LIETUVOS VADAVIMO ORGANIZACIJA PRAEITY

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Lietuvos vadavimo organizacija 1940-41

Svarstydami Lietuvos vadavimo organizacijos praeitį, turėtume prisiminti tos praeities kai kuriuos faktus bei įvykius ir jų eventualią įtaką Lietuvos vadavimo organizacijos dabarčiai ir ateities perspektyvai.1

Pagal buvusį Lietuvos atstovą Vokietijai ministrą Kazį Škirpą Lietuvos vadavimo veiklos arba organizuotos rezistencijos prieš sovietinį Lietuvos okupantą pirmieji žingsniai buvo žengti 1940 birželio 25-29 dienomis, jam iš Berlyno apsilankius Kaune. Tada Škirpa patyręs, kad buvęs užsienių reikalų ministerijos aukštas pareigūnas profesorius Tadas Petkevičius planavo sovietų okupuotoje Lietuvoje sudaryti Valstybės tarybą, ogi užsienyje, Vokietijoje, — Lietuvos egzilinę vyriausybę su egziliniu prezidentu Smetona. (Plg. Kazys Škirpa: Sukilimas, pp. 19-33). Škirpai betgi tas prof. Petkevičiaus planas nepatikęs. Pogrindžio Valstybės taryba jam neatrodžiusi tikslinga, nes sovietinis saugumas ją veikiai iššifruotų. Lietuvos egzilinės vyriausybės sudarymas okupuotos Lietuvos kaimynystėje, Vokietijoje, atrodęs tikslingas, bet praktiškai buvęs neįmanomas dėl reicho tuometinės taktikos vaizduoti draugingą politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Todėl Škirpa įsitikino, o gal įtikino ir prof. Petkevičių, kad Lietuvos vadavimo organizacijos branduolį geriausia sudaryti Vokietijoje, patį Lietuvos vadavimą bazuojant Vokietijos — Sovietų Sąjungos karinio konflikto prielaida, o to branduolio veiklą atitinkamai derinant su Vokietijos — Sovietų Sąjungos tuometinių tarpusavio santykių raida. Todėl Škirpa ir ėmęsis iniciatyvos sutelkti aplink save Berlyne Lietuvos vadavimo organizacijos branduolį, Lietuvos Aktyvistų fronto užuomazgos pavidalu. Formali tos LAF užuomazgos inauguracija įvyko 1940.XI.17, 27 asmenim pasirašius LAF steigiamąjį aktą, min. Škirpą pakvietus LAF vadu ir jam pasirinkus savo patarėjais - patikėtiniais Ernestą Galvanauską (buv. Lietuvos ministrą pirmininką, liberalą), Klemensą Brunių (inžinierių, voldemarininką), advokatą Rapolą Skipitį (liberalą), Antaną Valiukėną (tautininką), dr. Antaną Maceiną (jaunųjų katalikų) ir Karolį Žalkauską (liaudininką). (Plg. Sukilimas, p. 94). Pažymėtina, kad į tą Lietuvos vadavimo organizacijos branduolį Škirpa, išskyrus dr. Juozą Jurkūną, iki sovietų invazijos į Lietuvą buvusį Lietuvos atstovybėje Estijoje, neįtraukė nė vieno Lietuvos atstovybės Berlyne pareigūno, o taip pat nė Vasario 16-osios akto signataro, valstybininko ir finansininko Jono Vailokaičio.

Pažymėtina taip pat, kad tam min. Škirpos Berlyne suorganizuotam Lietuvos vadavimo organizacijos branduoliui rūpėjo ne tik pats Lietuvos iš sovietinės okupacijos išvadavimas, bet ir išvaduotos Lietuvos valstybinė santvarka. Todėl nenuostabu, kad LAF užuomazgos Berlyn ideologinių pagrindų deklaracijoje atsirado gana apsčiai aplinkos diktuojamų reverancų vadizmui. Esą valstybės santvarkoje “idealiausia padėtis būna tada, kada krašto valdymas remiasi visais aktyviausiais tautos elementais ir visomis tautos kūrybinėmis pajėgomis, t.y. kada tiesiogiai ir netiesiogiai prie krašto valdymo pritraukiama visa tauta, kuri laisvai prisiima drausmę bei susiklausymą ir pasiduoda vienos valios vadovavimui”. (Plg. Sukilimas, p. 81). Todėl suprantamas buvo to branduolio kai kurių narių demokratinis rūpestis dėl eventualių tos deklaracijos praktiškų padarinių išvaduotai Lietuvai. Suprantamas buvo ir tam tikras palengvėjimas jiem po to, kai naciai savais sumetimais ministrui Škirpai sukliudė praktiškai reikštis sukilimo vyriausybės premjeru.

