vadė, tūkstančiams brolių ir sesių pilkose uniformose pažįstama kukliu, bet taip šiltai skambančiu MOČIUTĖS vardu...
Beruošiant medžiagą šiam numeriui, mus pasiekė tikros žinios apie Močiutės mirtį Sibire. Neminint eilės aplinkybių ir smulkmenų, čia tik pranešame šaulių ir visuomenės žiniai, jog jinai mirė kankinės mirtimi, labai žiauriose sąlygose: pati viena, toli nuo savųjų, iš koncentracijos stovyklos išgabenta į kalėjimą.
Žvelgiant į Močiutės gyvenimo kelią, prisimena Vlado Putvio šaulėms moterims pasakyti žodžiai: “Kokios bus lietuvaitės, tokios bus būsimos kartos motinos, toks bus visas mūsų jaunimas, tokia bus visa tauta. Taip! KOKIOS JŪS MOTERYS BŪSITE, TOKIA BUS VISA TAUTA!” Prie šių žodžių mes, šauliai, šiandien pridedame: Kol lietuvių tautoje gims tokios moterys kaip Emilija Putvienė, tautos ateitis bus užtikrinta. Kalinio ir tremtinio žmona, tremtinių ir kankinių motina ir pati kankinė, jinai yra amžinai gyva liudininkė lietuvės motinos kraujo ir kančios testamento, kuriame slepiasi gyvybė ir jėga ateinančioms kartoms.
Nuo anos tolimos, saulėtos dienos 1897-aisiais metais, kai jaunasis dvarininkas Vladas Putvinskis sumainė aukso žiedus su Emilija Gruzdyte ir parsivežė ją į ošiančių miškų apsuptą Šilo-Pavėžupio dvarą, Močiutės gyvenime prabėgo nesuskaitoma dienų procesija. Daug, labai daug jų buvo kupinų džiaugsmo ir laimės. Bet taip pat daug, oi, taip daug pilnų skausmo, nežinios, kovos, kančios ir senoviškos griaudžios liaudies dainos aidų: “Vargai bujoja, vargai lapoja, vargai vartuose žydi...”
Jaunai žmonai ir motinai brangiai teko sumokėti, drauge su vyru atsisakius sulenkėjusios aristokratų kompanijos ir pasukus į jų niekinamą lietuvybę. “Sunku aprašyti, kas pasidarė”, — pasakojo vėliau V. Putvys savo prisiminimuose: — “Atšoko nuo mūs visi dvarininkai kaip nuo užkrėstųjų kokia biauria liga. Pasidarė nepadoru su mumis pasipažinti. Trūko ryšiai su giminėmis, kaimynais, pažįstamais. Likę keli artimiausieji nuolankiai gailėjosi mūs ir stengėsi sugrąžinti į protą “nelaiminguosius vaikus paklydėlius”. Mūsų pačių tarnautojai juokėsi iš pamišusių jaunųjų ponų ir jų laužytos lietuviškos kalbos. Kiti iš jų įtardavo naujas ponų žabangas ir pastangas “įvaryti žmones į maištą”.”
Garbingos ir tikrai lietuviškos bajorų Gruzdžių giminės dukra, Vyskupo Valančiaus giminaitė, jaunoji Putvienė, kaip ir jos vyras, drąsiai priėmė šį iššaukimą kovon ir ryžtingai nuėjo su atgimstančia tauta. Šilo-Pavėžupio ir Graužikų dvarai tapo lietuvybės židiniais. Ten veikė dvi slaptos lietuviškos mokyklos, ėjo draudžiamos knygos ir spaudiniai iš Prūsų į Šiaulius, ten kurį laiką buvo redaguojamas “Varpas”, ten gyveno ir lankėsi tokie žmonės kaip Povilas Višinskis, Julija Žemaitė (Žymantienė), Jonas Jablonskis, Antanas Smetona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Augustinas Janulaitis, Vincas Kalnietis ir daugelis kitų. Augo sūnus ir dukterys grynai lietuviškoje, patriotiškoje atmosferoje, virte virė naujas šviesus gyvenimas su savo aniems laikams būdingu idealizmu, romantika ir viltimi.
