Kario Politiniai straipsniai
1954m. 1
Panamos fronte nieko naujo
Septyniolika mėnesių Centrinės Amerikos džiunglėse • Robinzono Kruzės pėdomis • Piratų gadynės liekanos • Lietuvaitė pianistė Margarita • Nelaimės ir nuotykiai.
RIMAS PUNDZEVIČIUS
Liepos mėnesio rytas skaidrus, saulėtas ir gerokai tvankus. Kažkodėl nesimiega. Atsikeliu kiek anksčiau. Mėginu susikaupti, susikoncentruoti, bet nesiseka.
Nesąmoningai, įprastu budrumu apžiūrinėju savo patalynę, ar kur nors, šiltesniame lovos kampelyje, netūno tropinė gyvačiukė. Taipgi gerai prieš audamasis, patikrinu ir savo kareiviškus batus.
Motina kviečia pusryčių. Aštriu žvilgsniu nejučiomis apmetu skaniai garuojančią kiaušinienę. O gal ir čia jau bus suspėjusi nuplaniruo ti kokia pavojinga panamiškė muselė ...
Po pusryčių, traukdamas iš kelnių kišenės cigarečių pakiuką, ranką vidun kišu nepakankamai drąsiai. Ką gali žinoti? Anuomet vienas mano dalinio vyrų, drauge su cigaretėmis, ištraukė už kojos ir didžiulį Panamos skorpioną . . .
Giliai įtraukęs dūmą, išeinu oran. Tiktai sodriai žaliuojančios lapijos —draugėje pradedu įsitikinti gyvenąs jau ne Karaibų jūros aplinkumoje, o tiktai viename Long Islando turčių rezidencijų ir jų tarnų darbininkų miestelyje.
Drąsiai atsistoju vešlaus žydinčio krūmo paunksnėje. Ramiai sau pučiu cigaretės dūmą, aš visiškai nebebijau, jog paliestos šios kvapios žydinčios šakos pradės staiga apgaubti mane, kad grobuoniškai suvirškintų, lyg kokį džiunglių žvėrelį ... Tiesa, man vis dar gerokai vėsu, kai tuo tarpu ‘čiabuviai” nuolatos skundžiasi nebepakeliamais karščiais.
Taip, aš dabar jau esu daugiau negu tikras, jog tik prieš trejetą dienų grįžau iš JAV armijos, iš Panamos kanalo zonos apsauginių dalinių. Grįždamas atlikęs karinę tarnybą—dar buvau užsukęs ir į Kubos salą, kur anot tos dainuškos, “šešėlyje seno medžio stovi poste negras Džim ..
*
Karinę tarnybą JAV armijoje pradėjau 1951 m. rugsėjo mėn. Pagrindinį mokymą išėjau South Carolina, o vėliau buvau perkeltas į Centrinę Ameriką, vadinamon Karaibų jūros komandon. Ilgiausiai teko išbūti Panamoje (apie metus laiko), Panamos kanalo apsaugos tarnyboje. Panama yra šalis dviejų kraštutinumų: arba žmogui čia gyventi patinka, arba jis jos gaivališkai neapkenčia. Vidurio kelio nėra. Man asmeniškai—Panama patiko (nors nekartą taipgi buvau suktų ispanų skaudžiai apgautas).
Panamos klimatas tropinis. Vadinamas tropinės žiemos periodas— apie 6 mėnesiai. Paskutinieji—gan lietingi. Būdinga yra didelis klimato ir gyvūnijos skirtumas tarp Pacifico ir Atlanto pakrančių, nors pačios Panamos žemės juostos plotis tėra tik apie 50 mylių. Atlanto skalaujama erdvė daug audringesnė, jūroje gausu pavojingų ryklių, todėl yra draudžiama maudytis atvirame vandenyne. Tuo tarpu Pacifico pusėje, vandenyje, ore ir apskritai visoje gamtoje, viešpatauja daug didesnė ramuma. Net tuos pačius ryklius toli nuo kranto sulaiko dideliais būriais plaukioją delfinai. Jie čia vadinami žmonių draugais. Kodėl rykliai vengia delfinų—man taip ir paliko neaišku. Kaip ir daugelis dalykų šiame tropiniame krašte.
Vietovėse, esančiose toliau nuo didesniųjų civilizacijos centrų, pasireiškia maliarija. Tai tropinių kraštų liga, kurios padariniai jaučiami per visą gyvenimą. Nors miestai ir apiberiami DDT milteliais, tačiau paskutiniaisiais metais ir juose buvo keliasdešimt susirgimų.
Atlanto pakrantėse gausu archeologinių liekanų (įrankių, ginklų) iš garsaus pirato Henry Morgan laikų. Morganas 1670 m. apiplėšęs senąjį turtingą Panamos miestą. Po ištiso mėnesio “viešėjimo”, atsitraukdamas jis čia paliko vien pelenus ir griuvėsius. Didesnę dalį brangenybių gyventojai dar suspėjo paslėpti į žemę. Dar ir dabar ten kartais randama aukso ir kt. brangenybių.
Vėliau Panamos miestas buvo atstatytas maždaug už septynių mylių nuo senojo. Pastarasis ir dabar yra gausiai lankomas turistų.
Tolstant nuo Panamos miesto (jų yra du: vienas—Atlanto, o antrasis— Pacifico pusėje), pastebimas didelis civilizacijos ir laukinio džiunglių gyvenimo skirtumas. Vietomis dar tebegyvena žmogėdros-indėnai, kurie verčiasi baltųjų žmonių medžiokle. Pvz. Darien srityje baltieji įspėjami per daug nesirodyti. Net ir sovietiniai agentai čia dar nedrįsta įkurti savo respubliką...
Panamos gyvūnija—tropiniai tipai. Čia sutinkama puma, pantera, įvairių rūšių beždžionių. Pastarosios čia tauškia visokiomis kalbomis, tik lietuviškai mokančių neteko nugirsti. Panamoje, ypač gausu gyvačių, driežlų, skorpionų. Skorpiono įkandimas suaugusiam žmogui nėra mirtinai pavojingas nors kartais sergama gana sunkiai ir skausmingai. Tačiau nuodingiausi yra vadinamieji auksiniai skorpionai, kurių įkandimas dažniausiai baigiasi mirtimi. Ši skorpionų rūšis sutinkama arčiau Meksikos pasienio.
Visi šie plėšrieji gyvūnai susiranda, pakankamai natūralaus maisto, todėl žmonių tiesioginiai, galima sakyti, nepuola, žinoma, jeigu jų neužkabina. Nežiūrint plėšriosios gyvūnijos pavojų, šiam kraštui netrūksta egzotikos ir romantiškumo, su ispaniška muzika ir senjoritomis...
*
Savaime suprantama, kad ir karinė tarnyba Panamoje yra savotiškai skirtinga. Pagrindinis tikslas čia yra — kanalo apsauga ir kova su įvairia—ginklų ir kai kurių gėrybių—spekuliacija, kuri čia yra virtusi stačiai tradicija, įpročiu; o taip pat kariuomenės mokymas veikti džiunglių sąlygomis. Bet visa tai, dar yra pareiga—daboti nuolatines revoliucijas praktikuojančias Pietų Amerikos valstybes (Kuba, Guatamala, Nikaragua, Panama). JAV armijos įgulos nuolatos stovi Panamoje ir Puerto Rico saloje.
Čionykščių įgulų tarnyba pasunkėjo ypač Korėjos karo metu. Dalis karių specialistų buvo išsiųsta kitur, o likusiems pareigų gerokai padaugėjo. Taip pat buvo įvesta kaikurių suvaržymų, pvz. karių patarnavimui samdyti žmones iš vietinės San Blast Centrinės Amerikos indėnų neūžaugų tautelės tarpo. Jie gyvena labai gražiose, palmėse paskendusiose salelėse, esančiose Atlanto pusėje, prie pat Panamos krantų. Jų ten esą apie 1,600. Jų pagrindinis verslas—žvejyba, medžioklė ir smulkus žemės ūkis. Pasižymi aukšta savita kultūra. Supykdinti—labai pavojingi.
Lietuvaitė pianistė Margarita
Iš čia artimiausia lietuvių kolonija— Bagota, Kolumbijoje. Tačiau man teko susipažinti su vienintele lietuvių šeima pačiame Panamos mieste. Tai seni lietuviai ateiviai. Tėvas — muzikos profesorius. Vienintelė duktė Margarita yra baigusi aukštuosius muzikos mokslus. Tai labai maloni jauna lietuvaitė pianistė, svajojanti važiuoti Europon, gal Italijon, dar tobulintis muzikoje. Margarita dar moka lietuviškai sukalbėti ir Tėve mūsų maldą.
Dar teko susitikti vieną lietuvį viengungį, tačiau šis ruošėsi vykti į JAV.
Nelaimės ir nuotykiai
Kartą šaudykloje vykdėme pratimus kovos šoviniais. Taikinių rodytojai šaudymo metu slėpdavosi specialiuose apkasuose šalia taikinių. Šaulių pozicijoje šūviams dar nenutilus, vienas taikinių rodytojų staiga po savo kojomis pamatė didžiulę gyvatę. Siaubo pagautas vyras instinktyviai pašoko augštyn. Toji akimirkoj paleista kulkosvaidžio šūvių serija pervėrė ginklo draugo, taikinių valdytojo, galvą . . .
Maudymosi metu vienam kariui plėšrioji Atlanto žuvis “barracuda'’ nukando visą vienos kojos pėdą ir du rankos pirštus.
Vietiniai panamiečiai labai vagia karinius vario laidus (varis Panamoje yra gan brangus). Kartą panašūs “biznieriai” išvogė net povandeninį kabelį, pravestą tarp Panamos miesto, ir Taboga salos Pacifike, net kelių mylių ilgumo . . . Taigi, neblogai suorganizuota vagystė .. .
Kitą kartą šios rūšies sabotuotojai skaudžiai apsiriko. Vieton telefono laido, jie palietė elektros srovės augštos įtampos laidus. Kitą rytą nusikaltimo vietoje teradome paliktą nuo karščio suvirusį kirvį ir pora sušniūruotų pusbačių ... Atrodo, piktadarys buvo smarkiai nutrenktas elektros srovės. Medinis kirvio kotas, galbūt, apsaugojo piktadarį nuo mirties.
Antrojo Pas. karo metu Panamos kanalu praplaukiančius laivus lydėdavo stipri JAV kariuomenės apsauga nuo priešo ir vietinių sabotažo. Kartą, vis dėlto, penkių valandų būvyje prie pat Panamos kanalo priešo povandeniniai laivaipaskandino net penketą transporto laivų...
