SUNKIOS BUVO PIRMOSIOS DIENOS
1954m. 6
Lietuvos Karo Mokyklos I laidos sukaktis
KPT. JURGIS KIAUNĖ
Liepos men. 6 d. suėjo lygiai 35 metai pirmajai Lietuvos Karo Mokyklos laidai. 1919 m. liepos 6 d. šimtinė rinktinių savanorių-jaunuolių po egzaminų ir po iškilmingų pamaldų prisiekė Augščiausiajam ginti lietuvių tautą ir Lietuvos respubliką. Kiekvienas gavo pirmąjį karininko laipsnį — “Karužą” ir kario simbolį — kardą, kurį įteikė pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.
Gal ir ne visiems įdomu, bet mano įsitikinimu, kad tai buvo ir šiandien tebėra labai svarbus tautai ir valstybei įvykis.
Karo Mokyklos atsiradimas ir jos pradžia, kaip svarbus Nepriklausomybės kovų veiksnys verta prisiminti ir apie tai plačiau pakalbėti.
Lietuvos Nepriklausomybę paskelbus ir pirmiesiems savanoriams atsiliepus, jiems vadovauti buvo paskirti lietuviai karininkai, buvę rusų caro armijoje ir įvairiais keliais grįžę į Lietuvą. Garbė tiems karininkams nes jie, nors ir išvarginti Pirmojo Pasaulinio karo ir pergyvenę žiaurią bolševikų revoliuciją, skubėjo atsikuriančiai Lietuvai į pagalbą ir ėmė vadovauti lietuviams žūtbūtinėje kovoje už Nepriklausomybę. Didelis savanorių antplūdis, o vėliau ir mobilizacija parodė, kad karininkų yra maža, o, be to, ir ne visi tinkami, nes ne lietuviams pasitikėti negalima pav. gen. Kleščinskis, karininkas Simanovič, Buturlevič ir kt.. Vadinasi reikalas svarbus ir skubus. Reikia tuojau steigti Lietuvos Karo Mokyklą ir greitu laiku pasiruošti savų karininkų karo vadų.
Tuo metu vokiečiai okupantai Kaune ir jo apylinkėse ne tik kad nepadeda nuo bolševikų gintis ir vaduoti pagrobtą kraštą, bet dažnai trukdo ir net grasina. Mūsų valdžios veikimas suvaržytas. Nei tinkamų Karo Mokyklai patalpų, baldų, aprangos ir net maisto nebuvo. Mokomojo personalo — kadro karininkų — taip pat maža, nes caro armijoje lietuvis, o dar katalikas, negalėjo pakilti į augštą karininko laipsnį ir užimti divizijos vado ar svarbesnių vietų. Be šių kliūčių buvo dar ir kitų. Pav. kai kurie mūsiškiai karininkai (maža dalis) nenorėjo karo mokyklos, kaip sau konkurentės. Ėjo ginčas, kaip mokyklą pavadinti, kiek laiko turi tęstis mokslas ir kokį vardą — laipsnį duoti baigusiems. Karo veiksmai ir kitos aplinkybės vertė reikalą spręsti tuojau ir teigiamai. Visos kliūtys buvo nugalėtos ir jau kovo mėn. Karo Mokykla buvo įsteigta. Mokslas ir gyvenimas Karo Mokykloje buvo nenormalus ir panašus į fronto gyvenimą. Visko trūksta ir daug pavojų. Šautuvo iš rankų paleisti negalima. Dažnai vietoje mokslo reikėdavo griebtis ginklo ir budėti arba saugoti geležinkelio stotį, tiltą ar kitą kurią nors valstybės įstaigą: banką, min. kabinetą ir pan.
Karo Mokyklos patalpos
Patalpos Karo Mokyklai buvo surastos pačiame Kauno centre, Gedimino ir Duonelaičio gatvių kampe netoli Laisvės alėjos. Tai trijų aukštų mūro namai— kuriuose vėliau buvo Vidaus Reikalų Ministerija. Patalpos menkos ir nepritaikintos Karo Mokyklai. Gyvenome po 10-20 karių viename kambaryje. Geležinės lovos, lentos ir šiaudų čiužinys, tai ir viskas.
Nei stalų, kėdžių nei spintų drabužiams neturėjome. Valgomasis kambarys — salė 120 asmenų. Po valgio salė tapdavo klasė teoretinėms pamokoms. Gimnastiką (kūno mankštą) atlikdavome mažame kieme, o rikiuotės pamokas ir taktikos veiksmus darydavome Vytauto kalne, į kurį kasdien po kelis kartus kopdavome per daržus. Plotas tarp mokyklos ir Vytauto kalno buvo dar neužstatytas, užverstas senomis vokiečių gurguolėmis.
