MŪSŲ DIENOS ŠIAULIUOSE

JONAS RUOKIS

Š. m. rugsėjo men. “Kario” numeryje aprašiau mūsų savanoriškas 1919 m. dienas Lietuvos kariuomenėje Tauragėje. Šiame numeryje noriu atsiminti savanorystės laikus 1919 m. Šiauliuose. Ir jie buvo ne rožėmis kaišyti, bet vargais ir trūkumais nusėti.

Karininkui Birontui perėmus Tauragėje mūsų 2 kuopą į Šiaulių karo komendantūrą, jos vadu buvo paskirtas karininkas Šimkus, kilęs iš Mažosios Lietuvos.

1919 m. balandžio 4 d., pasiėmę savo menką karinį turtą, Tauragėje sėdome į traukinį ir jau užpakalyje palikus Dubysos tiltą, mūsų traukinys sustojo. Mašinistas pranešė, kad garvežys pritrūko malkų, čia stovės apie pora valandų, kol iš miško prisikraus malkų. Mat, tuo laiku traukinių garvežiai buvo kūrenami malkomis, nes anglims iš užsienio pirkti neturėjome pinigų.

Proga pasinaudoję, nuėjome ant Dubysos tilto pasigrožėti gražiais Žemaitijos gamtos vaizdais ir puikiomis Dubysos pakrantėmis. Nuotaikos pagauti, užtraukėme Maironio dainą “Už Raseinių ant Dubysos”. Garvežys, prisikrovęs malkų, pajudėjo ir vakare apie 10 val. pasiekėme Šiaulius. Geležinkelių stotyje radome daug žmo-nių, ypač mergaičių, mus laukiančių. Vadas neleido išlipti iš vagonų ir su mergaitėmis galėjome pasikalbėti tik pro vagonų langus. Paskui įsakė mums iš traukinio išlipti, išrikiavo ir nuvedė į miestą, į vyrų gimnazijos rūmus.

Tuose rūmuose anksčiau buvo apsistoję rusų raudonosios armijos daliniai, todėl šias būstines paliko didžiausioje netvarkoje. Langai išdaužyti, kambariai priteršti, ir visur tik vienos šiukšlės. Paskubomis kambarius išsišlavę ir grindis išsiplovę, sugulėme ant plikų grindų, kuprines pasidėję po galvomis, o šautuvus apsikabinę. Taip įsakė vadas, nes netoli buvo bolševikai ir reikėjo būti atsargiems.

Iš ryto skubėjome į miestą, nes norėjome nusipirkti maisto. Nieko negavome. Neseniai buvo pasitraukę bolševikai ir ūkininkai nieko nevežė į turgų, nenorėdami imti dar galiojančių bolševikų pinigų. Drauge galiojo ir vokiečių ostmarkės.

Netrukus gavome lovas, čiužinius ir pradėjom žmoniškiau gyventi. Apie 3 savaites valgėme avižinę duoną ,su sėlenomis, bet ir tos maža. Kol duona šviežia, dar galima ją valgyti, bet kai pa-sendavo, pasidarydavo karti ir sausa. Būdavo sunku nuryti. Vėliau pradėjome gauti ruginę duoną. Kasdien pietums būdavo rūgštūs kopūstai ir truputis mėsos. Kasdien kopūstai, žinoma, nusibosdavo.

Šiauliuose sutikome ir Velykas. Grįžę iš bažnyčios, gavome juodos kavos ir avižinės duonos. Jokių riebalų negavome. Pietums kopūstų ir truputį mėsos, kaip ir visomis dienomis. Po pietų pranešė, kad šv. Zitos ar kitokia draugija (jau pamiršau) paruošė mums Velykų stalą. Tuomet Šiauliuose buvo tik viena karo komendantūros kuopa. Nuėję jau radome .stalą paruoštą. Buvo margučių ir kitokių gardumynų. Žmoniškai pavalgėme ir pasišokome.

Orui atšilus, mūsų naminiai drabužiai jau buvo peršilti, o kitų jau nusidėvėję. Gegužės mėn. atvežė medžiagos ir pradėjo Šiauliuose siūti mums uniformas. Kol visus aprengė, atėjo ir birželio mėn. pabaiga. (Apie įvykius su vokiečiais spartakininkais jau esu rašęs 1954 m. “Kario” 5 nr., todėl čia nebekartosiu.).

Pasitraukus nuo vokiečių spartakininkų ir kurį laiką pabuvus Kuršėnuose, vėl grįžome į Šiaulius ir apsigyvenome savo būstinėse. Būklė dar tebebuvo nerami, nes dar tebesiautė vokiečių spartakininkai (komunistai). Keletą savaičių nedarėme rikiuotės pratimų, o naktimis palikdavome savo būstines ir sulįsdavome į karo metu sugriautus namus, jų griuvėsius, kad vėl vokiečiai iš pasalų neužpultų mūsų.

Mūsų vadas karininkas Šimkus, anksčiau tarnavęs vokiečių kariuomenėje, mus pradėjo mokyti vokiškų veiksmų, nors ir lietuviškai. Nebeprisimenu, koks buvo Šiauliuose paradas. Mūsų karo komendantūras kuopą prijungė prie bataliono. Rikiuotės veiksmai nesiderino ir mūsų kuopą atskyrė. Netrukus gavome kitą kuopos vadą.

