TIESOS ANGELO GLOBOJE

Mintys apie lietuvių literatūrą ir tautinį atgimimą

MARCELIJUS MARTINAITIS

37-joje Europos lietuvių studijų savaitėje, įvykusioje 1990.VIII.5-12 dienomis Einsiedeln vietovėje, Šveicarijoje, su paskaitomis ir pranešimais dalyvavo Lietuvos ir išeivijos atstovai. Spausdiname ten skaitytą rašytojo Marcelijaus Martinaičio paskaitą, specialiai jo papildytą ir pritaikintą Į laisvę žurnalui. Esame už tai labai dėkingi.

MARCELIJUS MARTINAITIS (g. 1936) — poetas, literatūros kritikas, dramaturgas, pedagogas, išleidęs daug savo poezijos knygų, vienas žinomiausių Lietuvos poetų, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas.

ČESLOVAS MILOŠAS vienoj savo paskaitoje kalbėjo, kad jo gimtojoje Lietuvoje literatūra skaitoma kiek kitaip nei jam žinomuose Vakarų kraštuose. Ir iš tiesų, neatitikimas tarp to, kas populiaru Vakaruose ir Lietuvoje, kartais gana didelis. Tai nėra mūsų išskirtinumas ar sau patiems suteikta privilegija, bet ir ne ribotumas. Visų pirma, literatūra čia kuriama ir skaitoma kiek kitaip dėl istorinių bei vidinių aplinkybių, vis pasikartojančios politinės bei tautinės priespaudos, technologinio krašto atsilikimo, kas neleidžia jai atitrūkti nuo tradicijų bei etninės kultūros, kuri sunkiais laikais, suvaržius politines institucijas ir mokslo raštiją, lieka vieninteliu legaliu žmogaus reiškimosi būdu, — iš esmės tuo, kas Vakarų žmogui yra parlamentas, laikraščiai, draugijos, partijos, teisės, auklėjimas, bažnyčia. Todėl literatūra būna tampriai susijusi su etnine kultūra, kuri kaip tik turi jau išplėtojusi tam tikras bendruomeninio elgesio taisykles. Tokiais laikotarpiais tradicinė kultūra stiprinama rašytojų, menininkų kūryba, kuri kartais yra ne vien literatūra ir menas, bet ir laikysena, orientuota į kolektyvinę sąmonę. Žmogus įsitvirtindamas archetipinėje sąmonėje, atkuria diachroninę komunikaciją kaip tam tikrą neužrašytą genties patirtį. Kada nors, kai imsime ramiai vertinti šį tautos atgimimo laikotarpį, grįšime ir prie lietuviškos raštijos, vieną kartą jau suvaidinusios savo vaidmenį XIX a. antroje pusėje.

Dažnai kalbame apie laiką ir sustabdytus laikrodžius. Tai galima palyginti su dvasia ir kultūra, nesulaikomu laiko tekėjimu ir jo matavimo technologija. Mūsų patirtis moko, kad kultūra gali būti išardoma, sustabdoma, pasukama atgal, tačiau jaučiame, kad per mus teka srovė, kurios kryptis visada ta pati ir tada, kai rodyklės pasukamos atgal, arba keičiama laiko matavimo technologija.

Lietuviai, skirtingai nuo kitų Europos tautų, yra priversti gyventi dviejuose laikuose. Kaip ir visos tautos mes turime istorinį laiką, matuojamą laikrodžiais. Jį žymi istoriniai įvykiai, valstybingumo ženklai, miestų kilimas, asmenybės, raštijos raida, pinigai. Antrasis laikas yra vidinis — archetipinis arba uždaras, kuris neturi vienos krypties ir kurį sudaro nuolatinių grįžimų serijos prie tam tikrų vaizdų, įsijautimų, nuolat atkuriamų dabartyje, mažai ką keičiant. Lietuvių istorinis laikas neretai sustabdomas žiauriausiu būdu, suniokojami jo ženklai: įvairios institucijos, raštija, politinis bei savarankiškas ekonominis gyvenimas. 50 metų buvo areštuotas tautos laikas, propaganda stengėsi iš atminties išdeginti to laiko istoriškumo supratimą, išskleistą iš praeities į ateitį. Čia lietuvių nuostoliai didžiuliai, nors patirti ne vien bolševikmečiu: istorinio tęstinumo samprata trūkinėjo ne vieną kartą ir to priežastimi buvo dinastijos, miestai, paveldo perdavimo būdai, aukštuomenė, davusi kraujo kitų šalių valdovų dinastijoms. Bajorijai sulenkėjus, į istorinį laiką įžengė valstiečiai su savo dar sveika ir stipria etnine kultūra, išėjo tarsi iš po žemės, nes Europa lietuvių tautą arba jau buvo palaidojusi, arba laikė išmirštančia. Lietuvių pasirodymas tada, o taip pat ir dabar, yra toks netikėtas kaip ir Vytauto raitelių, priešams lygioje vietoje pasirodančių lyg iš po žemės. Tokia iš esmės buvo valstiečių atkovota pirmoji Nepriklausoma Lietuva, tokia ir dabar ji iškyla iš nebūties.