Savo ruožtu krašto rezistencija okupantui ir Lietuvos vadavimo pastangos skyrėsi nuo Berlyno aktyvistų branduolio dviem atžvilgiais.

Pirma, Lietuvos vadavimo pastangos prasidėjo, taip sakant, ne iš viršaus, kaip kad LAF užuomazgą organizuojant Berlyne min. Škirpos iniciatyva, bet iš apačios, iš pačios tautos. Jau 1940 rugsėjo m. valdinės žinių agentūros ELTOS pareigūnai Jonas Jablonskis ir Povilas Malinauskas ir Žaibo bendrovės spaustuvės tarnautojai Vladas Telksnys ir Kostas Sipkauskas sudarė rezistencinės pogrindžio organizacijos, Laisvosios Lietuvos sąjungos, branduolį ir pradėjo leisti mimeografinį pogrindžio leidinį Laisvoji Lietuva. Tai be nebus pačios pirmosios rezistencinio sąjūdžio kregždės. (Beje, Telksnys ir Sipkauskas buvo katalikų jaunimo Pavasario sąjungos nariai, o Malinauskas — krikščionių darbininkų jaunimo aktyvistas).

Pagal okupuotos Lietuvos NKVD komisaro Guzevičiaus memorandumą atitinkamiem Sovietų Sąjungos NKVD pareigūnam, Jablonskio Laisvosios Lietuvos sąjungos rezistencinė grupė jau 1940 spalio mėn. buvusi iššifruota ir likviduota. Tačiau komisaro Guzevičiaus memorandumas pripažįsta, kad antisovietinio turinio lapeliai nuolat pasirodydavę įvairiose Lietuvos vietovėse. Pagal Guzevičiaus memorandumą tai buvęs paprastai vidurinių ir aukštųjų mokyklų jaunimo darbas. (Plg. Third Interim Re-port of the Select Committee on Communist Aggression, House of Representatives, 83rd Congress, 1954. p. 472-492).

Tai buvo Lietuvos vadavimo spontaniškos pastangos, be organizuotos bendros vadovybės, bičiulis Antanas Mažiulis tokių spontaniškų rezistencinių grupių ir grupelių priskaičiuoja apie porą tusinų. (Plg. Lietuvių Enciklopedija, XXIX tm. p. 167). Lietuvos vadavimo pastangas jungiantieji ir jom vadovaujantieji centrai okupuotoje Lietuvoje susidarė tik vėliau. Mažiulis liudija, kad Kaune tuo reikalu pasitarimas įvykęs 1940.X.9. Iš dr. Padalio parodymų Kersteno komitetui žinome, kad Vilniuje sutelkti organizacinį komitetą Lietuvos vadavimo spontaniškom apraiškom palenkti planingai rezistencinei veiklai ir vieningai vadovybei imtasi iniciatyvos 1940 spalio antroj pusėj.

— Dėsčiau Vilniaus universitete, — aiškino Padalis Kersteno komitetui. — Buvau tada jaunas, vos 27 metų. Vieną sekmadienį, po pamaldų, priėjo prie manęs lietuvis karininkas . . . Tai buvo 1940 spalio antroje pusėje . . . Jis pasakė: “Daktare, tamsta manęs nepažįstate, bet ar pažįstate tokį ir tokį asmenį?” Atsakiau: taip, jį pažįstu. Tada karininkas paaiškino, kad tas asmuo nori su manim susitikti, bet negali viešai susitikti, nes sovietų saugumas gali sekti ... Ar aš nesutikčiau pasimatyti su juo neviešai? . . . Kitą dieną susitikome miškelyje netoli Vilniaus. Taip aš tapau rezistencinio sąjūdžio organizacinio komiteto nariu. (Plg. Hearings before the Select Committee to Investigate the In-corporation of the Raltic States into the USSR, 83rd Congress, Part I, 1954, p. 334). Bičiulis Kazickas įsijungė į LAV karinį štabą Vilniuje 1941 sausio mėnesį. (Plg. Vienas iš rezistentų kartos, p. 23). Bičiulis Adolfas Damušis liudija įsijungęs į LAF darbą 1940 spalio mėnesį. Kiek vėliau buvo sudarytas Kauno sektoriaus LAF štabas, kuris telkė apie 15 asmenų. (Plg. Į Laisvę Nr. 3(40), p. 3). Mykolas Naujokaitis mini, kad 1940 “Rugsėjo mėnesį Vilniuje gimė vienas mažytis ratelis, kuriame, besidalinant dienos įvykių įspūdžiais, jau buvo diskutuojamos galimybės organizuoti pogrindžio veiklą . . . 1940 metų pabaigoje glaudus bendradarbiavimo ryšys buvo užmegzdas su Kaune veikiančiu pogrindžiu . . . 1941 metų pradžioje gyveniman išėjo Vyriausias Komitetas, kurio nariais tapo Vilniaus ir Kauno centrinių organų veikėjai”. (Plg. Į Laisvę Nr. 51 (88) p. 24-25). Taigi visos Lietuvos mastu vieninga vadavime organizacija krašte susiformavo tik 1941 pradžioje.

