LIETUVOS VALSTYBINGUMAS TEISĖS ATŽVILGIU

ARŪNAS E. GUDAITIS

ARŪNAS GUDAITIS, New Yorko universitete baigiąs studijuoti teisę, gilinasi tarptautinės teisės skrityje, yra NYU tarptautinės teisės žurnalo vyr. redaktorius, aktyvus ir lietuviškoje veikloje.

I

Lietuvos Aukščiausioji Taryba kovo 11 paskelbtu Nepriklausomybės atstatymo aktu, kurį tarptautinė teisė pavadintų „vienpusiška nepriklausomybės deklaracija", pranešė pasauliui apie teisinės pozicijos Lietuvoje pasikeitimą ir apie revoliucijos pradžią. Ne ginkluotos, bet teisinės revoliucijos. AT prezidentas Vytautas Landsbergis, kovo 24 rašydamas Sovietų Sąjungos prezidentui Gorbačiovui, aiškiai pasakė: „Kaip jūs žinote, mūsų vienintelis ir svarbiausias ginklas yra tikėjimas į mūsų teisėtumą, į laisvės vertybę ir demokratiją"1. Žodžiu, Lietuvos revoliucija yra pilnai ir išimtinai pagrįsta teise.

Liet. studijų savaitėje — diskusijos tebesitęsia. Iš k.— V. Naudžius, dr. K. Ambrozaitis, dr. P. Kisielius. Nuotr. V. Maželio.

Todėl mums darosi nejauku, matant, kad Lietuva gana aiškiai pralaimi ir praranda Vakarų viešosios nuomonės palankumą — ir kaip tik teisės klausimu; kad amerikiečiai nesupranta ir nepripažįsta to, kas mums savaime aišku: kad nelegaliai okupuota ir aneksuota valstybė, patyrusi pusę šimtmečio įvairiausių tautinių ir žmogaus teisių skriaudų, turi pilną teisę atstatyti nepriklausomybę ir yra užsipelniusi viso laisvojo pasaulio paramos. Daugeliui nesuprantama, kodėl lietuviai, kalbėdami apie teisėtumą ir teisinę valstybę, primena 1940 birželio įvykius. Jie labiau supranta Gorbačiovo kovo 31 dienos kreipimąsi į lietuvių tautą, kuriame jis ją kaltina, kad Lietuvos vyriausybė perdedanti vadinamas „tamsiąsias mūsų bendro gyvenimo puses" ir teigia, jog dabartinė perestroikos politika nediskriminuojanti paskirų tautų2.

Vakarų noras tikėti Gorbačiovu ir pritarti, kad derybos vyktų vien dabarties kontekste, rodo, kad rafinuoti sovietiniai komentatoriai yra sugebėję pasiekti vakariečių visuomenę, nustatyti net formą ir ribas, kurios būtų vartojamos politinių ir teisinių Lietuvos klausimų debatuose. Jie daugelį yra įtikinę, kad Gorbačiovas kuria teisinę valstybę, kad Lietuvos nepriklausomybė esanti vien sovietinės konstitucijos ir procedūros klausimas.

Susidarant tokiai padėčiai, turime patys pasisavinti naujausius faktus, suprasti teisinius bei politinius argumentus, kuriuos galėtume panaudoti ir paveikiant įtakingus asmenis bei spaudą. Dažnai gerai suformuluota ir paruošta informacija turi daugiau įtakos politiniams pasisakymams ir sprendimams negu paties reikalo svarba. Tokiam geresniam teisinių ir politinių argumentų supratimui labai yra naudinga neseniai išleista adv. Povilo Žumbakio redaguota knyga „Lithuanian Independence: the Re-establishment of the Rule of Law"(Lietuvos nepriklausomybė: teisinės valdžios atkūrimas).

Ši knyga gali būti ginklu mūsų kovoje veikiant viešąją nuomonę ir politinį Vakarų nusistatymą. Ekspertų analize ir plačiais dokumentiniais įrodymais ši knyga efektingai atsako į „teisinius" sovietų argumentus prieš Lietuvos nepriklausomybę. Svarbiausia, ji aiškiai parodo, kad tikrasis teisinės valstybės kūrimo darbas vyksta Vilniuje, o ne Maskvoje.

Knyga turi dvi dalis. Pirmąją sudaro amerikiečių teisininkų analizės bei komentarai — paskaitos, skaitytos Čikagos universiteto klube. Lowry Wyman, Harvardo u-to Rusiškųjų studijų centro sovietinės teisės ekspertė, nagrinėja SS Kongreso priimtą įstatymą, reguliuojantį respublikų išstojimą. William Hough, tarptautinės teisės žinovas, supažindina su tarptautine doktrina, liečiančia neteisėtai pagrobtas teritorijas. Gabrielius Gedvilą atremia argumentus, kad pagalba Gorbačiovui esanti svarbesnė negu Lietuvos neprikalusomybė. Antroje dalyje pateikiami 54 dokumentai: Lietuvos AT bei vyriausybės rezoliucijos, įstatymai ir pareiškimai, taip pat ir SS atsakymai Lietuvos valdžiai. Visa tai sudaro stiprią dokumentacinę istoriją pirmojo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo etapo — nuo pačios Deklaracijos iki ekonominės blokados įvedimo.

