LIETUVOS PREKYBA SU VAKARAIS VIDURINIAIS AMŽIAIS
DR. V. SRUOGIENĖ
Per pastaruosius dešimtmečius atsirado nemaža istorinių darbų apie mūsų praeitį įvairiomis kalbomis, bet jie išmėtyti po visokius žinomus ir nežinomus leidinius ir sunkiai mūsų skaitytojui prieinami. Be kitų prof. Dr. V. Jungferis, vokietis, dėstęs Vytauto Didžiojo universitete ekonomijos fakultete, viename straipsnyje, antrašte “Westliche Wirtschaftsbeziehungen zu Litauen bis zum Ausgange der Deutschen Hanse”1) trumpai apžvelgia Lietuvos ūkio santykius su Vakarais viduriniais amžiais, pateikdamas kai kurių naujų ir įdomių faktų, kurie meta kiek šviesos į taip maža težinomą tų laikų Lietuvos gyvenimą.
Čia stengsimės kiek suglaudžiant paduoti svarbesnes šio straipsnio mintis.
Seniausi mums žinomi lietuvių santykiai su vakarais buvo užmegzti su vikingais, Skandinavijos riteriais pirkliais.
Vikingų pirklių žygiai buvo tik iš krašto palietę šių dienų Lietuvos geografinį plotą, būtent, anais laikais kuršių gyvenamą Baltijos pajūrį. Arkivyskupas Rimbertas savo “Vita Sancti Anscarii” pasakoja apie švedų karaliaus Olafo žygį į Seeburgą prie Grobinės, Kurše. Užkariavę ir sugriovę pilį, kurioje esą buvę 7,000 karių, švedai nuėjo toliau iki Apuolės (Apulia), šių dienų Kretingos apskrity. Jie ir užkariavo tą kraštą (tai buvo 9-me amžiuje, V. S.).
Archeologiniai radiniai Apuolėje ir netolimuose Prišmančiuose išryškina tų laikų lietuvių prekybos santykius su vikingais, žalvario papuošalų ir kitų kapinynų radinių cheminis sąstatas bei forma yra identiški su Gotlando dirbiniais. Kirviai, jiečių antgaliai ir savotiška pasaginių segių rūšis, be abejonės, liudija apie jų kilmę iš Skandinavijos. Apie tuos laikus — 9—12 amžius — taip maža težinome! Ir jau netrukus vikingų žygiai nutrūksta. Tik Gotlando sala su švedišku Visby miestu, žydėjusiu 12-13 amžiais, ir toliau lieka centru, kuris veda prekybą su rytais. Lietuvių kalbos žodžiai “vaizba, vaizbūnas”, esą tatai dar mums primena. Daugiausia prekiauta ginklais. Tik popiežiai draudžia Gotlando pirkliams pardavinėti “ginklus, arklius, laivus ir maistą” pagonims, kurie kariauja su vokiečių kryžiuočių ordinu (tokį draudimą išleido popiežius Grigalius IX 1229 m. ir popiežius Urbonas IV — 1269 m.). Bet jau tuo laiku Gotlande įsiviešpatauja vokiečių pirkliai, davę pradžią garsiajai vokiečių miestų sąjungai — Hanzai. Tada jau ėjo didžiulė vokiečių kolonizacija į rytus — sausuma, kryžiuočių vadovaujama, ir jūra — vokiečių Hanzos pirklių vedama.
1201 m. atsiranda Rygos, 1230 m. Talino ir Tartu miestai, pagaliau ištisas mūrinių miestų ratas išsitiesia nuo Vismaro per Stralzundą ir Liubeką, Dancigą, Klaipėdą iki Stockholmo ir toliau į rytus, sujungdamas Didįjį Naugardą prie Ilmenio ežero su Flandrija ir Prancūzija, su galingu Koelnu ir spinduliuopančiu Bruegge.