Antras atžvilgis, kuriuo Lietuvos vadavimo organizacija krašte skyrėsi nuo min. Škirpos sudaryto Lietuvos vadavimo organizacijos branduolio Berlyne, buvo ideologinis pamušalas. Krašto rezistencijos sovietiniam okupantui organizacija ir jos Lietuvos vadavimo pastangos nebuvo saistomos aplinkos diktuojamų reverancų vadizmui. Krašto rezistencijos politinė ideologija buvo visuotinai demokratinė. Dėmesio vertas faktas, kad Lietuvos LAF politinio sektoriaus vadovybės liberalų grupės (prof. Leono, adv. Skipičio, diplomato Sidzikausko grupės) žmogus, tada turėjęs ryšį su Ūkininkų partijos lyderiu adv. Skipičiu Berlyne, įtikinėjo savo bendradarbį toje LAF vadovybėje dr. Padalį, kad krašto LAF politinio sektoriaus vadovybę nebūtų tikslinga atremti Smetonos sususikompromitavusio autoritetinio režimo tautininkais ir kad taip pat neverta skubėt angažuot į tą vadovybę kairiuosius, kuriais sunku pasitikėti, nes rezistencijos sėkmės privalo savo dalyvių absoliutaus tarpusavio pasitikėjimo. (Plg. Vienas iš rezistencinės kartos, p. 30).

Atrodo, kad tolygios nuotaikos bus veikusios ir krašto LAF karinį štabą, kuris turėjo parinkti sukiliminės vyriausybės ministram kandidatus. Pasak dr. Padalio, parenkant kandidatus, pirmas kriterijus buvo kompetentingumas, patriotinė drąsa veikti sunkiomis krašto sąlygomis ir visuomeninė atrama. Antras kriterijos buvo atstovavimas krašto politinių nusistatymų įvairovei, tautos politinės diferenciacijos vaivorykštei. Tačiau pogrindžio sąlygomis kokių derybų dėl sukiliminės vyriausybės sudėties su partijomis negalėjo būti. Apie kokią partinę aritmetiką niekas nė negalvojo. (Plg. Sukilimas, p. 429). Faktiškai sukiliminės vyriausybės sudėty iš 14 ministrų septyni buvo, tarkime, katalikai (Juozas Ambrazavičius - Brazaitis, Adolfas Darnusis, Jonas Matulionis, Stasys Raštikis, Jonas Šlepetys, Pranas Vainauskas, Balys Vitkus) ir kiti septyni liberalai (Vytautas Landsbergis - Žemkalnis, Mečys Mackevičius, Antanas Novickis, Juozas Pajaujis, Rapolas Skipitis, Kazys Škirpa, Ksaveras Vencius). Iš septynių katalikų penki buvo ateitikai (Ambrazevičius, Damušis, Matulionis, Vainauskas, Vitkus), trys aiškūs krikščionys demokratai (Matulionis, Vainauskas, Vitkus), du iš vadinamų jaunųjų katalikų sąjūdžio (Ambrazavičius,

Damušis), du be aiškios partinės priklausomybės (Raštikis, Šlepepetys). Iš septynių liberalų trys buvo aiškūs liaudininkai (Mackevičius, Novickis, Pajaujis), vienas buvęs liaudininkas (Škirpa), vienas ūkininkų partijos lyderis (Skipitis), du be aiškios partinės priklausomybės (Landsbergis-Žemkalnis, Vencius).

