IŠTRAUKA IŠ ALOYZO BARONO ROMANO „MIRTI VISADA SUSPĖSI"
Ir tada, kai tave nustoja tardyti, kai užgyja žaizdos ir pradeda mažėti sudaužytų šonkaulių skausmai, tada užkąsdamas tetos atnešto maisto pajunti, kad mintis — mirti dar paspėsi — gali būti prasminga. Viena tik Vytui pasidarė dar aiškiau, kad niekada netikėk komunistu, nes jo pagrindinis tikslas bausti kaltus ar nekaltus. Nieko Vytui nepadėjo jo tegu ir palikto bunkerio išdavimas, pokalbis su Alksniniu. Niekas, niekas. Suimtasis turi būti nubaustas, ir nieko švelninančio, jokio atleidimo. Vytas puikiai atsimena tą minutę, kada teismo salėje teisėjas pasakė:
— Dvidešimt penkeri metai.
Užgirdus tuos žodžius, Vyto krūtine perbėgo džiaugsmo banga, ir vos sulaikė šyptelėjimą. Dvidešimt penkeri metai tai gana ilgas laikas, bet jis turi pabaigą. O galėjo sušaudyti. Ir dabar kameroje besikalbėdamas su kiitais devyniais nuteistaisiais po dvidešimt penkerius metus, Vytas pareikšdavo:
— Dvidešimt penkeri metai, joks diktatorius tiek ilgai neišsilaikys. Naujas karas kils, mes išliksime.
— Kažin, ar vertas kam bebūsi po išlikimo, — suabejojo buvęs teismo sekretorius Vilius.
— Kas nors išliks net ir miške, taip negalės visą laiką būti, — kalbėjo visada linksmas samdinys Pilypas, kuris kartu išėjo į mišką su savo bendraamžiu šeimininku, šis žuvo, Pilypas pateko į nelaisvę po Biržų kalėjimo puolimo. — Vyrai, — linksmai pasakojo vaikinas, — tai uždavėm Biržuose. Šimtą metų atmins.
— Gal ir geriau viena diena laisvės, negu šimtas kalėjimo, — kalbėjo pesimistas sekretorius, — bet šiaip ar taip, ir tie miške ilgai nebeišsilaikys.
— Mes tie, kuriuos pagavo gyvus, juos išdavėm, — ištarė buvęs mokytojas, — o juk buvom prisiekę nepasiduoti. Nors, žinoma, ne visada pasiseka, — lyg pasiteisino. — Jie į mūsų slėptuvę prileido dujų, ir mes apsvaigom.
Bėgo mėnuo ir antras, artėja pavasaris, kur nors už langų, kur nors laukuose linksmai sušvilpia rytmečio saulės nušviestas varnėnas, pavasario gausmo pagauti pasiunta čirkšti žvirbliai, kur nors kalno atokaitoj bando sprogti karklai, ir jauni kačiukai, medum kvepėdami, virpa pavasario vėjuje.