II

Pažvelkime atidžiau į šį dokumentų rinkinį. Ką jie mums sako ir kuo jie svarbūs? Nors esame dabar pradėję naują etapą, būtent kompromiso ir derybų, tačiau tiek Lietuvos, tiek ir SS pagrindinės teisinės pozicijos buvo suformuotos laike pirmojo mėnesio po Kovo 11 dienos. Šios originalios pozicijos lieka išeities taškais bet kuriam tolimesniam jų vystymuisi nors ir besikeičiančiame politinės ir strateginės padėties kontekste, jų įtaka priklausys nuo to, kaip jos bus vertinamos Sovietų Sąjungoje ir Vakarų pasaulyje.

Lithuanian Independence: The Reestablishment of the rule of Law, redagavoS. Paul Žumbakis. Išleido 1990 metais Ethnic Community Services, Chicago, IL. Knyga anglų kalba, didesnio formato, 164 psl. Kaina nepažymėta, gaunama ui $15.00, rašant Ethnic Community Services, 7 S. Dearborn St., Chicago, IL 60603, arba pas knygų platintojus.

Iš dokumentų matyti, kaip atsargiai Lietuva skelbia ir užtikrina savo poziciją: pirmiausia — pagal tarptautinę teisę, o tada — net ir pagal sovietinę konstituciją. Ten pat matome, kaip sovietai visiškai ignoruoja visus tarptautinius nuostatus ir taip iškraipo savo pačių konstituciją, kad jų reikalavimai lietuviams laikytis konstitucinės eigos pasidaro ciniški ir melagingi. Aiškiai matosi, kad ne Lietuva, bet Sovietų Sąjunga sudarko teisines normas.

Lietuva remiasi de jure tęstinumu prieškarinės Lietuvos respublikos, kuri niekad nenustojo egzistavusi po 1940 nelegalios Sovietų okupacijos ir aneksijos Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmėje. Ši pozicija net buvo sustiprinta 1989 gruodžio mėnesį, kai SS Liaudies deputatų kongresas pats pripažino, kad Molotovo-Ribbentropo paktas buvo nelegalus ir paneigė visas jo pasekmes. Ji dar sustiprinta ir faktu, kad daugumas Vakarų valstybių niekad nėra pripažinusios sovietinės aneksijos. Užtat aišku, kad pagal tarptautinės teisės principus jokie sovietiniai įstatymai Lietuvos nesaisto ir Kovo 11 aktas yra pilnai galiojantis.

Visuose savo aktuose ir pareiškimuose Lietuvos AT deda ypatingas pastangas savo veiksmus pagrįsti respublikos tęstinumo pagrindu — pagal visas Lietuvos respublikos tarpvalstybines sutartis ir taip pat pagal modernias tarptautines normas, garantuojančias tautų apsisprendimo teisę. Ji, paskelbusi Lietuvos respublikos atstatymą, net sugrąžino ir 1938 metų Lietuvos konstituciją, kaip visų savo veiksmų pagrindą, prieš pakeisdama ją laikinu įstatymu. Toks atsargumas teisiniu atžvilgiu matosi visuose šio laikotarpio dokumentuose.

Visišku kontrastu atsistoja kovo 15 dienos SS kongreso rezoliucija, išreiškianti Sovietų Sąjungos poziciją prieš Lietuvos nepriklausomybę3. Pagal ją — Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas esąs priešingas Sovietų konstitucijai, todėl negaliojantis ir turįs tuč tuojau būti atšauktas, kartu su visais iš jo išplaukiančiais įstatymais. Tik deputatai nepaaiškina, kodėl šiuo atveju tarptautinė teisė neskaitoma aukštesniu autoritetu negu valstybės konstitucija. Juk visame pasaulyje seniai priimta, kad valstybiniai įstatymai negali anuliuoti tarptautinės teisės normų. Tačiau deputatai visiškai ignoruoja Lietuvos iškeltus tarptautinės teisės argumentus ir net nepaaiškina, kodėl ir kuriuo būdu Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas prieštarauja sovietinei konstitucijai, kurios 72-ras straipsnis kaip tik suteikia respublikoms teisę nuo Sovietų Sąjungos atsiskirti. Jų vienintelis argumentas gali būti tai, kad Lietuvos padarytas veiksmas atliktas ne pagal procedūrą.Tačiau reikia atsiminti, kad kovo 11 ir dar net kovo 15 Sovietų Sąjungos įstatymuose jokia atsiskyrimo procedūra neegzistavo. Deja, ši detalė nesustabdo teisės žinovų Maskvoje. Jie stačiai skelbia, kad respublikos negalinčios atsiskirti iki nebus nustatyta atitinkama procedūra. Žodžiu, šia sovietų rezoliucija buvo suspenduotaviena iš pagrindinių jų valstybės konstitucinių teisių; ir tik toks teisininkas kaip Mikhailas Gorbačiovas gali stebėtis, kodėl Lietuva šią rezoliuciją ignoruoja. Vien to dar neužteko. Nepasitenkindami vien 72-jo konstitucijos straipsnio suspendavimu, liaudies deputatai balandžio 6 dieną paskelbė įstatymą apie respublikų atsiskyrimą iš Sovietų Sąjungos4.