Pasak Škirpos, sukiliminės vyriausybės faktinė sudėtis kai kam sudariusi klaidingą įspūdį, kad tuo būdu buvusi atgaivinta, savo metu prieš Smetonos autoritetinį režimą veikusi, krikščioni demokratų - liaudininkų vadinama ašis. Pats Škirpa sukiliminės vyriausybės sudėty pasigedo tik “stipresnio atstovavimo . .. buvusiems voldemarininkams ir aktyvesniesiems tautininkams”. (Plg. Sukilimas, p. 436). Gal tikrai sukiliminės vyriausybės sudėtis neatitiko voldemarininkų grupės pronacinių nusiteikimų elementų LAF Berlyno užuomazgoje turėto svorio. Bet už tai tegalime dėkoti Apvaizdai, nes tuo būdu sukiliminė vyriausybė išvengė savo viduje geštapo manupuliuojamos penktosios kolonos. Tokį tų voldemarininkų grupės pronacinių elementų vaidmenį akivaizdžiai liudija jų 1941.VII.9 raštas, siūlęs reichui nepripažinti Lietuvos sukiliminės vyriausybės, ir 1941.VII.25. pučas Kaune. (Plg. Sukilimas, p. 440, 469).

Nors Berlyno LAF užuomazgos vaidmens tarpsnis pasibaigė su Vokietijos - Sovietų Sąjungos karo pradžia ir Lietuvos suverenumo vykdymo atstatymu, vis dėlto tos užuomazgos taktinių reverancų vadizmui atgarsiai su nacių okupacija buvo pasiekę pačią Lietuvą. Čia, nacių okupuotoje Lietuvoje, tie Berlyno LAF užuomazgos reverancai vadizmui voldemarininkų grupės pronacinių nusiteikimų elementam, kurie jau ir nepriklausomybės laikais slaptai bendradarbiavo su reicho įstaigomis ir naudojosi reicho finansine parama, dabar tapo paskata ir politine atrama sąmokslauti su geštapu prieš sukiliminę vyriausybę. Tatai sprogdino mūsų tautos valstybinės nepriklausomybės siekimo pastangų ir organizacijos vieningumą.

Apskritai Lietuvos vadavimo organizacija sovietų pirmosios okupacijos laikotarpiu, nors buvo dvilypė, sudaryta iš dviejų sandų — vieno krašte ir antro Berlyne, — sugebėjo reikštis vieningai ir pajėgė maksimaliai išnaudoti Vokietijos - Rusijos karo pradžios aplinkybes Lietuvos suverenumo vykdymui atstatyti. Tegu tas Lietuvos suverenumo vykdymo atstatymas ir tebuvo trumpalaikis epizodas, sukiliminės vyriausybės tarpsnis bus nuėjęs Lietuvos istorijon kaip mūsų tautos vieningo herojinio ryžto atsikratyti sovietine okupacija tarpsnis ir kaip vieningos ir drąsios atsparos nacių užmačiom Lietuvos vadavimo pastangas pajungti nacių grobuoniškai politikai tarpsnis.

Lietuvos vadavimo organizacija nacių okupacijos metais

Su Lietuvos naciniu okupantu 1941 prasidėjo Lietuvos vadavimo organizacijos naujas tarpsnis. Nuo LAF atskilusios voldemarininkų grupės pronaciniai elementai sudarė savo organizaciją — Lietuvos Nacionalsocialistų partiją. Netrukus tas vardas buvo pakeistas Lietuvos Nacionalistų partijos etikete. Bet nacių planuose okupuotos Lietuvos atžvilgiu nebuvo vietos net ir pronaciniam lietuvių kvislingam. Todėl, nepaisant ir savo pronaciškumo, Lietuvos Nacionalistų partija pačiam Berlynui pasirodė neparanki. Reicho ministras Rozenbergas savo 1941.XI.11. raštu nurodė Ostlando reichskomisarui Lohsei, Rygoje, kad “reikia imtis tinkamų priemonių Lietuvių Nacionalistų partijai paleisti”. Ir Lohse nedelsė tatai įvykdyti. Savo 1942.1.15. raštu jis pranešė Rozenbergui, kad okupuotos Lietuvos generalkomisaras Lietuvos Nacionalistų partijos veikimą nutraukęs. (Plg. Į Laisvę Nr. 59(96) p. 26-27). Šitokio akibrokšto iš Berlyno susilaukusi, L. Nacionalsocialistų partija, žinoma, faktiškai nesutirpo, o nuėjo į pogrindį, kuriame jau reiškėsi kelios antinacinės rezistencijos organizacijos.

