Vasario 16 minėjimai: KAIP SUTEIKTI JIEMS GILESNĘ PRASMĘ?
Vasario šešioliktosios dienos kasmetiniai paminėjimai, prisimenant Lietuvos valstybingumo atstatymą, yra viena iš pačių svarbiausių lietuvių tautos švenčių. Nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo švenčiama iškilmingai ir su pasididžiavimu. Sibiro tremtyje ir kalėjimuose Vasario 16-toji poezijos posmais gaivino išbadėjusius kalinius ir palaikė tremtinių dvasią. Pirmomis plačiai po pasauli išsiblaškiusių išeivių dienomis ji buvo paguoda ir skaistesnių dienų Tėvynei viltis. Sovietų okupuotoje Lietuvoje Vasario 16-toji jautriai prisimenama lietuviškose širdyse.
Metai vijo metus, ir net nepajutome, pasinėrę su įnirtimu į didesnius ar mažesnius darbus — ar tai tautos reikalams ar savo rezidencijų prabangai — kad į gyvenimą atėjo jau trečioji naujosios lietuvių išeivijos generacija. Vasario 16-tąją vis dar švenčiame, bet daug kur tos dienos minėjimai yra pasidarę trafaretiniai, be didesnio susikaupimo, virtę dažnai tik pinigų rinkimo progomis ir tapę net mūsų susiskaldymo priežastimi. Jau seniai jaučiame tokią nesveiką padėtį, kartais bandome ieškoti naujų būdų Vasario 16-tosios prasmės atgaivinimui, bet konkrečiai kažkaip nesiseka nieko padaryti.
Nukrypo akys į pačius vėliausiai iš Lietuvos pas mus į Vakarus atvykusius.
Kokį jiems įspūdį yra padarę Vasario 16-tosios minėjimai išeivijoje? Ką gero juose jie yra pastebėję, kas būtinai juose taisytina?
Šių metų birželio 2 Lietuvių fronto bičiulių sambūris Čikagoje surengė ta tema diskusijų vakarą, kurio pagrindiniais prelegentais buvo pakviesti prof. Vytautas Skuodis ir bičiulis Povilas Vaičekauskas. Abu politiniai kaliniai, abu
— vienas anksčiau, kitas visai neseniai
— atvykę Amerikon.
Pirmasis kalbėjo Vytautas Skuodis.
— Šiemet (1988) buvo jo pirmoji Vasario 16-toji, atšvęsta išeivijoje. Teko dalyvauti keturiuose minėjimuose: Čikagoje dviejuose, Beverly Shores, IN ir Los Angeles po vieną. Visur buvo jaučiama panaši schema, kažkoks vienodumas: Nepriklausomybės akto paskaitymas, vėliavų įnešimai ir išnešimai, savanorių pagerbimas, kalbos, meninė dalis. Jei tai kartojasi metai iš metų — negerai. Taip, minėjimai yra reikalingi, jų atsisakyti negalima taip kaip ir sekmadieninių mišių. Bet reikia į juos įvesti ką nors naujo. Negerai, kad minėjimo metu visur yra renkami pinigai, tuo pinigų rinkimą padarant lyg ir minėjimo dalį. Negerai, kai salės vestibiulyje neleidžiama platinti ir pardavinėti lietuviškas knygas ir leidinius. (Gal dėl to, kad daugiau pinigo atliktų pačiai rengimo organizacijai? —Red.)
Negerai, kai koks nors kongresmanas, pasakęs savo išmoktą kalbą, tuoj pat išskuba iš salės. Negerai, kad prezidento Reagano specialiai prisiųsta rezoliucija ir sveikinimas tapo nukištas į minėjimo pabaigą. Visa tai vyko pagrindiniame Čikagos Alto skyriaus surengtame minėjime. O Los Angeles minėjimo metu net Lietuvos himnas nebuvo sugiedotas. Lietuvos savanorių-kūrėjų pagerbimas buvo per šaltas ir per oficialus. Tiek Čikagoje, tiek ir Los Angeles buvo įteiktos premijos jaunimui už jo kūrybą. Tai gražu, bet būtų buvę gražiau, jei susirinkusieji būtų supažindinti, nors trumpai su tais jaunimo rašiniais, paskaitant ištraukų iš jų kūrybos. Galų gale, ar minėjimų pabaigoje reikalingos padėkos žodžių tirados rengėjams ir dalyviams? Už ką čia reiktų dėkoti saviesiems? Ar už tai, kad atliko privalomą pareigą?