NUTOLOME nuo temos apie literatūrą, tačiau jos negalėtume suprasti be viso istorinio komplekso, be jos slaptų įkrovų ir specialios laikysenos. Literatūra pasako, ar kas nors yra ten, kur, mums rodosi, nieko nėra, kur viskas juoda ir laukia žiemos, panašiai, kaip yra juodas rudenį žiemkenčiais apsėtas laukas, ir tik kaimietis žino, kad tas laukas gyvas, kad jame susikabinę šaknys su šaknimis. Gali taip atrodyti, kad ir Lietuvoje nieko nevyko, o kas vyko, kas buvo matoma, buvo tik iš Eurazijos plotų užklydę raudonos spalvos miražai, kuriuos atgimimo vėjai nupūs.

Tą dirvą, apie kurią čia kalbu, buvo sunkiausia sovietizuoti, gal dėl to vienas ryškiausių lietuvių poezijos vaizdinių pastaraisiais dešimtmečiais buvo žemė, pirma — „žemininkų" poezijoje, o vėliau — Lietuvoje. Gal niekas kitas tiek daug nepasako apie mūsų gebėjimą išlikti ir atgimti toj vietoj, kur viskas buvo sumalta ir užšaldytas laikas, kaip tai pasako žemės vaizdinys. Mus okupavo, jie mus turėjo, bet mes niekada nebuvome jų. Jie neįveikė tos mūsų vidinės komunikacijos, nors pastangos buvo didžiulės. Suprantama, kodėl su tokiu įnirtingumu buvo okupanto niokojama inteligentija ir kaimas — protas ir intuicija, tam tikra specifinė lietuvių kultūros komunikacija, jau pradėjusi atsiskleisti Nepriklausomos Lietuvos literatūroje, filosofijoje, gyvensenoje. Kaimo išardymas buvo vienas skaudžiausių lietuvių literatūroje pergyvenamų dalykų, suprantamas kaip degradacija, demoralizacija, šeimos žlugimas, ryšių nutrūkimas tarp kartų, o tuo pačiu tautiškumo praradimas, jeigu tautą suprasime kaip motyvuota sutartį tarp kelių kartų, išreiškiamą moraliniais įsipareigojimais, šeimyninėmis ar žemdirbystės šventėmis bei apeigomis. Iš namų, iš šeimos išeinantis žmogus suvokiamas dramatiškai, sakysim, J. Apučio apsakymuose arba R. Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu". Jų kūryboje matome, kaip žmogus, pradėjęs gyventi vien pagal technologiją ir pagal laikrodžius yra degraduojamas ir sugyvulėja. Perėjės iš etninio laiko, technologiniame laike jis nesuranda elgesio kriterijų, nutrūksta komunikacija su dvasia ir kultūra. Ši technologijomis valdoma lietuvių erdvė tebėra nepaprastai tuščia, labiausiai sovietizuota. Ten nenumatyta vietos šeimai, namams, susikaupimui, nėra dorovinių ribų.