Mokslo priemonės
Bendroje salėje buvo kelios rašomosios lentos, pasaulio ir Lietuvos žemėlapiai, vokiečių išleisti, šautuvais, kastuvėlis, vienas sunkusis rusų kulkosvaidis “Maksimo” ir vėliau viena rusiška lauko patranka, kelios rankinės granatos. Tai ir visos mokslo priemonės. Jokių knygų, nei vadovėlių — statutų neturėjome. Dėstytojai aiškino, piešė, braižė ant lentos, o mes užsirašinėjome į sąsiuvinius.
Mokyklos lektoriai
Lektoriai buvo rikiuotės karininkai, Kariuomenės Štabo parinkti kaip savos rūšies specialistai ir kalbą lietuviškai. Vienas kitas dalykas buvo dėstomas kitomis kalbomis.
Plk. Kolino, totoris, kavalerijos mokslus dėstė rusiškai, o kūno kultūrą mokė prancūzų Misijos karininkai prancūziškai.
Karo terminai, ginklų dalių ir kiti pavadinimai, rikiuotės koman-dos, dalinių pavadinimai ir kita buvo imami iš Štabo įsakymų, arba pačių nukalami.
Dėstomieji dalykai
Buvo dėstoma: 1) tikyba, 2) Lietuvių kalba, 3) Lietuvos karo istorija, 4) topografija, 5) ginklų pažinimas ir jų vartojimas, 6) kūno mankšta, 7) rikiuotė, 8) manevravimas ir taktika, 9) kovų rūšys ir jų charakteriai, 10) statutai: rikiuotės, drausmės, vidaus tarnybos, įgulos tarnybų ir 11) fortifikacija— kliūčių statymas ir jų ardymas. Kitų dalykų jau neatsimenu.
Kas buvo viršininkai
1. Karo Mokyklos viršininkas— pulkininkas, vėliau tapęs generolu, Galvydis-Bikauskas.
2. Viršininko pavaduotojai — karininkas, vėliau pulkininkas, Tvaronas-Tvaironavičius.
3. Adjutantas—karininkas Jakutis.
4. Karininkas — vėliau generolas, Dirmantas dėstė topografiją.
5. Karininkas Jagučauskas — artileriją.
6. Karininkas, vėliau generolas, Kazys Musteikis dėstė kulkosvaidžius ir jų taktiką.
7. Plk. Kolino — kavaleriją.
8. Karininkas Barkauskas — rikiuotės statutą.
9. Karininkas, vėliau generolas, Sutkus—vidaus statutą.
10. Karininkas Juozaitis—įgulos tarnybos statutą.
11. Faustas Kirša—liet. kalbą ir Lietuvos karo istoriją.
12. Tikybą dėstė karo kapel. Bum-ša.
Karininkai-junkeriai ir jų gyvenimo sąlygos
Junkeriai — tai savanoriai jaunuoliai, 17—20 metų amžiaus, vyresnių gimnazijos klasių mokiniai ir studentai. Buvo ir klierikų, mokytojų ir k., kurie išgirdę L. Tarybos ir Krašto aps. Ministerio šauksmą stojo į kariuomenę savanoriais, Vėliau kiti iš įvairių dalinių buvo sukomandiruoti į Karo Mokyklą. Nors dar jauni vyrukai, bet jau visi buvę fronte ir uostę paraką ir net buvę sužeisti. Tai vyrukai pa-siryžėliai-drąsuoliai, kurie be jokios atodairos norėjo patarnauti ir ginti Tėvynę iki paskutinio atodūsio.
I pirmąją laidą atvyko apie 160 vyrų. Po patikrinimo sveikatos ir cenzo (buvo priimami baigę ne mažiau 4 kl. gimnaziją) buvo iššaukti pavardėmis ir išrikiuoti. Karo Mokyklos virš. pavaduotojas karin. Tvaronas pasakė griežtą— realistinę kalbą, nurodydamas, kad mūsų laukia kančios, vargas ir net žiauri mirtis. Kam trūksta patvarumo ir pasiryžimo siūlė pasitraukti dabar, nes vėliau karo įstatymai pasigailėjimo nerodys.
Po viso to rikiuotėje kandidatų į karo mokyklą pasiliko apie 120 vyrų. Sakau, vyrų, turėdamas galvoje vyrų dvasią, bet kūnu iš jų buvo nemaža gležnų jaunuolių, vos 17 metų. (Račiūnas, Smetona, Šova ir kt.), kurie ir savo amžių slėpė, bijodami, kad jų nepriims į Karo Mokyklą.
Atlyginimo ir Karo Mokyklą baigus laipsnio klausimas tiems vyrams neegzistavo. Jie troško tik vieno — greičiau į frontą, į kovą už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę.
