LIETUVOS LAISVĖS ARMIJA

TARP KITŲ ANTINACINĖS REZISTENCIJOS PRISIMINIMŲ

II

Tęsinys iš praeito numerio

JUOZAS KOJELIS

Lyg stebuklas

Ragainės kalėjimo kalinių pranašystė, kad ir mes pasidarysime panašūs į juos, pradėjo pildytis. Kaip minėjau, režimas čia, palyginus su Klaipėdos kalėjimu, buvo lengvesnis, bet maistas žymiai blogesnis. Klaipėdoje maisto mažiau, bet valgydavai su noru. Čia davė daugiau, bet maistas springdavo burnoj, nors ir jautei alkį. Pro mūsų langus matėsi virtuvė. Nedarbo dienomis matydavome, kaip kaliniai atstumdavo vežimą su gyvuliniais runkeliais, supildavo į didelius lovius ir kapodavo tokiais įrankiais, lyg siaurais kastuvėliais, kuriuos Žemaitijoje vadino „šakočkomis”. Kai atnešdavo tokios košės, smirdėdavo, kaip tėvų ūkyje kiaulėms išvirtas jovalas. Gyvybei palaikyti, reikėjo valgyti, kad ir per prievartą. Bet gan greitai organizmas atsisakė tokį maistą priimti. Mano dalį suvalgydavo jaunasis Daukantas. Po kiek laiko organizmas nutarė nebepriimti jokio maisto, net ir skysčio. Paimi duonos kąsnį, sriubos šaukštą ar kavos gurkšnį, — ir per penketą minučių, tas maistas lyg koks nuodas, kurio kratosi organizmas, praskrieja visą vidurių sistemą. Skubėjo žarnomis, tiesiog triukšmaudamas.

Jėgos greit seko. Nepagalvojau kreiptis gauti mediciniškos pagalbos. Nežinau, ar būčiau gavęs, ar ne. Bet man kažkaip savaime buvo aišku, kad toje nužmogintoje sistemoje kalinio sveikatos reikalas niekam negalėjo rūpėti. Apsisprendžiau gydytis pats, t.y., visai nebevalgyti. Tik po gurkšnelį gerti vandens. Samprotavau, kad išbadėjęs organizmas atgaus normalias funkcijas. Rytą gautą duoną atiduodavau Daukantui. Jis ją paslėpdavo lovoje, kad grįžęs iš darbo turėtų ką suvalgyti.

Dabar tokio gydymo panašia liga sergančiam nebeprirašyčiau. Bent man jis neveikė. Jėgos greitai seko. Pradėjau vaikščioti lyg girtas. Pasivaikšiojimas kalėjimo kieme buvo didžiausia kančia. Vos vos vilkau kojas, o eiti gretoje reikėjo nustatytu greičiu. Audykloje buvo geriau. Kai prižiūrėtojas atsukęs nugarą, — sėdi rankas padėjęs, kai atsisukęs, — kiši šaudyklę ir muši sietu. Kad ir palengva. Sunkiausia, kai reikėjo atsikelti surišti nutrukusį siūlą. Man atrodė, kad prižiūrėtojas, vienrankis vokietis, matė mano lėtą darbą, bet nieko nesakė.

Vieną dieną, turėjo būti lapkričio mėnuo, atėjo išgelbėjimas. Pasivaikščiojimo metu, kai jau norėjau kristi ir nebesikelti, atėjęs kalėjimo tarnautojas iššaukė mane pavarde. Prie durų stovėjo Mockus su Daukantu. Pasakė, kad mus šiandien išveža. Nuvedė visus tris į kamerą persirengti civiliškais rūbais ir pasiimti turimus daiktus. Grįžo jėgos. Didžiulis džiaugsmas, kad veža, nesvarbu kur. Daukantas iš savo slėptuvės lovoje ištraukė užslėptą duoną ir, nusisukęs nuo prižiūrėtojo, ėmė skubiai valgyti. Prižiūrėtojas pastebėjo ir ramiai lietuviškai pasakė: „Neskubėk, suvalgyk. Aš palauksiu”. Nors daugiau jis nieko nesakė, bet buvo aišku, kad lietuviškai gerai moka. Iš jo laikysenos atrodė, kad ir lietuviško, o gal tik žmogiško jausmo galutinai nebuvo praradęs.

Nuvedė mus į raštinę, kurioje dirbo daug tarnautojų, daugiausiai moterys. Vienas iš vyresniųjų, o gal pats viršininkas, davė pasirašyti kažkokius dokumentus. Jis visą laiką kalbėjo vokiškai, bet prieš išeinant taisyklinga lietuvių kalba pasakė: „Tai ką, ar čia nepatinka, kad iš mūsų išvažiuojate?” Atsakiau šaltai: „Ne savo valia atvažiavome, ne savo išvažiuojame”. Nusišypsojo, rankos nepadavė.

Lauke laukė pusiau dengtas kariškas automobilis. Stovėjo du civiliškai apsirengę vyrai. Jaunesnysis artėjo su spynomis rankoms surakinti, bet vyresnysis, kuris vėliau vairavo, jį sulaikė. Pasišnibždėjo ir susodino nesurakintus. Tik įspėjo nekalbėti ir nebandyti bėgti. Pagrasino nušauti. Abu turėjo pistoletus.

Važiavome lygiais Prūsijos laukais. Saulė krypo į vakarus, ir mes važiavome ta kryptimi. Galvojau, kad mus veža į Vokietiją. Medžiai be lapų, nors sniego dar nebuvo.

Viename kaime ar dvare automobilis sugedo. Ilgai taisė. Girdėjome rusišką dainą. Matyt čia dirbo karo belaisvių. Kai pajudėjome, saulė buvo prie laidos. Naktį praradome važiavimo kryptį. Širdis džiaugsmu suplakė, kai pamatėme apšviestą užrašą Eidtkau. Taigi, veža į Lietuvą. Kauną pasiekėme jau po vidurnakčio. Išlipome prie gestapo (buv. Darbo rūmų). Nuvedė į rūsį ir visus atskirai uždarė vienutėse. Per visą buvimo laiką čia aplankiau tris celes. Šonuose buvo mediniai suolai sėdėti ir gulėti. Celės ilgis — per žmogaus ūgį, plotis — mažiau negu pusantro metro. Pro virbalus virš durų silpna šviesa atėjo iš koridoriaus, kur dieną ir naktį degė gal 25 vatų elektros lemputės.

Per visą dieną buvome nevalgę. Man, turbūt ir mano draugams, atnešė riebios, gardžiai kvepiančios sriubos, tirštai pripjaustytos dešrų. Kažkas vėliau sakė, kad tai gestapo virtuvės liekanos. Bijojau valgyti. Suvalgiau porą šaukštų skystimo.