LAF po to, kai jo vadovybė reicho vyriausybei pasiuntė atitinkamą memorandumą dėl sukiliminės vyriausybės atstatyto Lietuvos suverenumo vykdymo nutraukimo, jau 1941.IX.22. okupacinio civilverwaltungo buvo uždarytas ir jo turtas konfiskuotas. Dalis aktyvistų atnaujino sovietų okupacijoj iki 1941 pavasario savarankiškai veikusią pogrindyje Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungą — LLKS. Kita aktyvistų dalis susitelkė į naują antinacinės rezistencijos pogrindžio organizaciją — Lietuvių frontą — LF. Greta iš LAF išriedėjusių LLKS ir LF ir nuo LAF atsiknojusios L. Nacionalistų partijos 1942 Lietuvos vadavimo uždaviniam pogrindyje naujai susiorganizavo Lietuvos Laisvės armija ir Lietuvių Vienybės sąjūdis, neskaitant atskirose vietovėse savarankiškai veikusių antinacinių rezistencinių sambūrių.

Iš suminėtų faktų bei įvykių matome, kad antinacinė rezistencijos Lietuvos vadavimo pastangos, panašiai kaip kad savo metu antisovietinės rezistencijos Lietuvos vadavimo pastangos, iš pradžių neturėjo bendros vadovaujančios ar bent koordinuojančios viršūnės. Jos sudarymą delsė ir blokavo ne tik LAF išsisklaidymas ir naujų antinacinės rezistencijos organizacijų susidarymas, bet ir kai kurių buvusių nepriklausomos Lietuvos politinių partijų veikimo atnaujinimas antinacinės rezistencijos pogrindyje (liaudininkų veikėjai jau nuo 1941 rudens Vilniuje pradėjo leisti pogrindyje “Nepriklausomos Lietuvos” laikraštį), ir gal svarbiausia skirtingos pažiūros į tokios, antinacinės rezistencijos Lietuvos vadavimo pastangom vadovaujančios, viršūnės sąrangą, pobūdį bei sudėtį.

Sukiliminės vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs prof. J. Ambrazevičius - Brazaitis ir gal būt daugumas tos vyriausybės ministrų ir buvusios LAF vadovybės veikėjų buvo įsitikinę, kad tai antinacinės rezistencijos vadovaujančiai viršūnei būtų tikslinga ir teisinga sudaryti atitinkamos personalinės sudėties tam tikrą sukiliminės vyriausybės emanaciją Tautos tarybos titulu, tuo būdu pratęsiant tautos suteikto sukiliminės vyriausybės mandato vykdymą ir antinacinės rezistencijos Lietuvos vadavimo pastangom. Tačiau šis Lietuvos valstybingumo atžvilgiu prasmingas ir logiškas, o tautos sukilimo atžvilgiu dėkingai pagarbus nusistatymas nerado pritarimo nei liaudininkų, nei socialdemokratų, nei tautininkų, nei, žinoma, voldemarininkų. Šios keturios grupės, užuot savo jėgas telkusios krūvon į sukiliminės vyriausybės emanaciją — Tautos tarybą vieningai vadovauti antinacinės rezistencijos Lietuvos vadavimo pastangom, pakartojo 1926 III-ojo seimo rinkimų koaliciją prieš vadinamą krikščioniškąjį sparną ir 1943 pradžioje susibloškė greta Tautos tarybos į Vyriausią lietuvių komitetą. Vėliau prie šių keturių grupių prisidėjo ir Laisvės kovotojų sąjunga.