Karo mokyklos gyvenimas buvo kietas, drausmė — geležinė. Visos dienos laikas buvo suskirstytas ne tik valandomis, bet ir minutėmis. 6 val. ryto trimitas keltis, apsirengti, sutvarkyti lovas ir kambarius. Pusvalandis skirtas kūno mankštai—gimnastikai, 7 val. ryto pusryčiai. Juoda avižų sėlenų kava be cukraus, duonos riekė ir truputis marmelado. Po pusryčių iki 12 val. —teoretinės pamokos salėje. Nuo 12—1 val. pietūs. Trumpa malda, duonos riekė, sriuba ir kai kada gabalėlis mėsos! O sriuba dažniausiai iš paplėkusių margų žirnių, kruopų ar kopūstų. Maistas buvo menkas ne tik mokykloje, bet ir fronte, nes nebuvo dar suorganizuotas maisto tiekimas — nebuvo intendantūros tinklo. Tik į mokslo metų pabaigą apsidžiaugėme Amerikos balta duona ir lašiniais.
Po pietų vėl darbas iki 6 val., dažnai ir iki 7 val. vakaro laukuose arba Vytauto kalne, manevruojant ar apkasus kasant, arba vykdant įvairių rūšių kautynes ir prisitaikant mūšyje prie vietos.
7 val. vakarienė. Vėl ta pati sriuba, tik tirštesnė, arba košė ir netikra juoda kava. Vėliau pamokų ruošimas ir vakarinis patikrinimas (įsakymo skaitymas, tarnybų paskirstymas, malda ir himnas).
10 val. vakaro gesinamos šviesos ir visi eina poilsio. Tiesa, prieš vakarinį patikrinimą reikėdavo kas turi, (o kas neturėjo!) atlikti pabaudas, atstovėti su šautuvu.
Naktį mokykloje labai dažnai budėdavo vienas būrys. Naktį tekdavo dalyvauti komunistinių organizacijų kratose. Taip pat reikėdavo dalyvauti, kai būdavo krečiami miesto rajonai. Karo mokyklos mokiniai eidavo saugoti valdžios įstaigų, mūsiškių karinių dalinių, kai būdavo sužinoma, kad vokiečių karių spartakai ruošdavosi juos užpulti.
1954m. 7
LIETUVOS KARO MOKYKLOS I LAIDOS SUKAKTIS
KPT. JURGIS KIAUNĖ
(Tęsinys iš Nr. 6)
Stambesnieji daliniai tuo metu buvo fronte. Taigi ir kariuomenės reprezentaciją reikėjo atlikti Karo Mokyklai. Pav., reikėjo dalyvauti sav. Eimučio laidotuvėse, pirmoje savanorių priesaikoje Rotušės aikštėje, pirmojo Lietuvos Prezidento inauguracijos šventėje ir diplomatų sutikimuose.
Šeštadienių popiečiais mokydavomės dainuoti, dailaus elgesio—etiketo, na, ir šokti. Mūsų mokyklos viršininkas gen. Bykauskas turėjo tam tikrus principus, kuriuos jis stengėsi įgyvendinti. Jis sakydavo savo tarme: “žmagus be tikėjimo, karo makslo ir nemakas šakti — tai kiaula”, ir tai vykdė. Poilsiui laiko buvo maža, o pasilinksminti — visai nebuvo.
Kariūnus už nusižengimus bausdavo: a) stovėti su šautuvu “ramiai” ir b) neleisti šventadieniais į miestą. Kariūnams didžiausia bausmė būdavo neišeiti į miestą.
Stovinėjimas su šautuvu “ramiai" poilsio metu malonumo nesudarė. Pirmą valandą stovėdamas, keikiau viršininkus ir tokią tvarką, galvodamas, kad tai esą nedemokratiška, viduramžių inkvizicijos palikimas ir kvailas rusų oficierių sugalvotas dalykas kareiviams kankinti ir juos pažeminti. Atstovėjęs pirmą valandą “ramiai”, pasitraukęs pamačiau po kojų ant grindų drėgnas žymes ir maniau, kad su manim atsitiko kas bloga. O tos žymės liko nuo kojų prakaito. Ir kada stovėjau paskutinę valandą, o tai buvo, rodos, dešimtoji, jau buvau visiškai Įsitikinęs, kad tai demokratiška. kiekvienas nusižengęs, turi atlikti bausmę ir pedagogiška, nes nekenkia sveikatai ir yra laiko apsigalvoti dėl savo elgesio.
Į Karo Mokyklą įstojau sužeistas ir silpnas. Ant gimnastikos įrankių negalėjau pasikelti. Bet po kelių mėnesių sistemingo ir drausmingo gyvenimo ant įrankių ir ant žirgo sėdau vikrus, kaip vijurkas. Mūsų patalinė—tai šiaudų čiužinys, kareiviška paklodė ir antklodė. Baltiniai savi, atsinešti arba vokiečių karių baltiniai, 2 pamainos, be to, turėjome rankšluostį ir užvalkalėlį šiaudinei pagalvei. Baltinius turėjome plauti patys. Kaune tuo metu dar nebuvo skalbyklų.