Kitą rytą išvedė tardyti. Tardė tas pats Gottschalk. Pirmas tardymas buvo nesunkus, bet ilgas. Iš viso tęsėsi gal 4 valandas. Vertėjavo jaunas, nenormaliai storas vokietis Heltkė. Prieš kelis metus, kai aš iš Šančių eidavau į VD universiteto didžiuosius rūmus pro vokiečių gimnaziją, tą vokietuką matydavau. Savo drūtumu išsiskyrė iš kitų. Tardytojas klausinėjo apie mano darbą gimnazijoje, prisiminė mano pareiškimą, padarytą konferencijoje apskrities viršininko įstaigoje, norėjo žinoti mano pareigas LLA, ryšius su K. ir Mockumi, vėl spaudė dėl Vasario 16 minėjimo instrukcijos. Turėjau pasakoti, ką žinau apie Kazį Veverskį, išvardyti mano skaitytus pogrindžio laikraščius. Užkliuvo savitarpinės pagalbos organizacija, kuri telkė lėšas neturtingiesiems šelpti. „Mes žinome, kad didžioji surinktų pinigų dalis eina į nelegalų pogrindį”, pastebėjo Gottschalk. Tardytojas buvo ramus ir mandagus, Heltkė mano atsakymus palydėdavo pasišaipymais ir grimasom. Man pasidarė aišku, kad Heltkė ne tik vertėjas. Jis turi daug galios, Vėliau tuo įsitikinau. Tai buvo aukščiausio laipsnio niekšas, kurį džiugino žmonių kančia ir kraujas. Protokolą pasirašiau neskaitęs.

Kojelių šeima 1926 metais. Iš aštuonių vaikų— trys mokytojai, gailestinga sesuo, žemės ūkio specialistė, advokatas, gydytojas ir inžinierius. Juozas Kojelis, šio straipsnio autorius,— sėdi antras iš dešinės.

Kitą dieną tardymo scena jau kita. Neprisimenu, ar toje pačioje, ar kitoje kameroje tardė, bet Heltkė iš spintelės išėmė du pistoletus ir tris ar keturis skirtingus bizūnus ir padėjo ant stalo. Tardytojas sėdėjo prie kito stalo, aš ant kėdės su atrama, o Heltkė stovėjo. Vėl pradėjo nuo pradžios, griežtai reikalaudamas atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos vakar atsakinėjau „ne" arba „nežinau". Vienu momentu Heltkė pasiuto ir krauju pasruvusiomis akimis, prisikišęs arti prie mano veido, šaukė „sakyk, sakyk". Aš iš visų jėgų laikiausi ramiai, nerodydamas baimės, ir kartojau „aš pasakiau". Visą laiką stebėjau tardytojo Gottschalk laikymąsi. Bandžiau suprasti, ar tai jų sutarta taktika, ar Heltkės asmeniška iniciatyva. Gottschalk žiūrėjo ramiai, tarsi nesuinteresuotas. Heltkė griebė pistoletą nuo stalo ir artėjo prie manęs. Aš ramiai žiūrėjau į jį. Tada jis numetė pistoletą and stalo, pagriebė vieną bizūną, mosikavo prie veido ir vis šaukė ,,sakyk, sakyk". Negaliu prisiminti, koks buvo klausimas, bet aš tylėjau. Tada jis numetė bizūną and žemės ir abiem kumščiais ėmė mušti per veidą. Skausmo didelio nebuvo, nes to dručkio rankos buvo labai riebios. Bet vienu stipriu smūgiu nutrenkė mane nuo kėdės, akiniai nulėkė į kitą kambario galą. Tada priėjo Gottschalk ir Heltkę sulaikė. Aš atsikėliau nuo grindų, pasiėmiau akinius ir vėl ramiai atsisėdau ant kėdės. Tardytojas kažką rašinėjo, o paskui liepė mane išvesti.

Trečias tardymas vėl pasibaigė nutrenkimu nuo kėdės. Per ketvirtą tardymą baigė visus klausimus, kurie buvo paliesti pirmajame tardyme. Heltkė ne taip labai siuto, tik porą kartų lengvai užpylė per ausis.

Kitą dieną tardyti visai nevedė, o šeštąją gestapo kalėjime dieną tardyti nuvedė po pietų. Klausinėjo ramiai. Davė papildomų klausimų, bet daugiausiai tuos pačius, kaip ir ankstyvesniuose tardymuose. Baigus tardyti, reikėjo pasirašyti tardymo protokolą. Paklausė, ar noriu, kad būtų perskaitytas. Atsakiau: ,,Nereikia. Man nesvarbu, ką jūs parašėte. Kaltinate nebūtais kaltinimais ir vartojate jėgą, kad prisipažinčiau. Nežinau, ką laimėtumėte, jai prisipažinčiau prie to, ko nedariau. Pasirašysiu neskaitęs”. Ir pasirašiau. Heltkei mano žodžiai nepatiko, bet išvertė.

Iš čia nuvedė pėsčią į sunkiųjų darbų kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Budintis valdininkas, kiek mane paklausinėjęs, pasakė:

— Reiktų nakčiai palikti pereinamoje kameroje. Bet ten labai bloga. Aš jus tiesiog pasiųsiu į nuolatinę kamerą. (Man atrodo, kad valdininkas pasakė irgi dalyvaująs pogrindinėje veikloje.) Taip atsiradau garsiojoje 152-je kameroje.

Kitą rytą į savo kabinetą iškvietė kalėjimo viršininko pavaduotojas. Vedė prižiūrėtojas, kuris priklausė pogrindžiui. Vėliau jis mane aprūpindavo pogrindžio spauda. Kabinete pamačiau savo pažįstamą iš universiteto Vytautą (?) Bendoravičių. Jis buvo ateitininkas, priklausė, rodos, „Vytauto” klubui. Pasakė, kad vakar atsiųstų kalėjiman kalinių sąraše pamatęs mano pavardę. Tuoj pranešęs mano giminėms. Tos pačios dienos vakare jis savo kabinete suvedė mane slaptam pasimatymui su mano seserim Vanda (Giniotienė, gyv. Čikagoje). Ji papasakojo, kad nuo arešto dienos nežinoję, kas su manim atsitikę. Nei Kauno, nei Klaipėdos gestapas nesakę, kur aš esąs. Keliuose taškuose suradę žmones, kurie pasižadėjo pranešti, jei aš pasirodysiąs. Bendo-ravičius buvo vienas iš tų. Ji taip pat pasakė, kad jau pasamdytas advokatas Jonas Damauskas.

Kitą dieną per Bendoravičių man perdavė maisto. Bet mano „vidaus reikalų ministerija” tebestreikavo, nors maistas gestape buvo geras. Tuo metu šiame kalėjime buvo laikomi keli Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai, jų tarpe dr. Vladas Ramanauskas. Jis dirbo kalėjimo ligoninėje. Vienas kameros kalinys (J.B., dabar JAV) dirbo kalėjimo bibliotekoje (o gal ligoninėje) ir galėjo susitikti su Ramanausku. Jis papasakojo daktarui mano ligos simptomus ir gavo iš jo vaistų. Sveikata taisėsi. Gal už savaitės vėl buvau išvestas į gestapą.