Vasario 16 minėjimų turinys neturi būti trafaretiškas. Jis turi išreikšti ir atspindėti mūsų veikimą, pasiryžimus ateities darbams. Ar ne laikas perleisti tokių minėjimų rengimo iniciatyvą jaunimui? Gražia prošvaiste Čikagoje buvo jaunimo surengta vigilija — naktinis budėjimas miesto centre. O geriausiai būtų, jei tokie pagrindiniai minėjimai būtų rengiami ne kurios nors vienos organizacijos, bet visų lietuvių vardu, kur visi dalyvautų lygiomis teisėmis. Minėjimo metu atskiros grupės ar organizacijos tik turėtų padaryti savo metinės veiklos trumpus pranešimus, įsipareigojimus ateičiai. Tai būtų visiems dinamiškas skatinimas veiklai. Skaičiuokime lietuviškos veiklos metus nuo Vasario 16 iki Vasario 16.
Toliau kalbėjo Povilas Vaičekauskas.
— Esu šiame krašte jau žymiai ilgiau, tad ir Vasario 16 minėjimų yra tekę daugiau matyti. Paradinės uniformos, kalbos, išnešamos vėliavos, — o po to sotūs ir pavalgę visi skubame į namus. Apei tikrąją Nepriklausomybės prasmę, apie jos netekimą nėra nei laiko, nei noro giliau pagalvoti. Juk visai kitaip Vasario 16-toji buvo mūsų minima koncentracijos lageriuose. Geras ir ramus gyvenimas priverčia žmogų užmiršti praeitį, apie ją nebegalvoti. Dabartinė aplinka mus žudo. Mes miegame ant laurų ir nieko nedarome. Vasario 16 minėjimai su ta pačia diena užgęsta kaip meteorai.
O jie turėtų paliesti visų mūsų širdis, kad jos krauju apsipiltų. Minėjimus reikia pergyventi žymiai ilgiau, kad jie mus įskaudintų. Juk be skausmo niekas ir neužgimsta. Vasario 16 minėjimuose reikia daugiau emocijų, daugiau sielą pakeliančios poezijos. Tada gal galėtume laukti iš tokių minėjimų ir daugiau išplaukiančių darbų, o nepasitenkinti vien tik tuščiomis rezoliucijomis. Vasario 16 minėjimai labiau reikalingi mums patiems, o ne svetimtaučiams, kuriems esmėje mes ir mūsų problemos reikalingos tik tiek, kiek jie rinkimams gali sumedžioti balsų.
Vieno bendro minėjimo didesnėse vietovėse įdėja nebūtina; gal geriau daugiau minėjimų, bet nuoširdesnių. Tad minėjimams reikia rimtai iš anksto ruoštis ir lygiai nepamiršti prašyti iš Aukštybių sau patiems tyros širdies ir pagalbos konkrečiuose darbuose. Siekti tautai laisvės — reiškia visomis jėgomis dirbti, atsiduoti ir atsinaujinti!
Šio vakaro diskusijų temą savo mintimis ir pasisakymais pratęsė daugelis dalyvavusių. Buvo įdomu, palyginant pagrindinių kalbėtojų mintis su kitais diskusijų dalyviais, pastebėti, kad Amerikoje jau metų metais gyvenantieji apie Vasario 16 minėjimų esmę ar pasitaikančius trūkumus pasisakė labiau pragmatiškai, pirmoj eilėj iškeldami lėšų rinkimo laisvinimo darbams problemas. Emocinio ir dinamiškumo momentų, kuriuos pabrėžė Vaičekauskas ir Skuodis, atrodo nebuvo norima toliau išplėtoti. Argi tai nerodo, kad prieš mūsų akis daugeliui jau yra iškilęs dolerio ženklas?
Todėl ir vėl norėtųsi pasiūlyti mintį, kad Vasario šešioliktąją padarytume gilaus lietuviško susikaupimo diena — lyg lietuviškųjų tautinių rekolekcijų diena — su poezijos posmais, pakilia nuotaika, su konkretiems darbams pasiryžimais. Be pinigų rinkimo, be tuščių kalbų, be padėkos žodžių sau patiems. Juk metuose liks dar 364 dienos, kada galėsime rinkti pinigus ir — svarbiausiai — dirbti Lietuvai.
J. Baužys