MŪSŲ BŪKLĖ GERĖJA

Birželio mėn. pabaigoje ar liepos pradžioje mums atvežė piklevotų kvietinių amerikoniškų miltų ir kitokių amerikoniškų gėrybių: lašinių, sviesto ir kt. Tuomet maistas pasidarė visai geras. Pradėjo kepti baltą duoną, pietums pradėjo virti košę ir kt., vakarienei gaudavome pieniškos sriubos. Bet lietuviui greit nusibodo balta duona. Vėl pradėjo kepti ruginę duoną su kvietinių piklevotų miltų priemaiša.

Šiauliuose stovintieji vokiečių daliniai taip pat plėšdavo apylinkės ūkininkus. Gavę pranešimą, vykdavome ūkininkų ginti, bet vokiečių jau neberasdavome. Jie suskubdavo su grobiu pabėgti.

Liepos mėn. mus septynis kareivius paskyrė į Papilę karo intendanto žinion. Jau anksčiau ten buvo keturi kareiviai, kurie saugojo karinius sandėlius. Mūsų buvo pareiga paraginti ūkininkus atlikti jiems uždėtą valstybinę prievolę ir lydėti karinius transportus į Šiaulius. Pora dienų su intendantu važinėjome po kaimus valstybinės prievolės reikalais, bet prievartos panaudoti neteko. Atiduodavo be pasipriešinimų. Viliočių kaime mus paliko savaitei ir pasakė ūkininkams, kad mums duotų maistą. Ką mums duos, bus jiems įskaityta į prievolę. Mes gavome komandiruotpinigius, todėl už maistą turėdavome mokėti. Buvo šienapiūtė, mes padėdavome ūkininkams šienauti, todėl jie iš mūs neimdavo pinigų už maistą.

Po savaitės grįžome į Papilę. Iš ten, pagal reikalą, po 2 kareivius vykdavome į kaimus, sukviesdavome susirinkimus ir ūkininkams paaiškindavome, ką jų kaimas turėdavo duoti kariuomenei. Reikalaujant kiaulių ar karvių, ūkininkai nutardavo, kuris jų turi atliekamų. Tasai ir turėdavo duoti. Kad toks prievolės davėjas nebūtų nuskriaustas, ūkininkai sudėdavo kainos skirtumą (tarp valdžios skirtos kainos ir laisvai rinkoje gaunamos) ir jam atlygindavo. Valdžia mokėdavo pigiau, negu rinkoje. Jėgos panaudoti netekdavo. Gražiuoju susitardavome.

GRETA MŪSŲ ĮSIKURIA PRIEŠAS

Beveik tuo pačiu laiku, kai mes atvykome į Papilę, į Kuršėnus iš Latvijos įsibrovė bermontininkai ir susisuko sau pirmąjį Lietuvoje lizdą. Mums lydint iš Papilės į Šiaulius karinius transportus, iš pradžių jie mums nekliudė. Bet vėliau pradėjo kabinėtis. Kartą man su kareiviu Narušiu lydint 8 vežimų transportą ir Kuršėnuose sustojus arklių pasišerti, prisistatė apie 30 bermontininkų ir pasakė, kad jie vežimus su maistu paima savo žinion. Bermontininkų grupė buvo iš rusų, todėl mokėjome su jais susikalbėti. Mes užprotestavome, kad šis maistas yra Lietuvos kariuomenės ir mes jo neduosime.

— Nesmarkavok tu, jaunuoli! — pasakė man bermontininkai. Tuoj griebė mums už ginklų ir mus nuginklavo. Nuvedė į vieną namą, uždarė mažam kambariuke ir pastatė sargybą. Už pusės valandos mus paleido ir grąžino ginklus, tik pareikalavo, kad į Šiaulius nuvežtumėm keturis jų karininkus.

Kai išvažiavome, jau buvo vakaras. Bermontininkai nieko nepaėmė iš vežimų. Prieš pat Šiaulius nuėjome pažiūrėti bermontininkų karininkų, bet vežime jų neberadome. Vežikas pasakė, kad prieš 5 minutes, dar apie 2 kilometrus nuo Šiaulių, jie išlipo. Grįžtant per Kuršėnus nebevažiavome.

Papilė ir kiti valsčiai, arčiau Mažeikių, buvo priskirti Mažeikių aps. Rugpjūčio mėn. gale atvyko Mažeikių karo komendantas karininkas Plechavičius su savo kariais ir perėmė iš mūsų karo sandėlių apsaugą. Mes grįžome į Šiaulius. Netrukus bermontininkai iš Kuršėnų įsibrovė į Šiaulius ir čia susisuko sau lizdą.

Vieną spalio mėn. dieną mūsų komendantūra gavo žinių, kad naktį bermontininkai gali pulti lietuvių komendantūrą. O tuo metu Šiauliuose kitų lietuvių dalinių nebuvo. Vakare iš komendantūros slaptai buvo išvežti svarbesnieji dokumentai ir pats komendantas atėjo į kareivines. Kuopos vadas įsakė kareiviams paruošti ginklus ir budėti visą naktį.