Priešaky tų miestų, kurie sudarė vokiečių Hanzą, atsistoja Liubekas ir Dancigas, o nuo 1299 m. Gotlandas visai nustoja savo reikšmės.
Lietuvos žmonės daugiausia prekiauja per Liubeką, Rygą, Klaipėdą, Dauguvos ir Nemuno upėmis palaikydami ryšius su visu kraštu. Per Rygą eina prekyba su Pskovu ir tuomet Lietuvai priklausiusiu Smalensku bei Vitebsku.
Normanai, atvykę laivais Baltijos pajūrį, užmezga prekybinius santykius.
Pskove, Smalenske ir Kaune atsirado Hanzos kontoros.
Pirmoji žinia apie Kauno kontorą yra išlikusi iš 1445 m., paskutinioji gi — iš 1532 m. Kontora tvarkėsi pagal Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio 1470 m. išleistus nuostatus.
1323 m. gegužės 26 d. Didysis Lietuvos Kunigaikštis Gediminas siunčia tris laiškus: Saksonijos pranciškonams bei domininkonams ir keliems Hanzos miestams. Tais laiškais Gediminas kviečia Lietuvoje apsigyventi pirklius, riterius su savo vasalais ir amatininkais, visokios rūšies mechanikus, kalvius, račius, auksakalius, kepėjus, batsiuvius, žvejus, asmenis susipažinusius su druskos gamyba ir ypač ūkininkus. Jie, kaip raštuose pasakyta, gali būti užtikrinti, kad su savo žmonomis, vaikais, gyvuliais ir galvijais galės Lietuvoje laisvai gyventi ir bus tinkamai apsaugoti. Ūkininkus žadėta dešimčiai metų atleisti nuo mokesčių ir leista jiems tvarkytis pagal Rygos miesto teises.
Kaip pasisekė šis kolonizacijos bandymas — žinių nėra.
Daug sėkmingesnė buvo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto politika. Jis suteikė Magdeburgo teises Vilniui 1387 m., Brastai — 1390 m., Gardinui — 1391 m. ir kiek vėliau Kaunui. Po to Lietuvoje apsigyveno nemaža vokiečių (Dar iki 15-to amžiaus pabaigos būta keletos burmistrų vokiečių ir apie 22 miesto narių vokiečių. Vieno burmistro sūnūs gi jau vadinami lietuviškais vardais.). Iš 1476 m. dokumento matyti, kad Kauno teismams buvo reikalingi vertėjai, nes vokiečių elementas jautėsi tiek stiprus, kad nenorėjo mokytis vietos kalbų.
Visai kitaip reikalai klojosi Vilniuje, kur vokiečių įtakos buvo daug mažiau. Čia jau 15-me amžiuje iš miesto išvaromi vokiečių kalbos mokytojai, nes sąmoningai norėta sustabdyti vokiečių kalbos plitimą.
Vytauto Didžiojo laikais miestų gyventojų sąstatas tautybių požiūriu buvo labai įvairus. Pagal Prancūzijos karaliaus pasiuntinį Ghillebert de Lannoy (lankėsi pas Vytautą 1414 ir 1422 m. V. S.) Trakuose, antroje Lietuvos sostinėje, gyveno lietuviai, totoriai, rusenai, vokiečiai ir kt.
Bent kiek šviesos į Vilniaus, Kauno, gyvenimą meta didelės Hanzos pasiuntinybės, vykusios 15 amžiaus vidury per Lietuvą į Maskvą, pranešimas. Ypač įdomus Stralzundo raštas ir Liubeko išlaidų knyga. Keliauta vežimais per Jurbarką, Veliuoną, Kauną ir Vilnių (originale — Vilde). Vilniuje pirkliai buvo priimti Radvilos kieme ir turėjo daug “Trinkgeldų” sumokėti, o taip pat duoti dovanų vokiečių bažnyčiai.