Daug kalbama ekonomikos, teisės, ūkio klausimais, tačiau virš viso to jaučiame, kad iš esmės keičiasi kultūros orientacija, iš uždaro laiko pereinant į tiesioginį, žmones siejantį dabartyje. Naujos technologijos žmonių elgesį ims keisti greičiau ir labiau, nei taip neseniai tai galėjo daryti menas, literatūra ar tikėjimas. Prisiminkime, kaip Donelaičio poemoje žmogus savo elgesį nustato pagal metų laikus, o šiuolaikinėje poezijoje atsidūręs gamtoje jis daro išpažintį, atgailauja arba patiria Dievo buvimą. Toks poetas laiko save paskutiniu nueinančios pasaulinės ir ilgaamžės valstiečių civilizacijos atstovu, kuri kitose šalyse savaime užleido vietą, o mūsų krašte patyrė negirdėtą kruviną prievartą. Valstiečiai mūsų tautai atidavė viską, labiausiai nukraujavo rezistencijoje, mus paskutinius iš namų išleido perduoti jų kultūros genetine idėją, pratęsti valstiečių dinastiją kitose laiko erdvėse.

Lietuvoje kuriama literatūra ir menas buvo atgręžtas atgal į memorialine sąmone, tarsi einant iš mirties arba į mirtį kaip B. Reškevičiaus „Apyaušrio vieškeliuos", kur puslapis po puslapio kraupiai artėjama prie paties autoriaus savižudybės. Iš namų einama į kapines, — į demokratiškiausią mirusiųjų parlamentą. Niekas dabar taip gerai Lietuvoje neprižiūrima kaip kapinės, o atsiradus daugiau laisvių, pirmiausiai pradėta statyti antkapiai ir atstatyti paminklai, o ne ūkiai, šeimų ryšiai, užnuodyta gamta. Kartais atrodo, kad bus labai sunku peržengti šią gyvenimo ir mirties ribą, ties kuria ilgai gyveno tauta, veikti su tuo susijusį neryžtingumą, meno, etninės kultūros dėka pasirinktą savanorišką nelaisvę nelaisvėje. Fizinę nelaisvę buvo mėginama įveikti tam tikra motyvuota elgesio nelaisve, nes režimas naudojosi kiekvienu neatsargiu žingsniu, prasitarimu.

GERAI patyrėme, ką tai reiškia, kai mūsų žmogus tarsi turėjo kur išeiti, pralaukti tautai sunkius laikus, bet išeiti jis galėjo tik į praeitį. Per tą laiką jis smarkiai atsiliko, atsivertė į pagonybę, o po to vijosi, grįžo prie Dievo... Todėl ir mūsų raštija buvo stipriai etnizuojama, sunkiai atsivėrė pasaulio skvarbai. Trumpais laisvės atokvėpiais buvo bandoma įveikti asmeninį uždarumą, kaimietišką drovumą, bet laisvos, nepriklausomos raidos lietuvių literatūra beveik nepažino, išskyrus per porą Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečių bei išeivijos rašytojus, kuriuos intelektualinė tremtis padarė pasaulio žmonėmis, išvedė lietuvišką žodį iš namų.

Visa tai vertė lietuvių kultūrą, literatūrą susitelkti savyje, kaupti tautos moralinę galią, iš kurios ne pirmą kartą kyla tautos atgimimas. Sąjūdžio veiklos pradžioje dažnai buvo sakoma, kad politikoje jėgos yra tiek, kiek joje esama moralės. Tokia pradinė Sąjūdžio nuostata buvo įmanoma ten, kur politika visų pirma kyla iš dvasinių, moralinių įkrovų, kas nėra politika, bet kas ją programuoja kaip genetinis kodas gyvybės pasikartojimą. Tam tikrais laikotarpiais daugumos dėmesys sutelkiamas ne į politiką, ekonomiką, prekybą, o į raštiją ir skaitymą. Nesirūpinant tikrąja literatūros verte, mėginama pasisakyti ją skaitant. Skaitymas tampa kompensacija to, kas negalima gyvenime. Juk apskritai daugiausia skaitoma nelaisvėje, kalėjime, ligos patale. Taip ir dabar buvo ieškoma laisvės ir jos randama galbūt pačioje nelaisviausioje literatūroje. Sunkiausiom sąlygom ji atliko tai, ko negalėjo mokykla, spauda, slopinama Bažnyčia. Toje literatūroje galbūt mažiausiai buvo ieškoma literatūros, dėl ko ją skaito laisvos ir demokratinės visuomenės. Todėl ir norėčiau daryti skirtumą tarp literatūros ir jos skaitymo. Mūsų kultūros patirtis moko, kad būna istorinių laikotarpių, kai skaitymas yra stipresnis, gal net gilesnis už tuo metu kuriamą literatūrą. XIX a. pabaigoje mūsų tautą išgelbėjo skaitymas, kuris savo įtikėjimu viršijo negausią to meto grožinę raštiją. O dabar, ir vėl tautos žmonės atmintyje saugojo uždraustus tekstus, su jais atėjo į Sąjūdį, į mitingus, į politiką.