Apranga: vokiečių karinė milinė, frenčius ir kelnės, kurie buvo daugumoje padėvėti ir dideli. Prisitaikinti savo ūgiui aprangos nebuvo nei laiko, nei pinigų, nei siuvyklų. Gavom batus su aulais, bet tai vokiečių išrankas, labai maži arba per dideli. Atsimenu, kai gavau 12 nr. batus, tai tiesiai iš lovos galėdavau įšokti į juos. O kad kojų netrintų, pridėdavau šiaudų ir užvyniodavau dvi poras autų. Kojinių dar neturėjome. Kas buvo galima pritaikyti ūgiui, tai kepurės, kurios buvo pasiūtos savų siuvėjų. Diržai vokiški su užrašu “Got mit uns” (Dievas su mumis). Ant apykaklės ir antpečių būdavo geltonas galionėlis. Tokie drabužiai nebuvo lengva dėvėti ir tinkamai juos sutvarkyti. Labai dažnai už nesutvarkymą gaudavome stovėti “ramiai”. Kelnes lygindavome naktį, pasidėdami po šonu. Karo Mokykloje mūs nelepino. Tik tokia geležinė drausmė ir tvarka leido per trumpą laiką įgyti karo mokslo pagrindinių žinių ir, sustiprėjus fiziškai ir dvasiškai, pasiruošti sunkiam karo gyvenimui ir kovai fronte.
Ne visi ištvėrė šį sunkų bandymą. Dalis dėl sveikatos ar dėl netinkamo būdo ir elgesio mokyklą turėjo apleisti.
Iš apie 120 vyrų mokyklą baigė 89 karužai ir 7 puskarininkiai su teise ateityje būti pakelti į karužų laipsnį pulkuose.
Pirmoji laida paruošė šių rūšių karininkus: 1. pėstininkus, 2. raitininkus ir 3. artilerininkus. Pradžioje buvo eita bendras pėstininkų mokslas—rikiuotė, o tik į pabaigą paskirstyta į specialias grupes. Čia buvo einamas specialybės mokslas ir atliekama praktika kavalerijos ir artilerijos dalyse atskirai.
Čia aprašiau tik žiupsnelį atsiminimų apie Karo Mokyklos pradžia, tikėdamas, kad kiti šiuos atsiminimus patikslins ir papildys, daug plačiau aprašydami Karo Mokyklosraidą ir jos indėlį į Lietuvos gyvenimą ir .jos laisvinimo darbą. Karo Mokyklos mums reikėjo seniau, bet ne mažiau ir dabar, nes juk reikės vaduoti Lietuvą iš barbarų jungo.
KARO MOKYKLA — LAISVĖS MOKYKLA
ANTANO SMETONOS KALBA, PASAKYTA 1930. X. 20, KAUNE
Seniau, pasakoja mūsų tėvai, buvęs šitoks gražus paprotys: leidžiant aviliui spiečių, bičiuliai susieidavę draugėn ir pasidarydavę šeimynišką pramogėlę pasidžiaugti, kad jiems padaugėję Dievo dovanos. Taip ir mes šiandien, kaip tie geri bičiuliai, džiaugiamės, kad mūsų karinė šeimų šeima padidėjo, taigi ir sustiprėjo nauja karininkų laida.
Klaidinga nuomonė tų, kurie mano, kad KARO Mokykla suvaržanti žmogaus laisvę. Netiesa: Karo Mokykla yra laisvės mokykla, ji moko kur yra tikroji laisvė, kur jos riba, ji išmoko ne tik ginklą vartoti, bet ir valdyti save. O valdyti save moka tas, kas žino laisvės riba. Išmokę klausyti, mokėsite ir liepti: būsite vadai. Asmens laisvė turi būti suderinta su tautos laisve. Kas suvaldo save, tas atsispiria nelaisvei.
Daug dabar kalbama apie nusiginklavimą ... Kam bereikią mokytis ginklą vartoti? Kam bereikalinga kariuomenė? Štai kam: kol piktoji žmogaus valia nebus nuginkluota, tol bus pavojaus laisvei. Kas ją išmano, tas turi ją ginti. Laisvę išauklėja drausmė, dėl to mūsų tautai reikia būti drausmingai. Kas stengia save valdyti, tas tik gali atsispirti nelaisvei.
Priešo jėgų gausumas dar nėra įrodymas, kad jis būtų stiprus. Ne skaičiuje kovos laimėjimo paslaptis! ... Laimi tas, kuris yra pasiryžęs mirti ar laimėti.
Vytautas
