PAGELBĖTI AR KENKTI?
Kalbėdamas apie okupanto Lietuvoje siautėjančius kėslus sugniuždyti tautą religiškai ir tautiškai, „Tėviškės Žiburių" redaktorius savo vedamajame šitaip rašo:
„Ar tokios būklės akivaizdoje išeivija gali ramiai žiūrėti, jokios pagalbos neteikdama? Jautrioji išeivijos dalis savo pareigą jau seniai suprato... (Tačiau)... kaip ir visose srityse, taip ir Čia yra dalis išeivių, kurių nejaudina persekiojamų tautiečių kančios. Jie laikosi nuošaliai, tam tikslui mažai ar nieko neaukoja. Tai pasyvieji, kuriuos reikia išjudinti, informuoti, skatinti. Jeigu jie ir nepadeda, tai bent nekenkia. Daug blogiau su tais, kurie ne tik nepadeda, bet dar ir kenkia. Pvz., kai kurioje spaudoje pasirodo straipsniai, kritikuojantys Lietuvos pogrindžio spaudą. Kad taip daro komunistai, tai suprantama, nes jie stovi persekiotojų pusėje, bet kai matai, kad taip daro akademine skraiste prisidengę, darosi klaiku.
Nejaugi tie žmonės nesupranta, kad savo hiperkritika jie kenkia ir taip jau sunkiai kovojantiems tautiečiams? Labai galimas dalykas, Lietuvos pogrindžio kovotojai, besipriešindami religijos persekiojimui, padaro taktinių klaidų, bet ar dėl to reikia plakti tuos, kurie yra jau nuplakti sovietinių persekiotojų? Tokia neapdairi kritika, žvelgianti iš siaurų išeiviškų pozicijų, yra pagalba persekiotojams, kurie ja pasinaudoja, cituodami kaip savo talkininkę. Persekiotojai yra pakankamai galingi ir be jos. Pagelbėti reikia ne persekiotojams, o persekiojamiems. Kenkti pastariesiems reiškia kenkti ir tikinčiajai Lietuvai bei jos kovotojams, besigrumiantiems už visos tautos laisvę".
IŠ ,,Tėviškės Žiburių", 1986, Nr. 9