Korėjos karo metu tarnybos pareigų mums padaugėjo, o žmonių nepakakdavo. Pvz. į sargybos postus prie kelių, toli džiunglėse, buvo statoma tik po vieną vyrą, vietoje dviejų ar trijų. Kartą vienas karys, būdamas pirmą kartą tokioje sargyboje, dargi nakties metu, plėšriųjų gyvūnų baimės paveiktas, ir girdėdamas aplinkui neįprastą žvėrių riksmą, — įsilipo augštai į medį. Atvykusi sargybos pamaina vos galėjo jį išprašyti iš medžio, kad liptų žemėn.
*
Teritorijoje Meksikos kryptimi (nuo Panamos) užtinkama nuodinga gyvatė “džiunglių barškuolė,” kuri, sakoma, savo greitumu ir pavojingumu esanti daug pavojingesnė ir už “kobrą.” Vienas civilis amerikietis kartą išėjo medžioti gyvačių, jų neršto metu (čiabuviai gyventojai yra labai prietaringi—neliesti gyvačių šiame periode). Jis, pamatęs ant kelio dvi gyvates, vieną jų nušovė, o antrąją tik sužeidė, nukirsdamas jai uodegos galiuką. Ji pabėgo. Vietiniai palydovai nesutiko toliau dalyvauti medžioklėje, sakydami, kad šiuo metu nužudęs gyvatę — pats medžiotojas esąs pasmerktas mirti ...
Kaimo gyventojai, sužinoję apie šią medžioklę, niekas nenorėję su minimu amerikiečiu bendrauti, netgi kalbėtis. Jį patį ėmė lydėti kažko nežinomo persekiojimo baimės manija.
Po keleto dienų grįžęs savo kambarin nakties metu, šis amerikietis pajuto kažkokį siaubą. Priėjęs prie lovos—staiga joje išvydo jo laukiančią gyvatę. Ši tą pat akimirką kirto jam į galvą, tačiau nepataikė. Amerikietis suspėjo paleisti eilę taiklių šūvių pačią paskutinę baisios dvikovės sekundę... Uždegęs šviesą, didžiausiam savo nustebimui, jis pamatė, jog tai buvusi viena anų dviejų gyvačių, kurių vieną nukovė prieš keletą dienų, o šiai antrajai kulka nukirto tiktai uodegos galiuką ...
Ir man pačiam kartą buvo įkirtęs smauglys į rankos pirštą, kai aš, eidamas nakties metu, staiga ant jo užmyniau. Smauglio įkandimas nėra pavojingas. Taigi, buvau dar laimingas, tačiau baimės pakako. Atrodo, smauglys buvo irgi nemažiau išsigandęs, nes buvo netikėtai užkluptas, besirengiąs nakties poilsio. Kitu atveju jis būtų stengęsis apie mane apsivynioti, o ne vien tik įkąsti.
Rimas Pundzevičius (dešinėje) su savo draugu prie tanko.
Kitą kartą radome mažutį, kokių 3 cm ilgio, smaugliuką, tačiau mes nepajėgėme rankose jo išlaikyti; atrodė, lyg jis būtų sudėtas iš lankstaus plieno narvelių. O ką bekalbėti apie didžiulius smauglius, turinčius, pvz., apie 12 pėdų . . .
Džiunglės yra pilnos visokių netikėtumų. Mažiausias neapdairumas gali labai liūdnai pasibaigti. Kartą aš pats, užsižiūrėjęs į šalis, vos nepastačiau kojos ant keleto metrų pločio nekaltai atrodančio, žole apaugusio žemės plotelio. Draugas mane suspėjo laiku nutverti už rankos. Ten buvo plaukiojančio smėlio (quick sand) labai pavojinga pelkė, taip puikiai užsimaskavusi . . .
Keletą savaičių vėliau, prie Kolumbijos sienos, mūsų karių grupė sutartoje vietoje laukėme malūnsparnio lėktuvo, kuris mus paimtų. Turėdami dar kiek laiko ir būdami labai pavargę, atsigulėme pailsėti, palikę keletą budinčių draugų. Nepraėjo nė kelios minutės, ir mes išgirdome vieną mūsų vyrukų, šaukiantį nesavu balsu. Pašokę pamatėme, kad krūmas, po kuriuo jis gulėjo, jau buvo bebaigiąs tą karį apgaubti savo šakomis ir savotiškais spygliuotais lapais . . . Tai buvo vadinamas “kanibalinių” augmenų giminės krūmas. Ilgais specialiais džiunglių peiliais (juos visados su savim nešiodavomės) sukapojome to “gyvo” krūmo liemenį, išgelbėdami nuo baisingos mirties mūsų draugą. Noras ilsėtis mums buvo dingęs ...
Dažnai tenka matyti, net ir prižiūrimose vietose, plotus smulkių lapelių žolės. Tai irgi “plėšrioji” žolė, sugaunanti smulkius vabzdžius, ant jos nutūpusius. Ji labai jautri: pakanka ant jos pastatyti koją, kaip staiga visas plotas išskleidžia lapus ir vėl staiga nulinksta, lyg žolė būtų nuvytusi.
Kartą pavakarėj, klaidžiodamas vienoje vietoje, išgirdau tylią, malonią muziką. Nustebęs žvalgiausi aplinkui, niekaip negalėdamas suprasti, iš kur ta švelnioji muzika plikuose laukuose.
Dar kiek paėjęs, pamačiau banguotą smėlio lauką. Mažo vėjo. nešamos, smulkios šio smėlio kruopelės, savotiškai skambėdamos, plaukė tų mažučių kopų paviršiumi, iš tolo klausančiam sudarydamos tylios, malonios muzikos įspūdžio ...
“Krokodilai rengia puotą ..
Tuo tarpu, kai raudonieji Maskvos krokodilai, tie pasaulio tautų laisvės smaugliai, visomis jėgomis rengiasi kruvinai puotai, lietuvis karys kantriai ir sumaniai kovėsi Korėjoje, Indokinijoje, o taip pat budi Panamos džiunglėse, didžiosios Amerikos pakrantėse, arba talkina JAV kariuomenei Europoje, Vokietijoje, pirmosiose laisvojo pasaulio sargybose.
Kodėl? Už ką?!...
— Todėl, kad jis komunistinę “džiunglių barškuolę” pažįsta geriau už kaikuriuos “didžiosios politikos” kūrėjus ir sovietines “taikos” mylėtojus ...
— Už galingąją Ameriką ir už laisvąją Lietuvą, kuri su rusiškuoju imperializmu grūmėsi šimtmečiais, ir kurios savanoriai, kariai, šauliai ir partizanai jau nuo 1919 m. ligi šios dienos tebekovoja negirdėto žiaurumo dvikovėje. —
1954m. 3
VOKIETIJOS APGINKLAVIMO KLAUSIMU
O. URBONAS
Vokietijos apginklavimo klausimas šiandien yra aktualiausias Europoje, šis reikalas turi daug šalininkų, bet nemažiau ir priešų, ir aršių priešų. Pirmoji vieta tarp jų priklauso Prancūzijai.
Ir tai yra visiškai suprantama. Per paskutiniuosius 70 metų (1870-1940) vokiečiai triskart buvo ją užpuolę ir dukart užėmę Paryžių. Prancūzai turi pagrindo bijoti, kad apginkluota Vokietija vėl jiems nesudarytų mirtino pavojaus.
Šiandien daug kalbama apie vokiečių sudemokratinimą, apie jų antimilitaristinį nusistatymą, šis tas, žinoma, pasiekta, be to apsieiti buvo juk negalima, ypač per pirmuosius okupacijos metus- Kad Adenaueris neturi agresyvių kėslų, atrodo, yra aišku, tik neaišku, kaip jis nori be karo Vokietiją apjungti. Kad generolai Speidel ir Heusinger, kurie, kaip kalbama, turį perimti busimosios vokiečių kariuomenės vadovavimą, nėra militaristai, bet gabūs savo srities specialistai, irgi, atrodo, yra aišku; juo labiau, kad abu jie žinomi kaip Hitlerio priešai. Bet tai tik atskiri asmenys, kurie šiandien, žinoma, gali vaizduoti sprendžiamąjį vaidmenį, tačiau rytoj jų įtaka gali žymiai sumažėti.
Verbuojant karininkus būsimajai kariuomenei, kiek žinoma, bus griežtai atsižvelgiama į jų politinę praeitį ir žiūrima, kad į augštesnes vadovaujančias vietas būtų paskirti nacizmu neužsikrėtę žmonės. Tai tik teorija. Praktika tačiau nevisada patvirtina teoretinius apskaičiavimus ir kai kada nukrypsta net į visai priešingą pusę. Be to, reikia įvertinti ir esamą padėtį.
Ar atsiras Vokietijoje pakankamai karininkų, kurie ne tik nėra nacizmu užsikrėtę, bet nėra ir vadinamieji militaristai, ir kad jie tokiais ir liks?
Kalbėti apie šiandieninį vokiečių karininkų nusistatymą—dar trūksta duomenų. Karininkai vengia aiškiai pasisakyti, bendra politinė būklė perdaug komplikuota, o, be to, ir stabilizacija viduje dar nėra galutinai užbaigta. Viešai teprasitaria tik vienas kitas. Iš tų pasisakymų galima, žinoma, pasidaryti tam tikras išvadas, bet jos gali būti klaidingos. Todėl išvadų tenka jieškoti kitur.
Pirmiausia—toks klausimas: ar Guderiano tipas ir ta dvasia, kuri atsispindi šio pagarsėjusio generolo atsiminimuose, nėra būdinga vokiečių karininkų daugumai? Guderianas, kuris savo atsiminimuose sakosi niekada nebuvęs naciu, aprašydamas savo pergyvenimus, jaučiasi labai patenkintas, užpuolant Čekoslovakiją ir Lenkiją. Vienintelis, kuo jis yra nepatenkintas—kad Hitleris, nepasitenkindamas laimėtu grobiu, kariauja toliau. Būtų visai nenuostabu, jeigu šis žymus generolas turėtų daug šalininkų bei vienminčių vokiečių karininkų tarpe; atvirkščiai, būtų labai nuostabu, jeigu taip nebūtų, žinant vokiečių karininkų tradicijas ir tą dvasią, kurioje jie buvo auklėjami.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai pradėjo leisti karinę enciklopediją “Handbuch fuer Heer und Flotte”. Išėjo 7 tomai labai vertingos ir įdomios medžiagos. Tolimesnis leidimas buvo karo sustabdytas. Leidėju nurodomas gen. von Alten, “ein bedeutender Mann”, kaip ten sakoma, kuris daugiau kaip 20 metų priklausė vokiečių generaliniam štabui ir kuris paskutiniais savo tarnybos metais buvo “Obergeneralquartiermeister” didžiajame vokiečių generaliniam štabe. Bendradarbiais buvo visa eilė žymių karininkų ir mokslininkų, kurių pažiūras pilnai galima laikyti atstovaujančias visą vokiečių tautą ir, žinoma, karininkų korpą.
