KULTŪRINĖ REZISTENCIJA

Jos reiškimosi būdai. Pranašumai prieš politinę. Ar jai, kaip pagrindiniam lietuvybės išlaikymo ramsčiui, šiuo metu nepriklausytų pirmenybė?

POVILAS VAIČEKAUSKAS

Kalbant apie tautinę lietuvių rezistenciją dabartinei sovietinei, ateistinei - komunistinei okupacijai, tenka paminėti įvairias tos rezistencijos formas ir išraiškas. Tuo klausimu labai išsamiai yra pateikta daug medžiagos dr. Tomo Remeikio kapitaliniame veikale “Opposition to Soviets rule in Lithuania 1945 - 1980”. Bet rezistencija apima ne tik lietuvių tautos kovą ir jos formas Lietuvoje, betgi ir išeivijoje plačiąja žodžio prasme. Čia verta paminėti ir savotišką lietuvių išeiviją Sibire, jos rezistenciją, kurios liudininku buvau Sibiro konclage-riuose, konkrečiai Vorkutos sukilimų — streikų seriją; kuri kartu su Karagandos ir Norilsko įvykiais pagaliau sulaužė lagerių sistemą; privertė sovietus persitvarkyti, paleido milijonus tremtinių ir kalinių, nors po 5-6 metų ji tapo dar žiauresnė ir rafinuotesnė. Visuose šiuose įvykiuose lietuviai kartu su vakarų ukrainiečiais nebuvo pasyvūs stebėtojai, bet vykdytojai, organizatoriai ir vadovai. Kodėl gi tik vakarų ukrainiečiai ir lietuviai?

Aišku, vystant pokalbį apie kultūrinę rezistenciją ir jos pranašumus prieš politinę, visas klausimas priklausys, iš kokio taško į visa tai žiūrėsime. Noriu į šį klausimą žvelgti iš teistinės filosofijos taško, krikščionišku, katalikišku požiūriu. Šia proga noriu prisiminti ir mūsų tautos vieną žymiausių filosofų, prof. dr. Praną Kuraitį, pacituodamas keletą minčių iš jo skaitytų kultūros filosofijos paskaitų Kaune, Kunigų seminarijoje:    “Mūsų gyvenimo aukščiausias požiūris ir principas yra suprasti, kad Dievas laisvai ir iš meilės sukūrė žmogų, tad, jeigu Dievas į žmogų prabilo laisvės ir meilės kalba, tai ir žmogus turi tuo pačiu atsiliepti — laisvai ir iš meilės”. Tai visos mūsų žmogiškos kultūros veiklos kertinis akmuo ir pagrindas. Dabartiniu laiku žmonijos gyvenimo procesas ir įvykiai dažnai būdavo apibrėžiami Jurgio Baltrušaičio žodžiais: “Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo bažnyčia dar nepastatyta, tik išdalintas pilkas akmuo ir galia duota rankoms”. Prof. Kuraitis dažnai cituodavo ir Dostojevskio “Brolius Karamazovus”, ypač “Didžiojo Inkvizitoriaus” mintis, prasibraunančias į žmonijos elgsenos ir kultūros gelmes. Kristaus ir Inkvizitoriaus dialogas tebevyksta ir dabar: “Sakyk, kad šis akmuo pavirstų į duoną . . .” “Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir žodžiu, kuris eina iš Dievo burnos”. “Aš visa Tau atiduosiu, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane” . . . “Vieną Viešpatį tegarbinsi ir jam vienam tetarnausi . . .

Šios paminėtos frazės, gal dalinai ir atsako į klausimą, kalbant apie Vorkutos kalinių streikus ir sukilimus, kodėl lietuviai ir vakarų ukrainiečiai buvo “spiritus movens”. Atsakymas būtų toks: jie buvo labai panašūs vieni į kitus, nors kalbėjo skirtingomis kalbomis, panašūs savo ideologija, pasaulėžiūra, panašūs savo kovine patirtimi partizanuose prieš tą patį priešą; Lietuviai ir vakarų ukrainiečiai — katalikai, nors pastarieji ir rytų apeigų. Lietuvių - ukrainiečių dainos savo grožiu išsiskyrė iš kitų tautų ir džiaugsme, ir nelaimėje, ir varge konclageriuose. Abiejų tautų kaliniai - vergai vienodai suprato Sofoklo “Antigonos” Antigonos žodžius, pasakytus savo tėvui karaliui Edijui: “Aš nemylėčiau taip Tavęs, Tėve, jei nemylėčiau Dievo labiau negu Tave”. Parafrazuojant lietuvių ir ukrainiečių meilę tėvynei ir buvo: “Aš nemylėčiau taip tavęs, Tėvyne, jei Dievo nemylėčiau labiau negu Tave”.