Jei tokiam separatizmui, pasak Škirpos, dar galėjo turėti savo grupinių motyvų prieš sukiliminę vyriausybę, tad ir jos emanaciją, tautininkai ir voldemarininkai, tai liaudininkų ir socialdemokratų afrontas Tautos tarybai nė tokių aiškių grupinių motyvų, atrodo, neturėjo. Veikiausiai, kad tas pažiūrų griežtas išsiskyrimas dėl antinacinės rezistencijos Lietuvos vadavimo organizacijos viršūnės bus buvęs ne kas kita, kaip vien tik dviejų generacijų susidūrimo vaisius. Normaliomis valstybinio gyvenimo sąlygomis generacijų kaitos procesas vyksta nejučiomis, vyksta, taip sakant, kasdien po truputį. Mūsuoju atveju tatai vyko kitaip. Mūsų vyresnioji, priešnepriklausomybiniais laikais dar carinės Rusijos mokyklų subrandinta, generacija ne tik savo pečiais išnešė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, bet ir lemiančiai valstybiniam gyvenimui vadovavo per visą nepriklausomybės laikotarpį. Sovietinė okupacija 1940 tą jos vaidmenį ūmai nutraukė. Antisovietinės rezistencijos Lietuvos vadavimo, tautos sukilimo ir sukiliminės vyriausybės uždavinius vykdant, kaip žinome, lemiantis vaidmuo atiteko, rašytojo kan. Vaitkaus žodžiais tariant, nepriklausomybės saulėje brendusiai, jaunesniajai generacijai. Tas staigus nenatūralus generacijų vaidmens pasikeitimas vyresniajai generacijai galėjo būti juo labiau įtartinas dėl Berlyno LAF užuomazgos vardu labai nepalankaus atsiliepimo apie nepriklausomos Lietuvos demokratines partijas (Plg. Sukilimas, p. 71-72).

Vis tiek kokie bebuvo motyvai susidaryti dviem antinacinės rezistencijos vadovaujantiem centram, pats dviejų centrų faktas Lietuvos vadavimo pastangom buvo žalingas. Lygiagretus dviejų centrų veikimas menkino jų abiejų visuomeninį svorį ir poveikį. Nė katro jų balsas neatstovavo mūsų tautos politinių nusistatymų visos įvairovės. Lietuvos vadavimo interesai diktavo vienos bendros vadovybės sudarymą. Todėl 1943 pabaigoje Tautos tarybos ir Vyriausio lietuvių komiteto susitarimas “sujungti visas savo jėgas bendram darbui” į Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo komitetą — Vliką buvo Lietuvos vadavimo organizacijos atžvilgiu reikšmingas laimėjimas.

Deja, jis buvo pavėluotas. Lietuvos Vlikas teveikė apie penkis mėnesius, kurių pirmieji du praėjo besiaiškinant pirmininko, prezidiumo ir atsišaukimo į tautą klausimus. Vyriausio lietuvių komiteto grupės stengėsi Vliko pirmininku įpiršti Vliką sudarančiom organizacijom nepriklausantį žmogų, Vyriausio lietuvių komiteto buvusį pirmininką, siekdamos tuo būdu Vyriausio lietuvių komiteto ekipą Vlike dar vienu atstovu padidinti.

Redaguojant Vliko atsišaukimą į tautą, dabar labiau žinomą Vliko deklaracijos titulu, daug laiko prireikė besiaiškinant Vliko kompetencijas ir funkcijas. Socialdemokratai ir liaudininkai buvo nusistatę Vliką laikyti tautai priklausančio valstybės suverenumo vykdytoju. Laisvės kovotojai ir Vienybės sąjūdis tuo klausimu buvo santūrūs ir neaiškūs. Tautininkai ir nacionalistai buvo už tai, kad, okupaciją pašalinus, veiktų 1938 m. konstitucija. Krikščionių darbininkų sąjunga, krikščionys demokratai ir LF valstybės suverenumo vykdytoja tebelaikė sukiliminę vyriausybę, kurios veikimas okupanto tik laikinai užgniaužtas, o Vliką telaikė “visų Lietuvos politinių grupių ir kovos organizacijų sutartiniu organu tautos vedamai Lietuvos išlaisvinimo kovai organizuoti ir vadovauti, ir tautos interesams ginti bei atstovauti, kiek toji kova gali reikštis politinių grupių ir kovos organizacijų veikimu ir kiek tautos interesai gali būti tos veiklos priemonėmis atstovaujami bei ginami” (Plg. L. Krikščionių demokratų partijos, L. Krikščionių darbininkų sąjungos ir L. Ūkininkų sąjungos pareiškimą Vilkui dėl keturių grupių 1945.VI. 15 pareiškimo Vlikui). Galutinai Vliko kompetencija ir funkcijos buvo sutartos pagal kompromisinę formulę, priimtiną visom grupėm. Liaudininkai ir socialdemokratai buvo užtikrinti, kad “Respublikos vyriausybė, laikui atėjus, bus sudaryta Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo komitete koaliciniu pagrindu politinių grupių susitarimu” (Vliko deklaracijos 4 p.). Tautininkams ir nacionalistam pripažinta, kad “Lietuvą iš okupacijų išlaisvinus, ir toliau veikia 1938 m. Lietuvos Konstitucija, kol ji teisėtu keliu bus atitinkamai pakeista” (3 p.). LB, krikščionim darbininkam ir krikščionim demokratam patenkinti pripažinta, kad “Lietuvos suvereninių organų veikimas 1941 m. birželio 23 d. Tautos sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės veikimo buvo laikinai atstatytas” (2 p.) ir kad “politinės grupės tėra tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos”, bet ne tautos suvereninių teisių vykdytojos, todėl, atseit, ir Vlikas suverenumo vykdytoju negali būti, o gali būti tik politinė vadovybė tautos rezistencijai prieš okupantą.