Tarp kitako, šioje enciklopedijoje sutinkame žodį: “Friede, ewiger” — taika, amžina, šiame straipsnyje yra ypatingai įdomių minčių: “Amžina taika praktiškai yra nepasiekiama, nes stipresniojo teisė, kuri visur gamtoje pasireiškia, negali būti ilgainiui žmonių susitarimais ant popieriaus pakeista. Tauta, kuri jaučiasi esanti stipri ir sveika, negali sutikti užleisti savo gyvybinius reikalus spręsti kitų tautų atstovų kolegijai, kurių nešališkumą sunku būtų įrodyti”. Toliau dar gražiau: ‘“Amžinoji taika negali būti palaima ir pačiai tautai, nes ji slopina dvasines ir fizines jėgas, kurias karas ir jam ruošimasis skatina ir ugdo. Šios jėgos būtų tada prarastos, ir išaugtų silpna karta.”
Toliau nurodoma, kad Leibnitz, Voltaire, Rousseau, Lessing, o svarbiausia Kant, “kuriais pasiremia taikos šalininkai”, buvo amžinosios taikos šalininkai, tačiau Tacitas ir Hėgelis “perspėjo, kad per ilga taika pakrikdo žmoniją”. Pagaliau paduodami Moltkes sprendžiamieji žodžiai, kurie primeta vokiečių karininkams neišvengiamą būtinumą: “Amžinoji taika yra svajonė, o be to, negraži svajonė (“nicht schoen”). Karas — vienas iš Dievo sutvertos pasaulinės tvarkos elementų. Žmonių kilniausi savumai išsivysto karo metu”.
Galima, žinoma, būti vienokios ar kitokios nuomonės dėl amžinosios taikos, tačiau ne tai yra svarbu. Įdomu, kad vokiečių kariai buvo auklėjami tokioje dvasioje, kad karas, laikas nuo laiko, yra neišvengiamas ir naudingas, jeigu norima, kad tauta neišsigimtų, kad karas yra geras ir garbingas (suprask, kad karas turi būti trumpas, linksmas ir baigtis pergale).
Tokiu būdu vokiečių karininkai turėjo norėti karo, nes kas gi nenorėtų, kad jo tauta būtų dvasiškai ir fiziškai stipri ir pajėgi, kas nenorėtų, kad “išaugtų stipri karta”; ir kas pagaliau nenorėtų, kad būtų sudarytos tokios aplinkybės, kurios “išvysto kilniausius žmonių savumus”. Juo labiau, kad tai yra “vienas iš Dievo sutvertos pasaulio tvarkos elementų.”
Jei sakoma, kad vokiečių karininkija niekada nebuvo militaristinė ta prasme, kad karas yra kažkas gero ir pageidautino, tai aiški netiesa, čia paduotos ištraukos nusako anų dienų oficialų nusistatymą ir pažiūras, žinoma, galima tvirtinti, kad tai buvę seniai, kad nuo to laiko daug, jei ne viskas, žymiai pasikeitę, kad vokiečių kariai per paskutinį laiką daug ko yra pasimokę. Bet kas gi gali tatai užtikrinti?
Tas, kuris anais laikais turėjo, pvz., 20 metų ir kuris toje dvasioje buvo auklėjamas, šiandien turi 60, vadinasi, dar gyvas ir gali veikti. Be to, jis turėjo ir savo šalininkų. Karinės tradicijos yra nepaprastai pastovios ir gajos. Guderianas, kuris nėra vienintelis, čia yra tikras įrodymas, kad tokio tipo vokiečiai dar nėra išmirę. O po Pirmojo Pasaulinio karo toji dvasia ištikrųjų ar buvo taip jau pranykus? Ar nacių pasaulėžiūra nėra tai senajai dvasiai gimininga?
Nacių literatūroje sutinkame taip pat gana įdomių minčių, kurios mūsų gvildenamąjį klausima patvirtina, štai, Klaus enciklopedija, 1305 psl. “Recht” — teisė: “Gesetz ist Plan und Wille des Fuehrers, des Fuerers Wille Ausdruck des Volksempfindens. Recht ist was dem Volke dient; Unrecht was dem Volke schadet” — “Teisė — tai Fuererio planas ir noras, Fuerer’io noras yra tautos jausmo išreiškimas. Teisė yra tai, kas tautai naudinga, neteisybė gi tai, kas tautai žalinga.”
Gal kam nors atrodys, kad ši ištrauka mažai susijus su čia nagrinėjama tema. Manau, kad ne visai. Redakcijoje, žinoma, didelis skirtumas, bet esmėje? Anais laikais karas buvo gerbiamas, nekonkretizuojant jo tikslo, jei taip galima pasakyti, dėl ideologinių samprotavimų. Toliau klausimas vystėsi normaliai, tam ideologiniam pagrindui buvo duotas visai realus tikslas, nes žodžiai “kas tautai naudinga” gali būti ir yra be galo plačios apimties. Svetimų žemių užgrobimas, svetimų tautų pavergimas ir jų turto pasisavinimas — viskas yra, be abejojimo, savai tautai naudinga ir todėl “teisė” pagrįsta. Tačiau aišku, kad kaimyninės tautos, kurioms tos vokiečių tautos aspiracijos yra taikomos, negali geruoju su tuo sutikti. Vadinasi, reikia pavartoti jėgą, reikia juos priversti tą “teisės” aiškinimą priimti. Kaip matome, ir čia toji senoji dvasia “stipresnio teise” paremta.
Tenka prieiti šių išvadų: 1) nacių “tautai naudingumo” ideologija yra logiškas anų laikų ideologijos tęsinys. Todėl šios ideologijos pagrindai yra vokiečiams, taip ir vokiečių kariams, būdingi, ir 2) laikotarpis, turėjęs sudemokratinimo keliu vokiečių karininkų nusistatymą pakeisti, žymiai sutrumpėja: vietoje 40 metų lieka tik 10.
Ar tas toks trumpas laikas galėjo taip kardinaliai vokiečių nusistatymą pakeisti — yra neaišku, tačiau nuo to gali priklausyti tolesnis pasaulio likimas. Gal, o gal ir ne.
Ir vis dėlto vokiečių apginklavimas yra neišvengiamas, nes bolševikų pavojus čia pat gresia, tačiau mums šiuo klausimu būti dideliais entuziastais — neverta.
Kada šis straipsnis buvo jau parašytas, teko skaityti Eltos biul. šiuos būdingus žodžius: “Tarp vokiečių pabėgėlių vis daugiau girdėti balsų, pasisakančių už “prūsų dvasios” atgaivinimą. Už jį pasisako Vak. Vokietijos fed. parlamento narys dr. E. Mende, parłam, pirm. dr. Ehlers, min. W- Kraftas ir kt. “Prūsiška galvosena” ypač atspindi prof. Goetzo von Seile išleistame “Prūsų brevioriuje”. Ar tai nėra aiškus mano išvedžiojimų patvirtinimas?
PROPAGANDA ŠALTAME KARE
Andrius Gintautas
Propaganda pigesnis ginklas, nei karštojo karo ginklai; jis yra svarbus ir turi būti panaudotas tinkamu būdu, laiku ir savo vietoje. Ne gi atvirai meluosi, nieks tada netikės, — propaganda turi būti atmiešta su teisybe. O jeigu jos ir nėra, ji neturi būti lengvai surasta. Ji panaudotina ir tada, kada jau ir be jos žmonių nervai įtempti ir žūtbūt norima išlaikyti taiką, ar dalyti nuolaidų. Ji turi būti panaudota ten, iš kur arčiau pasiektų žmonių masę, sukeltų didesnį įspūdį. Jos pagrindas — parodyti savo stiprybę ir priešo silpnybę.
Meistrai šioje srityje — rusai. Kai po antrojo pasaulinio karo santykiai tarp vakariečių ir rusų pradėjo irti, o amerikiečiai žavėjosi savo atominių bombų gamyba, Molotovas puse burna vienoje konferencijoje prasitarė: rusai turi irgi pasigaminę atominę bombą biliardo rutulio dydžio ir 80 km diametru naikinamosios galios. Tokios bombos amerikiečiai neturėjo. Bet jie ne taip drąsiai besidžiaugė savo atominėmis bombomis.
Pereitų metų rudenį užvirė diplomatinė veikla dėl konferencijos Vokietijos reikalais. Rusai sutiko dalyvauti ir paskyrė vietą bei laiką. Tuo pat metu prezidentas Eisenhoweris pasiūlė bendradarbiauti atominės energijos išnaudojime. Ir čia rusai sutiko. Bet po savaitės, kai Molotovas pranešė Amerikai apie Rusijos sutikimą derėtis dėl bendradarbiavimo atominės energijos išnaudojimo ir prieš 28 dienas prieš Berlyno konferenciją, tai yra gruodžio 28 dieną, prabilo per radiją apie atominius ginklus gen. ltn. Piotr Kapica iš Magadan. Jis tekalbėjo tris minutes.
KAS TAS PIOTR KAPICA?
Kapica—59 m. amžiaus,—caristinės Rusijos generolo sūnus, pabėgęs 1920 m. iš gimtojo Leningrado į Angliją, ir ten su laiku tapęs garsaus anglų atomų tyrinėtojo lordo Rutherfordso bendradarbiu. Kai Kapica atomų tyrinėjimo srityje buvo jau pagarsėjęs, Stalinas pakvietė jį atvykti į Maskvą. Bet nesiryžo jaunasis mokslininkas. Pagaliau, kaip pats sako, žmonos išsiilgimas tėvynės jį nugalėjo ir jie išvyko į Maskvą — į mokslinį sambūvį. Ko bijojo, tai ir įvyko. Stalinai nebeleido grįžti į Angliją.
Anglijos premjeras Baldwin siuntė Stalinui telegramą, prašydamas leisti grįžti Kapicai, bet Stalinas juokaudamas, girdi, atsakęs: “Siųskit mums Rutherfordą, tai grąžinsim Kapicą”. Esą Kapica metus sėdėjęs viešbutyje ir iš kambario nebuvęs niekur išleistas. Tuo būdu pasipriešinimas buvęs palaužtas ir jis pradėjęs dirbti atominės energijos tyrinėjimo srityje. Kaip toli jis pažengęs ir ką pasiekęs — nežinia. Žinoma tik, kad Kapica viename 1942 m. rašinyje yra aprašęs esmines ypatybes atominės bombos, vėliau numestos ant Hiro-shimo ir kad 1945 m. taigi vis dar prieš Hiroshimo bombardavimą, yra skaitęs paskaitą apie atominę strategiją generalio štabo kursuose. Savo tyrinėjimams karo metu daug pagelbos gaudavęs iš Amerikos, nors tai niekur neskelbiama. Amerikos War Production Board’e (WPB) nuo 1943 m. sėdėjo rusų šnipas Victor Perlo. WPB parūpino medžiagų Amerikos atominių bombų dirbtuvėms Alamoje. Perlo Alamos dirbtuvių paslaptis išduodavęs rusams. Ir Albertas Einšteinas— jau po Hiroshimo bombos —— pareiškęs, kad ši bomba esanti tik viena iš galimų atominių ginklų, girdi, Kapica tiriąs visai ką kita.
