PASIMATYMAS

V. JONIKAS

Naktis, kaip visos partizanų naktys,
Kol gali širdys tarp savęs sušnekti.
Kažkur mergaitė ilgėjosi ir meldės,
Į jos duris keleivis pasibeldė:

Labutis! Sveikas! Tai, suvėlavęs!
O, laukiamasai sveteli, — tujen — — —
Tai. nujautimas nepamelavo!
Toksai sušliuręs rudens lietuje.
Iš kur šią naktį, tokią negražią?

Po tiekos laiko beatėjau čia.
Atleisk. Perdaug jau buvau užmiršęs.
Ilgai kovojom. O švino širšės — — —
Manrods, geluonį krūtinė jaučia.
Oi, daug purvyno krauju nudažėm — — —

Kas tau? Berneli, tu visas virpi,
Kaip debesėlis esi išblyškęs.
Ir tavo rankos tokios užtirpę,
Ir kraujo lašas šitai nutiško — — —
Tu atsigulki, aš tuoj aprišiu!

Jau nebereikia. Geriau, mieloji,
Vandens, kad lūoos atsigaivintų,
Kad įgalėčiau nakties tyloje,
Kaip tavo kasą, svajas atpinti,
Kadais kur buvo mudu surišę — — —

Geriau tau bus tuoj. Nurimk, brangusis,
Praeis tos kančios, tos kraujo upės — — — 
Jaunystė mūsų vėl nebeskųsis,
Kaip pas altorių, šventai suklupus,
Tyrais žiedučiais žydės nusnigus.

Vėlu, nes laisvės ilgam kelyje
Svajonių laikas turėjo žūti, —
Ten baisiai lijo, ten plienu lijo
Ir kartūs dūmai į širdį pūtė, —
Jau prisirašė kareivio knygos — — —

Netark man šito, neliūski, mielas!
Tavęs ilgėjaus, taip kantriai laukiau.
Ir debesėliai iš tolo plaukia — — —
Pasižiūrėsiu, — dangus numėlęs,
Tik tu negrįžti iš didžio kelio.

Žinau ir gaila. Bet noris miego.
Tu, gal dainelę gali negraudžia?
Apie saulutę, lašantį sniegą — — —
Lai man malonų tai sapną audžia,
Kaip žemės kvapsnį žolytei keliant — — —

Gerai, — dabar jau mes būsim dviese,
Duok šen skruostuką dar pabučiuosiu.
Vaje, kaip dreba rasoj atvėsę,
Kaip tie žiedeliai laukuos plačiuose,
Baltų ramulių, naktužę gilią. — — —

Dainuok, mieloji. Aš pasiilgau.
Apie keleivį. Drugelį skaistų.
Kodėl akyse tau rasos žvilga?
Žvilgėti — keista. Užgesti — keista — — —
Sustingo šypsniu lūpos nutilę.

Kai mylima už draugo vėlę meldės,
Toli granatų smūgiai naktį skaldė.
Drebėjo žemė, kryžkelės, alėjos, —
Vieni jas puolė, o kiti gailėjo.