SUŽINOKIME, KODĖL MES VEIKIAME

TADAS GINTAUTAS DABŠYS

Stud. Tadas Gintautas Dabšys,

Los Angeles, Ca., yra JAV LB Tarybos narys, PLJ sąjungos vicepirmininkas, Liet. studentų d-jos Californijos u-te pirm., LB Vakarų apygardos valdybos narys, Tautinių šokių grupės „Spindulys” seniūnas; jo rašiniai pasirodo Californijos u-to (UCLA) dienraštyje „UCLA Daily Bruin”. Čia spausdinamos jo mintys, pareikštos šių metų Los Angeles politinio savaitgalio simpoziume.

„Jaunimas, — tai mūsų ateitis", dažnai girdime su pasididžiavimu tariamu posakį. Iš tikro jaunimas gan gerai veikia, bet ta ateitimi reikėtų suabejoti, pamačius veikiančiųjų skaičius. Kiek bus tos lietuviškos ateities, kai aktyvių veikėjų, galima sakyti, yra tik nedidelė saujelė. Dar nemaža jaunimo dalyvauja kongresuose, susirinkimuose, sueigose. Bet dažnai tik pasyviais stebėtojais. Kur dingsta mūsų jaunimas, bet kur dingsta ir vyresnieji? 1980 m. gyventojų surašyme apie 800,000 Amerikos žmonių pasisakė esą lietuvių kilmės. Vien studentų amžiaus jaunimo turėtų būti dešimtimis tūkstančių. Kur jie, jei net trūksta jaunų lietuvių sudaryti JAV Jaunimo sąjungos centro valdybą. Kodėl taip įvykę?

Kas neša atsakomybę už dvasinį jauno žmogaus lietuvišką suformavimą, kad jis pats ne tik siektų išlaikyti lietuvybę, bet ją puoselėtų ir sekančią kartą, savo vaikus, lietuviškai auklėtų?

Vyresnieji pirštu rodo į mus, aktyvųjį jaunimą, sakydami: „Jūs esate geras pavyzdys. Pakvieskite savo draugus, — jie jūsų paklausys". Mes gi pirštu rodome atgal, į vyresniuosius, tardami: „Jie jūsų vaikai. Jūs turėtumėte juos paraginti". Ir taip atrodo, kad atsidūrėme užburtame rate, ir nieko gero neatsitinka.

Jaunimo prioritetai

Kiekvienam aišku, kad didžioji dalis Amerikos lietuvių jaunimo ir vyresniųjų yra nuo lietuvių veiklos atkritę. Kodėl jie pasitraukė už lietuvybės ribų? Ką mes galėtume padaryti, kad jie grįžtų į lietuviškos veiklos dirvą, ir iš vis ar ką nors galima padaryti?

Kalbant apie studentiško amžiaus jaunimą, atkritimas yra teisinamas didele konkurencija moksle: tik geriausi mokiniai gali lankyti geriausias mokyklas, kurios paruošia juos geriausiai apmokamiems darbams. Atrodo, kad jaunimas apsiriboja savo asmeniniais interesais — savo mokslu, paskui profesiniu darbu, ir užsidaro savo specialybėje. Jis savo energiją nukreipia ta kryptimi, kur tikisi daugiausiai asmeninio pasitenkinimo ir eventualiai medžiaginės gerovės.

Atsistojęs prieš prioritetų skalę, jis labiau linkęs apsiriboti asmeniškais interesais, o lietuvybė toje skalėje vis slenka žemiau ir žemiau. Savo gyvenimo tiksluose didesnė dalis jaunimo lietuvybei neberanda vietos. Mat jam neaišku, kokiu būdu lietuviškoji veikla gali jam padėti jo gyvenimo tikslų siekime.

Baigus studijas, galvojant utilita-riškai, reikia skubėti uždirbti pinigo. Jaunam profesionalui reikia jsitvirtinti savo profesijos pozicijose ir atlaikyti konkurenciją, naujavedžiui — sukurti bazę šeimos gyvenimui. Visa tai tiesa, viso to reikia, ir kas neparuoštas lietuviškai veiklai, vietos lietuviškumui savo gyvenimo planuose ir nebeskiria. Tuo būdu jis pasitraukia už lietuviškumo ribų.

Ne tik duona žmogus gyvas

Prie šventraščio žodžių ,,Ne tik duona žmogus gyvas" nėra lengva sustoti, kai gyvenimas taip greitai bėga, o kompiuterių ir kitokios technologinės pažangos dėka gyvenimo patogumai nesunkiai pasiekiami. O jie taip labai, ypač jauną žmogų, vilioja. Net ir tie, kurie teoretiškai atmeta kapitalizmą, kapitalistinio gyvenimo patogumų vaikosi tokia pat aistra, kaip ir tikrieji kapitalistai. Sustoti ir pagalvoti apie idealus pritrūksta laiko. Ar daug kas galvoja apie Dievą ir jo reikšmę asmeniškame gyvenime? Ar tikėjimas atveda į bažnyčią bent tuos, kurie iš vis dar bažnyčią lanko? Ar jaunas žmogus, lietuvis, pagalvoja, kuria kryptim tikėjimo atžvilgiu kreips savo vaikus, kai sukurs šeimą?