Ir štai šis Kapica 1953 m. gruodžio 28 d. prabilo per radiją. Pokalbis maždaug toks: pranešėjas paprašė draugo gen. ltn. Kapicos kai ką palsakyti naujiesiems metams. Kapica pareiškė džiaugiąsis, kad po daugelio metų tyrinėjimų galįs pagaliau praktiškam darbui atsiduoti. Ką reiškia atominių bombų gamintojui “praktiškas darbas” — nepasakė. Baigdamas apie save pasakoti, pareiškė, jog turįs vilties, kad jam priklausančių nuklearinių kariuomenės junginių niekada nereikėsią pavartoti. Atrodo, kad tai nereikšmingas pasisakymas, tačiau yra kitaip.
Visų pirma jis čia iškyla jau karininko laipsnyje — generolas leitenantas, o apie tai vakarų mokslininkai ligi šiol nežinojo. Antra, kalba “nuklearinius” kariuomenės junginius, o tai reiškia, jog rusai turi speciali -mų kariuomenės junginių. Nebūtina, kad jie turi būti tik atominėmis bombomis apginkluoti, jie gali turėti ir kitokio pobūdžio ginklų. Be to kalbėta iš Magadan. Magadan miestas prie Ochotskos jūros, maždaug vidurkelyje tarp Behringo sąsiaurio ir Vladivostoko, taigi ten, kur Azija betarpiai susieina su Amerika. Neseniai Magadan buvo paskelbtas autonomine karo apygarda, vadinasi, nepriklausanti Tolimųjų Rytų kariuomenės štabui. Jeigu dar priimsim dėmesin, kad atominių ginklų bandymo poligonas neseniai buvo perkeltas iš Kaspijos stepių į rytų Sibiro šiaurę — Vrangelio salą ir žemės ruožą prie Lediniuotojo vandenyno prieš tą salą, — matysim, kad Magadano karo apygardai priklauso visa rytų Sibiro šiaurė. O tai rodo, kad rusai savo atominius karinius dalinius laiko prie pat Amerikos slenksčio.
VRANGELIO BROŠIŪRA
Kitas propagandinio ginklo šūvis buvo paleistas tuo pačiu metu iš Maskvos. Kariškojo skyriaus Valstybės Leidykla pereitų metų pabaigoje išleido 41 puslapio plk. T. U. Vrangelio brošiūrėlę apie Amerikos tankus. Autorius tiksliai aprašo tų tankų gamybą, apginklavimą jais savo ir NATO kariuomenių dalių, tankų trūkumus ir išėmimą jų iš apyvartos. Jis atskleidė tai, ką amerikiečiai žinojo, bet neskelbė. Jo išvados: Atlanto organizacijos kariuomenės neturi moderniškų sunkiųjų tankų. Serijinė Amerikos tankų T 43 gamyba, paaiškėjus jų trūkumams, yra sustabdytai nuo pereitų metų, o išduotieji šios rūšies tankai kariuomenės dalims yra vėl išimti iš apyvartos ir paversti į laužą. Bet ir amerikietiškieji vidutinio sunkumo tankai M 47 (“Patton”), kuriais apginkluotos Atlanto pakto kariuomenės, esą tik naujais dažais apdažyti laužai.
Tariamasis pulk. Vrangelis aprašo smulkiai “Plat-ton” tankų detales, lyg jis stovėtų Amerikos tankų gamybos dirbtuvėse su brėžiniais rankose. Jis nurodo, kad vienuolika tų tankų dalių, pagamintų 1951 ir 1953 m. buvo pagaminta iš žaliavos, neatatikusios Amerikos Ginklavimo įstaigų nustatytoms kondicijoms. “Patton” tankų gamyboje plieno tipai SAE 8620 buvę tik su 0,55% nikelio lydiniu pagaminti, tuo tarpu kondicijose buvę numatyta plieno tipui SAE 4620—1,83% ir SAE 4820—3,5% nikelio.
Su šitais vidutinio tipo M 47 standartiniais tankais yra apginkluotos Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Danijos, Italijos, Portugalijos, Jugoslavijos ir Turkijos kariuomenės. Ir vokiečių divizijoms to pačio tipo tankai numatyti.
Pirmasis triukšmas dėl M 47 tankų kilo pernai lapkričio mėnesyje, kai Ispanijos karo ministerija atsisakė priimti tankus dėl jų netinkamumo.
Amerikos Ginklavimo įstaiga tuo tarpu paskelbė, kad nikelio nuošimtį sumažinti plieno tipui SAE 4620 buvo laikinai gamintojams leista, nes tuo laiku pasireiškęs nikelio trūkumas (tuo tarpu automobilių gamyboje nikelio taupymas nebuvęs panaudotas). Amerikos įstaigų “Patton” tankų įvertinimo aktuose tariamasis pulk. Vrangelis randa užfiksuota: “Ginklų dirbtuvės ir gamintojai žino, kad atskiros (tankų) dalys yra pagamintos su silpnesniu nikelio nuošimčiu, negu kondicijos leidžia. Dėl politinių motyvų buvo reikalas kuo skubiausiai kariuomenės dalims tankų tiekti, negu laukti reikalingųjų pagerinimų.”
Dabar, kai sunkiojo tipo ir kai vidutiniojo tipo tankų gamyba sustabdyta, amerikiečiai pradės serija gaminti kitus, pagerintus tankų tipo M 48. Ekspertų nuomone, kol Amerikos kariuomenė bus naujais tankais apginkluota, truks nuo dviejų su puse ligi keturių metų. Tik po to galėsiančios gauti ir Atlanto pakto kariuomenės naujųjų tankų, o ligi to laiko turėsiančios apsieiti su senojo tipo tankais. Išvada: su šiais tankais jos prieš rytų bloką neatsilaikytų.
Į šiuos rusų propagandos šūvius atsakė vakariečiai savo šūviais. Atlanto pakto kariuomenių vyriausiojo štabo žmonės spaudoje paskelbė džiaugsmą, kad šiandien Atlanto pakto kariuomenės ir be vokiečių kariškųjų kontingentų esančios pajėgios atmušti rytų bloko kariuomenę. Prieš 3 metus vakariečiai dar buvę silpni, tačiau šiandien tiek kariuomenių organizacijoje, tiek ir materialiniuose ištekliuose, nebepalyginamai sustiprėję.
1954m. 4
1956 METŲ OLIMPIJADA IR AMERIKIEČIAI
Artėjant 1956 metų olimpiadai Australijoj, amerikiečių olimpinio komiteto narys T. McGovern pareiškė, kad būsimų žaidimų laimėtoja bus Rusija su okupuotais kaimynais, jei amerikiečių sportininkų teisinė padėtis ir esama organizacija pasiliks nepakeista. Praeitoj olimpijadoj Rusija lipo amerikiečiams ant kulnų su 553 taškais prieš amerikiečių 614. (šis taškų skaičiavimo būdas buvo neoficialus, tarptautinio olimpinio komiteto nepatvirtintas). Po 1952 olimpijados rusai nusistatė būtinai išstumti amerikiečius iš pirmaujančios vietos. Jau dabar už geležinės uždangos yra įsteigta eilė stovyklų, kuriose rengiami sportininkai būsimai olimpijadai. Sportininkas, turįs davinius gauna aukštos kokybės aprūpinimą, laikoma turįs pastovų ir brangiai apmokamą darbą, suprantama, su daugybe privilegijų.
Reikia pabrėžti, kad tai yra armijos rankose, nes tik armija turi didžiausius galimumus perfiltruoti pajėgiausius vyrus, tuo pačiu parengimas panašus į profesionalų, nes čia sportininką parenka, aprūpina, treniruoja ir atlygina valstybė; tai juk nesudaro vien pramogos, nes sportas duoda pragyvenimą. Suprantama, pasiteisinimų sovietai irgi turi. Ir šitokio sportininkų parengimo pasekmės ryškiai jaučiamos. Pvz., barjeriniam bėgime Litujev su 51.3 atbėgo antras po amerikiečio Moore 50,8, o tai buvo anuomet rekordas. 1953— Litujev tą patį atstumą sukorė per 50,4.
Paskutinėj olimpijadoj amerikiečiai laimėjo 800 metrų per 1:49,2, pernai čekas Jungwirth ir dar du prabėgo geresniu laiku. Pažymėtinas amerikiečių 100 metrų laikas 10,4 sovietų pasiektas 4 kartus ir olimpinis rekordas pastatytas amerikiečio Horace Ashenfelter pralenktas viena minute. Nurmio pastatytas 10,000 m. rekordas vien 1953 metais buvo peržengtas 15 kartų. Amerikiečiai nei karto nepasiekė. Vengras nušoko į tolį 7 colius toliau, negu amerikietis Jerry Biffle. Net ir plaukime, kuriame taip ilgai amerikiečiai pirmavo, 1953 m. atsiliko, išskyrus 400 metrų laisvo stiliaus plaukėją Konno ir moterų 100 metrų plaštakės stilium Gaił Peters.
Krepšiny amerikiečiai prakišo Buenos-Aires. Jei prisiminti paskutinėj olimpijadoj žaidimą su sovietais, tai vos laimėta 36—25. Sovietų ledo rutulininkai iš pirmaujančių kanadiečių lengvai išplėšė pergalę. Pravartu prisiminti moterų laimėjimus slidžių sporte Šveicarijoj Grindelwald. Primintina ir tai, kad Vengrai, turėdami 9 milijonus gyventojų, 1952 metų olimpijadoj laimėjo 42 medalius, gi amerikiečiai 76 su 160 milijonų. Taigi prašosi nemaloni išvada 1956 metų olimpijadoj amerikiečiams. Sovietai labai gerai supranta propagandos reikšmę, todėl ir daro viską, kad laimėtų sporte pirmą vietą, tuo simbolizuotų ir visos sovietų sąjungos pirmavimą pasaulyje.
Amerikiečiai atsisako panašių metodų laimėjimui atsiekti, kaip sovietai, tačiau McGovern pareiškimu privalo kovoti už savo teises, išlaikyti olimpinę dvasią.