Kai šiandien mūsų išeivijos spaudos puslapiuose vis dažnai pasigirsta verkšlenimai ir nusiskundimai, kad, girdi, mes jau beveik žūstame, nykstame, o jaunoji karta susilieja su ja supančia aplinka, noriu pateikti konkrečių faktų, pavyzdžių, kad buvo ir žymiai blogiau, bet laimėjome. Tai įvykis prieš trisdešimt metų atgal, Sibiro platybėse. 1955 m. liepos viduryje, maždaug 18-25 dienomis, II-jame TEC ir baučiamajame lageryje, taip vadinamame “Pirmam kilometre” Vorkutoje. (II-sis TEC — tai milžiniška šiluminės elektrinės statyba anuomet šiaurinėje Vorkutos dalyje, atviroje tundroje). Reikia tik trupučiuką daugiau tikėjimo ir šventos ugnies. O buvo taip: II-jame TEC, viename Vorkutos energetikos statybos gigantų 1955 m. liepos mėn. streiką, o vėliau ir sukilimą, nutraukiant visus darbus ir kartu išvarant ir lagerio teritorijos prižiūrėtojus, įvykdė išimtinai lietuviai, prie kurių prisidėjo latviai ir estai, o vėliau ir vakarų ukrainiečiai. Buvo dvi to streiko - sukilimo bangos. Pirmoji banga buvo išimtinai lietuvių suorganizuota, pateikiant lagerio viršininkui reikalavimą paleisti į laisvę lietuvius, o taip pat estus ir latvius į savo gimtuosius kraštus. Pirmoji streiko - sukilimo banga buvo ypač sėkminga savo netikėtumu, gera organizacija ir, svarbiausia, panaudojant savotišką tarptautinę TSRS padėtį, tiek vidaus, tiek užsienio srityse. Chruščiovas, Bulganinas ir Žukovas liepos mėn. vyko į Šveicariją Ženevos pasitarimams, valdžia buvo išvykusi, todėl niekas nedrįso duoti įsakymo šaudyti, kaip kad buvo atsitikę 29-je šachtoje, Vorkutoje.

Kokia anatomija to lietuvių streiko ir sukilimo? Tai irgi savotiška išeivija Sibire: iš 3.5 - 4 tūkstančių kalinių, keli šimtai lietuvių. Padėtis beviltiška — 100%. Dar niekam nepavyko laimėti tokioje situacijoje. Ką jūs? — sakė rusai, palikit visas viltis ir sėdėkit. — Po spalio revoliucijos mes daug kartų bandėm, kaip ir po II-jo pasaulinio karo. Šiaurės Uralo srityje vienam rusų pulkininkui, nuteistam 25 m. už patekimą vokiečių belaisvėn ir atsitiktinai pakliuvusiam į buvusio ginklo draugo vadovaujamą lagerį, ir jiems susitarus, buvo nuginkluotas sargybos kelių lagpunktas. “Traukėmės šiaurės Uralo kalnų link, siuntėm radijo bangomis S.O.S. amerikiečiams, tikėjomės per Šiaurės ledjūrį išvykti iš TSRS, tačiau Uralo kalnų papėdėje beveik visi buvom sunaikinti išmesto NKVD kariuomenės specialaus desanto, apsivilkusio baltais maskuojančiais drabužiais; jį lydėjo helikopteriai ir vilkiniai šunys” — taip pasakojo vienas gyvas išlikusių karininkų, rusas iš Maskvos. “O dabar jūs, lietuviai, veltui bandot”. Taigi tikrai aplinkybės buvo beviltiškos: dauguma kalinių nuteisti 25 metams katorgos, aplinkui automatais ginkluoti NKVD sargybiniai su vilkšunimis, dieną naktį apšviestos mus supančios spygliuotos vielos trigubos tvoros, kai kur su elektros srove, lagerio kampuose ir šonuose tradiciniai sovietų sistemai stebėjimo bokštai su kyšančiais iš jų kulkosvaidžių vamzdžiais ir galingais prožektoriais — vot, ir išeik iš ten, kad toks gudrus!