Tačiau net ir didžiausios laimės valandomis Emilijos Putvienės sielos neapleido neramus nujautimas, toks dažnas mūsų tautos motinoms... Pati būdama knygnešė, jinai gerai žinojo, koks likimas laukia patekusių į caro valdžios nagus. Be to, nenutilę dar buvo 1863 m. sukilimo garsai, nenudžiūvęs ten pralietas kraujas... Putvių šeimoje kaip relikvija buvo saugomi Vlado Putvio tėvo Rapolo Putvinskio škaplieriai, jo nešioti per devynis baisius metus Sibiro katorgoje, ten kenčiant caro ištremtam už dalyvavimą sukilime. O tarp protėvių portretų kabojo jaunojo grafo Broel-Platerio, Vlado Putvio dėdės, paveikslas, ir vaikams buvo pasakojama kaip jisai žuvo, kazokų užbadytas jietimis ir paskandintas pelkėse...
Atėjo ilgai bijotas, nujaustas momentas, kai Emilijai Putvienei 1905 metais teko žengti Šiaulių miesto gatvėmis paskui kazokų apsuptą vyrą ir žvelgti į paskui jį sunkiai užsidariusias kalėjimo duris. Tiesa, sekančiais metais V. Putvys tapo iš kalėjimo paleistas, bet atūžęs Didysis Karas vėl perskyrė vyrą su žmona ir net vaikais. Emilija Putvienė liko Lietuvoje su vy
Emilija Putvienė, Lietuvos Šaulių Moterų Garbės Vadė.
riausiu sūnum, o V. Putvys su keturiais kitais vaikais vargo Rusijoje, iš ten grįždamas Lietuvon tiktai 1918 metų vasarą.
Dešimtį gražaus kūrybinio darbo metų laisvoje Tėvynėje nutraukė staigi Vlado Putvio mirtis 1929 m. kovo 5 dieną. Gavusi telegramą apie vyro ligą, išsigandusi žmona per pusnynus ir sniegą sušilusiais arkliais rogėse atskubėjo į Šiaulius ir geležinkelio stotyje per radiją išgirdo, kad jau per vėlu... Kas iš šaulių atidavė paskutinę pagarbą savo Sąjungos Įkūrėjui ir Pirmininkui, tas niekad neužmirš ties jo ramiu veidu pasilenkusios Močiutės. Taip, Močiutės! Netekusiai vyro, jai kažkaip nejučiomis prigijo tas vardas. Jinai tapo visos Šaulių Sąjungos, visų šaulių Motina, ir kiek kartų tasai žodis “MOČIUTĖ” skambėjo šaulių lūpose su švelnia, tiktai jai skirta šypsena...
Jau kaip Močiutė jinai priiminėjo šaulių sveikinimus savo vardinių proga Graužikų dvaro gonkelėse. kaip Močiutė jinai klausėsi savo dukterų kalbant per radiją, kaip Močiutė matė savo vyriausią sūnų Lietuvos Respublikos Ministerių Kabinete, kaip Močiutė nešiojo rankose savo mažus anūkus ir džiaugėsi laisvos Tėvynės laisvam danguje išdidžiai plevėsuojančiomis šaulių vėliavomis. Kaip Močiutė stovėjo jinai ir tribūnoje LŠS 20-ies metų didingos šventės metu Kaune, linksmomis akimis stebėdama pražygiuojančias šaulių gretas.
Tačiau čia atspausdinta tos šventės nuotrauka buvo viena iš paskutiniųjų šauliškų nuotraukų Močiutės albume. Ten matomi Pabaltijo šaulių vadai daugiau jau kartu nebesusitiko. LŠS Vadas Pulk. Pranas Saladžius atsidūrė bolševikų kalėjime, Latvijos šaulių vadas nusišovė, okupantams peržengus krašto sieną, Estijos šaulių vadas tapo išvežtas į Sibirą, o Suomijos šaulių moterų vadė mirė, tiesa, laisvoje tėvynėje, tačiau su skausmu žiūrėdama į jos mylimos organizacijos uždarymą, bolševikų spaudinio Suomijos vyriausybei pasėkoje. Pagaliau, pati Močiutė iškeliavo drauge su tūkstančiais tautos kankinių į tolimus Rusijos plotus, ir mes, tur būt, net ir raudonajam siaubui subyrėjus, neįstengsime rasti jos vienišo kapo ir uždegti ten mažos žvakutės Vėlinių vakare...