Kryžių kalnas Dainavoje 1990 metais. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Sunku pasakyti, kas pastaruoju laiku mūsų grožinėje raštijoje buvo literatūra, o kas ne. Rodos, pirmiausiai reiktų kalbėti apie deformuotą literatūrą, atsiriboti nuo to, kas joje primesta, išprievartauta. Dažnai klausiama, kodėl dabar ji tarsi tyli, dabar, kada neliko jokių išorinių varžtų, kai nuo jos nuimtas socialistinio realizmo apinasris, kai atvirai dainuojama ir skelbiama partizanų bei tremtinių poezija, už kurią Kazys Jakubėnas buvo žiauriai enkavedistų nužudytas, o Kostas Kubilinskas išsipirko kruvina išdavyste; kai Lietuvoje leidžiamos ir skaitomos išeivių knygos, neseniai dar buvusios įkalčiais teismo bylose, kai buvę Sibiro kankiniai pateikia tokių kraupių vaizdų, kokių nesugalvojo joks modemus lietuviško absurdo rašytojas, taigi — kodėl patys rašytojai ima kalbėti apie sunkumą rašyti, neskuba pasakyti, ką taip neseniai buvo užgniaužęs režimas? Pasirodo, ir stalčiai buvo apytuščiai, ir daugumos gyventa ne taip jau blogai, ir stiprių atsimetėlių, išsižadėjusių valdžios nepagailimų privilegijų, nebuvo, kaip rusų ukrainiečių, čekų ir lenkų literatūroje.

Nesiryžčiau aiškinti šio keisčiausio literatūros fenomeno, t.y., kaip apribota arba ribota literatūra sugebėjo šį tą reikšti, o kartais būti suprasta kaip pasipriešinimas tautos sovietizacijai. Prieš keletą metų skaityta literatūra bus perskaityta dar kartą, ir iš jos išsiskirs tikroji grožinė lietuvių raštija, kuri suvienys visa, kas parašyta tėvynėje, sibirinėje bei intelektualinėje užjūrio tremtyje. Tokiam vertinimui dar laikas neatėjo, šiomis temomis mažai kalbame ir kalbėti dar sunku.

Žinome nukentėjusių rašytojų vardus, bet dar niekas nesuskaičiavo skaitymo kankinių.

Tariamas dabartinės literatūros sutrikimas yra gal kaip tik jos pasveikimo, apsivalymo požymis, o visuomenės kritiškumas jos atžvilgiu ar nereiškia, kad atsimetama nuo netikrų vertybių, nuo melagingų dalykų? Keičiasi tai, ką pavadinau skaitymu. Nuo literatūros atsiskiria publicistika, pedagogika, politika, tiesos sakymo misija. Dabar neįmanoma nieko parašyti, sueiliuoti, kas sušauktų minias klausytojų, tokias kaip ateina į mitingus. Dar taip neseniai buvo klausomasi vos parašytų eilėraščių, be galo ilgų romanų ištraukų ir dažnai buvo stengtasi suprasti ne tai, kas parašyta, o ką autorius norėjo pasakyti ir arba negalėjo, arba bijojo. Buvo klausomasi ir melagingos arba pusiau su melu parašytos literatūros, nes rašytojo autoritetas buvo didelis, literatūra vienaip ar kitaip prablaivindavo režimo skverbimąsi į žmogaus dvasią,