Nuvedė į bendrąją raštinę. Ant vieno stalo mačiau dailiai į krūvelę sudėtus „Į Laisvę”, „Laisvės Kovotoją”, „Nepriklausomą Lietuvą”, gal dar ir kitus pogrindžio leidinius. Vertėjai vertė į vokiečių kalbą. Už valandos į tardymo kambarį nusivedė Heltkė. Vien jo pasirodymas kėlė nemalonų jausmą, bet jis buvo gerame ūpe. Laukdami Gottschalko, kalbėjomės. Aš pasakiau, kad prieš kelerius metus aš jį matydavau prie vokiečių gimnazijos ir pradėjau daryti priekaištus dėl lietuvių areštų. Klausiau, ar jie galį manyti, kad bolševikų grėsmės akivaizdoje lietuviai kaip nors bandytų kenkti vokiečiams. Jis sakė, — atsisakote padėti kariauti, šmeižiate pogrindžio spaudoje, ir aš prieš vokiečius kalbėjęs Kretingoje. Aš sakiau, kad konferencijoje Kretingoje pakartojau tik „Das Schwarze Korps" straipsnio mintis, o jei tauta išeina į karą, turi būti nepriklausoma.

—    Nepriklausomybės, tokiems nepriklausomybės! — mykė Heltkė.

Atėjęs Gottschalk, padarė ilgą įžangą. Jie apie mane viską žiną, mano draugai yra pasakę. Kvailai elgiuosi, nesakydamas tiesos. Jie galį mane paleisti, sušaudyti ar išsiųsti į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Jie laukią iš manęs tik geros valios. Ir vėl prasidėjo ilgas tardymas, tik be mušimo ir grasinimų. Kartojo tuos pačius klausimus ir juos maišė. Atrodo, kad nesuklupau. Tada padavė kelis tuščius popieriaus lapus ir pieštuką ir pasakė:

—    Nuvesime į rūsį, ir iš ten neišeisi, kol nesurašysi visos teisybės.

Man buvo aišku, kad tai paskutinis gestapo bandymas iš manęs ką nors naujo išgauti. Jie jokių naujų duomenų apie mane neturi, kas nebūtų iškilę buvusiuose tardymuose, įėjęs celėn, atsisėdau and suolo ir tuoj pat parašiau: „Pasakiau viską, ką žinojau".

Praėjo naktis, ir kitą dieną niekas nepasirodė. Apžiūrinėjau visas celės vieteles. Keliose vietose radau pieštuku sienose parašyta: „Čia žiauriai buvo kankinamas Vosylius". Vėliau kalėjime klausinėjau, kas tas Vosylius, bet niekas negalėjo pasakyti.

Čia buvo daug tokių celių. Girdėjau, kad atveda ir išveda kalinius. Vakare netoli mano celės pasigirdo dejavimas: „Ai, ai, nelaimė, nelaimė. Politika. Kokia politika? Buteliukas, — tai visa mano politika". Jis kartojo tą patį. Aš balsu paklausiau, kokia nelaimė. Dabar neprisimenu, bet jis pasakojo ilgą istoriją, surištą su Pravieniškių darbo stovykla. Skundėsi, kad jis gavęs mušti.

Miegoti reikėjo ant siauro, nuogo suolo. Nei apsikloti, nei pasikloti, nei kas po galva pasidėti. Gulėjau su rūbais. Šalta nebuvo. Kitą rytą atėjo tarnautojas, iš manęs paėmė tuščius lapus ir liepė eiti paskui. Vėl nuvedė į raštinę, paskui į tardymo kambarį. Nei Gottschalk, nei Heltkė nepasirodė. Apklausinėjo kažkoks Rauch. Be vertėjo. Iš tikro, tai nebebuvo tardymas. Man reikėjo tik atsakinėti „taip" ar „ne" į tokius klausimus: „tai pripažįsti", „tai neigi", „to nežinai". Rauch buvo labai mandagus. Tiesa, prieš apklausinėjimą buvo pasakęs: „Dabar likimas tavo paties rankose".

Protokolą pasirašiau, ir vėl išvedė į kalėjimą. Kažkaip pasidarė lengva. Pajutau, kad tai mano paskutinis susitikimas su gestapu.

„Iš kur gavai pogrindžio spaudą"

Tardymų metu gan greitai aš supratau, kad gestapas apie LLA labai mažai težino. Kabindamasis prie mano pažinties su Veverskiu ir gautos instrukcijos iš K., gestapas bandė praturtinti savo žinias apie tą organizaciją. Aš paneigiau instrukcijos gavimą, o 1941 m. vasaros susitikime su Veverskiu, jiems aiškinau, apie jokią konspiracinę veiklą nekalbėjome. Apie 1942 susitikimą su Veverskiu ir Eidimtu jie nežinojo. Šūkavimu ir mušimu jie manė pralaušią ledą. Reikalavo pasakyti, kokias pareigas einu LLA organizacijoje, kokie kiti mano pažįstami jai priklauso. Tvirtinau, kas ir buvo tiesa, kad nepažinau nė Mockaus. Žinodamas, kad mano priklausymas prie LLA išėjo iš K., sakiau, kad K. porą kartų man pasakojo apie LLA, kuri nesanti antivokiška organizacija, o antibolševikinė. Tvirtinau, kad į LLA nesu įtraukęs nė vieno mokinio ir pats nesu davęs jokios priesaikos.

Kiekvieną kartą, kai tik prasidėdavo kalba apie LLA, Heltkė pasiųsdavo. Nors tiesioginiai tai organizacijai daug nepasitarnavau, bet dėl jos gan daug mušti gavau. Laimė, kad nežinojo apie Veverskio ir Eidimto apsilankymą apsaugos dalinių uniformose. Būčiau įklimpęs į didesnes bėdas.

Lengvai praėjau pro pogrindžio spaudą. Paradoksiškai skamba, bet čia padėjo pats gestapas. Laukiau klausimo apie pogrindžio spaudą, ir viename tardyme sulaukiau:

— Ar esi matęs ir skaitęs pogrindžio spaudą? — paklausė Gott-schalk.

—    Taip, — atsakiau.

Heltkė, net mano atsakymo neišvertęs prakošė:

—    Gerai, kad prisipažinai. Mes žinome, kad jūs visi skaitote.

Aš žinojau, koks bus sekantis klausimas, bet jam buvau pasiruošęs:

—    Iš kur gaudavai pogrindžio laikraščius? — paklausė, ir abu susmeigė į mane akis. O aš aiškinau:

—    Nežinau nė vieno žmogaus, kuris tą spaudą platintų. Niekas man asmeniškai nėra tokio laikraščio davęs. Laikraščius gaudavau paštu. Kelis kartus kažkas įmetė, man nesant namuose, pro atvirą langą.

—    Kur padėdavai laikraščius?

—    Sunaikindavau. Aš noriu pasakyti, kad gaudavau ne tik laikraščius. Kažkas siuntinėjo visokius lapelius. Kai siuntinėjimas nesiliovė, vieną tokį man asmeniškai adresuotą laišką perdaviau lietuvių saugumui ir prašiau išaiškinti siuntėją. Prašau tą faktą lietuvių saugume patikrinti.