Niekas ten nešventė savo veiklos garbingų jubiliejų, nebuvo tostų ir šampano, nebuvo ir garsių kalbų — visi buvom alkani, apdriskę, įdubusiais skruostais, nebeskaičiavom ir dienų, nes dažniausiai viešpatavo rūsti poliarinė naktis su savo pūgomis, rodos truksianti amžinai... Ir vis tik mes prasilaužėm, pramušėm skylę geležinėje sovietinėje sistemoje, pro ja pliūptelėjo į laisvę lietuviai kaliniai, tremtiniai kartu su latviais, estais, ukrainiečiais, rečiau — rusais. Vien tik į Kauną 1956 m. grįžo virš 8 tūkstančių vyrų.

Ir kokie gi tada buvo esminiai elementai, suvaidinę mūsų pergalėje taip svarbų vaidmenį, kokie buvo ginklai? Tai buvo mūsų tikėjimas, kurį įskiepijo mūsų širdyse lietuvės motinos, kurių mažyčių mūsų berniukų rankas vedžiojo darant pirmą kryžiaus ženklą, mūsų kapelionų ir kitų parapijų kunigų skelbiant tikėjimo tiesas, pasąmonėje išlikę ir krikščioniški pamokymai, pagarbiai ir iš duonos pagaminti rožančiaus karoliukai.. . Mums tebeskambėjo Tautos himnas — Lietuva Tėvyne mūsų; šalis daugelio ir nelaisvėje išlikusių eilėraščių posmų, kuriuos mokėjom kaip poterius, su kuriais mes gyvenom, kentėjom, o kai kurie ir mirė. “Iš Tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą, Iš Tavo rankų ir šviesi darbų diena. Iš Tavo rankų man ir laimė, mano būtis, Ir praeitis ir dabartis ir rytdiena...”

Mūsų kultūrinis paveldėjimas iš nepriklausomos Lietuvos dienų, mūsų rašytojai, poetai Brazdžionis, Bradūnas, Kossu - Aleksandravičius, Putinas ir kiti, jų kūryba ir palikimas buvo su mumis. Štai tada mes ir supratom: “jeigu turėsite tikėjimą, kaip garstyčios grūdą ir liepsite anam kalnui persikelti ir mestis į jūrą, ir jis ten mesis . . Kodėl nepabandyti? “Kur du ar trys susirenka ir prašo Tėvą mano vardu, ten ir aš esu jų tarpe...” Tai ten taip ir buvo. Susirinkome gal 15 ar 20 jaunų vyrų, nors buvo ir vyresnio amžiaus, dauguma buvę partizanai, dar nešiojantys kai kurie kulkas savo kūne, studentai, vienas kunigas katalikas, kiti paprasti kaimo vaikinai, buvę pogrindžio dalyviai ryšininkai kažkokioje džiovininimo patalpoje, barake . . . Būdinga buvo, kad širdyse degė kokia tai nematoma ugnis, iš daugelio akių švietė kažkokia tai entuziazmo šviesa. Prisimenu, mes visi meldėmės, maždaug taip prašėme: “Pavargo, Viešpatie, šitoj nelaimėj, vergijoj mūsų rankos ir kojos, mirties šešėliai kasdien persekioja, akys žvelgia į liūdną, beviltišką dabartį, visi mus apleido, užmiršo, mes vienų vieni savo dienose, — jei nori, Viešpatie, sugrąžink mus į tėvynę, kad dar galėtume prie Nemuno krantų suklupti prieš Tavo altorių, kaip sūnūs atklydėliai. . . Mes žinom, kad Tau viskas galima ... O jei ne, tai priimk mūsų šį žygį, kaip auką už mūsų tėvynę Lietuvą ...” Tyliai paniūniavome “Marija, Marija”, paspaudėm vieni kitiems rankas, pasibučiavome ir . . . išėjom gyventi arba mirti, kaip Dovydas prieš Galijotą ... Bet viskas įvyko taip, kad mes laimėjom, nors dar daug turėjom pergyventi. XX-me partijos suvažiavime pasmerktas Stalino kultas, atsivėrė pragaro vartai, ir daugelio tautų kaliniai liko gyvi, nors dabar sovietinis režimas vėl sugrįžo į savo buvusias lagerines vėžes ir stilių, tik dar rafinuočiau, žiauriau ir klastingiau.