Kai kurie užrašai rodo, kad tuo laiku Lietuvos smuklėse būta daug vyno — vokiečių pirklių gabenamo produkto; minimas ir alus, o tarp maisto produktų pažymėti šie: silkės, lydekos, lašišos ir kt. žuvys, kvietinė ir ruginė duona, kiaušiniai ir rytietiški prieskoniai.
Dėl gausaus sniego tolimesnė pirklių kelionė buvusi labai varginga. Jiems važnyčiuodavo totoriai.
Kaunas buvo patogus Hanzos kontorai miestas dėl savo padėties prie Nemuno ir Neries santakos. į Kauną prekės buvo vežamos iš vakarų dideliais laivais, iš čia perkeliamos į mažesnius ir siunčiamos toliau Nemuno ir Neries įtakais, arba sausumos keliais.
Leidimą vokiečių pirkliams apsigyventi Kaune matome Vytauto D. taikos sutarties dokumente su vokiečių kryžiuočių ordinu, padarytu 1398 m. spalio mėn. Salyne. Nors šaltiniai pirmą kartą Kauno Hanzos kontorą temini 1445 m., tačiau atrodo, kad jos pradžia siekia dar. Vytauto Didžiojo. laikus.
Baltijos laivas 16-me amžiuje
1470 m. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio nuostatas, pagal kurį tvarkėsi Kauno kontora, rėmėsi dviem pagrindiniais dėsniais: I. teisėti kontoros nariai tegali būti tik asmenys, kilę iš Hanzos miestų, bet ne Kauno miestiečiai (net vokiečiai) ir II. svetimtaučiai, kontoros nariai, gali Kaune gyventi neilgiau kaip vienerius metus. Tų nuostatų tikslas buvo neleist svetimtaučiams pastoviai apsigyventi Lietuvoje ir arčiau bendrauti su vietos gyventojais. Tačiau pasitaikydavo išimčių.
Kontoros prieky stovėjo du saikdinami vyresnieji (Altersleute). Jie turėjo saugoti pirklių teises ir atstovauti Hanzai. Prie vyresniųjų veikė taryba, kurios nariai buvo kviečiami pagal reikalą ir kurių skaičius nėra nustatytas, kaip spėjama, neviršijęs 12-kos asmenų. Kontora ėmė savo nustatytus mokesčius ir pinigines bausmes. Pinigai buvo laikomi tam tikroje dėžėje, kurios raktus saugojo vyresnieji. Kaip ir viduramžiais amatininkų cechai, taip ir Hanzos nariai priklausė brolijoms. Kauno šv. Antano brolija turėjo savo altorių vienoje bažnyčioje (šiandien nėra žinoma kurioje).
Savitarpius nesusipratimus sprendė vyresnieji, bet svarbesnes bylas su Lietuvos piliečiais — Kauno miesto taryba, vaivada, net pats Didysis Kunigaikštis. Teismų instancijų kompetencijos nevisados buvo aiškios, bylos nekartą atsidurdavo net Dancige ar kituose miestuose.
Visokie užpuolimai, ypač su peiliu, buvo baudžiami tam tikromis piniginėmis bausmėmis. Lošimai iš pinigų — draudžiami. Pirkliams buvo įsakyta po vakarienės laikytis savo gyvenamųjų vietų — nakvynės namų ar samdomų namų su kiemu. Hanzos nariai savo tarpe galėdavo vakarais trumpam sueiti, bet negalėjo lankytis pas vietos gyventojus, net vokiečius, ypač smuklėse.