Ne tik sovietinė valdžia, bet nemaža ir Amerikos piliečių, o taip pat ir New York Timesdienraštis galvoja, kad šis įstatymas Lietuvai pasitraukti iš Sovietų Sąjungos yra priimtinas. Iš tikrųjų tačiau tai yra ne atsiskyrimo įstatymas, bet priverstinos vienybėsįstatymas, taip parašytas, kad juo pasiremiant jokiai respublikai neįmanoma būtų iš Sovietų Sąjungos išstoti. Štai keletas pačių aštriausių šio įstatymo nuostatų:

Atsiskyrimo procedūra prasideda respublikiniu referendumu. Tai nebūtų taip blogai, bet įstatymas prideda apsunkinančias sąlygas: pirma, du trečdaliai turinčių teisę balsuoti gyventojų (ne balsavusių, bet turinčių teisę balsuoti) turi pasisakyti už atsiskyrimą. Niekada nėra šimtaprocentinio balsuotojų dalyvavimo, tad balsavime reikėtų surinkti žymiai daugiau negu 2/3 balsų. Dar blogiau, trečiasis įstatymo straipsnis sako, kad tirštai vienos kurios etninės grupės apgyventos vietovės turi skelbti atskirą referendumą ir turi teisę pasirinkti, ar atsiskirti kartu su visa respublika, ar pasilikti Sovietų Sąjungoje. Tokiu atveju Lietuvos respublika greičiausiai atrodytų, kaip šveicariškas sūris, pilnas Sovietų Sąjungai priklausančių skylučių, jų tarpe ir gana didelių, kaip pvz., Vilniaus kraštas.

Ir tai dar ne viskas, nes pagal įstatymo 7-tą straipsnį Sovietų Sąjungos AT dar turės teisę nuspręsti, ar referendumas atliktas laikantis įstatymų. Nėra nustatyta jokių legalumo normų, todėl Aukščiausiajai Tarybai duota pilna laisvė užblokuoti bet kokius referendumo rezultatus. Referendumą patvirtinus, prasidės 5 metų pereinamasis periodas, kurio metu sprendžiami finansiniai klausimai tarp SS ir išeinančios respublikos. Jam pasibaigus, numatytas antrasis referendumas ir vėl su 2/3 gyventojų dauguma, o šiam nepraėjus, sekantis atsiskyrimo bandymas gali būti pradėtas tik po 10 metų.

Lowry Wyman savo analizėje teigia, kad šis įstatymas yra pagrindinai neteisėtas: jis prieštarauja pačiai sovietinei konstitucijai, o jo provizijos yra pernelyg neaiškios ir ex post factopritaikytos sukliudyti Lietuvos paskelbtųjų aktų įgyvendinimą. ¡rodant tokio ciniško įstatymo neteisėtumą ir pašalinant suktus sovietų argumentus, ši adv. Žumbakio redaguota knyga padeda atmesti ir neteisingas sovietų pretenzijas į Lietuvą. Tarptautine teise pagrįstas kelias Lietuvai duoda žymiai stipresnį pagrindą siekti pilnos nepriklausomybės. Prasidėjus deryboms su Sovietų Sąjunga, šie visi klausimai vėl iškils į viešumą ir bus plačiai diskutuojami ir Vakarų pasaulyje. Reikės susipažinusių su faktais žmonių, galinčių atremti puolimus ir šaltai atsakyti į sovietų, o taip pat ir Vakarų skeptikų, argumentus. Tad naudokimės šia knyga patys ir supažindinkime su ja tuos, kurie galėtų Lietuvai padėti.

Išnašos

1 Vytauto Landsbergio telegrama Mik-hailui Gorbačiovui, 1990.III.24, perspausdinta S. P. Žumbakis (red) knygoje Lithuanian Independence: the Reestablishment of the Rule of Law, p. 83.

2.    Gorbačiovo kreipimasis į lietuvių tautą, 1990.III.31, perspausdintas id., p. 100.

3.    Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų trečiojo kongreso ypatingos sesijos rezoliucija, liečianti 1990 kovo 10-12 Lietuvos AT sprendimus, 1990.III.15, perspausdinta id., p. 70.

4.    Sovietų Sąjungos įstatymas, liečiąs sąjunginių respublikų atsiskyrimo iš Sovietų Sąjungos procedūrą, 1990.IV.6, perspausdintas id., p. 127-133.