Pagerinimui esamos padėties siūloma: 1. Pagerinti finansinę padėtį, suprantama, ne iš valstybės iždo, kaip sovietai daro; reikiamus pinigus sudaryti iš privačių suinteresuotų asmenų. 1952 m. tik paskutinę minutę aktorių Bob Hope ir Bing Crosby dėka rasti pinigai pasiųsti sportininkams į olimpijadą. Jau dabar laikas atkreipti visuomenės dėmesį prisidėti prie žaidėjų parengimo būsimai olimpijadai.
2. Daryti įtakos į aukštąsias mokyklas, kad suintensyvintų akademinio jaunimo sportinį parengimą, sudarant sąlygas treniruotėms turintiems davinių.
3. Išnaudoti atrankos ir parengimo galimumus kariuomenėj. Čia reikia sudėti didžiumą vilčių, įtraukiant ne vien sportininkus, bet ir organizatorius būsimiems olimpiniams žaidimams. Labai svarbu suprasti, kad atleto parengimui neužtenka laisvų nuo darbo valandų, neužtenka turėti fizinių duomenų, reikia ugdyti ir dvasinę sportinę kultūrą, kuri duotų ne vien propagandinę naudą, bet kaip pagrindinė idėja būtų krašto pažangos impulsas. Sveikame kūne sveika siela.
Amerikietės moterys iš olimpinės arenos baigia pranykti; vyrai, kurie gamtos apdovanoti kaip geriausi atletai, turi prieš akis kietą tikrovę—sunkų darbą, kad išlaikytų išsikovotą vietą. Tai skamba liūdnai, tačiau tai bus padaryta iš laisvos valios, laisvoj sportinėj dvasioj ir jų sunkus pasiaukojimo darbas bus atlygintas jų laimėjimais ir krašto pasididžiavimu.
B. B.
1954m. 6
JEI RUSIJA PRADĖTŲ KARĄ
Maršalo Montgomery, NATO pajėgų Viršininko Pavaduotojo, pranešimo santrauka.
1. NATO turi apsvarstyti daug faktorių, kurių svarbiausi yra:
a) grėsmės pobūdis ir priešo jėgos (apie jėgas atskirai).
b) puolimo pobūdis.
Rusija gali pulti jėgomis, kurias ji dabar turi Vokietijoje, neskelbdama mobilizacijos; tas sudarytų mums netikėtumą.
Ji gali pulti susimobilizavusi ar pritraukusi papildomai pajėgų iš gilumos; tikime, kad tuos judesius pastebėtume.
Tačiau karas gali prasidėti dėl klaidos ar neapskaičiavimo, kada vadai nesugebėtų apvaldyti padėties ir abi pusės pradėtų karą jo nenorėdamos. Nors laikinai netikėta, bet mūsų padėtis nebūtų labai bloga, jei žinoma mes staigiai susigriebtume. Rusijai užtruktų susitelkti, ir ji negalėtų mums padaryti daug žalos, tuo tarpu mūsų aviacija rusus prikankintų.
Karas per klaidą gali prasidėti bet kada. Mes ji turėtume vesti taip kaip esame, nesidairydami į planus, kurie paruošti kitoms situacijoms.
2. Prisimenant minėtus samprotavimus, reikia turėti:
a) Priedangą, visuomet pasiruošusią kautis be jokios mobilizacijos.
b) Rezervus priedangai paremti,
c) Tiekimo ir susisiekimo organizaciją.
e) Viską taip sutvarkyta, kad karinės pajėgos galėtų greitai pereiti į puolimą.
Kad pilnai suprastume šias problemas yra svarbu žinoti ko modernus karas pareikalauja iš jį vedančios valstybės.
3. Modernus karas yra totalinis, įtraukiąs visas valstybinio gyvenimo sritis. Laivynas, armija, aviacija, visokį darbininkai, civilinė apsauga — visi yra karo dalyviai atlieką savo dalį. Pavieniai jie nedaug gali, bet visi kartu gali pasiekti pergalę.
4. Valstybė moderniniam kare yra kovojantis junginys ir veda daug karų:
Gamybos karą dirbtuvėse,
Civilinės apsaugos karą,
Oro, sausumos ir jūrų karus.
Šie visi tarp savęs tampriai surišti ir derinami sudaro vieningą valstybės karo mašiną.
5. Pagaliau karai ir kautynės laimimi tiktai kaunantis. Taigi sausumos, oro ir jūrų pajėgos turi sudaryti darnią kautynių mašiną.
6. Kariaujančioje valstybėje ar tautoje privalo būti noras kovoti ir apsisprendimas ištesėti iki galo. Taikos meto ugdymas tvirto tautinio charakterio turi didelės reikšmės.
7. 14 valstybių junginyje tos problemos dar pagausėja, nes kiekviena iš jų nori sau daugiau. Todėl tikra vienybė negalima nepaaukojus dalies tautinės garbės ir valstybingumo bendram tikslui.
Mes, kariai, negalime laukti valstybių bendradarbiavimo, kol mes tarp savęs jo nesudarome, šioje srityje daug padaryta, bet reikia dar daug.
8. Jei karas vėl kils, tai jame pasirodys toki galingi ginklai, kokių karo istorija nežino. Kai kas sako, kad atominiai ginklai ateities kare nebus panaudoti, bet aš nesutinku su tuo. Kiti mano, kad karas bus laimėtas tik aviacijos ir atominių ginklų, nukreiptų prieš pramonę ir priešo moralę Aš su tuo irgi nesutinku, sako marš. Montgomery.
Jo nuomone, atominiai ginklai gal tik atbaido karą pradėti, bet jį pradėjus abi pusės juos panaudos. Ateities kare daug lems oro karas, bet mes privalome būti pasiruošę kovoti žemėje, kaip ir anksčiau kovojome.
9. Dėl atominių ginklų, išsiskaidymas tuojau tampa reikalingas ne tik taktine prasme, bet ir valstybių junginio rėmuose. Svarbu, kad laisvai galėtų veikti mūsų oro ir jūrų pajėgos. Dar nėra padaryta išradimų, kurie galėtų pavaduoti susisiekimą jūrose. Jei JAV negalės savo karo mašiną permesti į Europą — Europa žūtų.
10. Karų gadynė nepasibaigė. Pereituos karuos buvome užklupti nepasiruošę. Sekančiam karui iškilus, nebus kada pasiruošti. Taigi turime jam pasiruošti prieš jam iškylant. Besiruošiant atsiras pasiryžimas jį laimėti.
11. Ateities karo laimėjimas daug priklausys nuo mokslininkų. Kariška galvosena ir taktinė doktrina turi daugiau taikintis ateičiai.
Kariuomenė visada privalo būti paruošta sutikti naujus ginklus ir prisitaikinti sąlygoms, kurias padiktuos nauji ginklai. Privalome studijuoti savo kariuomenių organizaciją ir ginklavimą, kad galėtume tinkamai prisitaikinti atominės gadynės reikalavimams. Reikia visiškai perorganizuoti NATO valstybių rezervines armijas tiek Europoje, tiek užjūryje. Dabartinė rezervų organizavimo sistema yra pasenusi.
12. Kad galėtume sėkmingai kautis sausumoje mums reikalinga:
Turėti veiklias taikos pajėgas, pilnos sudėties, visada pasiruošusias kautis kaip priedanga be jokios mobilizacijos. Tos jėgos turi būti judrios, galinčios smogti, aukštos moralės ir disciplinos, vadovaujamos jaunų ir energingų vadų. Šios jėgos turi pakelti visus atominio karo baisumus;
Mums reikia rezervų, kurie būtų mobilizuojami skaidiniais, kiekvienas iš jų turėtų gauti atitinkamą paruošimą taikos metu, kad tiktų gynimuisi, kada ir kur tai bus reikalinga;
Aktyvios jėgos ir rezervai turi turėti gerą tiekimo ir susisiekimo organizaciją, kuri turi beveik pilnai egzistuoti taikos metu;
Gera civilinė apsauga privalo būti kiekvienos valstybės teritorijoj.
Viso to pagrindinė mintis yra ta, kad reikia turėti pakankamas veiklias jėgas taikos metu, jog Rusijai būtų negalima sėkmingai pradėti puolimą nepritraukus papildomu jėgų, apie ką mes sužinotume. Kitaip sakant išvengtume netikėtumo.
Mūsų aktyviosios jėgos neleis rusams pasiekti mūsų gyvybinių rajonų, kada mes telksimės ir pritrauksime rezervus.
13. Visi šitie reikalai yra rūpestingai studijuojami SHAPE (Vyr. štabas Jungtinių Europos Pajėgų). Kada mes surasime, mūsų manymu, tinkamus atsakymus, juos perduosime NATO Tarybai jos sprendimui ir įsakymams.
J. Liaukus.
1954m. 8
RUSIJOS KARINĖS PAJĖGOS
(Iš maršalo Montgomery 1954 balandžio 20 d. pranešimo)
1. 1947 metais Rusija turėjo 175 divizijas, šiandien ji turi tiek pat, bet jos yra sustiprintos ginklavimo ir judrumo požiūriais. Iš jų 65 yra tankų ar mechanizuotos divizijos.
Šaulių divizijos turi daug motorizuotų priemonių, organinius tankų dalinius ir priskirtą artileriją. Bendrai ugnies atžvilgiu rusų divizija yra judri ir pajėgi.
2. Rusija ir jos europiniai satelitai dabar kariuomenėje turi virš 6 milijonų vyrų: iš jų apie 4,5 mil. gerai paruoštos sausumos kariuomenės.
3. Nuo 1947 m. satelitai savo divizijų skaičių padvigubino ir dabar jie turi 80 divizijų.
4. Rusija yra paruošusi smogiamąją grupę iš 22 divizijų staigiam įsiveržimui į Vak. Europą. Tos divizijos sutelktos Ryt. Vokietijoje ir yra visos šarvuotos pilna tankų sudėtimi.
Užpakalyje smogiamosios grupės yra 60 divizijų, (neskaitant satelitinių) kurios išskleistos satelitų kraštuose ir Vak. Rusijoj.
5. Rusų mobilizacija pakartotinais pratimais išbandyta. Per 30 dienų po mobilizacijos paskelbimo Rusija ir satelitai gali sudaryti 400 divizijų
6. Keliais paskutiniais metais rusų lėktuvų skaičius yra pastovus — apie 20,000. Aviacijos stiprėjimas pasireiškia propeleriais varomų lėktuvų pakeitimu sprausminiais. Dabar beveik visi rusų naikintuvai yra sprausminiai. Tas pat yra su 2/3 lengvų bombonešių. Kaskart pasirodo vis naujų modelių vidutinių ir sunkių bombonešių klasės, tarp jų yra ir sprausminių.
Rusai žymiai pagerino ir aviacijos personalo parengimą.
Aerodromų statyba skubiai plečiama. Pakilimo takai ilginami, pritaikomi sprausminiams lėktuvams.
