KARIO MISIJA SVETUR
PRANYS ALŠĖNAS
Nekalbėsiu čia, šiose eilutėse, apie fizinį karį, kuris, būdamas kariuomenės eilėse, marširuoja, miklinasi, atlieka rikiuotės pamokas, lavinasi sporte ir, bendrai, kariškam mene. Gi karo metu — jis kaunasi su priešo jėgomis, dažniausiai siekdamas itin kilnių tikslų, kaip: savo gimtajam kraštui laisvės atkovojimo arba — dar jos nepraradus — tos laisvės apsaugojimo ir pan.
Čia noriu pakalbėti apie kitą, ne fizinį, bet dvasinį Karį — tai mūsiškį karių žurnalą, kuris, tarytum geroji dvasia, nežiūrint kokiose aplinkybėse bėgyventumėm, pasiryžo neapleisti mūsų ir žygiuoti per pasaulį kartu...
Nepriklausomoje Lietuvoje žurnalu Kariu džiaugėsi aktyviosios tarnybos kariai, džiaugėsi juo ir atsarginiai. Tenai buvo gera, miela ir linksma visiems, nes švietė ir gaivino visų nuotaikas skaisčioji Tėvynės laisvės saulė. Deja, atėjo laikai, kada tąją laisvės saulę užslopino žiaurūs okupantai, o lietuvius karius — žiaurus likimas išblaškė po visą platųjį pasaulį. Ir kur dabar lietuvių, o, kartu su jais — ir Lietuvos karių nerastum — visur ten, kur tik žmonių gyvenama ...
Tenka tik pasidžiaugti, kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse, tūkstančius mylių atstu nuo mūsų brangiosios Tėvynės, kaip sakoma, už jūrių marių, didelių pasiryžėlių redaktorių, redakcinio kolektyvo narių bei leidėjų dėka, vėl atgaivintas žurnalas Karys ir jis sąžiningai lanko mus, Lietuvos kariuomenės atsargos karius, visuose apvaliosios žemės kampeliuose. Deja, jis savo misiją atlieka tik laisvojo pasaulio sferoje, nes Karys negali pasiekti mūsiškių atsargos karių žiaurioj Sibiro tremty, negali prasiveržti pro geležinę uždangą pas mūsų karius didvyrius — šio meto Lietuvos miškų partizanus ir kitose pasaulio vietovėse, kur savo grobuoniškus nagus yra suleidęs raudonasis smauglys...
Nežiūrint to, vis dėlto, žurnalas Karys, kaip ir iš viso spausdintasis žodis, atlieka begaliniai didelę misiją ir teikia didelės naudos kenčiančiai lietuvių tautai.
Spausdintas žodis — aplamai — visokiausių autorių ir visokiausiais laikais — visaip vadintas. Tačiau visuomet — jo pavadinimas — buvo ir yra labai svarus. Sakyta, jog spauda — tai devintoji pasaulio galybė, kad ji esanti aštriausias ginklas pasauly ir t. t. Prieš daugelį metų ir mūsiškis taurus lietuvis, Lietuvos Himno autorius, Dr. V. Kudirka, priskyrė spaudai šitokį svarbų vaidmenį. Esą, iš lietuviškos spaudos mes sužinome, kur lietuvis linksmas ir laimingas, kur jis liūdnas ir prispaustas, pagaliau, kur jis sotus, kur alkanas.
Šie amžinos atminties Dr. V. Kudirkos žodžiai ypatingai tinka nūdien, sakyčiau, istorijos bėgyje gal plačiausiai išblaškytai mūsų tautai, taip lygiai — ir mūsiškei lietuviškai spaudai, o josios šeimos tarpe — ir lietuvių karių žurnalui — Kariui.
Pagaliau, iš specifinio taško žiūrint, — atrodytų, jog Kario dar turima ir konkretesnė misija. Jo tikslas — nors ne karių gretomis, bet dvasiniu ryšiu — jungti į vieną dvasinį vienetą visus, plačiame pasaulyje išblaškytus Lietuvos atsargos karius, kurių tarpe yra 1918 m. Lietuvos laisvės kovų didvyrių savanorių, karo invalidų, taikos meto mūsosios kariuomenės gretų vyrų, šaulių Sąjungos narių, 1941 m. sukilimo dalyvių — partizanų ir t. t. Žurnalo Kario tikslas — juos visus paguosti, nuraminti, sustiprinti dvasioj, neleisti palūžti svetur, kad, pagaliau, ir vėl sugaudus Tėvynės gelbėjimo trimitui — visi kaip vienas — rastumėmės ten, kur Tėvynė pašauks ...
Be to, laikas bėga, o tas laikas, kaip žinome, niekam nėra gailestingas. Jis nešasi su savimi viską, kas sutinkama pakeliui. Kitaip sakant, kas gimė, tas turi ir mirti. Diena iš dienos, savaitė po savaitės arba metai po metų mūsiškių garbingųjų karių, tautos veteranų, eilės retėja. Tai viename, tai kitame pasaulio kampe miršta mūsų tautos garbingieji vyrai ir mūsų kariškosios šeimos nariai. Kario pareiga — tiksliai ir pagarbiai užfiksuoti tų asmenų mirties faktus, talpinant jų įmintųjų pėdsakų mūsų Tėvynės žemėn aprašymus — nekrologus, ką mielasis Karys nuoširdžiai ir daro ...
Taigi, ir tebūnie Karys mums, lietuviams kariams, tikruoju kelrodžiu ir ta nuoširdžia jungtimi, nežiūrint kur mes begyventumėm.