Turimomis žiniomis pirkliai jau nuo Vytauto Didžiojo laikų turėjo teisės gyventi nuosavuose kiemuose (viduramžiais miestų namai dažniausiai būdavo su dideliu kiemu, daržu ir apsupti tvora ar mūru, V. S.) ir patys parūpinti sau maistą, t,y., gabentis maisto produktus, skerstis gyvulius, darytis alų, keptis duoną ir t.t. Pradžioje jie daugiau namus nuomodavo, bet vėliau pradėjo įsigyti juos nuosavybėn. Žinome, kad 1470 m. Dancigo burmistras Jonas Angermunde turėjo du kiemu,atseit, dvi sodybas Kaune, o dar 30 metų vėliau ta pati šeima valdė vieną sodybą. Bet vieno bendro kiemo, kaip kad buvo Didžiajame Naugarde (Petershof) Kauno Hanzos pirkliai niekad neturėjo. Kur vyko pirklių susirinkimai — žinios nėra. Mažiau pasiturį vokiečiai pirkliai apsistodavo nakvynės namuose.
Kauno miestas visą laiką priešinosi vokiečių pirklių norui gyventi atskirai. Kauno miestiečiai tvirtino, kad tuo būdu yra kenkiamas miesto aprūpinimas maistu ir reikalavo, kad vokiečiai gyventų nakvynės namuose ir maitintųsi pas vietos gyventojus. Iš vokiečių pirklių buvo reikalauta gėrimus pirktis tik mažais kiekiais. Yra išlikusi žinutė iš 1476 m., kad iš vokiečių pirklių Kaune buvo konfiskuotos kiaulės, jaučiai, rugiai ir kviečiai. Ilgainiui buvo draudžiama dviem ar daugiau vokiečiams drauge apsigyventi, o taip pat kiekvienam pirkliui laikyti daugiau kaip vieną berną. 1487 m. net saviems miestiečiams draudžiama daryti alų vokiečių naudojimui, nes teisė laikyti bravorus ir miežti alų priklausė saviems Kauno miestiečiams.
Tais atvejais, kada miestui nesisekdavo vokiečių suvaržyti, jis skirdavo didelius žemės ir namų mokesčius, kurie būdavo net 20 kartų didesni už tuos mokesčius, kuriuos mokėjo savieji.
Dancigas panašiomis priemonėmis atsakydavo Kauno pirkliams, kurie atvykdavo su savo prekėmis į Dancigą.
Svetimas pirklys, “svečias”, neturėjo teisės su kitu svečiu prekiauti, pvz., vokietis su rusu, be Kauno miestiečio tarpininkavimo. Taip pat buvo nustatytas perkamų ir parduodamų prekių kiekis, stengtasi palaikyti stambmenų prekyba. Nuolat ėjo ginčai dėl matų, saikų ir svorio teisingumo. Atsirado muitai toms prekėms, kurios buvo vežamos iš Kauno į Vilnių. Svetimiems pirkliams uždrausta prekiauti betarpiškai su valstiečiais kaip pačiame mieste, taip ir apylinkių turgavietėse.
Dažnai pasitaikydavo tarp svečių ir vietinių gyventojų muštynių, būdavo iškuliami langai ir išlaužomos durys.
Kaip ten bebuvę, bet be abejonės prekyba buvo abiem pusėm labai pelninga.
Kuriomis prekėmis daugiausia prekiauta?
Išvežama buvo pirmoje eilėje: medis, pelenai ir vaškas.
Lietuva tada buvo gi dar padengta milžiniškomis giriomis, kuriose veisėsi daugybė kailinių žvėrių, tad medžioklė vis buvo svarbus gyventojų verslas. Dar buvo pas mus sabalų, šermuonėlių, bebrų, taurų, meškų, kurių kailiams Vakaruose paklausa nemažėjo. Sabalai, žebenkštys, kiaunės — tai geriausios prekės, kurių kailiukus parduodavo po 40 viename gabale, .tuo tarpu voverių, šermuonėlių, šeškų ir skunksų kailiai ėjo urmu nemažiau kaip po 250 viename ryšuly. Taip pat minimi vilkų ir avių kailiai. Juk dar 16-me amžiuje turėjome Lietuvoje valstiečių, kurie savo duoklę mokėdavo kailiais.
Tačiau Kauno prekyboje kailiai nebuvo toks svarbus prekybos objektas, kaip Rygoje, Polocke ir Didžiajame Naugarde.