Panašius klausimus būtų galima statyti ir lietuviškose problemose. Ar aš turiu pareigų tam kraštui, iš kur kilę mano tėvai ar seneliai ir kuriame į šimtmečių istorijos dirvą yra įleidusios mano kilmės šaknys? Net jei lietuviškasis sentimentas nebebūtų stiprus, tai gal mano žmogiškoji pareiga būtų padėti to krašto žmonėms, kuriuos skriaudžia brutalus kaimynas? Jei amerikiečiai II Pasaulinio karo metu paaukojo tūkstančius jaunų gyvybių už Anglijos, Prancūzijos, Olandijos, Belgijos, Norvegijos ir kitų kraštų laisvę, tai gal man, Amerikos lietuviui, turėtų rūpėti Lietuvos išlaisvinimas? Juk ten lietuvių tauta dar gyva ir tebekovoja.

Šokti ir dainuoti nepakanka

Jaunimas mėgsta šokti tautinius šokius, dainuoti, stovyklauti. Bet nedaugelis galėtų atsakyti į klausimą, kodėl mes tai darome. Ar yra kokia gilesnė priežastis, kad lankomos šeštadieninės mokyklos, o ne vien tik tėvų noras. Iš šokių, dainų ir šeštadieninių mokyklų dalis jaunimo ateina į lietuviškas organizacijas. Vyresnieji dažniausiai paaiškina, kad reikia išlaikyti lietuvybę. Bet lietuvybės išlaikymas, man atrodo, kad nėra pakankama motivacija. Kas rūpinsis lietuvybę tik išlaikyti, tai kitoje kartoje ji bus išgaravusi. Ar negeriau būtų, jei vyresnieji patys tikėtų ir jaunimą įtikintų, kad lietuvybę reikia puoselėti, kitaip sakant, ją plėsti, stiprinti, glausti prie lietuviškos visuomenės ir tuos, kurie nuo jos nutolę.

Jei šokiais, dainomis, šeštadieninių mokyklų lankymu ir dalyvavimu organizacijose sieksime tik išlaikyti lietuvybę, tai sąmoningesnis jaunuolis galės paklausti: ,,O ką aš darysiu su ta išlaikyta lietuvybe?”. Bręstančio ar subrendusio jaunuolio nepatenkins atsakymas, kad „Lietuva mūsų tėvų ir protėvių žemė". Kaip raumenys atrofuojasi, kai nenaudojami, taip „išlaikoma lietuvybė” greitai išgaruos, jei nebus naudojama kokiam didesniam idėjiniam tikslui. Kai šiais metais vasario 14 d. Californijos universitete Los Angeles mačiau lietuvius jaunuolius dalinančius informacinę literatūrą, nešiojančius plakatus ir asmeniškai aiškinančius amerikiečiams studentams apie Lietuvą, supratau, kad mūsų tarpe yra tokių, kurie išaugo iš „lietuvybės išlaikymo” fazės ir žino, ką su išlaikyta lietuvybe daryti.

Šeimos atsakomybė

Šeima yra pirmasis veiksnys, apsprendžiąs mūsų lietuviškumą. Lietuviškų daigų diegimas yra šeimos pareiga, jos išlaikymas — šeimų junginių, o lietuvybės puoselėjimas ir jos panaudojimas priklauso visiems kartu — jauniems, seniems, organizacijoms ir veiksniams.

Lietuvybės dvasia tebūnie mumyse kiekvieną dieną, ne tik per Vasario 16-ją ar kitus parengimus. Mes, jaunieji, įsisąmoninkime, kodėl mes veikiame ir ko savo veikla norime pasiekti.

Sužinoję, ką lietuvybė mums reiškia, galėsime geriau veikti ir daugiau nuveikti. Neleiskime lietuvybei išnykti. Tas darbas priklauso visiems kartu, ir visi kartu galėsime pasidžiaugti darbo rezultatais. Jei vyresnieji patys supras lietuvybės išlaikymo tikslą, juo persiims ir jaunimas, nes jame atsispindi vyresniųjų darbai, mintys ir jausmai. Tegu būna mūsų visų mintys ir jėgos Lietuvai Tėvynei!

...Be asmeninio idealizmo neįmanoma tautinė ištikimybė. Todėl mūsų viltis yra tuose, kurių asmeninis idealizmas išsiskleis ir tautiniu idealizmu — rezistenciniu tikėjimu savosios tautos ateitimi.

Dr. Juozas Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė