ŠV. KAZIMIERAS LIETUVOS DAILĖJE
R. KEZYS
Šv. Kazimieras yra tiek reikšmingas ne tik bažnytinei, bet ir pačiai lietuvių tautos istorijai, kad negalime tylomis praeiti pro jo asmenį, švęsdami kovo 4 d. Jis ypatingai yra brangus jaunimui, ir daugeliu atžvilgiu mums yra puikus pavyzdys, kaip reikalinga gyventi. Žvilgterkime į mūsų šventąjį tokioje šviesoje, kokioje jį matė mūsų menininkai.
Reikia pasakyti, kad plastiniame mene Šv. Kazimieras yra labiau gyvas, negu bet kurioj kitoj srityj. Kodėl? — Todėl, kad mūsų istorijoj menas nebuvo taip varžomas kaip rašytas žodis. Be to, menininkų siela labai suprato šį jautrų karalaitį, daugeliu atžvilgiu menantį meno pasaulyje mėgiamą Šv. Pranciškų iš Asyžiaus. Jis pats — mūsų šventasis — buvo žavus savo skaistumu ir jaunatve, lyriškas savo nusiteikimais ir tragiškas savo gyvenimu.
Ne vieną dailininką viliojo Kazimiero vaikystė. Kuo jis išsiskyrė iš savo brolių ir sesučių, kurių buvo 11? Karališko dvaro mokykloje Kazimieras gabiausias ir stropiausias mokinys — pabrėžia istorija. Niekada jam nereikėjo naudoti bausmių ar pabarimų. Didelės ir išmintingos jo akys veikė net pačius jo mokytojus. Prieš pamokas, kai karalaičiai meldžias skubėdami ir, vos spėję baigti, tuoj ima krykštauti, Kazimieras paskęsta ekstazėj, išsijungia iš aplinkos, ir net nepastebi, kad malda jau baigta. Tada prieina mokytojas Kalimakas, atsargiai paliečia ranka jo petį ir tyliai taria: “Kelkis, šventasis vaike”.
Šį faktą imasi pavaizduoti žinoma vaikų literatūros iliustratorė Stančikaitė-Abraitienė. Originaliu spalvingumu dailininkė piešia tą nepaprastai jautrų mokytojo judesį, kuriuo jis turi pažadinti iš maldos pakilimo savo mokinį.
Po pamokų karalaičiai išsiveržia į dvaro kiemą žaisti, o Kazimieras su knyga rankoje eina vienumos taku. Čia pat vaikšto išdidūs povai, tvenkiniuose tyliai irstosi gulbės, parke čiulba paukščiai, ir šventasis paskęsta gyvoj Dievo knygoj—gamtoj. Šią sceną vaizduoja kita vaikų dailininkė Petrikaitė-Tulienė.
Ryšys su Dievu — toks spalvingas mūsų šventojo bruožas ir kartu toks nepaprastas heroj o gyvenime — jis yra gražiai pavaizduotas mūsų dailininkų drobėje ir gipse. Prisimename skulptoriaus Zikaro bareljefą — jaunuolį sudėtom rankom ir pakeltu veidu, žvelgiantį, rodosi, per mūsų žemę kažkur į beribes aukštumas. Jo galvos nepuošia karalaičio karūna, ir jo rankose nematyti lelijų, bet iš paties veido išskaitom, kad tai jis, mūsų Kazimieras.
Talentingasis V. Kasiulis vaizduoja šventąjį kaip atgailotoją, suklupusį bažnyčioje paprastame, bet nuo šviesų žėrinčiame apdare. Altoriuje — Marijos statula, priešais — vytis. Jis meldžia Mergelę už Vyties kraštą giliausiame nusižeminime, kaip pats menkiausias iš menkųjų. O tačiau toks didingas jo pavidalas, toks žavintis, kad net saulė pro vitražą, rodos, skuba pamatyti jį, net žvakės neplazda, užburtos jo atodūsių, net amžinoji lempelė netenka savo žibėjimo prieš jo veido šviesą ...
Kauno teatro dekoratorius Labuckas ima tą patį motyvą. Jis vaizduoja Dievo motiną, prieš kurią pilies kambaryje klūpo šv. Kazimieras. Tokia panaši ji į mūsų žemes motinas, apdengusi galvą nuometu ... Kažkur lekia baltasis raitelis, o šventasis tiesia rankas, lyg norėdamas paimti iš jos kūdikį ir atiduoti tautai, kuri savo veržlumo žygiuose dar nespėjo jo gerai pažinti.
Dailininkas Šimonis, kaip žinoma, mėgsta pasakišką fantastiškumą ir šviesų žaismą. Bet, vaizduodamas Šv. Kazimierą, pasidaro toks paprastas, tarsi nieko paprastesnio negali būti, kaip Vilniaus šventasis ir Aušros Vartų Dievo Motina. Ties jos altoriumi, lyg ties savo motinos, karalienės, nun atėjęs jisai praleisti tylos valandėlę ir be žodžių išsakyti širdies gėlą.
Kazimierą kaip žmonių prietelį lyg nedrįso vaizduoti dailininkai iki šiol. Tarsi šventajam netiktų nusileisti iki žmonių pilkumos. O šventuosiuose žmogaus meilė išsilieja į Dievo meilę. Būti su vargšais ir kenčiančiais, dalintis jų vargais, jiems padėti buvo taip artima, kaip ir klūpoti ties Marijos altoriumi ir ilgėtis Dievo.
Skulptorius Marčiulionis bene pirmasis pasirenka temą — Kazimieras — vargšų globėjas. Viename dideliame savo bareljefe jis vaizduoja šventąjį, apsuptą keletos elgetų ir dalinantį jiems išmaldas. Jo mantija išsiskleidusi ir, rodos, apglėbianti tuos vargšus žmones, o jo rankos tiesiasi ne tik su dovanom, bet ir kažkokiu balzamu, gydančiu pačias jų širdis.
Šią gydančią galią vaizduoja ir dail. Ratas viename savo piešinyje. Lietuviškoj troboj guli ligonė, ir Kazimieras, atėjęs tiesia jai ranką, lyg prikelti ją iš negalių pasiryžęs, lyg jai suraminimą norįs suteikti.
Kazimierą kaip Tėvynės gynėją pasirenka savo darbui istorinės tapybos meisteris Mackevičius. Panevėžio katedroj, virš didžiojo altoriaus baldakimo dailininkas vaizduoja didingą Polocko apgynimo sceną — mūsų senuosius karius, vaduojančius užpultą Lietuvos pilį, ir Kazimierą iš augštybių, laiminantį šį žygį.
Šių ir visų kitų menininkų piešiniai bei skulptūros apie Šv. Kazimierą parodo, kad šis vienintelis lietuvis šventasis yra gyvas lietuvių širdyse ir kad jo gyvenimu mes galime pagrįstai didžiuotis.