Naktis praėjo ramiai. Jau išaušus gavome įsakymą atsigulti. Vos tik atsigulėme, išgirdome šūvius prie savo vartų. Šokome žiūrėti pro langus. Mūsų kareivinės jau buvo apsuptos kelių tūkstančių bermontininkų. Priešintis nebeturėjome galimumų. Juk tai būtų tik savižudystė. Bermontininkai suėjo į mūsų kareivines ir įsakė visiems, iškėlus rankas, išeiti. Neleido net milinių pasiimti. Mus nuginklavo. Tą vakarą buvo vežami iš Kretingos į Kauną naujokai ir tą naktį jie nakvojo mūsų kareivinėse. Ir jie buvo suimti. Karo komendantui pavyko pasprukti, o mus nuvarė į Frenkelio odų dirbtuves ir ten uždarė. Pastatė stiprias sargybas.

Pas mus pradėjo ateidinėti bermontininkai vokiečiai (bermontininkuose mačiau daugiau rusų). Vokiečiai pradėjo mus apiplėšinėti. Atsinešdavo senus batus ar kelnes, pasižiūrėdavo, kuris lietuvių turi gerus, ir pakeisdavo. Sargybiniai leisdavo mus apiplėšti. Mes pasiskundėme vienam rusų karininkui. Tuomet uždraudė apiplėšinėti.

Iki vakaro išlaikė mus be maisto. Jau vakarop atvežė duonos, taukų ir degtinės. Sustatė mus į rikiuotę po keturis. 2 kilogramų duonos kepaliukas buvo duodamas dviem kareiviams. Duoną užtepė taukais. Litras degtinės buvo duodamasketuriems kareiviams. Turėjome valgyti ir gerti čia pat rikiuotėje, stati.

Kai pavalgėme ir įsigėrėme, pradėjo mus agituoti, kad stotumėm į jų — bermontininkų kariuomenę. Žadėjo mokėti mėnesiui algos po 200 markių kareiviui, duoti dvi poras viršutinių drabužių (dėvėti ir išeigines) ir gerą maistą.

Ar kas įstojo į bermontininkų eiles, nepastebėjau. Jų agitacija nepasisekė. Lietuvių kareivių nesuviliojo. Nieko nepadėjo ir degtinė. Po nepasisekimų suvilioti, rikiuotėje mus nuvarė už miesto, Joniškio gatvėn, ir uždarė į vieną namą, spygliuota vielų tvora aptvertą.

PABĖGOME IŠ NELAISVĖS

Temstant išėjome į lauką pasidairyti. Pastebėjome, kad tvoros basliai papuvę ir lengva pasidaryti skylę. Sargybinių buvo nedaug. Prieš aušrą su kareiviu Narušiu laimingai pasprukome. Vėliau sužinojome, kad tą naktį dauguma mūsų pabėgo. Likusius uždarė į kalėjimą, bet po savaitės paleido.

Išbėgę pasukome Telšių link. Iki Kuršėnų ėjome mažais keliukais, o toliau ėjome vieškeliu. Trečią dieną pasiekėme Telšius. Ten radome ir daugiau mūsų kuopos kareivių. Prisistatėme Telšių karo komendantui Zaleckiui. Jis mus pavadino dezertyrais, pabėgėliais iš kariuomenės, apgyvendino atskirai nuo savo kareivių ir pastatė savo sargybą. Buvome pusiau areštuoti. Kai prisirinko daugiau mūsų kuopos kareivių, nuėmė savo sargybas ir pradėjo mus mokyti rikiuotės.

Sužinoję, kad į Telšius yra atvykusi Kretingos komendantūros kuopa, kad iš Telšių, Kretingos ir kitų apskričių komendantūrų kuopų bus sudarytas batalionas ir pasiųstas į bermontininkų frontą, mes keli kretingiškiai nuėjome pas Kretingos kuopos vadą ir paprašėme, kad mus paimtų į savo kuopą. Be to, pasiskundėme, kad Telšių komendantas su mumis elgiasi kaip su belaisviais. Kretingos kuopos vadas atsakė, kad jis mielai mus priimtų, jeigu turėtų mums atsarginių šautuvų ir drabužių (mes buvome be milinių). Deja, dabar jų neturi ir negali mūsų priimti. Taip pat patarė: jeigu čia su jumis blogai elgiasi, tai, būdami kretingiškiai, iš čia pabėkite ir eikite į Kretingą. Ten bus jums geriau. Taip ir padarėme. Kadangi miesto gatvėse stovėjo policija ir kareiviai patruliavo, tai mūsų kuopos telšiškis kareivis Karvelis mane ir Narušį išvedė tiesiai per daržus. Išvesti patraukėme Plungės link, nuo Salantų ėjome per Darbėnus, užsukome į savo namus, ir pernakvoję kitą dieną prisistatėme Kretingos karo komendantui. Jis mums davė po savaitę atostogų pailsėti, o po jų vėl pradėjome karinį gyvenimą.