— net ir ta, kuri jam atvirai tarnavo. Tai dėl to, kad ji buvo kuriama ties cenzūros barjeru, ar tuoj už jo, ir vis dėlto turėdavo ką nors pasakyti, o ilgainiui — dar daugiau išmoko. Buvo įsiklausoma į menkiausius pasikeitimus kalboje, stiliuje, intonacijoje, meninėse priemonėse, ir tai buvo suvokiama kaip signalai iš dvasios pogrindžio, kaip slaptos žinių agentūros šifruotos telegramos. Toks kalbėjimas ties riba neretai atrodė drąsus, rizikingas, ir todėl rašytojas paskui save galėjo vesti skaitytojų divizijas. Ypatinga dirbtine raštijos kalba buvo galima pasakoti apie dalykus, neminimus laikraščiuose, enciklopedijose, paskaitose. Jaunesnė karta apie tautos kovą prieš bolševizmą galėjo sužinoti iš literatūros, nes kūrinio veikėjas dar turėjo teisę gyventi ir pasakyti tai, ko negalėjo pats rašytojas ir ką jis čia pat turėjo smerkti. Neigiamai pavaizduotos situacijos neretai buvo suvokiamos kaip noras pasakyti tiesą. Todėl literatūra buvo ir melaginga, ir išradinga, ir gudri.

Literatūros dėka, nors ir sunkiai, nenutrūko komunikacija su Nepriklausomos Lietuvos tradicija, ji tarsi ruošė žmones skaityti visa, kas buvo rašoma ir suprasti slaptumo ir baimės antspaudus. Atgimimas dešifravo literatūrą, jos kai kurias temas, užuominas, pusiau su melu ar pusiau su tiesa pasakytus žodžius. Tačiau ji suteikė balsą visiems, kurie dabar kalba, išsipasakoja, prisimena, pati šiek tiek pritildama ir įsiklausydama. Lietuvių literatūra, prievarta apvilkta socialistinio realizmo uniforma, sugebėjo kurį laiką atlikti ryšininko vaidmenį tautoje. Būdinga, kad rašytojai pirmieji atėjo į Sąjūdį, vėliau tik užleisdami vietą teisininkams, politikams, parlamentarams...

SUNKU būtų pasakyti, kas buvo labiau sovietizuojama: kūryba ar skaitymas. Į kur buvo nukreiptas stipriausias smūgis? Valdyti ne vien kūrybą, bet ir jos suvokimą, buvo viena iš didžiausių režimo ambicijų, kuriai nebuvo gailima nei lėšų, nei pastangų. Ne tik rašytojo kūryba, bet ir skaitytojas buvo pririštas prie trumpo socialistinio realizmo pavadėlio, atidžiai ganomas. Vos pramokęs skaityti vaikas buvo pratinamas ieškoti literatūros kūrinyje klasių kovos, buržuazinės sąmonės recidyvų, įvairių „bruožų" veikėjus skirstyti į teigiamus ir neigiamus pagal kilmę, profesiją, pažiūras. Žinome nukentėjusių rašytojų vardus, bet dar niekas nesuskaičiavo skaitymo kankinių: kiek žmonių nuteista, ištremta, pašalinta iš darbo ir iš mokyklos, uždrausta dirbti savo profesijoje vien už literatūros knygų skaitymą. Sovietizacija prasidėjo sunaikinant tautos smegenis. Jeigu tie smegenys dar išliko sveiki, reikia džiaugtis lietuvių tautos atsparumu. Knygų skaitymas įgijo pogrindžio kovos bruožų: konspiracija, nusirašinėjimas, dauginimas... Galima sakyti: iš dvasios pogrindžio lietuviai išėjo su knyga, kaip pirmieji krikščionys — su Evangelija...

Daugeliui rašytojų dabar Lietuvoje jų padėties pasikeitimas kultūroje ir visuomenėje yra kiek netikėtas, kai kam net sunkiai pergyvenamas. Vieni praranda sistemos teiktas privilegijas, kiti — skaitytojus, o dar kiti — baimę, kuri buvo virtusi kūrybos ir gyvenimo būdu arba stiliumi. Kartais atrodo, ar vienas — kitas rašytojas nesiilgi cenzūros, kuri kaip tik juos ir išugdė, jų kūrybai suteikė specifinio įdomumo: tie gudravimai ir pergudravimai buvo savotiška detektyvinė intriga. Pastarųjų metų įvykiai tarsi dešifravo tokią literatūrą, atskleidė jos silpnumą, dirbtinumą. Dabar matyti, kad buvo sukurta daug bevaisės literatūros, kuri mėtosi kaip tušti maišai po sėjos.