Praeities skaudi patirtis, verčia mus ir dabar dar daugiau dėmesio kreipti į mūsų brangiausią turtą, mūsų ideologiją, mūsų krikščionišką filosofiją, kuri, kaip mūsų kultūrinės veiklos pagrindas, vaidino ir tebevaidina lemiamą rolę. Kaip vieną svarbiausių lietuvių išeivijos uždavinių ir pareigų laikau būtinai išleisti dialektinio materializmo kritiką, kaip brošiūrą, prieinamą platesniems lietuvių sluoksniams tiek išeivijoje, tiek Lietuvoj. Ir toliau leisti A. Maceinos ir J. Girniaus veikalus. Tokios rūšies rezistencija kartais pranašesnė ir už politiką. Kad taip yra, rodo ir faktas, 1979 metais, sausio pradžioje Miestų statybos projektavimo instituto Kaune filialo techninių pasitarimų salės patalpose įvyko Lietuvos TSR mokslų akademijos viceprezidento Žukausko susitikimas su Kauno miesto inžinieriais ir architektais. Čia viceprez. pabrėžė, kad vienas iš Mokslų akademijos svarbiausių veiklos barų yra kova su Lietuvos katalikų bažnyčia, konkrečiai kova su neotomizmu. Kad reikalas esąs rimtas ir vienas iš svarbiausių dabartiniu momentu, rodo ir TSRS vyriausybės Maskvoje specialus dėmesys, nes visoje Sovietų imperijoje tik vakarinei jos daliai, t. y., Lietuvai yra skiriamos milžiniškos lėšos, specialiai iš centrinio biudžeto, sudaryti smogiamąją filosofinę mokslininkų grupę kovai su neotomistine filosofija ir jos pasekėjais. Čia viceprez. suminėjo ir tos brigados narių pavardes: B. Kuzmickas, A. Gaidys, A. Katalynas, P. Katinaitė, V. Kazakevičius ir kiti.

Okupantui, mūsų tėvynės Lietuvos laisvės uzurpatoriui, Maskvai nei šilta, nei šalta bus, jei mes vien tik šoksim Kalvelį ar Blezdingėlę. Jie sakys, ir toliau šokit iki iškritimo. Bet tokie leidiniai, kaip 36 tomų išeivijoje išleista Lietuvių enciklopedija, kaip Maceinos ir Girniaus veikalai, “Aidai”, “Draugo” kultūrinis priedas, Remeikio “Opposition to Soviet rule in Lithuania 1945 -80”, Kaslo straipsniai ir knygos ir pan. dalykai turi kitokią politiniai - kultūrinę prasmę. Rimta rezistencija yra parašytos ir išleistos mūsų buvusių kalinių ir tremtinių knygos, jų prisiminimai, jų susitikimai su išeivija. Tai efektingas sovietų veido demaskavimas. Daug didesnio efekto galima būtų susilaukti išeinant su mūsų tautos pavergimo problema į plačią pasaulinę visuomenę. Čia efektingai ir žaibiškai veikia kun. Pugevičiaus leidžiama LKB kronika sąsiuviniais, brošiūromis ir dalinama New Yorko diplomatams ir kt. valstybių spaudai. Svarbų vaidmenį atlieka ir LKB Kronika, leidžiama tomais įvairiomis kalbomis. Ja naudojasi mokslininkai, mokslo institucijos, bibliotekos, vyskupai. Tie tomai, lyg uždelsto veikimo minos demaskuoja konkretų, šiuolaikinį sovietų gyvenimą, jų priespaudą tikinčiųjų atžvilgiu, nuplėšia “sovietinės demokratijos” aureolę. Ypač reikšmingi ispanų kalba tomai, skirti Pietų Amerikai. LKB Kronika tomais yra pasiųsta angliškai kalbantiems 1271 vyskupui, 1069 vyskupams ispanų kalba, 590 vyskupams prancūzų kalba ir kt., viso 2930 vyskupų ir kitų institucijų. Gaila, kad Lietuvių Fondas teskyrė tik daugiau simbolinę 1000 dolerių paramą tokiam svarbiam reikalui. Čia ne kun. Kuzminsko ar kun. Pugevičiaus reikalas, čia visos lietuvių išeivijos pareiga. Tai šita prasme, sakyčiau, kad kultūrinė rezistencija tokio pobūdžio kartais yra pranašesnė už politinę, nors jos vienos neužtenka — reikia ir politinės.

LFB studijų ir poilsio savaitės 1985 m. Dainavoje simpoziumo dalyviai: kalba dr. K. Ėringis, sėdi iš k.: Povilas Vaičekauskas, Vytautas Volertas ir Algis Raulinaitis. Nuotr. Vytauto Maželio