20 LITERATŪROS VAKARŲ LOS ANGELES

Los angeliečiai rašytojai su svečiu iš New Yorko Pauliu Jurkum. Iš kairės: Pranas Visvydas, Elena Tumienė, Paulius Jurkus, Bernardas Brazdžionis, Danutė Mitkienė, Jurgis Gliaudo, Rūta Kleva Vidliūnienė ir Alė Rūta.

Rūpestingai prižiūrimas daigas

1966 gruodžio 10 d. Lietuvių Fronto bičiulių Los Angeles sambūris, iš Čikagos pasikvietęs rašytoją Aloyzą Baroną ir kelis vietos rašytojus, suorganizavo pirmąji literatūros vakarą. Tai buvo nauja kultūrinės rezistencijos idėja, išaugusi į literatūros vakarų prie Ramiojo vandenyno tradiciją. „Idėja yra kaip trapi augalo sėkla", praėjus 20-iai metų, vaizdžiai ją aptarė rašytoja-žurnalistė Klevą Rūta Vidžiūnienė. „Mesi ją į derlingą dirvą, ji prigis ir neš vaisių, nukris ji į sausą, nedraugišką žemę, ir jos likimas jau bus išspręstas".

Iš tikro, į dirvą krito sveika sėkla, ir daigas buvo rūpestingai prižiūrimas ir auginamas, o dirva kultivuojama ir gerinama. Išlaikyti ir išugdyti literatūros vakarų tradiciją

Amerikos kontinento pakraštyje nėra taip jau paprasta. Reikia tikėjimo gyvuoju poeto ir beletristo žodžiu ir jo galia tautinei išeivijos sąmonei palaikyti ir ugdyti. Turime balių ir minėjimų infliaciją, silpnesnių ar geresnių koncertų gausą, tik literatūros vakarams ruošti konkurencijos neatsirado. Mat iš literatūros vakarų jokia organizacija iždo praturtinti negali. Bet buvo turtinamas dvasinis iždas.

Organizatoriai dėkingi poetams Bernardui Brazdžioniui ir Kaziui Bradūnui, kurie „Lietuvių Dienose" ir „Drauge" Los Angeles literatūros vakarų dvidešimtmetį sutiko kaip rimtą išeivijos kultūrinio gyvenimo laimėjimą, ir visiems kitiems rašto žmonėms, palydėjusiems jį pozityviais padrąsinančiais žodžiais.

Literatūros vakarų dvidešimtmečio programa buvo išplėsta į dvi dienas. Organizatoriai su pagrindu didžiuojasi Los Angeles lietuvių visuomene: per 300 žmonių atvyko į dviejų dienų programą. Esame dėkingi asmenims, kurie visada didesnėm aukom palengvina išlaidų naštą. Iš jų išskirtinai paminėtinas Liudas Reivydas.

Šeštadienio (1985.12.7) vakare buvo išskirtinai paminėtas rašyt. Jurgis Gliaudą. Po to savo gyvuoju žodžiu ir kūryba dalyvavo poetai ir rašytojai bei dailaus žodžio skaitytojai. Sekmadienio popietė pirmoj eilėj buvo skirta rašyt. Pauliaus Jurkaus kūrybai, o koncertinę dalį atliko sol. Stasė Pautienienė.

Laisvoji lietuvių literatūra

Rašytojo bič. Jurgio Gliaudos žodis, skirtas literatūros vakarų dvidešimtmečiui

Pradedant 1966 metais, kiekviena nauja LFB Los Angeles sambūrio valdyba ryžtingai įsipareigoja surengti literatūros vakarą gruodžio pradžioje. Ir — ar lyja, ar vėjai pučia — valdyba savo įsipareigojimą ištesi. Ir štai dalyvaujame jau dvidešimtajame, dėl to jubiliejiniame, literatūros vakare. Kuklioje mūsų parapinės salės scenoje vis nauji svečiai!

Šiuose renginiuose dalyvavo dvidešimt vienas dailiojo žodžio kūrėjas: devyni poetai ir dvylika prozininkų. Alfabeto tvarka poetai: Jonas Aistis, Leonardas Andriekus, Kazys Bradūnas, Bernardas Brazdžionis, Danutė Mitkienė, Danguolė Sadūnaitė, Julija švabaitė, Elena Tumienė, Pranas Visvydas. Prozininkai: Aloyzas Baronas, Jurgis Gliauda, Česlovas Grincevičius, Jurgis Jankus, Paulius Jurkus, Anatolijus Kairys, Juozas Kralikauskas, Birutė Pūkelevičiūtė, Alė Rūta, Antanas Vaičiulaitis, Rūta Klevą Vidžiūnienė,    Vytautas Volertas.