Dar paklausė, kokius laikraščius esu matęs ir daugiau niekad prie pogrindžio spaudos nebegrįžo. Nebegrįžo nė prie LLA, kurios įnašą į Lietuvos partizanų kovas Kęstutis Girnius savo veikale teisingai yra aptaręs:

,,Aplamai galima teigti, kad LLA suvaidino nemažą vaidmenį partizanų sąjūdžio pradžioje. Kaip bus paminėta sekančiame skyriuje, daug jos narių tapo partizanų junginių vadais, daugelio sričių partizanai steigė kovos dalinius pagal LLA organizacinę struktūrą. Bet tai buvo labiau atskirų LLA narių, o ne pačios organizacijos nuopelnas". Gal būtų galima papildyti teigimu, kad LLA suvaidino didesnį vaidmenį negu kitos rezistencinės organizacijos, nes jos organizacinė struktūra pagrindinai rėmėsi, kaip prieš tai ir Lietuvių Aktyvistų Fronto, eiliniu, susipratusiu, patriotišku lietuviu ir turėjo gan tankų savo celių tinklą. Kitų rezistencinių organizacijų pagrindą sudarė joms ideologiškai artima šviesuomenė.

Gal kiek neatsargus yra tik Girniaus teigimas: ...„LLA vokiečius, kaip ir komunistus, laikė Lietuvos priešais ir tad su jais nepalaikė pastovių ryšių". Išeitų, kad kažkokius ryšius palaikė. Mano žiniomis, nepalaikė jokių ryšių. Dar 1944 pavasarį gestapas stengėsi Veverskį pagauti. Prisimenu, kaip gestapas iš mūsų kameros Kauno kalėjime išsivedė Juozą Mockų, kurį kaltino irgi dalyvavimu LLA. Tai turėjo būti kovo mėnesį. Jį dailiai aprengė, davė skrybėlę ir su vienu civiliai apsirengusiu gestapininku išėjo į gatvę. Jam liepė praeiti pro namus, kur gyveno Veverskis. (Matyt, Mockus buvo prasitaręs, jog jis žinąs Veverskio gyvenamą namą.) Aš manau, kad nuo to laiko, kai buvo areštuotas K., Veverskis gyvenąmąją vietą keitė, ir gestapas negalėjo jos susekti.

Padėtis pasikeitė, kaip teisingai rašo Girnius, 1944 vasarą, kai sovietų karinės pajėgos įžengė į Lietuvos teritoriją. Tada LLA ryšiai su vokiečiais prasidėjo.

Kauno kalėjime

Kauno kalėjime režimas buvo lengvas. Jį nustatė lietuvių administracija. Tuo metu kalėjimo viršininkas buvo Stančiauskas, pavaduotojas Bendoravičius. Su viršininku nesusidūriau, bet Bendoravičius, mano įsitikinimu, dalyvavo antinacinėje veikloje. Pasimatymams, dažniausiai su seserim Vanda, buvau vedamas į gestapą. Mums kalbantis, visada būdavo Gottschalk. Jis, kaip Silezijos vokietis, mokėjo lenkiškai, todėl mes tegalėjome kalbėtis vokiškai ar lenkiškai. Slapti susitikimai su broliu įvykdavo Bendoravičiaus kabinete. Kalėjime gaudavau beveik visą pogrindžio spaudą. Sesuo Modesta, važiuodama atvirame kooperatyvo sunkvežimyje, per visą žiemą iš tėviškės vežė maistą. Tai galėjo prisidėti prie jos ligos, kuri dar jauną moterį vėliau Čikagoje nuvarė į kapus. Dėka dr. Ramanausko vaistų ir iš tėviškės gaunamo maisto, aš pasveikau.

Kai iš Vokietijos atvežė į Kauną, čia jau buvo kalinami keli Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos vyrai. Su Zubriu ir Brazausku kurį laiką buvome vienoje kameroje (dr. Ramanauskas man padėjo), o kitus — Bakūną, Grudzińską — pažinau iš matymo. 152-je kameroje kurį laiką taip pat buvome kartu su prel. B. Sužiedėliu, Žiežmarių klebonu. Bendoravičius, prelatui pageidaujant, jį iškėlė į mažesnę kamerą. Inžinierius A. Šapalas, perkeltas iš gestapo, Kauno kalėjime išbuvo gal tik savaitę. Išvežė jį į Stutthofo kacetą ir ten žuvo. Per Bendoravičių su juo susižinojome ir bent tris kartus kalbėjomės pasivaikščiojimo aikštelėje. Keliom dienom mūsų ka-meron buvo pasodintas pulk. Braziulevičius.

Buvo čia daug kalinių, patekusių dėl karo ir okupacijos sąlygų, ir jie netiesioginiai priskirtini prie politinių kalinių.

Apie kalėjimą ir kalinius būtų galima parašyti ištisą prisiminimų knygą, bet pasitenkinsiu vienu kitu charakteringesniu epizodu.

Mokytojas Juozas Kojelis su savo auklėtiniais — V-ja klase — Šventosios gimnazijoje, Kretingoje, 1942 metais.

Išnaudodami pirmą kartą kalėjiman patekusių baimės jausmą, senieji kaliniai naujoką pirmą naktį „traukdavo per bato aulą". Tiesiog sunku patikėti, kad baimė sujungta su viltimi iš žmogaus gali padaryti minkštą vašką, iš kurio lengva lipdyti norimas figūras. Daugumoje kamerų būdavo „traukimo per bato aulą" ekspertai, „prokurorais" vadinami. Užgesinus šviesą ir visiems nutilus, „prokuroras" tyliai išlipa iš lovos, palenda palovin ir į bato aulą pradeda rėkauti vokiškai. Tada pakeičia balsą ir sudejuoja lietuviškai. Kalbant į bato aulą, atrodo, kad

balsas ateina iš už durų. Naujokui darosi baisu. Tada „traukėjas", prišliaužęs, pradeda belsti į duris ir pašaukia naująjį kalinį pavarde. Iš vokiečių kalbos pereina į klaipėdietišką lietuvių kalbą. Kai kalinys atsiliepia, įsako išlipti iš lovos. Viskas vyksta tamsoje. Tada „prokuroras" pasako, kad kalinio byla nesanti sunki, ir jei sąžiningai atsakys į klausimus ir vykdys kitus įsakymus, rytoj iš kalėjimo bus paleistas. 152-ji kamera buvo vadinama „inteligentų kamera", ir čia patekdavo labiau išsilavinę žmonės, bet kiekvienas, kurį tik bandė „traukti", tokiam tardymui pasidavė. Atsakinėdavo į kvailiausius klausimus, atlikdavo programą: šokdavo, dainuodavo, deklamuodavo. Prasidėjus ,,programai", prižiūrėtojas iš koridoriaus uždegdavo šviesą ir spektaklį stebėdavo pro vilkelį ar net atidarydavo duris. Kiti kaliniai susėsdavo lovose, mušdavo taktą, o kalinys darydavo viską, ką „prokuroras" liepdavo.

Kartais tas „traukimas" prasitęsdavo į kitą dieną. Kriminalistų kamerose tokiu būdu net atimdavo maistą. „Prokuroras" pranešdavo, kad kalinys būsiąs paleistas ir galįs atsisveikinti su kameros draugais ir palikti jiems atneštą maistą. Kartais pažadėdavo paleisti, tik sveikata turėsianti būti patikrinta. Duodavo nurodymą kitą rytą nusirengti nuogai, užsidėti metalinį sriubos dubenėlį ant galvos, paprašyti prižiūrėtoją, kad išleistų į koridorių, vaikščioti po koridorių ir šaukštu mušti į dubenėlį. Išeisiąs daktaras ir patikrinsiąs sveikatą. Būdavo tokių rytų, kai du ar trys, kvailai šypsodamies ir mušdami šaukštais į dubenėlius, vaikščiodavo koridoriuje. Prižiūrėtojams irgi būdavo pramoga.