Iš dvasios pogrindžio lietuviai išėjo su knyga, kaip pirmieji krikščionys— su Evangelija.

Daug kam būti rašytoju buvo ne tik prestižiška, bet ir labai patogu, nes populiarumą lėmė ne tiek talentas, kiek sugebėjimas įvaldyti įvairius oficialius apribojimus, paliepimus, juos tarsi apeiti. Tai lyg ir nebuvo melas, bet ir nebuvo tiesa. Labiausiai išsitreniravę rašytojai, kaip kokie sporto meistrai, susilaukdavo odiozinio oficialaus pripažinimo, kas jų kūrybą apsaugodavo nuo kritikos bei konkurencijos. Viskas, kas parašoma, buvo gera ir talentinga. Jie tuoj pasirodydavo chrestomatijose, buvo leidžiami jų raštai, o literatūrinės tarnybos Maskvoje ir Lietuvoje parūpindavo vertimus, kartais tiesiog iš rankraščio, ir jie tapdavo vadinamo lagerio (soc.) rašytojais. Maždaug 6-8 rašytojai Lietuvoje, esant nuolatiniams spaudos nepritekliams, surydavo popieriaus tiek, kiek visi kiti likę 200 rašytojų, — ir dar klasikų raštų lankus. Praktiškai pora dešimtmečių beveik nebuvo leidžiami klasikų raštai, bent tiek, kiek jų reikėtų mokymosi bei mokslo reikmėms. Gyvieji rašytojai ėmė išstumti mirusius. Tai greitai demoralizuodavo ir gerus rašytojus. Įvairiais būdais jiems buvo bandoma įvaryti baimės, įtarumo, nepasitikėjimo bei šizofrenišką persekiojimo kompleksą. Taip buvo elgiamasi ir su ta literatūrine karta, kuriai priklausė T. Venclova, J. Juškaitis, J. Vaičiūnaitė, S. Geda, V. Bložė, J. Aputis. Nuo jų tarsi buvo nenuleidžiamas žvilgsnis, sudaromi sąrašai, ką spausdinti, o ką — ne. Vieną rytą visose redakcijose gauti jų kūriniai staiga pasidarydavo negeri. Sakysim, T. Venclova buvo varyte varomas iš literatūros, o netrukus — ir iš Lietuvos. Šių suminėtų rašytojų garbei turiu pasakyti, kad tai buvo pirmoji literatūros karta, nepalūžusi ir nepasidavusi kūrybinei demoralizacijai, tad jų laikysena visuomenėje turėjo ne vien literatūrinės, bet ir dorovinės reikšmės.

Viena žinoma rusų poetė sakosi nežinanti, kaip dabar jai rašyti, gyventi, elgtis viešumoje, kai jos pavardė jau neįrašoma draudžiamų spausdinti literatų sąrašuose, kai necenzūruojami kūriniai ir gali ką nori skaityti. Vakariečiams galbūt nesuprantama, kaip sunku skirtis su baime ir persekiojimo kompleksu, su kuriuo susiję įpročiai, kūrybos temos, drąsos supratimas, specifinė, konspiracinė bendravimo kalba ir šimtai mažų džiaugsmų, aplenkiant režimo pastatytas kilpas. Kartais mes, vyresnieji, pasvarstome, ar jau sugebėsime būti laisvi, ar antrojo gyvenimo pusėj sugebėsime kurti laisvesnį literatūrą jau laisviems įmonėms?Kartais esi žmogus, panašus į kiaunę, kuri bėga vilkdama nutrauktus spąstus: laisva, bet su skausmu.

Paskui mus ateina visai jauna, nežinoma karta, kartais bauginanti dėl to, kad ji baimės. Ateina pirmoji tikra miesto karta, išaugusi mažuose mūsų butuose, vaikų darželiuose, suirusiose ar prasigėrusiose šeimose. Jie atėjo mūsų saugoti į pirmuosius Sąjūdžio mitingus ir šimtai jų, paskelbus Kovo 11 dienos aktą, plūdo užsiregistruoti savanoriais. Jie turbūt bus ir tikraisiais kultūros ir literatūros savanoriais. Bet jų kalba bus kita. Jie galbūt įveiks ir mūsų vidinį uždarumo kompleksą, jeigu tautai nekils vėl kokia nors nauja grėsmė.