Praeityje satelitų aviacija buvo nereikšminga, jų lėktuvai menkaverčiai. 1954 m. lėktuvų skaičius padvigubėjo ir netoli pusės jų yra sprausminiai.
7. Aerodromų tinklo išplėtimas, lėktuvų kontrolės ir įspėjimo tarnybos sutvarkymas, taipgi priešlėktuvinės artilerijos išdėstymas sudaro gerai parengtos priešlėktuvinės apsaugos juostą apie vakarinę Rusiją.
Po karo rusai pagerino parašiutininkų paruošimą ir apginklavimą.
8. Jūrose rusai daugiausia pavojingi savo povandeniniais laivais, kurių jie turi virš 300. Iš jų pusė didelio ir vidutinio tipo. Naujai statomieji yra išimtinai didelio okeaninio tipo.
9. Reikia pripažinti, kad rusai padarė didelę pažangą atominėj, cheminėj, biologinėj ir vairuojamų raketų srityse.
10. Rusija ūkiškai yra pajėgi išlaikyti karinę gamybą tokiame lygyje, kad patenkina savo ir satelitų kasdieninius reikalavimus ir dar nemaža atideda į sandėlius.
J. L.
AR KILS KARAS DĖL FORMOZOS?
Užbaigus viešą triukšmą Indokinijoj, ten pasikeičiama belaisviais, vykdomas abiejų pusių pasitraukimas į susitartas zonas.
Tuo tarpu komunistai padėjo diplomatam ir strategam ant stalo naują klausimą — Formozą.
Nacionalistų kiniečių valdžioje yra: (žiūrėk žemėlapį)
Formoza — sala 13,800 kv. mylių su apie 8,000,000 gyventojų, ji atiteko Japonijai po Kinų-Japonų karo 1895 m. ir turėjo būti grąžinta Kinijai po II pasaulinio karo.
Pescadores salos — apie 50 kv. mylių ploto su apie 60,000 gyventojų.
Quemoy salos — 45 kv. myl. ploto, tik 2,000 jardų nuo komunistų valdomos salos Amoy.
Matsu salos — jų didžiausia mylios ilgio ir 1 mylios pločio, jos yra 15—20 mylių nuo Kinijos krantų.
Tachen salos — apie 35 kv. mylių ploto; šios salos yra arčiausia prie Amerikos aviacijos bazių Oki-nava salose.
Po kalbų, kad komunistinė Kinija eis atsiimti Formozos, prasidėjo ir veiksmai; žvalgybiniai išsikėli-mai Quemoy salose, artilerijos dvikova tarp Quemoy ir Amoy, aviacijos aktyvumas.
Pačios Formozos komunistai nepuls, nes jie žino, kad jos nepaims, kadangi JAV 7-sis laivynas ją saugoja ir dėl jos Amerika kovos.
Arti Kinijos esančias salukes čankaišekui sunkiau ginti ir komunistai gali rimtai bandyti jas užimti. Tai sukelia susirūpinimo JAV-se, kaip pasielgti? Užleidimas minėtų salų komunistams labai numuštų kinų nacionalistų moralę, gi Peipingo prestižas visur pakiltų.
Apsisprendimas jas ginti reiškia karą su Kinija, ko Amerika visą laiką vengė.
Valstybės sekretorius Dulles pareiškė, kad Kinijos pakraščių salos yra svarbios kariniu požiūriu ir jos įeina į Formozos gynimo sferą. Taigi išeitų jas ginti ar ne priklausytų nuo karių apsisprendimo.
Vieni kariai pripažįsta, kad jos gintinos, kiti gi sako, kad neapsimoka ginti, jei tuo rizikuojama sukelti karą su Kinija.
Atrodo, komunistai patikrins, kaip toli Amerika eis vykdydama įsipareigojimus ginti Formozą ir gretimas salas. Spėjama, komunistai ir čia ką nors laimės.
Sekančių keletos savaičių oras ir jūra yra palankūs išsikėlimo veiks-mams. Komunistai yra sutelkę kariuomenės prieš kiekvieną salų grupę. Taigi turi rusiškų spraus-minių bombonešių netoli pakraš -čių, kurių buvimas neleidžia laisvai sukiotis Amerikos 7-jam laivynui arti Kinijos pakraščių. Komunistai turi paruoštų parašiutininkų ir desantams numesti lėktuvų.
Jei komunistai veržis į nacionalistų valdomas pakraščių salas ir Amerika apsispręs padėti jas ginti, tai ji galėtų panaudoti laivyną ir aviaciją iš Okinavos bazių.
Norint laimėti kautynes, reikia užvaldyti orą virš invazijos išeities pozicijų ir jos tikslų. Tada kyla Kinijos žemyno bombardavimo klausimas. Ar negali pasikartoti Korėjos istorija, kada nebuvo leidžiama sudaužyti priešo užnugarį?
Čankaišekas turi apie 600,000 neblogai paruoštos kariuomenės, jos sudėtyje tik viena grupė amerikonų F-84 Thunder jets lėktuvų, kurie negali lygintis su komunistų moderniškais naikintuvais, šios kariuomenės paruošimui vadovauja amerikiečiai specialistai.
Atrodo, kad šią apžvalgėlę skaitant jau bus paaiškėję abiejų pusių sprendimai ir kaikurios jų pasėkos.
KALTINA DIPLOMATUS
Senato komitetų tyrinėjimuose gen. Mark Clark ir gen. Strate-meyer, abu Korėjos karo dalyviai, liudijo, kad karo vadovybei Korėjoje nebuvo leista laimėti Korėjos karo. Dėl to kalti diplomatai.
Be to, jie pareiškė, kad Amerika privalėtų nutraukti diplomatinius santykius su Sovietų Rusija ir išeiti iš Jungtinių Tautų Organizacijos, tokios, kokia ji dabar yra, ir sudaryti atskirą Jungtinių Tautų Organizaciją, nukreiptą prieš Rusiją.
RUSAI STIPRINA SAVO KARO LAIVYNĄ
Vakarų pasaulis vis daugiau skiria dėmesio į Rusijos karo laivyno stiprėjimą, kurio galybe jau ir Stalino daug rūpintasi.
Caro laikų Rusija turėjo apystiprį laivyną, tačiau 1905 m. karo su Japonija metu toji laivyno galybė buvo sužlugdyta ilgam laikui. Apie rusų laivyną pirm. pasaulinio karo metu beveik nieko negirdėti. Gana menką vaidmenį atliko ir per II pas. karą. Yra žinoma, kad rusų jūrininkai, tačiau kaip pėstininkai, yra dalyvavę Juodųjų jūrų pakraščių veiksmuose.
Pasibaigus karui, rusai daugiau susirūpino savo jūrų karinėmis pajėgomis. Bet tvirtinama, kad dabartiniai rusų jūrininkai dar nėra lygūs prieš 1905 m. buvusiems jų jūrininkams.
1941—1945 karo metais rusų laivynas jokio didesnio agresingumo nei povandeniniais, nei kito pobūdžio karo laivais neparodė. Povandeniniai laivai, kurių skaičius jaubuvo netoks mažas, savo laimėjimais pasigirti negali, jie nepadarė nė šimtosios dalies priešui tos žalos, ką atliko amerikiečiai ar britai.
Rusų naikintojai beveik nieko neprisidėjo, sutinkant ar lydint amerikiečių ir britų laivynų vilkstines į Archangelską ir Murmanską. Kaip žinia, nemaža dalis tų vilkstinių laivų, vežusių karinį ir kitokį turtą rusams, priešo buvo nugrimzdyti, tačiau tuo metu rusų naikintojai sau ramiai uostuose tūnojo.
Rusų adm. Kuznecovo, kuris dabar vadovauja jūrų karo jėgoms, dar negreit sulauks, kada rusų jūrininkai taps plačiųjų vandenynų kariautojai. Kaip sakyta, rusų jurininkas ištikrųjų tėra pėstininkas, nulipęs nuo laivo.
Daugiau kaip pusė iš 350 rusų povandeninių laivų skirti jūrų pakraščių tarnybai. Įdomu ir tai, kad visos jų karo laivyno oro pajėgos savo bazes turi žemėje, vadinasi, rusai dar neturi nei vieno lėktuvnešio. Ogi neturint lėktuvnešių, suprantama, sunku sėkmingiau veikti.
Rusų jūrininko tipas ir laivyno pobūdis rodo, kad rusai savo jūrų pajėgas telkia vien gynimosi tikslams.
Rusų karo laivyną negalima laikyti ištisiniu, vienu vienetu. Tai 4 laivynai, vienas nuo kito atskirti. Tai Baltijos, Arktikos, Ramiojo vandenyno ir Juodųjų jūrų laivynai, kurių tarpusavis bendradarbiavimas, ypač karo metu, beveik neįmanomas. Tikai tuo atveju, jei rusai užkariautų visą Europą, jųjų Arktikos laivynas galėtų susisiekti su Baltijos laivynu. Ir taip pat, jei rusams pavyktų užgrobti šiaurinės Afrikos pakraščius, Juodosios jūros laivynas galėtų laisvai judėti Viduržemio jūroje ir pralįsti pro Gibraltaro sąsiaurį. K. V.
Britų admiraliteto žiniomis, Maskva yra pradėjusi masinę jūros pajėgų stiprinimo programą.
Admiralitetas nurodo, kad Sovietų laivyno statybos išlaidos nuo 1945 metų siekė mažiausia trisdešimt tris miliardus dolerių, t. y. apie vieną penktąją dalį viso gynybai skirto Sovietų Sąjungos biudžeto. Anglai spėja, kad sovietai ligi 1957 metų turės penkis šimtus povandeninių laivų ir keturis tūkstančius laivyno lėktuvų.
AMERIKOS LEGIONO NUTARIMAI
Amerikos Legijonas suvažiavimo rezoliucijose (1954. IX. 2) pareiškė, kad:
Amerikos gyventojai yra nusivylę nusileidimu komunistams Ženevos konferencijoj, kurio pasėka yra Prancūzijos atsimetimas nuo Europos Gynimo Bendruomenės.
Apgailestaujama, kad masinio atkeršinimo politika, kuri buvo paskelbta pereitą pavasarį ir kuriai pilnai pritarė Amerikos Legijono vadovybė, atrodo, yra apleista.
Legijonas pageidauja, kad: būtų sustabdytas komunistų veržimasis pietų Azijoje, sudarant kolektyvio gynimosi planą, agresijai prasidėjus turi būti panaudotos visos priemonės jai sustabdyti.