Ar mane „traukė"? Aš apie tas Kauno kalėjimo išdaigas sužinojau iš Mockaus dar Palangos daboklėje, todėl bet koks bandymas būtų buvęs lemtas nepasisekimui. Tačiau pirmą vakarą, atvestas iš gestapo, stebėjau, kas dedasi kameroje. įleistas, kameroje radau nedaug kalinių, su kuriais susipažinau. Vakare kamera prisipildė, nes daug kas grįžo iš įvairių darbų. Po vakarienės, gulėdamas lovoje, pastebėjau, kad kitame kameros gale būrelis karštai ginčijasi. Nujaučiau, kad kalba eina apie mane. Bijodamas, kad ko netikėto man neiškrėstų, balsu sušukau:

— Vyrai, nieko nebus. Viską žinau.

Būrelis išsiskirstė. Vėliau man pasakojo, kad dėl mano „traukimo per bato aulą" iškilęs nuomonių skirtumas. Vieni norėję vis tiek „traukti", kiti nenorėję, nes mano byla politinė ir be to atrodžiau baisiai suvargęs.

Kalėjime pakaria nacį

Po paskutinių „vizitų” gestape, man buvo leista dirbti kalėjimo raštinėje. Registruodavau raštus, tvarkiau kalinių bylas. Gestapo ir „Sondergericht” (vokiečių ypatingas teismas) žinioje laikomų kalinių bylose jokių paslapčių nebuvo. Tik pagrindinės žinios. Lietuviškų teismų žinioje esančių kalinių bylose buvo daugiau įvairių susirašinėjimų. Kai ateidavo tų kalinių advokatai, jiems turėjau atnešti ginamųjų bylas. Pažinau daugelį Kauno advokatų. Man įdomus buvo tuo metu senuku atrodęs advokatas gen. Vincas Grigaliūnas-Glovackis. Jis daug juokdavosi. Kaip jau Amerikoje man iš Kolumbijos rašė, jis daug gynęs „seniausios profesijos” mergaičių bylų, o šios, neturėdamos pinigų, siūlydavusios jam atsilyginti „natūra”.

Kartą man padavė kalinių sąrašą, gal 30 žmonių, liepė ištraukti jų bylas ir kiekvienoje padaryti įrašą: „Išvežtas iš kalėjimo” ar „Paruoštas transportui” ir data. Maniau, kad tikrai juos kur nors išveš. Bet buvo kitaip. Kitą rytą nieko iš kamerų neišleido. Nuo seniau kalėję kaliniai žinojo, kad tai šaudymo diena. Auštant iš mirtininkų kamerų pradėjo vesti kalinius, kurių daugumos kojos buvo sukaustytos grandinėmis. Jiems einant, grandinės žvangėjo, o kai kurie balsiai sakė „sudiev”. Mūsų kameros langai buvo į kalėjimo kiemą. Iš tikro buvo du kiemai. Kiemai buvo pilni gestapininkų. Mums buvo uždrausta žiūrėti pro langus, bet mes žiūrėjome, kiek atsitraukę. Vedė kalinius po keturis. Pirmajame kieme visiems užpakalyje surišo rankas, tada vedė į antrąjį kiemą, kur prie išeinamųjų vartų buvo atbulai pristumtas dengtas sunkvežimis. Surišti kaliniai tilteliu turėjo lipti į sunkvežimį. Ten stovėjo ant kaklo automatą užsikabinęs mūsų pažįstamas Heltkė ir bizūnu čaižė į sunkvežimį lipančius mirtininkus. Sunkvežimyje pasmerktieji turėjo atsiklaupti. Į galą įlipo keli gestapininkai, ir sunkvežimis nuvažiavo. Tada pristūmė antrą sunkvežimį, ir procedūra kartojosi. Į antrą įlipo Heltkė ir vienas lietuvis tarnautojas, kurio kaliniai baisiai nekentė.

Šia proga noriu pataisyti Ralio „The Chosen People” knygoje man priskiriamą netikslų tvirtinimą, būk vienas Kauno kalėjimo tarnautojas dalyvaudavęs žydų šaudyme. Tuo metu, kai aš buvau, žydų į Kauno kalėjimą netalpino, todėl ir šaudyti negalėjo. Tarp šaudomųjų buvo komunistų partizanai, parašiutininkai ir lietuvių teismų nuteistieji stambūs kriminaliniai nusikaltėliai.

Man esant Kauno kalėjime, tokių šaudymų rodos buvo trys. Vokiečių „Sondergericht” miriop nuteistuosius nusikaltėlius „karo ūkiui” kardavo. Man teko matyti kartuvių patalpą kalėjimo rūsyje. Mat 1943 gruodžio ar 1944 sausio mėnesį į kalėjimą atvyko 2 ar 3 asmenys surašyti kalinius, norinčius stoti į Lietuvos vietinę rinktinę. Mane priskyrė prie surašinėjimo. Rašėme, rodos, dvi dienas. Aplankėme visas kameras, ir mirtininkų. Mačiau, kaip atrodo karceris ir kartuvių patalpa. Užsirašė labai daug, bet turbūt nė vienas nebuvo išleistas.

Turbūt labiausiai neįtikėtina istorija, kad Kauno kalėjime buvo pakartas aukšto rango nacis. Jį nužudžius, aš savo rankomis į voką sudėjau jo dokumentus, tarp jų partijos bilietą, užadresavau ir išsiunčiau į Nationalsozialistische Deutsche Arbeiter-Partei vyriausią būstinę Berlyne. O tas nacis buvo aukštai partijoje iškilęs žydas (jo pavardės neprisimenu), tapęs Kauno geto viršininku ar kokiu kitu aukštu pareigūnu. Vokiečių saugumas kažkaip išaiškino. Kalėjime ilgesnį laiką kaliniai žinojo, kad pasodintas nacis, bet kas jis ir dėl ko, nežinojo. Jis buvo laikomas vienutėje. Tik vėliau išaiškėjo.

Kalėjime susipažinau ir su kretingiškiu Jakiu, apie kurį Kretingoje labai negražios kalbos plito. Tas pats Jakys, kurį globojo ir kurio nusikaltimus dengė Tilžės-Klaipėdos gestapas. Jį areštavo Kauno gestapas, kai jų kontrolėn perėjo Kretinga.

Jakys buvo laikomas kitoje kameroje, bet pasivaikščiojimo metu labai mėgdavo prie manęs prieiti. Aš jam pasakiau, ką žmonės apie jį Kretingoje kalbėjo. Jis teisinosi. Sakė, kad jo pavaldiniai be jo žiruos kai ką bloga padarė.

Kartą mums vaikščiojant, iš daugelio kalėjimo langų pasigirdo ,,Jaky!, Ja-ky!" Blogas gandas atlydėjo jį ir į Kauno kalėjimą. Susipažinau ir su jo padėjėjais — Bražinsku (ar Brazausku) ir Smilgių. Šiedu sėdėjo ne toje pačioje kameroje, kur Jakys. Kai su jais išsikalbėjome apie Kretingą, visą kaltę vertė Jakiui. „Buvo viršininkas. Turėjome vykdyti jo įsakymus. Dabar viršininku būti nebenori".