Medis visokiais pavidalais buvo vokiečiams labai pageidaujama prekė, nes miškai Vokietijoje vis retėjo, o miestams augant plito stiklo gamyba, kuriai reikėjo ir medžio ir pelenų. Kartais vokiečių pirkliai patys jodavo į Lietuvos gilumą ir pirkinėjo iš bajorų miško medžiagos ir pelenų. Tačiau tai daryti be vietos gyventojų tarpininkavimo jiems buvo draudžiama. Jau 1444 m. per lietuvių derybas su vokiečių kryžiuočių ordinu mūsiškiai nusiskundė, kad Prūsų pirkliai patys iš Vilniaus važinėja į miškus ir deginasi medžius pelenams. Į Kauną pelenai buvo vežami net prastais sausumos keliais iš tolimu vietovių. 1492 m. Kauno miestas griežtai uždraudė vokiečių pirkliams betarpiškai veikti, leisdamas jiems prekiauti tiktai Kauno miestiečiams tarpininkaujant.
Labai svarbus produktas buvo vaškas. Žvakių reikalavo ir turtingi Vakarų miestiečiai ir bažnyčia.
O bitininkystė Lietuvoje iš seno žydėjo. Gerai žinoma, kaip mūsų liaudyje bitininkai gerbiami, kaip bitelės branginamos — iš visų gyvių jos vienos tik kaip žmogus miršta, o visi kiti dvėsta ar stimpa... (Didžiulių liepos miškų buvo dar pilna mūsų krašte 16 amžiuje, pvz., toks miškas — bičių karalystė — ėjo nuo Kauno iki pat Prienų. V. S.). Medaus ir vaško Lietuva lig valios turėjo!
Vaškas buvo parduodamas miesto nustatyto dydžio vežimais ir vis tik per vietinius tarpininkus.
Javų eksportas iš Lietuvos pradžioje buvo labai nedidelis. 1499 m. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro rašte minimi užsieniui parduodami miežiai ir miežių kruopos, grucė. Nuo to laiko jau daugiau girdėti apie javų išvežimą į užsienį.
Tarp įvežamų į Lietuvą produktų pirmoje vietoje vis minima druska. Ištisi laivai atvykdavo druskos prikrauti — upėmis bei jūros keliu iš Liuneburgo druskos kasyklų ir iš Burneufo pajūrio. Nuo Nemuno ir jo įtakų druska būdavo ištisomis vilkstinėmis išvežiojama į visus Lietuvos kampus sausumos keliais. Lietuva ėmė muitą nuo druskos pradžioje tik pardavus prekę, vėliau — vos tik atvežus į Kauną.
Žuvis, kaip gavėnios valgis, viduramžiais turėjo labai didelės reikšmės. Silkėms keitus savo veisimosi vietas, keitėsi ir jų žvejojimo bei prekybos punktai. Taip, pradžioje silkių žvejybos centras buvo Ruegeno sala, vėliau — Falsterbo, pagaliau Danijos, Norvegijos ir Anglijos krantai.
Iš prieskonių minimi: pipirai, imbieras, migdolai, šafranas, muskato riešutas, gvazdikai, figos, rožinės. Daug kalbama apie vyno prekybą. Kryžiuočiai patys turėjo savo dvaruose vynuogynus ne tik Prūsuose, bet net Kurše iki Ventpilio. Taip pat iš seno vynas buvo gabenamas iš Ispanijos, Portugalijos (daugiausia per Dancigą), iš Prancūzijos, Pareinio ir Silezijos. Kiek to vyno patekdavo į Lietuvą — nežinia.
Taip pat svarbus importo produktas buvo gelumbė (ypač iš Flandrijos, t.y. iš dabartinės Belgijos), metalai, kaip geležis, alavas, varis, cinas, lygiai kaip ir pagaminti iš metalo dalykai — peiliai, kirviai ir kt.