Jono Aisčio ir Aloyzo Barono nebėra gyvųjų tarpe. Atsistojimu ir susikaupimo minute pagerbkime jų atminimą. Jų veikalai tebežydi kūrybos žiedais.

Literatūros vakare kalba rašytojas bič. Jurgis Gliauda.

Pareinant nuo aplinkybių, literatūros vakarus lydėjo muzika ir dailė. Muzikai, vokalistai ir instrumentalistai buvo:    mergaičių    sekstetas „Aguonėlės", pianistė Raimonda Apeikytė, bosas Rimtautas Dabšys, kompozitorė Giedrė Gudauskienė, kompozitorė Ona Metrikienė, sopranas Stasė Pautienienė, sopranas Ona Pliuškonienė, baritonas Antanas Polikaitis, sopranas Maureen Vaivadaitė, sopranas Birutė Vizgirdienė, smuikininkas ir pianistas Izidorius ir Vytenis Vasyliūnai. Dailaus žodžio skaitovai: Valerija Baltušienė, Elena Blandytė, Ema Dovydaitienė, Vincas Dovydaitis, Gintaras Grušas, Viltis Jatulienė, Jaunimo grupė, Dalila Mackialienė, Rasa Matienė, Saulius Matas, Mantvydas Prišmantas, Inga Tumienė, Raiša Urbanienė, Ramūnė Vitkienė, Stasė Pautienienė, akt. Petras Maželis. Su svečiais literatais supažindino: Bernardas Brazdžionis, Jurgis Gliauda, Juozas Kojelis, Alė Rūta, Elena Tumienė, Rūta Kleva Vidžiūnienė. Programoms įvairiai talkino prof. Raphael Sealey, aktorius Petras Maželis ir Vladas Gilys. Scenų puošė Rita Bureikienė, Linas Kojelis ir Pranas Gasparonis. Plakatus piešė ir programas apipavidalino arch. Edmundas Arbas, dail. Alfa Pažiūrienė, Algis Raulinaitis, Valentinas Varnas ir Linas Kojelis.

Tad toks gausus kultūrininkų spiečius, lyg ratuotos bitelės, triūsė prie literatūros vakarų! Garbė jiems, ir didelis ačiū!

Nuo 1966 metų gruodžio lO dienos ir iki šiol be pertraukos iš šios scenos į literatūros mylėtojų širdis skriejo sparnuoti poezijos žodžiai, liejosi dailiosios prozos sakiniai. Žavėjo daina, būrė muzika, džiugino išlavėję deklamatorių balsai. Tai laisvos lietuvių literatūros kūrėjų paradas. Ta literatūra už Tėvynės sienų laisvėje žydi ir kenčia, ieško, atranda, praranda; ji gyvena laisvo žmogaus gyvenimu. Ji nejunta ant savęs privalomo režiminio „kryptingumo", diktato, nesivadovauja duoneliautojo egzistencijos rūpesčiais. Gerbdami šią laisvąją lietuvių literatūrą, gerbiame laisvę, kurios čia ieškojome, pasitraukę iš nelaisvos Lietuvos. Juk kūrybinio derliaus perteikimas dėmesingiems klausytojams alegoriškai prilyginamas minios pasotinimui keliais duonos kepalais. Jūs, šių vakarų lankytojai, mūsų laisvos lietuvių literatūros mylėtojai, sudarote patvarų pjedestalą kūrybinės laisvės obeliskui.

Skaitytojas kalba apie literatūrą

Lietuvių Fronto bičiulių Los Angeles sambūrio pirmininkas Juozas Kojelis, užsklęsdamas rašytojų susitikimo su visuomene programą, kalbėjo:

,,Viskas, kas negrįžtamai pasitraukia — laikas ir žmonės — nusidažo ypatingomis spalvomis. Kai pamanau apie laiką, man gaila jo, rodos, nemačiau. Kai prisimenu žmones — jųjų daugiau jau nebėra, jaučiuosi kaltas, kad nemokėjau jų tinkamai pažinti ir įvertinti".

Tie žodžiai ne mano, bet poeto Jono Aisčio, kurio graudžiai deklamuojamos kūrybos klausėmės šioje salėje 1967 metais.