Gyvenimo ironija! Kai naciai likvidavo Kauno kalėjimą, Jakį paleido, jo pavaldinius sušaudė. Vokietijoje Jakys gavo 7 metų bausmę ir ten mirė.

Iš kalėjimo

Praėjo žiema, prasidėjo pavasaris, o aš sėdžiu kalėjime, tarsi visų pamirštas. Nei gestapas nejudina, nei mano advokatas nieko nepasako. Bet vieną dieną tai pasibaigė. Vos spėjo nuvesti darbui į kalėjimo raš-48 tinę, gavau pranešimą pasiruošti išvykimui. Spėjau užbėgti į Bendoravičiaus kabinetą ir paprašyti, kad skubiai praneštų giminėms. Pasiruošiau per kokią 15 minučių. Kalėjimo kieme buvo Heltkė. Nemalonus jausmas. Susėdome. Rankų nerakino. Heltkė šoferiui rusiškai pasakė „šeštas fortas". Nežinojau, kur veža. Pagalvojau, kad gal ir šaudyti. Bet nesijaudinau. Važiavome Kauno gatvėmis, pasukome į Mickevičiaus slėnį ir išvažiavome į užkaunę. Pasiklydo. Sustojo prie vienos ir prie kitos kryžkelės. Netoli kelio gal 100-150 metrų nuotolyje darže dirbo moteris. Heltkė nuėjo pas ją kelio pasiklausti. Tuo metu antrasis gestapininkas taisyklinga lietuvių kalba pasakė:

— Nebijok. Tau nieko blogo neatsitiks. Bus geriau. Tave veš į Vokietiją, bet ne kaip kalinį, o kaip darbininką. Nuo šiandien pereini „Arbeitsamt" (darbo įstaiga) žinion.

Artėjant Heltkei, antrasis nutilo. Manau, kad antrasis palydovas buvo gestapo vertėjas Zaganevičius.

Šeštajame forte, pasirodo, buvo pereinamoji stovykla darbininkams į Vokietiją vežti. Gestapas taikė, kad patekčiau tiesiai į išeinantį transportą. Jie žinojo, kad mano giminės deda daug pastangų mane išlaisvinti. Bet pavėlavo. Transportas jau buvo išvežtas į geležinkelio stotį. Aš buvau pirmasis naujam transportui. Stovyklos viršininkas buvo senas, storas rudmarškinis. Saugojo lietuvių policija. Viršininkas mane įsivedė į kambariuką ir pradėjo tikrinti mano daiktus.

—    Kodėl darote kratą? — paklausiau. — Juk žinote, -iš kur mane atvežė.

—    Gestapas pasakė, kad gali turėti ginklą, visus iššaudyti ir pabėgti. Kaip labai pavojingą įsakė labai saugoti, — atsakė senukas.

Už poros valandų jau atvyko brolis Alfonsas, gydytojas (miręs Vilniuje). Viršininkas nedarė kliūčių kalbėtis. Vėliau jis pradėjo rodyti man atvirų simpatijų. Aš jam papasakojau apie save ir saviškius, jis apie savo šeimą. Atkeliavęs iš Vakarų Vokietijos, nuo Reino.

Per 3-4 dienas stovykla prisipildė naujais vergais. Dieną prieš išvežimą viršininkas pasiuntė mane į Kauną patikrinti sveikatos pas vokietį gydytoją. Lydėjo pistoletu ginkluotas lietuvis policininkas. Išsikalbėjome. Pasirodo, tuo pačiu metu tarnavome 2 pėst. pulke Šančiuose. Tik skirtingose kuopose. Prieš eidami pas gydytoją, užėjome į brolio butą ir sutarėme, kad po patikrinimo vėl užeisime.

Gydytojas kalbėjo tik vokiškai, bet neklausinėjo apie ligas. Klausė, kas čia dedasi. Pasakiau, kad esu mokytojas, apkaltintas pogrindine veikla, kalintas Vokietijos kalėjimuose ir Kaune, neturėjęs teismo, o dabar vežamas į Vokietiją darbams.

To užteko. Gydytojas parašė raštelį ir užklijuotame voke padavė policininkui. Užėjome pas brolį, kur laukė gera vakarienė. Pasirodo, brolio buvęs pacientas vokietis buvo aukštas „Arbeitsamto” pareigūnas, ir jis mane pasiuntė pas gydytoją. Policininkas leido voką atklijuoti. Raštelyje buvo pasakyta, kad Kojelis serga, fizinio darbo dirbti negali ir reikalingas gydymo. Visi nutarėme, kad reikalai gerėja.

Su policininku išvykome į stovyklą. Jis buvo gerokai įsigėręs, ir praktiškai aš jį vedžiau, o ne jis mane. Einant, jis vis mane gundė bėgti abiem. Siūlymu nepasinaudojau. Jis turėjo žmoną, du vaikučius. Grįžome jau tamsoje. Stovykloje buvo susijaudinimo, nes manė, kad nebegrįšime.

Perskaitęs gydytojo pažymėjimą, senukas pasikvietė mane ir džiaugsmingai pasakė: „Kojelį, tau nebereikės važiuoti į Vokietiją”. Bet rytojaus dieną, kada transportas darė paskutinius pasiruošimus išvykti į geležinkelių stotį, senukas liūdnai pranešė, kad manęs nepaleidžia, nes gestapas atvykstąs mane pasiimti. Iš tikro, vėl pasirodė gestapo automobilis, ir Heltkė grąžino mane į Kauno gestapo rūmus.

Juozas Kojelis kalbasi su amerikiečiu teisininku William J. H. Hough III apie dr. Adolfo Damušio paruoštų studijų anglų kalba, kurioje aprašomi lietuvių tautos nuostoliai okupacijų metais. William Hough, knygos „The Annexation of the Baltic States" autorius, apsiėmė dr. Damušio knygų suredaguoti ir paruošti spaudai. Jis taip pat prisideda prie Baltų laisvės lygos leidžiamo periodinio,, Baltic Bulletin" redagavimo.

Nuvedė į gestapo daboklę, kuri man buvo pažįstama, bet prižiūrėtojas rėkte išrėkė, kad be specialaus gestapo viršininko įsakymo nieko negali priimti. Perpildyta. Skambino į Kauno kalėjimą; bet iš pokalbio fragmentų galėjau suprasti, kad man vietos ten irgi nėra. Taip visą dieną praleidau gestape. Kai viename kambaryje prasideda tardymas, mane išveda į kitą. Vienam kambaryje sutikau Lechel, vertėją pirmojo tardymo metu Kretingoje, kuris stengėsi man padėti. Paklausiau, kas su manim bus. Jis atsakė žinąs, kad aš grąžintas į gestapą, ir bandąs sužinoti man skirtą likimą. Bet niekas nieko nesakąs. Mums besikalbant, į kambarį įėjo Heltkė ir piktai sušuko:

— Keine Unterhaltung, meine Herren! (jokių psikalbėjimų, ponai).