KEIČIASI šiuo metu lietuvių literatūros prasmė ir jos vieta tautoje dar ir dėl to, kad prasidėjo jos susivienijimas. Grįžtanti išeivijos kūryba keičia Lietuvoje sukurtų kūrinių vietą ir vertę, užpildo tas tuštumas, kurias paliko režimas. Kas nebuvo galima padaryti tėvynėje, galėjo išeivija. Tai, ką ji sukūrė tremtyje 1945-1960 metais, vadinčiau didvyrišku žygiu. Galbūt su krauju iš lietuvio trykšta ir poezija? Nerasime kito tokio trumpo laikotarpio, kurio metu būtų sukurta tokios aukšto lygio poezijos, su kokia tada pasirodė Nyka-Niliūnas, Bradūnas, Nagys, Liūne Sutema, Mackus, Radauskas ir jau klasikai — Brazdžionis ir Aistis. Be išeivijos pokario literatūros nebūtų buvę tokios literatūros ir Lietuvoje. Kaikas išeiviją vadina Mažąja Lietuva. Ir tikrai, laisvos raštijos istorijoje ji atliko panašų vaidmenį, kaip ir ta Lietuvos dalis, kadaise vadinta Mažąja.

Susitinka trys broliai lietuviai: vienas — išblokštas į pasaulį, antras — grįžtąs iš Sibiro, trečias — namų brolis. Jie vienas nuo kito buvo atitverti sienomis, spygliuota viela, geležine uždanga, šiek tiek pasikeitė jų kalba, būdas, bet jie vis tiek — broliai. Negerai būtų, jeigu imtume ieškoti, kuris iš jų pirmas, kuris iš jų trečias, ypač kai einame ieškoti teisybės ir tiesos. Yra tokia trumpa pasaka apie lietuvišką teisybę. Išvarė du broliai trečiąjį jos ieškoti. Apvaikščiojo jis dvarus, apvaikščiojo karalystes, kol jam kažkas pasakė, kad teisybė gyvenanti mažam kaimely, jo pakrašty. Ir tikrai, parodė jam suklypusią pirkelę, sakydami, kad ten ir yra lietuviška teisybė. Išeina senutė, negraži, sukumpusi ir sako: „Tai aš esu teisybė". Brolis baisiausiai nusiminė: „Tai kaip aš dabar papasakosiu, kokia tu esi?.." Teisybė jam ir sako: „O tu, ponuli, pameluok!" O ar ir mes ne-išsigandome, atradę savo tautos tiesą, ar nenorime pameluoti, kad ji nėra tokia jauna ir graži, kaip norėjome.

Mus lydi Teisybės angelas ir Tiesos angelas. Teisybės angelas puola iškeltu kardu ir su pykčio putomis lūpose. Tiesos angelas stovi nuleistu kardu ir žvelgia geromis akimis, tik jo žvilsnio tiesą patiria ne visi. Su putomis lūpose laimina vien teisybė, kuri neretai pikta, trumpa kaip ir gyvenimas. Tik tiesa — ilga, kantri ir yra visada, net ir tada, kai nėra teisybės. Bet ji pasitraukia nuo tų, kurių lūpose atsiranda pykčio putos.

Sąjūdis buvo ta reta, gal vienintelė tautos valanda, kada Tiesos angelo žvilgsnį patyrė visi: tikintys ir netikintys, teisūs ir nusikaltę, išteisintieji ir kankiniai. Mes tada supratome, kad Lietuva gyveno ir išgyveno neteisybėje turėdama tiesą, nes nuo jos niekad akių nenuleido Tiesos angelas.

Į LAISVĘ FONDAS PRAŠO,

gal kas iš savo bibliotekų galėtų perleisti Į Laisvę Fondui jo anksčiau išleistas knygas, kurių laidos jau išsibaigusios ir kurios labai pageidaujamos Lietuvoje:

J. Girnius — Tauta ir tautinė ištikimybė J. Girnius — Žmogus be Dievo N. E. Sūduvis — Vienų vieni J. Keliuotis — Dangus nusidažo raudonai

Knygas pasiųsti arba dėl susitarimo rašyti šiuo adresu: Į Laisvę Fondas, A. Pargauskas, 8908 W. Butterfield Ln., Orland Park, IL 60462.