Legijonas pasmerkė Kremliaus kontroliuojamą komunistinę Kiniją, kuri rėmė agresorių Korėjoje prieš Jungtines Tautas, į kurias ji pati nori būti priimta ir sveikina įsakymo išleidimą 7-jam laivynui, pagal kurį yra visai normalu, jei užpultas amerikiečių karinis dalinys priešinasi ir atsako ugnimi. Neprivalo būti laukiama iki kas nors nuims tau galvą. Tas tiek tinka karui, tiek taikos metui.
Griežtai pasisakoma prieš komunistinės Kinijos pripažinimą ir priėmimą į Jungtines Tautas; taip gi prieš prekybą su kom. Kinija.
Apie Sovietų Sąjungą rezoliucijos sako, kad:
Sovietų Rusija išvystė viso pasaulio užvaldymo maniją, kuri yra caristinės Rusijos imperialistinių ambicijų tąsa. Jinai fanatiškai planuoja ir vykdo pavergimą, sabotažus ir karinius užpuolimus visame pasaulyje.
Negalima patikėti jų kalboms apie taikingą sugyvenimą su ko munistais, nes jie niekad tam neparodė nė truputį geros valios.
Legijonas reikalauja, kad Amerika kuo mažiausia prekiautų su Rusija ir kad Amerikos vyriausybė rimtai apsvarstytų ar reikalingi diplomatiniai santykiai tarp JA Valstybių ir Rusijos bei jos satelitų.
Prancūzijai atmetus Europos Gynimo Bendruomenės planą, Legijonas reikalauja tuojau pradėti Vokietijos apginklavimą Atlanto Pakto rėmuose.
1954m. 9
GEN. VAN FLEET: Politikų kišimasis į Korėjos karą buvo žalingas . . .
KATASTROFA AZIJOJE
Gen. Van Fleet, buvęs Jungtinių Tautų pajėgų Korėjoj vyr. vadas, išėjęs atsargon 1953 metais, parašė straipsnį “Katastrofa Azijoje”, kurį tik šiemet paskelbė U. S. News— World Report žurnale. Jo santrauką čia duodame.
Po paliaubų Korėjoje Amerika neprivalo pamiršti, kad Korėja yra tik vienas sektorius ilgo fronto, kuriame per ateinantį dešimtmetį Amerika turės priešintis Sovietų imperializmui.
Kremliaus strategija nepasikeitė. Jis vis ieško silpnų vietų, jose veikia ir laimi.
Po įvykių Graikijoj Rusija grįžo prie senos Lenino-Stalino linijos, pagal kuria į Europą eiti tik kada Azija yra jau krepšyje. Taigi kelias Į Paryžių eina per Peipingą.
Tuo keliu jau toli nueita. Kinija sutvarkyta. Japonijos kryptyje komunistinė kariuomenė Korėjoje skiriama nuo Amerikos kareivių tik paliaubų linija. Kitos kom. Kinijos pajėgos nukreiptos Pietų Azijos kryptimi.
Mūsų visa stiprybė Tolimuose Rytuose yra: Korėja, Formoza, Filipinai ir Japonija. Pietų Azija turi mažiau karinės ir moralinės reikšmės.
Tuo tarpu tame mums svarbiausiame plote Japonija negali būti apginkluota, Formoza yra izoliuota, mūsų armija Korėjoje negali judėti dėl paliaubų. Gi Raudonoji Kinija gali laisvai tvirtėti viduje, netrukdoma veikti pietų kryptimi ir griežtai kalbėti visose konferencijose.
Jei mes paseksime, kas įvyko nuo 1948 metų, tai pamatysime, kad jie šypsodamiesi laiko prieš mūsų akis pasaulio užvaldymo planą, kuris jau pajungė po jų vėliava trečdalį žmonijos. Argi mes esame per tingūs tai suprasti?
Yra faktas, kad jei mes dabar prarandame Korėją ir Indokiniją, tai mus laukia katastrofa Azijoj. Bus tik laiko klausimas, kada jie užvaldys Japoniją, Formozą, Tailand, Burmą, Malajus, Indoneziją ir Filipinus.
Tai pasiekti jiems, galbūt, nereikės nė šūvio. Tie maži kraštai bus priversti pirkti taiką sudarydami “naujus susitarimus” su Kinija irRusija. Visa kita atliks penktoji kolona. Kaip ilgai “neutralioji” Indija galės pasilikti neutrali?
Kada laisvas pasaulis bus atkirstas nuo būtinų žaliavų ir Kremlius kontroliuos didžiulius žmonių rezervus, kokia viltis liks Viduriniams Rytams, Afrikai, Europai ir mum? patiems? Aš kaip karys galiu tik stebėtis jų vykdomo plano paprastumu.
Jie veržiasi pirmyn išvengdami dviejų pavojų: 1. nesuardyta “taika”, 2. išvengiama visuotino karo su pagrindinėmis jėgomis. Jie sumaniai vykdydami mažus karus, už maža ką laimi labai daug.
Karas Korėjoj padeda sukelti Kinijos masių neapykantą Amerikai. Korėjos kalvose jie treniruoja savo kariuomenę, kuri bus panaudota vakaruose ir pietuose.
Mes juos apdovanojome iniciatyva, dėl kurios armijos taip kovoja. Jie, o ne mes, nuspręs ar ribotas karas prasidės vėl Korėjoj, ar Formozoj, ar kuriam kitam sektoriui.
Kur mes jų armijas sumušam, jie gali priimti “paliaubas”, kad galėtų persigrupuoti ir atsikvėpti. Atrodo, kad Jungtinėms Tautoms karinis principas, kad sumuštas priešas turi būti persekiojamas, neleidžiant jam persigrupuoti, yra nepriimtinas.
Būdamas Korėjoj jaučiau, kad politikų kišimasis į karo reikalus buvo žalingas ir visas paliaubų epizodas buvo tikras nesusipratimas. Paprastai paliaubos daromos tada, kada jų pasėkoje nusimato bent koks politinis sprendimas. Bent man atrodo, kad mes net bazės tokiam sprendimui nei Korėjoj, nei kitur Azijoj neturėjome. Kremliaus planai pasiliko nepasikeitę.
Nuolaidomis komunistams nupirkome paliaubas. Dėkoju Dievui, kad atgavome bent pusę belaisvių ir bent laikinai neturime nuostolių kautynių linijose.
Paliaubos Amerikos gyventojams turėtų sukelti ne džiaugsmo, bet gėdos jausmus. Tiesa, mes sumušėm mažą agresorių — Kremliaus Korėją. Bet UNO politikieriai prarado nervus, besiderėdami su dideliu agresorių — Raud. Kinija. Buvo paprašyti neutralūs tarpininkauti laisvės žygyje prieš užpuoliką, lyg tai būtų paprastas kaimynų apsistumdymas.
Nesistebėkime, kad mūsų prestižas Azijoj nusmuko, kad abejojantieji svarsto į kurią pusę tvoros nusileisti, kad jau daug prekybos delegacijų sėdi Peipinge. Azijos tautos, kurios nori kovoti dėl laisvės, tai kovai vadovybės jieško Filipinuose, Pietų Korėjoj ar Formozoj, užuot ėję jos j ieškoti į UNO.
Tuo tarpu mes viliamės, kad mūs nuolaidos įvarys kylį tarp Peipingo ir Maskvos. Tai yra pavojingai kvaila.
Pirma, dabar ir daugelį metų priekin Raudonoji Kinija turės kreiptis į Rusiją, o ne į vakariečius, kad gautų moderniam karui reikalingų ginklų. Reikia keliasdešimt metų, kad jinai galėtų juos pasigaminti.
Antra, senas kiniečių sapnas, dabar perimtas raudonųjų, užvaldyti visus Tolimuosius Rytus, yra galimas tik Rusijos pagelba. Mažos tautos, kurios yra jos kaimynystėj irgi nori būti laisvos, gali pagalbos tikėtis tik iš Vakarų.
Kinijos kaimyninės valstybės nusėtos kultūriškai savanoriškomis kiniečių kolonijomis, kurios kol kas yra laisvės pusėje. Bet, jei Kom. Kinijos prestižas kils tokiu tempu, kokiu didėjo nuo Korėjos karo pradžios, tai nereiks labai ilgai laukti, kada senosios kiniečių kolonijos bus priverstos prisijungti prie laimėtojo, kuris eina po kūjo ir pjautuvo vėliava.
Ir savo namuose turime ar tai neišmanančių ar sąmoningai skleidžiančių mintis, kad mums laimėti jau pervėlu. Tai vedantieji psichologinį karą prieš mus pačius.
Amerika turi vesti aiškią, tvirtą ir griežtą politiką. Kompromisai yra dažnai reikalingi, bet jie neturi būti daromi iškilmingų įsipareigojimų sąskaiton.
Mūsų įsipareigojimuose UNO sąjungininkams aš nieko nematau, kas mus turėjo versti perduoti karo iniciatyvą komunistams. Korėjoje mes greitai išėjome sutramdyti Š. Korėją, kaip agresorių, bet pasirodymas kito priešo—Kinijos mus privertė suabejoti ir pasitraukėme. Atsigavome, išmėtėme už 38 para-lėlės ir prasidėjo begalinis politinis atsitraukimas.
Tada buvome pajėgūs ir dabar dar esame sunaikinti kiniečių armiją, ko pasėkoje greičiausiai įvyktų komunistinio režimo žlugimas Kinijoj. Čia mūsų armija turėjo auksinę progą padaryti istoriją.
Bet UNO diplomatai tos progos neišnaudojo. Jie tematė tik vieną agresorių — Korėjos liaudies kariuomenę. Kiniečių tikru vardu pavadinti nedrįso, jie buvo tik “kiniečiai savanoriai”. Tai tik parodo, kaip žemai yra kritusi pasaulio bendrai ir mūs pačių politinė moralė.
Buvo įrodinėjama, jog užkabinus Kiniją, Rusija išeitų viešan karan. Bet turint galvoje bendrą Rusijos liniją yra aišku, kad jie išnaudos visas progas mažiems karams, bet vengs visuotino karo, kol neturės užtektinai atominių bombų ir tinkamų lėktuvų jas numesti mums ant galvų.
Jie teikia rimtą pagarbą mūsų stipriai aviacijai, atominėms bomboms ir mūsų laivynui.
Iš jų pusės būtų neprotinga išprovokuoti žiaurų kerštą, kuris galėtų sunaikinti jų bazę pasaulinei revoliucijai. Dėl to tikrai apsimoka keletą metų luktelti.
Bet jei mes dar turime laiko. Aš nesakau, kad laikas dirba mūs naudai. Laikas buvo ir bus tų pusėje, kurie žino kaip jį išnaudoti. Mes ruošėmės rimtai visuotinam karui, kuris gali niekad neprasidėti ir buvome akli drungniems karams, kuriuos Kremlius laimi. Ir jei dalykai eis kaip ėjo per 8 metus, mes galime Trečiąjį Pasaulinį Karą pralaimėti dar jam neprasidėjus.