Lechel nuraudo ir išėjo. Supratau, kad jis čia neturi pasitikėjimo. Vėliau sužinojau, kad Romas Lechelis buvo baigęs Panevėžio gimnaziją. Nežinau kada, bet ar ne Kretingos gimnazijoje prieš karą kuri laiką dėstė biologiją. Tada turėjo Norvydo pavardę. Bolševikams užėmus Lietuvą, atsirado Vokietijoje, o sugrįžęs, Lechel pavarde tarnavo vertėju gestape. Mano įsitikinimu, jis Kretingoje atsiuntė žmogų mane įspėti, kad iš Kauno atvyko gestapas manęs areštuoti.

Po karo, jei neklystu, tas pats asmuo, bet kaip Norvydas, mokytojavo Wuerzburgo lietuvių gimnazijoje. Vadovavo skautams. Paskui emigravo į Australiją, baigė medicinos mokyklą ir tapo gydytoju. Mirė prieš kelerius metus.

Prieš temstant, atėjo Heltkė ir pranešė:

—    Esi paleidžiamas, iki karo galo neturi teisės mokytojauti, negali atvykti į Kretingą, kas mėnesi turi gestape užsiregistruoti, o pakeitęs gyvenamąją vietą — tuoj pat.

Užsirašė adresą tėviškės, kur ketinau išvykti. Į klausimą, ką planuoju veikti, atsakiau, kad noriu pabūti tėviškėje, pasilsėti ir pataisyti sveikatą. Stengdamasis būti draugiškas ir mandagus, šis gestapo pabaisa pasakė:

—    Aš žinau, ką tu darysi.

—    Įdomu žinoti jūsų spėjimą.

—    Aš žinau. Rašysi straipsnius į nelegalią spaudą.

Tokie buvo paskutiniai žodžiai to nemielo žmogaus, jei iš vis žmogumi galima jį vadinti, o aš daugiau negu po pusės metų išėjau vėl, be apsaugos į sutemusį, pavasariu kvepiantį Kauną. Heltkė uždarė gestapo namų duris. Netoli kalėjimo budėjo mano artimieji.

Kai kuo sunku patikėti

Algirdo Vokietaičio suredaguotoje knygoje „Laisvės besiekiant”, kurią perskaičiau baigdamas rašyti savo prisiminimus, užtikau pažįstamas vietas, veidus ir situacijas: Kauno gestapas, tardymai, gestapo cypė ir Kauno s.d. kalėjimas, Gott-schalk, Zubrys ir kiti. Galima didžiuotis knygoje aprašyta Vokietaičio ir jo bendraminčių drąsa ir iniciatyva antinacinėje rezistencijoje. Nebūtų daug žmonių, kurie ryžtųsi tokiems rizikingiems žygiams, kaip darė Vokietaitis ir kai kurie jo draugai.

Rašyti prisiminimus, praėjus keliems dešimtmečiams nuo buvusių įvykių, nėra lengva. Vienos situacijos labai įsikirtę atmintin, kad beveik su tikrumu gali atstatyti dialogus, kitos — paskęsta praeities miglose. Po ilgesnių pastangų kartais galima tas miglas prapūsti, bet kartais ir ne. Ypač susimaišo laikas. Tenka ieškoti kitų orientyrų bent apytikriam laikui nustatyti.

Iš visų „Laisvės besiekiant” knygoje paskelbtų prisiminimų man asmeniškai patikimiausi yra Povilo Žičkaus. Nesijaučia perdėjimų. Spėju, kad išėjęs iš vokiečių kalėjimo, jis juos bus surašęs ar bent susižymėjęs vietas, datas ir įvykius. Tik jo sapnai kiek juokingi. Nors nelinkęs sapnais iš vis tikėti, bet gal ir galima prileisti, kad artėjąs reikšmingas įvykis (kad ir ne istoriškai, tai nors asmeniškai) kažkokiu būdu sapno pavidalu gali apsireikšti. Bet kodėl sapnuoti storą moterį, kuri kitą dieną gestape tau paduos maistą? Iš kitų knygoje paskelbtų prisiminimų drįstu pataisyti porą aiškių klaidų.

Pirma, inžinierius Antanas Šapalas negalėjo būti Kauno gestapo tardomas kartu su Bakūnu 1943 rugpjūčio pradžioje, kaip pasakojama Vokietaičio knygoje. Tuo metu aš dar nebuvau net areštuotas, o į Kauną iš Vokietijos buvau atvežtas greičiausiai lapkričio mėnesį. Aš jau buvau praėjęs gestapo tardymus ir ilgokai išbuvęs kalėjime, kai Šapalas pasirodė Kauno kalėjime ir netrukus buvo išvežtas Vokietijon. Su juo turėjau bent tris pasikalbėjimus.

Antra, išvežant Brazauską ir Zubrį iš Kauno kalėjimo Vokietijon, mano įsitikinimu, dr. Ramanausko kalėjime nebebuvo. Mano geradaris, kuriam turėjau progos jau Amerikoje padėkoti, iš kalėjimo buvo paleistas 1943 prieš pat Kalėdas. Prisimenu, tada kalbėjome, kad Ramanauskas turbūt surado kelius prie gestapo viršūnių.

Maždaug tuo pačiu metu, kai LLKS bylos du dalyviai buvo išvežti, tai buvo 1944 vasario mėnesį, kai kurie kiti bylos dalyviai buvo paleisti. Tuo metu kalėjime pasilikusieji klydome, kad paleistas buvo ir V. Bakūnas. Vėliau paaiškėjo, kad jis išvežtas į Pravieniškes. Apie LLKS narių paleidimą Vokietaitis kažkodėl nemini.

Kai kuriais knygoje ,,Laisvės beieškant" pateiktais faktais ir pavaizduotomis situacijomis negaliu patikėti, arba turiu skirtingą nuomonę. Prileisdamas, kad galiu klysti, savo abejojimus noriu viešai pasakyti.

Kauno gestapo tardytojas Gottschalk buvo ne Sudetų vokietis (59 p.), bet Silezijos. Jis kalbėjo lenkiškai. Taip pat manau, kad jo laipsnis buvo ,,Untersturmbandfuehrer", o ne „Hauptscharfuehrer". Kaip prisimenu, jis tokiu titulu davė mano seseriai leidimą pasimatyti su manimi.

Gestapo ,,klėtkos" tardomiems kaliniams laikyti buvo be langų, bet nei ypatingai drėgnos, nei vandens ant grindų nebuvo (58 p.). Gal man taip pasitaikė, bet,,aplankiau" tris jū-

Kauno kalėjimo kamera 152 nebuvo jau tokia bloga (60 p.). Visi kaliniai turėjo lovas ir kamerą galėjo išvėdinti. Maistas buvo nepatrauklus, bet, palyginus su Vokietijos kalėjimais, maistingesnis. Žinoma, Amerikoje nė vienas tokio maisto nevalgytume. Pagrindinė blogybė tai blakės. Klaipėdoje ir Tilžėje blakių nebuvo.

Negaliu patikėti ir tokiu scenarijumi, kuris paduotas 255 p. Iš Švedijos slapta atvykęs Vokietaitis labai išradingu būdu iš Šiaulių atvežamas į Kauną. Jį, kaip areštuotą, traukiniu atlydi uniformuotas policininkas, priklausąs pogrindžiui. Tai tikėtina. Bet netikėtina štai kas: Vokietaitis su palydovu ankstį rytą, dar prieblandoje, atsiranda prie ryšininkės Rupienės namų durų. Vokietaitis pasakoja: „Rupienė, pravėrusi duris, tuojau mane atpažino, bet, pamačiusi užpakalyje uniformuotą policininką stovintį, nusigando ir tuoj užtrenkė duris". Prasidėjo pokalbis prie uždarų durų. Ir tik Vokietaičio įtikinta, kad policininkas savas žmogus, jį įsileido į vidų.

