TOLIAU BŪTI SROVE IR UOLA!

JULIUS VIDZGIRIS

Straipsnis perspausdintas iš Europos LF bičiulio, Nr. 2(127), Kalėdos, 1987.

Mūsų rezistencinės minties ir politikos žurnalas Į Laisvę užsienyje peržengia ribą į antrąją numerių šimtinę. 100 periodinio leidinio knygelių per 35-rius metus yra gražus ir reikšmingas išeivių kūrybos ir ištvermės laimėjimas. Senas lotyniškas posakis scripta manent — raštai išlieka — teisingai pabrėžia išliekamąją spaudos vertę. Žurnalo knygelės jau užima ištisą lentyną bibliotekose ir užtikrintą vietą naujausioje lietuviškosios periodinės spaudos istorijoje. Yra kuo pasidžiaugti visų pirma tiems, kurie savo metu atgaivino Į Laisvę Amerikoje ir šiandien rūpinasi žurnalo gyvavimu. Yra kuo pasidžiaugti visiems, kurie brangina laisvą lietuviškąjį spausdintą žodį. Juo labiau, kad spaudos organas, įsirikiavęs į veteranų eiles, dar nerodo nuovargio ir nesirengia apleisti savojo baro.

Rūpintojėlio detalė. Kryžių kalnas Lietuvoje.

Nueitasis šimto numerių kelias duoda akstiną atkreipti dėmesį į tai, kuo šis žurnalas išsiskyrė iš kitų panašių periodikos leidinių. Pavadinimas Į Laisvę rodo, kad tai tęsinys to laikraščio, kuris pasirodė 1941-jų birželio tautos sukilimo dienomis. Jauni kovotojai, skelbdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, neįsivaizdavo kitokio pavadinimo, kaip Laisvė. Šis žodis išreiškė sukilusios tautos gaivalingą siekį, tačiau neatitiko mažos tautos tikrovės užsimezgusiame dviejų nuožmių galybių sankirtyje. Todėl Laikinosios vyriausybės vadovas pavadinimą pataisė, pritaikė prie tikrovės, kad jis būtų, kaip kelrodė žvaigždė, gairė sutelktinėms žygin sukilusios tautos pastangoms — Į Laisvę. Nedaug kas anuomet galvojo, jog tai buvo labai toli pramatantis, gilios įžvalgos sprendimas.

Iš dienraščio virtęs pogrindžio laikraštėliu, Į Laisvę tapo rezistencinio Lietuvių fronto sąjūdžio organu, 1943-44 metais ugdė tautoje pasipriešinimo dvasią pakitusiomis okupacijos sąlygomis. Davė kryptį didžiojo egzodo dalyviams. Kaip nesulaikomas idėjų šaltinis prasiveržė pokario metais Vakarų Vokietijoje. Ir tai buvo natūralu, kad atgijo „laisvoje, turtingoje ir svetingoje Amerikoje”, kaip pažymėjo žurnalo atgaivintojas pirmame minimos šimtinės numeryje. Ir tai buvo natūralu, jog šio darbo ėmėsi tas pats dinamiškos politikos minties kūrėjas, iškėlęs Į Laisvę šūkį. Toliau dinamiškai gaivindamas lietuviškojo pasipriešinimo ir laisvės dvasią, buvęs Laikinosios vyriausybės vadovas nežaidė mintimi išeivijoje kurti pavergtoje tėvynėje likusio kovos sąjūdžio simbolišką pakaitalą. LF liko Lietuvoje, sakė jis. Išeivijoje atsidūrę veikėjai ir jų dvasios jaunimas nėra tiesiogiai veikiami nei krašto rezistencinės kovos sąlygų, nei organizacijos tolydumo. Bet jie gali būti LF bičiuliais, tęsti savo sąlygomis sąjūdžio rezistencines ir idėjines tradicijas, remti Lietuvos laisvės kovų sąjūdį, jam talkininkauti.