Norint užbaigti visokius knibinėjimus, mums reikia aiškios tvirtos politinės linijos. Negatyvi, kuri pasitenkina tik priešo stabdymu, o ne jo bloškimu atgal, neatitinka mūsų žmonių sveikai galvosenai. Ar galite tikėtis iš amerikiečių, kad jie džiūgautų dėl eilės atsitraukimų, kad ir geriausiai pavykusių, kurie baigiasi garbingu “atsipalaidavimu?” Mano manymu tai yra tik gražesnis nuolaidos apibūdinimas.
Tvirta teigiama politinė linija yra tokia, kuri užtikrins laisvos bendruomenės gyvavimą; kad laisvas žmogus galėtų laisvai keistis laisvo darbo gaminiais, idėjomis. Tik tokiame pasaulyje mūsų amerikoniškoji laisvė gali gyvuoti.
Šioje kovoje dėl laisvės aš jaučiu pareigą pareikšti rimtą įspėjimą. Aš tikiu i UNO reikalingumą. Pripažintini jo laimėjimai tarpininkaujant ginčuos bei pastangos pakelti gyvenimo lygį. Bet būtų kvaila pasitikėti UNO kaip kolektyvinio saugumo įrankiu.
Rusija ir jos satelitai yra to "klubo” nariai. Kiti nariai yra garbingai “neutralūs” mūsų laisvės kovoj. Teisybė 50 UNO narių 1950 metais pasmerkė agresiją. Bet tik 16 iš jų malonėjo prisidėti, kai reikėjo griebtis ginklo.
Korėja davė tiek divizijų, kiek tik jai buvo leidžiama; 10 karo metu ir jau 16 paliaubų metu.
Amerika davė 7 divizijas, beveik visą laivyno ir oro paramą ir visiems visą aprūpinimą ir tiekimą.
Aš visuomet aukštai įvertindavau sugebėjimus kautis vyrų, kuriuos atsiuntė kitos valstybės. Bet jų buvo nedaug: 1 divizija iš visos Anglijos imperijos, 1 brigada turkų, 2 batalijonai graikų ir po batalijoną iš Kolumbijos, Etijopijos, Filipinų, Tailand, Prancūzijos, Olandijos ir Belgijos.
Pasėkoje to tautų mišinio mes praradome laisvę daryti karinius sprendimus. Nebuvo galima padaryti bent kokio svarbesnio sprendimo kautynių lauke prieš tai negavus 16 valstybių diplomatų pritarimo, kuris turėdavo ateiti per Vašingtoną. įsikišus Kinijai, tie 16 kontroliavo ne tik visą strategiją, bet ir smulkius taktinius veiksmus, net bombavimo taikinių parinkimą pačioj Korėjoj.
Ištisus mėnesius 8-sios armijos dalinių didesnių kaip būrys puolamieji veiksmai buvo apriboti. Dažnai aš bijodavau, kad diplomatai iš mūs atims ir būrių komandavimą.
Mūsų puikūs kovotojai ir lygiai geros Korėjos divizijos galėjo sumušti priešą. Bet jie buvo padaryti tik diplomatų susirinkimo pastumdėliais. Mes turėjome nusileisti, nes mūsų sąjungininkai bijojo užpykinti Peipingą. Jei mes priešą būtume sutriuškinę, tai jis būtų negalėjęs mums duoti mūs prašomų paliaubų.
Aš jaučiu, kad kolektyvinis saugumas turi remtis ne UNO, bet regionaliniais paktais, kaip Monroe Doktrina Amerikos ar mūsų sudaryti paktai Pacifike. Mažesnių susigrupavimų rėmuose valstybės geriau gali įspėti tikrąjį agresorių ir jo kėslus ir suorganizuoti rimtą pajėgą apsigynimui.
Tokie paktai tinka ir tokiem keistiem karam, kuriuos per paskutinius 8 metus pralaimėjome Kremliaus naudai. Jei mes pajėgtume taip susiorganizuoti, Trečias Pasaulinis Karas gal niekad nekiltų.
J. L.
NAUJI KELIAI ARKTIKOJE
Tik šią vasarą Amerikos ledlaužiams pavyko palaužti ledus McClure sąsiauryje ir atidaryti jūros kelią ieškomą jau nuo 1610 metų. Dabar šiuo keliu galės naudotis dideli jūrų laivai.
Kokia šio naujo kelio reikšmė karo atveju?
1. Jei Panamos kanalas būtų sugriautas, tai laivai galėtų bent vasaros metu plaukti iš Atlanto į Ramųjį vandenyną.
2. Karo laivai nešantieji vairuojamas raketas galėtų priartėti prie Rusijos šiaurės pakraščių iš Arktikos, nerizikuodami plaukti pro Beringo sąsiaurį ar gerai ginamą Murmansko sritį.
3. JAV bombonešių ir raketų bazės gali būti steigiamos ir aprūpinamos Kanados šiaurėje, iš kur yra tiesus kelias į Rusiją.
4. Gali būti įsteigtos ir aprūpinamos lėktuvų sekimo ir įspėjimo stotys net 6 skridimo valandų atstume nuo JAV šiaurės sienų.
5. Padidėja jūrų pajėgų lankstumas. JAV laivynas esantis prie Anglijos norėdamas atsidurti prie Formozos, plaukdamas pro Panamą padarys 13,000 mylių, tuo tarpu jam pro Arktiką susidaro tik 8,000 mylių.
Prie šio kelio atidarymo dirbo JAV ir Kanados ledlaužiai ištisus mėnesius. Kanados naujai pastatytas karo laivas “Labrador” yra jau pasiųstas Arktikon tyrinėjimo ir patruliavimo uždaviniams.
Bendras JAV ir Kanados radaro ankstybo įspėjimo tinklas jau įstegtas Arktikoje. Dažnai skraidoma į Šiaurės ašigalį skraidymo sąlygoms tyrinėti. Nuolatinės oro sekimo stotys įsteigtos 250 mylių nuo ašigalio ant ledo plaukiojančių salų.
Naujojo kelio atidarymas leidžia veikti Arktikoje plačiu mastu ir palengvina išspręsti daug problemų surištų su karu tolimoje šiaurėje.
Naujasis kelias pridedamam žemėlapyje nužymėtas kapota linija.
J. L.
1954m. 11
V. VOKIETIJOS APGINKLAVIMO IŠVAKARĖSE
PRANYS ALŠĖNAS
Šio metai baigiasi. Įžengę į Naujuosius 1955-tuosius Metus, kaip paprastai, vėl spėliosime, bursime, ką naujo jie atneš pasauliui ir ar pasikeis žiauraus likimo lemtis kankinamai ir kryžiuojamai mūsų Tėvynei Lietuvai.
Ir, visdėlto, įsistebėjus į kasmetinę Vakarų demokratijų susmukusią rutiną, iš anksto būtų galima pasakyti, kad ir kiti metai galės būti tokie patys neviltingi, kaip ir praėjusieji. Tačiau šių metų baigmėje ima ryškėti vienas naujas faktorius Vakarų politikos arenoje, kuris duoda vilčių, kad kitiems galima bus tikėtis įprastosios Vakariečių rutinos prasiblaškymo, tarytum aklinam prūde dvokiančio vandens pajudėjime, prakasus kanalą kur nors nuolaidesne kryptimi... Tas faktorius — tai V. Vokietijos atginklavimas.
Nors yra dar nemaža kliūčių, kurios gali apginklavimą sulaikyti (ypač Saaro klausimas), tačiau Londono ir Paryžiaus susitarimai jau leidžia tikėtis, jog visos galimos kliūtys bus stengiamasi visomis priemonėmis nugalėti, o kitų metų pradžioj, vėliausiai apie pavasarį, gal vėl žygiuos vokiečių karių gretos “Streitkreafte” (nebe “Wehrmachto”) eilėse ...
Žinoma, labai didelio džiaugsmo atgyjanti Vokietijos armija negali kelti, tačiau tai yra gyvenimiška būtinybė, ko išvengti negalima, nes tokia didelė, gaji ir vitališka valstybė, kaip Vokietija, dešimtmečius negali būti okupuota. Gi antra vertus — toks mostas yra visiškai būtinas ir reikalingas Vakarų demokratijų atsvarai prieš kasdien stiprėjančią raudonąją pabaisą — komunizmą. Apginkluota Vokietija — tai bus lyg injekcija į komunistiniais piktšašiais apšašusį Vakarų demokratijų kūną. čia turiu galvoj ypatingai Prancūziją ir Italiją, kurios savo valstybių viduje vos bepajėgia grumtis su raudonuoju gaivalu. Pav., Prancūzija savam parlamente turi net 90 komunistų atstovų. kurie patriotinei parlamentarų daliai giedant tautos himną, žuvusiųjų Indokinijoj pagerbimo proga, sėdi sau ložėse ir ... žiovauja. Taigi, ar bereikėtų didesnio pasityčiojimo iš valstybės jos viduje gyvenančio priešvalstybinio gaivalo? — Manau, ne! Toks pasityčiojimas suvereninės valstybės viduje iš šventai prisimintinų dalykų, tegalimas tik nuolaidžioj Vakarų demokratijų sistemoj. Jie susiprato, kad reikia uždaryti ir paskelbti už įstatymo ribų totalistines fašistų ir nacių partijas, tačiau ligi šiol nesusipranta, kad seniai buvo laikas uždaryti dar totalistiškesnę raudonąją komunistų partiją.
Taigi, dėl šitokių priežąsčių, mes, pavergtų kraštų atstovai, ir laukiame naujos Vokietijos armijos, kuri prablaivys pasaulio padangę ir pagydys kaskart vis daugiau besiplečiančių raudonųjų piktšašių epidemiją...
Nors Londono Pakte yra klauzulė, kurioje pasakyta, kad V. Vokietija nesiekianti Vokietijos suvienijimo jėga, tačiau, netenka abejoti, kad, laikui bėgant, ši Pakto pastraipa savaime išnyks, kaip išnyko varžtai Vokietijai apsiginkluoti po I-mojo Didžiojo Karo Versalio sutarties.
Kitaip, kaip gi Vokietiją sujungsi? Juk raudonieji, kur tik koją įkelia, be jėgos iš tenai nebepasitraukia.
Tiesa, prieš atiduodant V. Vokietijai visišką suverenumą ir prieš įsteigiant jos armiją, nemaža būkštavi-mų girdėti įvairių valstybių politinėse sferose. Pusiau ar visiškai civiliškos galvosenos laikraštininkai, apie karus nei apie kariuomenę nieko nenusimaną, prirašo dažnai ir nesąmonių spaudoj, o taip pat užpila klausimais ir augšto rango kariškius, žinomus strategus, kuriuos jų klausimai tik šypsotis priverčia.