Ar mokėjome įvertinti Aistį, Aloyzą Baroną, pirmojo literatūros vakaro svečią (1966), ar įvertiname tuos, kurie su mumis tebėra? O jiems tolygių įpėdinių lietuvių literatūros horizontuose nebematyti.

Iš antros pusės, jau nebesurinktume ir tų visų, kurie per 20 metų sėdėjo literatūros vakaruose, klausėsi gyvųjų rašytojų gyvojo žodžio, plojo, pirko knygas, prašė autografų ir savo meile literatūrai išlaikė tolimoje Kalifornijoje literatūros vakarų tra-diciją. Gal ir rašytojams verta iš arčiau pažinti, suprasti ir įvertinti literatūros mylėtojus, kad irgi nereikėtų gailėtis...

Literatūros gyvenime skaitytojas atlieka didesnę rolę, negu tik pirkdamas knygas ir jas skaitydamas. Iš tikro, skaitančioji visuomenė yra pagrindinis literatūros vertintojas. Ir gabiausi recenzentai blogo kūrinio nepavers išliekančia vertybe. Buvo laikai, kai nebuvo laikraščių nei recenzentų, o visuomenė sugebėjo atpažinti tikrąją kūrybą. Pergyventi gamtos grožį nereikia būti gamtininku, įvertinti žmogaus grožį nereikia būti mediku ir žinoti, kaip surišti kaulai, išsidėstę raumenys ar kaip veikia širdis. Grožis tiesiogiai kalba į žmogų. Kritikai reikalingi. Jie greičiau padeda visuomenei susiorientuoti. Bet vargu literatūros pažangai pasitarnauja tarsi iš Marso nusileidę literatūros vertintojai, kurie literatūros kūrinyje jau nebeieško ne tik turinio, bet ir formos.

Santykį tarp kūrėjo ir visuomenės gražiai išsakė italų rašytojas Giovanni Pappini: ,,Poezijos balsas visuomet buvo tautų balsas. Jei poetai tyli, tai reiškia, kad tautos stovi mirties angoje, kad jos net raudoti nebepajėgia".

Tremties rašytojai ir poetai netyli. Mes girdime jų balsą, matome juos savo tarpe ir bendraujame ne tik kaip su rašytojais, bet ir kaip su žmonėmis, solidariais tremties bendrakeleiviais. Išeivija nestovi mirties angoje.

Lygiai prieš 20 metų man teko tokiais žodžiais atidaryti pirmąjį literatūros vakarą su rašytoju Aloyzu Baronu: ,,Mes esame ne mirštanti egzilyje tauta, bet pasinešusi gyventi ir skinti naujus laimėjimus". Nuo tų žodžių ir šiandieną neatsisakau. Per tą dvidešimt metų literatūrinių laimėjimų pasiekta naujų ir didelių. Išeivijoje atsidūrusiai tautos daliai reikėjo poetų ir rašytojų, o jiems kultūriškai reiklios visuomenės. Los Angeles lietuviai tokios visuomenės turėjo, kuri lietuvių literatūros neiškeitė į Las Vegas kultūrą.

Esama išeivijoje bet gi ir tokių žmonių, dabar žymiai daugiau negu prieš 20 metų, kurie beveik tobulai nepažindami kūrybos lietuvių rašytojų, priverstų palikti savo žemę, teigia, kad tikroji kūryba vykstanti sovietinamoje Lietuvoje, kad ten didieji lietuvių literatūros kūrėjai, o čia viskas supuvę. Nepretenduodamas į literatūros autoritetus, drįstu tokią nuomonę atmesti ir tvirtinti, kad lietuvių autorių čia parašytos knygos, sugrįžusios į Tėvynę, kuriai priklauso, su pagrindu galės puikuotis prieš tenykščią literatūrą.

Darant tokį teigimą, nenuvertinami pavergtos Tėvynės rašytojai. Ten yra didelių talentų, kurie turi gimtąją žemę po savo kojomis, bet dvasinė kūryba be laisvės, kaip augalas tamsoje, sunkiai tegali augti.

Mano giliausiu įsitikinimu, kai Tėvynėje praeis baisiojo košmaro dienos ir mūsų rašytojų kūryba sugrįš į ten, kur priklauso, ji taps pagrindiniu lietuvių tautos dvasios atnaujintoju. Susidomėjimas tremtyje sukurta literatūra bus toks didelis ir kartu poveikis į tautos dvasią, kad dabar net sunku įsivaizduoti.