Bet šviesiau, negu žvakutė, šviesiau, negu jų milijonai, šviesiau už bet kokius šios žemės žiburius spindi mums iš Anapus Močiutės meilė. Nėra tokios jėgos danguje ir žemėje, kuri įstengtų užgesinti meilės aukurą. Meilės, kuri augo skausme, grūdinosi kentėjime, skaidrėjo ašarose ir triumfavo auKoje. Tapusi NEŽINOMA ŠAULĖ, NEŽINOMA LIETUVIŲ TAUTOS MOTINA, Močiutė visuomet gyvens ten, kur plaks lietuvio ir šaulio širdis. Ir taip mes drauge su didžiuoju tremties dainium ištarsime:
“Po baltu nuometu — baltos lelijos veidas.
Praeis pavasariai, o veidas vis žydės...
Ir kaip palaukėse augštų pagojų aidas
Liūliuos melodija jos mylinčios širdies.”
ILSĖKIS RAMYBĖJE!
Bolševikų išniekintas Vlado Putvio kambarys - muzėjus Graužikų dvare.
Lietuvos Šaulių Sąjungos Viekšnių Kuopos Garbės Šauliams
PROFESORIAMS MYKOLUI IR VIKTORUI BIRŽIŠKOMS
jų mylimam broliui, tos pačios kuopos Garbės Šauliui,
PROFESORIUI VACLOVUI BIRŽIŠKAI netikėtai mirus
gilią užuojautą reiškia ir kartu su jais liūdi
LŠST LCV PIRMININKAS, VICEPIRMININKE IR VALDYBOS NARIAI
PROFESORIUI VACLOVUI BIRŽIŠKAI MIRUS
1954-ųjų metų gale sveikindami LŠS Viekšnių Kuopos Garbės Šaulį Prof. Vaclovą Biržišką garbingos 70 m. sukakties proga, tikėjomės jojo 80 m. jubiliejų visi drauge linksmai atšvęsti laisvame Vilniuje. Nenujautėme, kad Gerb. Profesoriaus atsakymas į mūsų laišką bus paskutinysis jo žodis šauliams. ..
Staigiai ir nelauktai mirties išplėštas iš mūsų tarpo, Brangus Mirusysis tačiau neliks užmirštas. Kiekvieno dvasios galiūno pėdsakai yra neišdildomi. Jie gilia vaga atsispaudžia tautos kelyje, tampa tautos dalimi, gyvena kartu su ja. Kol gyva pati tauta, tol gyvi jos didvyriai. Todėl, kol degs lietuvių širdyse Tėvynės meilė, tol ir Vaclovo Biržiškos vardas bus minimas su pagarba ir dėkingumu.
Skaitydami paskutiniuosius šauliams skirtus Velionies žodžius, neužmirškime, kad geriausiai ir tobuliausiai jam pagarbą išreikšime tvirtai žengdami jo taip karštai mylėtos Lietuvos keliu. Neduokime išblėsti jo neštajam skaisčiam žiburiui! Tegul jis, pasiaukojimu kurstomas, tūkstančiais mažų žiburėlių liepsnoja tamsioje tremties naktyje ir vis veda mus į naują nepriklausomybės aušrą! Velionies viltis, iog toji aušra tikrai ateis, buvo nepalaužiama. Ar sugebėsime būti jos verti? Naujai supiltas kuklus kapas tyliai mums atsako: — Taip, sugebėsite, kol liksite LIETUVIAIS. ..
PASKUTINIS PROFESORIAUS VACLOVO BIRŽIŠKOS LAIŠKAS ŠAULIAMS
Didelis ačiū už sveikinimus Lietuvos šaulių vardu, nes su Lietuvos Šaulių Sąjunga mane rišo daug širdies sijų. Jau su a.a. V. Putvinskių nemaža tekdavo matytis ir kalbėtis, tiek tiktai, kad apkrautas daugybe įvairių kitų pareigų, negalėjau, jo įkalbamas, įsitraukti į tiesiogį Šaulių Sąjungos veikimą, vien tiktai gaudamas pasitenkinti viena kita paskaitėle Sąjungoje paskaityta. O jau porą metų prieš paskutinį karą, Viekšnių Šaulių Sąjungos Kuopa tiesiog mane nustebino, išrinkdama ir mane, kartu su mano broliais, tos Kuopos garbės nariu, kas neužilgo buvo ir Centro Valdybos patvirtinta. Tik, deja, tos Sąjungos man įteiktas sidabrinis ženklelis, kurį buvau iš Lietuvos bėgdamas su savim pasiėmęs, man dingo besitrankant po
Vokietiją. Na, ir čia Amerikoje atsiradęs, stengiuos ir toliau, kiek man senos jėgos leidžia, tarnauti tiems kilniems idealams, kuriuos taip gražiai per visus savo gyvenimo metus vykdė Šaulių Sąjunga.
Prašau priimti mano gilios pagarbos ir padėkos žodžius.
Jūsų
VAC. BIRŽIŠKA
MŪSŲ ŠEIMOJE
• LŠST LCV Narys, buv. VLIK’o Pirmininkas Prel. Mykolas Krupavičius, lankydamasis Brocktone, matėsi su LŠST LCV Pirmininku ir Šaulių Moterų Skyriaus Viršininke. Buvo pasidalinta mintimis įvairiais šauliškais klausimais.
• Waśingtone gyvenanti LŠST LCV Narė Jadvyga Kuprienė (Kup-rėnienė), kalbėdama į Lietuvą per “Amerikos Balsą”, perdavė linkėjimus Tėvynėje likusioms sesėms šaulėms.
• Š. m. birželio 15 d. sueina 35 metai nuo istorinio “Lietuvos Šaulių Padėkos žodžio Broliams Amerikiečiams”, pasirašyto LŠS Centro Valdybos Kaune. Iš aną žodį — atsišaukimą pasirašiusiųjų šiuo metu laisvuose vakaruose randasi du asmenys: adv. Rapolas Skipitis ir prel. Mykolas Krupavičius. Kaip žinome, jie abu priklauso ir dabartinei Sąjungos vadovybei.
• Čikagos Šaulių Klubas turi gražiai pagamintų šauliškų ženkliukų. Jie kainoja po 1 dolerį, šaulių vienetų vadovai prašomi pasirūpinti, kad jų vienetuose neliktų nė vieno šaulio, neturinčio savo ženkliuko, ženkliukai gaunami pasiuntus atitinkamą pinigų sumą Čikagos Šaulių Klubo V-bos Iždininkui sekančiu adresu: Julius Vepštas, 6639 So. Bishop St., Chicago 36, Ill.
• Čikagos Šaulių Klubo eilėse yra susispietęs labai gražus mūsų jaunimo būrelis. Jam tenka didelis uždavinys — būti pirmuoiu Jaunųjų Šaulių branduoliu atsikūrusioje Sąjungoje. Jaunieji jau spėjo užsirekomenduoti vyresniems idėjos broliams ir sesėms bei Čikagos lietuvių visuomenei savo gyvais pasirodymais Klubo pobūviuose ir parengimuose. Mokomasi tautinių šokių, ruošiami vaidinimai ir kitokiais būdais aktyviai dirbama. Tikimės apie visa tai plačiau išgirsti iš pačių Jaunųjų šaulių — reportažo pavidale “Kario” puslapiuose.
• LŠST LCV Tautinio Auklėjimo
Lietuvos Šaulių Sąjungos 20 metų šventė Kaune 1939-VI-24 d. Sąjungos vadas plk. P. Saladžius priima paradą. Tribūnoje E. Putvienė ir Estijos bei Latvijos šaulių vadai.
ir Kultūros Darbų Skyriaus Viršininkas Vaclovas Čižiūnas, žinomas pedagogas iš nepriklausomos Lietuvos laikų, prieš kurį laiką parašė knygą “Tautinis Auklėjimas šeimoje”. Knyga išleista VLIKo Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos ir kainoj a $1.50. Jinai turėtų būti kiekvieno šaulio ir šaulės rankose. Pavartę jos puslapius, rasime ten daug svarbių ir kiekvienam žinotinų dalykų visai tautai gyvybiniais klausimais. Rasime taip pat ir a.a. V. Putvio minčių, nes knygos autorius panaudojo V. Putvio raštus ir iš viso šauliškąją ideologiją. Jeigu knygos nebūtų vietiniame knygyne, ją galima gauti pas LšŠT LCV Bendradarbį šaulį Joną Karvelį, 3322 So. Halsted St., Chicago 8, Ill. Sąjungos Centro paklaustas, šaulys J. Karvelis pranešė turįs minėtos knygos dar 150 egz.
ŠAULIŲ MARTYROLOGIJOS REIKALU
Visi žinome, kad labai daug šaulių buvo suimtų, kankintų, nužudytų arba ištremtų į tolimus Rusijos plotus. Daug šaulių garbingai žuvo kovoje su mūsų tautos mirtinu priešu I-ro Pasaulinio Karo pradžioje. Daugelio jų žinomi vardai, pavardės, arešto bei mirties datos, kankinimų ir kitos aplinkybės. Vienok visa tai tėra “užregistruota” tik žmonių atmintyse. Žmonės tačiau ne su saule gyvena, todėl yra būtina viską neatidėliojant dokumentuoti, kol įvykių liudininkai tebėra gyvi. Gal greičiau negu tikimės ateis diena, kada ši medžiaga bus neįkainojamos vertės.
Šaulių martyrologijos duomenis prašome siųsti Čikagos Šaulių Klubo švietimo ir Kultūros Dalies Vedėjui šiuo adresu: Rev. Ant. šeštokas, St. Agnes Church Rectory, 2648 W. Pershing Rd., Chicago 32, Illinois.
Pageidaujami smulkūs įvykių aprašymai, jei yra — dokumentai ir foto nuotraukos, datos, vietovių ir nukentėjusių asmenų bei kaltininkų, t.y., išdavikų ir kankintojų savųjų ir okupantų vardai bei pavardės. Visa medžiaga bus laikoma griežtoje paslaptyje. Jei pranešėjas matys būtiną reikalą, gali pats nepasirašyti ir neminėti vienų ar kitų pavardžių ar vietovardžių. Už visą suteiktą šaulių martyrologijos klausimu medžiagą Čikagos Šaulių Klubo Valdyba bus nuoširdžiai dėkingą.
Kitus laikraščius maloniai prašome šią žinutę persispausdinti.
Čikagos Šauliu Klubo V-ba
LAISVASIS PASAULIS IR PAVERGTASIS PABALTIJYS
PR. LA. (Europa)
Prieš 15 metų Kremliaus tironai, dangstydamiesi šlykščiais melais, azijatiška klasta, tačiau nuožmia galia, užgniaužė gražiai klestėjusių Pabaltijo tautų, lietuvių, latvių ir estų laisvę. Po to vyko ir tebevyksta pavergtųjų žudymas, trėmimas į baisią Vorkutos stovyklą, į Sibiro, Mongolijos ar Turkestano pragarą. Ašarų upės, pavergtųjų kraujo klanai lydi nelaiminguosius į Kremliaus skerdyklas, kurių pavydėtų bolševikams net viduramžių mongolų chanai kaip Tamerlanas ar Temudžinas, XIII — XIV a. pabaisos, šitą baisią pavergtųjų dalią Kremlius net laisve pavadino...