Prekyba mūsų krašte, greta vokiečių, iš seno vertėsi ir žydai. Jau 1388 m. Brastos žydai buvo gavę iš Vytauto Didžiojo privilegijas, kurias tvirtindavo visi kiti valdovai ir kurios pagaliau buvo įtrauktos į Lietuvos Statutus. Žydams jos patikrino laisvę čia gyventi, prekiauti ir turėti savus teismus.
15 amž. vidury Kaune gyveno muitų nuomotojas Danielius iš Trakų su savo sūnumis Lubu ir Mykolu (Michael). 1511 m. Kaune muitus nuomojo tūlas Aronas. Didžiojoje žydų enciklopedijoje pažymėta, kad “vėliau būta žydų muitininkų įvairiuose miestuose ir pasienio punktuose”. Kauno pirkliai žydai, greta piniginių operacijų, vertėsi miško prekyba daugiausia išveždami miško medžiagą į Dancigą. Tame mieste, lygiai kaip ir Elbinge bei Torunėje gyventa žydų pirklių iš Trakų ir Gardino.
Lietuvos didikai ir net patys Didieji Kunigaikščiai būdavo žydams smarkiai įsiskolinę — tai viena iš priežasčių, del kurių DLK Aleksandras 1495 m. išvarė žydus iš Lietuvos (kita, dar svarbesnė, priežastis tai buvo Vokietijos pavyzdys, kada Bavarijoje, Niurenberge, Regensburge 1950, 1476 metais ir vėliau žydai buvo persekiojami ir masiškai žudomi — istorija kartojasi! V.S.). Tada žydai iškeliavo į Lenkiją, o kai 1503 m. jiems buvo leista grįžti — su jais į Lietuvą atvyko nemaža ir Lenkijos žydų.
16-me amžiuje kai kurie žydai buvo gavę iš Didžiojo Kunigaikščio dvarus net su baudžiauninkais. Didysis Lietuvos Kunigaikštis Žygimantas II turėjo asmens gydytoją žydą, Izaoką iš Ispanijos, o jo žmona (karalienė Bona Sforza, V. S.), taip pat žydą — Samuelį bar Mesulan. Greta jų matome nemaža turtingų pirklių, nuomininkų ir piniguočių, turėjusių įvairių ryšių su Didžiųjų Kunigaikščių kiemu. Žygimanto II finansų ministeris buvo irgi žydas, nors ir apsikrikštijęs — Jozefavičius (Abraomas Ezofavičius, V. S.). Anais laikais žydų Lietuvoje buvo nedaugiau kaip 10,000, bet jie sudarė rimtą konkurenciją vokiečiams pirkliams — vokiečiai net skundėsi esą juos žydai iš Lietuvos prekybos išstūmę.
Tačiau 16 amžiaus vidury, kada Lietuvoje reiškėsi didelis tautinis susipratimas (dar Goštauto administravimo laikais vyravo šūkis: Lietuva — lietuviams! V. S.), dėl įvairių priežasčių sugriuvo ir pati galingoji Hanza, ir prekyba su vokiečiais toliau įgijo kiek skirtingą pobūdį.
Svetimi-pirkliai vaišinasi Lietuvos smuklėje 16-me amž. Iš S. Muensterio Kosmografijos — 1550 m.
Pastaba : Prof. Dr. V. Jungferis savo straipsny visai neliečia Lietuvos prekybos su kitais Vakarų kraštais, pvz., su Anglija, kurios pėdsakų užtinkame jau DLK Kęstučio laikais.
1 Westliche Wirtschaftsbeziehungen zu Litauen bis zum Ausgange der Deutschen Hanse von Prof. Dr. V. Jungfer. Litauen und seine deutschen. Beihefte zum Jahrbuch der Albertus-Universitaet Koenigsberg/Pr. Goettinger Arbeitskreis. Holzner Verlag, Wuerzburg, 1955.