Profesorius Juozas Ambrazevičius-Brazaitis susispietusiems apie Į Laisvę žurnalą LFB-liams iškėlė jų jėgoms ir galimybėms pritaikomą uždavinį, įtaigiai jį išreikšdamas srovės ir uolos įvaizdžiais (žr. ĮL Nr. 1(38), 1953, psl. 6-15). Lietuviškojo valstybingumo minties raidoje LFB iškilo kaip judri nauja srovė prieš sustingusią senųjų politinių partijų uolą. Būti veržlia kūrybiška srove kelyje į laisvę — tai patrauklus veiklos akstinas. Jis bendras daugeliui. Lygiai bendri ir LFB idealūs nusiteikimai: pirma, „krikščioniškoji moralė mums yra nepaneigiama norma, kurios privalo paisyti visas žmogiškasis veikimas, taigi ir politinis"; antra, „gerbti asmens laisvę ir sudaryti galimybes jo laisvai kūrybai, kuria jis prisidėtų prie tautos gyvenimo pažangos". Tuo LFB kaip srovė neišsiskiria iš kitų srovių šiuolaikinės lietuviškojo valstybingumo minties tėkmėje. Kovoje už krikščioniškąją moralę ir asmens laisvę nesame vieni, nors ir turime galingų priešų lietuviškoje savybėje, kurioje kai kurie nesidrovi remtis svetimų galybių jėga. Savita srove mus daro siekis brandinti pilnutinę demokratiją, persmelkiančią visas viešojo visuomenės gyvenimo sritis — politiką, ūkį, kultūrą, visur nuosekliai pabrėžiant asmens pirmumą. Tai toji „nepasaulėžiūrinė" politika, dėl kurios esame neretai barami kaip tik tų, kurie irgi brangina bendras krikščionybės ir žmogaus asmens orumo vertybes. Laikomės sąlyginio „nepasaulėžiūrinės" politikos termino, nes jis mums žymi svarbiausią ateities gairę iš totalizmo pančių išsivadavusioje Lietuvoje. Ir ta prasme esame ir norime būti judri srovė naujos ateities paieškose.

Šiame brazaitiškame sroviškumo samprotyje labai svarbu pabrėžti srovės ir uolos sąveiką. Šis požiūris, regis, dar sunkiau suprantamas, negu vad. „nepasaulėžiūrinė,, politika. Besikeičiančio laiko trukmėje, ištvermingai siekdami savo tikslų, mes liudijame, kad yra dalykų, dėl kurių verta būti nepajudinama uola: tai — ištikimybė žuvusiems, tebekovojanbems už Lietuvos nepriklausomybę, už krikščioniškąją moralę, už pilnutinę demokratiją.

Šioje srovės ir uolos sąveikoje Į Laisvę žurnalas išsilaikė iki šiandien ir linkėtina toliau išsilaikyti, pradėjus savo antrąją šimtinę išeivijoje. Ar žurnalo idėjos pasiekė platesnę visuomenę, šiuo metu tai ne pats svarbiausias klausimas. Išsisklaidžiusios išeivijos visuomeniniai matavimai kitoki negu tėvynėje. Anksčiau ar vėliau tautos kamienas atsirinks tai, kas vertingo sukuriama diasporoje. Dvasios ryšio su tėvyne nepararadusi išeivija gyvena ir kuria, gaivinama bendrų didžiųjų vertybių. Ir tai svarbiausia.

Kartais atrodo, kad išeivių jėgos menkėja, perdavimo-perėmimo užduotis sunkėja. Svarbu įtraukti naujų jėgų, kurios tęstų rezistencijos dvasią išeivijoje. Bet su neišvengiamai pasitraukiančia vyresniųjų karta išeivija neketina išnykti. Čia taip pat glūdi ir žurnalo Į Laisvę paskirtis toliau kaupti vertybes ir patirtį, kuri gaivintų ne tik šiandienį, bet ir rytojaus nepriklausomos dvasios lietuvį. To linkime savo žurnalui, pradedančiam antrąją šimtinę Amerikoje.