Tokioje situacijoje durys galėtų būti užtrenktos, jei viduje esantysis būtų nutaręs gyvas nepasiduoti, pasiruošęs bėgti ir norėtų laimėti laiko inkriminuojančiai medžiagai sunaikinti.

Tas epizodas ne taip svarbus, tik rodo autoriaus tendenciją įvykius sudramatizuoti. Tokių perdėjimų galima pastebėti ir daugiau. Bet didžiausią mįslę sudaro knygoje epizodiškas inž. Antano Šapalo paminėjimas (61 p.).

Praeitą pavasarį Čikagoje įvykusiame Lietuvių Fronto bičiulių specialiame pasitarime: iš kairės — dr. P. Kisielius, dr. A. Damušis, P. Narutis, kun. V. Dabušis, dr. A. Razma, D. Kojelytė, J. Baužys, dr. K. Ambrozaitis, V. Volertas, J. Kojelis. Nuotr. J. Urbono.

Šis tas apie Šapalą

Jau anksčiau paneigiau galimybę, kad Šapalas galėjo būti gestapo tardomas kartu su Vladu Bakūnu 1943 m. vasarą. Bandžiau surasti Ylos knygoje paminėtą laiką, kada šapalas atsirado Stutthofo kacete. Tada maždaug būtų galima spręsti apie jo arešto laiką. Bet neradau. Todėl savo paties atmintį gaivinu tokiais orientyrais: gerai prisimenu, kad iš Kauno kalėjimo į Tilžę Šapalas buvo išvežtas maždaug tuo pačiu metu, kaip Zubrys su Brazausku, t.y. 1944 vasario mėnesį. Kauno kalėjime jis buvo neilgai, apie savaitę. Kiek laiko buvo tardytas Kaune gestape, sunku pasakyti, bet neturėjo būti ilgiau kaip 2 savaites. Bet greičiausia trumpiau. Taigi šapalas galėjo būti areštuotas 1944 sausio mėnesį.

Prisiminimų autorius Šapalą pavaizduoja kažkokiu silpnuoliu, dejuojančiu ,,neištversiu, neištversiu”, nebeįstengiančiu atsakyti į tardytojo klausimus, koks jo vardas, pavardė, gimimo data.

Inžinierius Antanas Šapalas, kurį iš gestapo į Kauno kalėjimą perkėlė 1944 sausio gale ar vasario pradžioje, buvo visai kitoks: drąsus, energingas, ne tik nepalaužtos dvasios, bet tiesiog kovingai nusiteikęs.

Pirmiausiai, negaliu patikėti, kad gestapas galėjo tardyti vieną suimtąjį, kito akivaizdoje, net jei jie būtų ne toje pačioje byloje. Antra, kiek prisimenu, Šapalas man pasakojo, kad jį tardę tie patys gestapininkai, kaip ir mane — Gottschalk ir Heltkė (ne Rauch su Zaganevičiumi, kaip teigia prisiminimų autorius). Labai gerai prisimenu tokį Šapalo papasakotą tardymo epizodą: reaguodamas į kažkokį Šapalo atsakymą, Heltkė pasakęs: „ .Bajavas' esi”. „Ar žinai, kas yra ,bajavas'?" — paklausęs Sapalas. „Kas?” Šapalas — „ ,Bajavas' tas, kas sub... muses gaudo".

Kas nors galės pasakyti, kad niekas nežino, kaip buvo kalbėta gestapo tardymo kameroje. Gali būti. Bet yra kitas, liudininkus turįs jo drąsos epizodas. Anksčiau pasakojau apie naujų kalinių „traukimą per bato aulą". Nebuvau toje pačioje kameroje su Šapalu ir to įvykio nemačiau, bet tuoj pat man papasakojo, kurie tame „seanse" dalyvavo. Į „prokuroro” klausimą „ar tiki į Lietuvos nepriklausomybę?", Šapalas atsakęs: „Kaip į Dievą danguje, taip tikiu į Lietuvos nepriklausomybę".

Šapalas buvo mano sesers mokytojas Aukštesniojoje prekybos mokykloje Kaune. Šį tą apie jį girdėjau iš sesers, girdėjau iš kitų, kalbėjau su juo pats. Netikiu, kad Šapalas galėjo dvasiškai sugniužti tardymo kameroje ar bet kurioje kitoje situacijoje. Ir Yla savo knygoje „Žmonės ir žvėrys" taip charakterizuoja Šapalą. Negaliu patikėti Bakūno liudijimu apie jį, juo labiau kad tardymo data akivaizdžiai klaidinga.

Ar Šapalas Kauno gestapo buvo žiauriai kankintas, kaip knygoje rašo Vokietaitis (353 p.)? Kiek prisimenu jo pasakojimą, Heltkė jį labai mušęs. Didesnių kankinimų galėjo patirti Tilžės gestape. Sutikęs Kauno kalėjime, sužalojimo žymių nepastebėjau, ir jis tuo nesiskundė.

Kauno gestapo tardymai, kai su juo kalbėjau, jau buvo baigti.

Perskaičius dr. Algirdo Vokietaičio redaguotą ir didžiąja dalimi parašytą knygą, galima jausti, kad, užsibaigus antinacinei rezistencijai, jis tebeveda kovą prieš Lietuvių Frontą. Šalia nacių, Lietuvių Frontas buvo ir liko antras jo taikinys. Net juodžiausių valandų savo bendrakeleiviui, žuvusiam Antanui Šapalui, pagaili atiduoti tai, ką jam ir priešas turėtų pripažinti. Apie jį sako, kad „buvo patekęs į Štuthofą už rezistencinę veiklą (rodos LF gretose)". Tarsi jis tikrai nežinotų, kad Šapalas buvo Lietuvių Fronto veikėjas, kurio nuopelnai rezistencijai, kad ir ne taip nuotykingi, gal nėra mažesni už paties Vokietaičio.

Vokietaitis kabina ir beveik rezistencine neištikimybe kaltina dr. Adolfą Damušį. Nacizmui žuvus, Damušis savo rezistencinę ištikimybę Lietuvos laisvės labui tęsia jau virš 42 metų. Surašant viską, ką per tą laiką Damušis yra nuveikęs, susidarytų visas knygos tomelis. Apie kaltintojo Vokietaičio darbus niekur nieko negirdėti.

Buvo laikas, kai abu — Damušis ir Vokietaitis — buvo pasiruošę mirti už tėvynę, dabar tik vienas iš jų — Damušis — gyvena už tėvynę. Bet, rodos, kad Putino „Sukilėlių" vienas veikėjas yra pasakęs, kad gyventi už tėvynę yra taip pat garbinga, kaip ir mirti. O filosofas Juozas Girnius yra išsireiškęs, kad tas paneigia praeitį, kas paneigia dabartį. Išimtis turbūt netaikoma nė rezistencijos žmonėms.