O ką sako laisvasis pasaulis? Jis... tyli! Kokių žygių ėmėsi vakariečiai, pirmoj eilėj humaniškieji amerikiečiai ir anglai, kraujuose paskandintai laisvei atgaivinti? Atsakymas, deja, aiškus ir trumpas: jokių. Mes, europiečiai, stovį ant laisvės ir vergijos slenksčio, pareiškiame tai su pasibaisėjimu bei širdgėla. Vakariečių diplomatų patikinimai, kad, girdi, laisvė tikrai nugalėsianti vergiją, yra ne kas kita, kaip tuščios, nepagrįstos kalbos, tai tikri goebeliški tauškalai, tai bukapročių svaičiojimai. Tokiomis kalbomis, net karingais žodžiais, Kremliaus nenugąsdinsi! Šių laikų Sovietija — tai ne merdinti caristinė Rusija! Vakariečiai turėtų tai giliai įsidėmėti ir įsisąmoninti. Sovietija —- tai begalinis žmonių ir ginklų rezervuaras, kurio nenugalės nei diplomatiški ar kariški tauškalai, nei tarpusavyje nesugyv“-nančių ir besiriejančių vakariečių armijos. Įsidėmėkime: kol Jaltos ir Potsdamo “susitarimai” nebus praktiškai panaikinti ar atšaukti, tol negali būti jokių kalbų bei vilčių apie laisvės sugrąžinimą. Tai gryniausia tiesa.
Kokia jėga galėtų šiandien ar rytoj priversti bolševikus išsikraustyti iš rytinės Vokietijos, iš Lenkijos Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Vengrijos, Rumunijos, Albanijos, Bulgarijos. Mongolijos ir kitų kraštų? Būkime atviri: tokios jėgos šiandien nėra, nebus jos ir rytoj! Čia esama tik vieno kelio: karo. O kas gi norėtų su Maskva kariauti? Vokiečiai, gal japonai? Juk keršto trokšta teutonai, japonai siekia Sachalino. Tikrumoje dalykai atrodo kitaip. Vokiečių jaunimas vengia karo tarnybos. Dabartinis jaunimas, tai ne 1914 m. jaunimas, kai net 2 milijonai jaunuolių veržėsi Į frontą. Vakarinėje Vokietijoje vyksta uoli akcija, nukreipta prieš karinę tarnybą. Visose mokyklose veikia pacifistinė dvasia, militarizmo čia nė su žiburiu nerasite, čia karas jau galutinai pasmerktas. Be to, vokiečiai dar nepamiršo karo ir pokario skerdynių, kai vakariečiai ištisomis masėmis vokiečių belaisvius skolijo prancūzams, išdavinėjo juos bolševikams, lenkams, čekams, net jugoslavams ir... italams. Šimtai tūkstančių šitų nelaimingųjų belaisvių mirė ten badu, mirė ligomis, mirė uranijaus kasyklose, žuvo prancūzų svetimšalių legione, mirė kalėjimuose, arba buvo tiesiog žudomi. Panašiai pasielgta ir su japonais.
Minėti faktai pakankamai rodo pavergtųjų tautų buities beviltiškumą. Tai baisi tikrovė, kurios nepanaikinsi skambiais pareiškimais.
Ar netragiška, kad šiandien UNO uoliai domisi Afrikos laukinių ar puslaukinių negrų (kikujų, kantų, hotentotų, bušmėnų, senegaliečiųi bei N. Gvinėjos džiunglių ar Borneo salos puslaukinių malajų (dajakų ir papuasų) gyvenimu, gina džiunglių gyventojų, vadinamas, teises, bet jau seniai pamiršo Pabaltijo tautų kančias.
Kyla klausimas: jei anglai, amerikiečiai ir prancūzai pajėgė karo metu sukelti beveik visą pasaulį prieš kaizerinę ir hitlerinę Vokietiją, tai kodėl šiandien jie nenori ar negali sukelti pasaulį prieš visiems gresiančią Sovietiją? Kur mus nuves vakariečiai su savo strauso politika? Argi pasaulis vergaus Maskolijai, kuri pati du šimtmečiu vergavo totoriams?
Val victis, sakydavo romėnai. Vargas nugalėtiems. Iš šitos padėties tėra viena išeitis: suburtomis jėgomis sutramdyti ir sugriauti vergijos tvirtovę Kremlių ir jo satelitus. Tuščiomis kalbomis šitas kilnus tikslas nepasiekiamas. Mums pavergtiesiems tenka dar labiau susitelkti ir kreipti visų dėmesį į nepakenčiamą žmonijos padėtį. Jei laisvė nebus atgaivinta šito dešimtmečio eigoje, ji bus amžinai pražudyta.