Sutaręs savo prezidiumą: pirmininku socialdemokratą, vicepirmininkais frontininką ir tautininką, ir savo atsišaukimą į tautą, Vlikas daug dėmesio skyrė Vietinės rinktinės karinių dalinių organizavimui, kad tie daliniai tarnautų Lietuvos interesam, ne reicho kariniam reikalam, kad Vlikas taip pat rūpinosi savo ryšininką pasiųsti į Suomiją. Deja, pakeliui, Taline, jis buvo iššifruotas. Iš jo geštapas išgavo siūlo galą į Vliko kamuolį. 1944 balandžio pabaigoj geštapas pradėjo Vliko narių areštus Kaune. Buvo areštuoti Lietuvių fronto, L. Krikščionių demokratų partijos, L. Krikščionių darbininkų sąjungos, L. Laisvės kovotojų sąjungos, L. Nacionalistų partijos, L. Tautininkų sąjungos atstovai Vlike. Taip pat Vliko reikalų vedėjas ir kai kurie Vliko bendradarbiai. Tuo pat metu taip pat buvo iššifruota Laisvės kovotojų sąjungos slapta spaustuvė ir radijo siųstuvas ir areštuoti keliolika bendradarbių. Jie taip pat buvo prijungti prie areštuotų Vliko narių ir jiem visiem sudaryta bendra byla, kaltinant valstybės išdavimu (high treason).

Su Vliko narių areštais prasidėjo paties Vliko krikimas, nes nei savo atsarginės sudėties, nei kitokių savo organizacijos tęstinumo galimybių Vlikas dar nebuvo spėjęs susiorganizuoti. Faktiškai buvo mėginta reikštis vadinamu mažuoju Vliku, kurį sudarė tik trijų Vliko grupių — Lietuvių fronto, Socialdemokratų partijos ir Tautininkų sąjungos — atstovai. Bet Sovietų Sąjungos — Vokietijos karo frontui pasiekus Vilnių, ir tas mažasis Vlikas pakriko. Jo du nariai pasitraukė į Vokietiją. Lietuvoje liko tik frontininkas.

Prof. Žymantas teisingai yra pastebėjęs, kad —

— Iki pat naujo sovietų įsiveržimo į Lietuvą 1944 m. plačiai pasireiškęs tautinis lietuvių pasipriešinimas iš esmės neturėjo tvirtai vieningai sutartos ir vykdomos pasipriešinimo politikos. Nebuvo nei bendro lėšų telkimo slapto fondo, nei vieno žinių ir dokumentacijos telkimo centro, nei slaptos karinės vadovybės bei visus jungiančios slaptos karinės organizacijos. Vliko sudarymas 1943 m. pabaigoje ir bandymas visus apvienyti buvo daugiau negu pavėluotas ir faktinio lietuvių rezistencijos susiskaldymo nepašalino. Šalia Vliko veikė į jį neįsijungusi Laisvės armija, taip pat pradėtoji organizuoti slapta Šaulių sąjunga, LF kęstutėnai ir LLKS kovos būriai. (Į Laisvę Nr. 68/105, p. 29).

Žodžiu, sovietų okupacijai 1944 antrą kartą užgriuvus Lietuvą, mūsų tauta tam buvo neparuošta ir palikta be vieningos autoritetingos politinė vadovybės. Faktiškai politinės vadovybės vaidmuo, uždaviniai ir jų sprendimas atiteko Lietuvos vadavimo ginkluotų jėgų vadovybei. Ir tai nebuvo laimingas padėties susiklostymas.

Šią padėtį dar labiau sunkino ir komplikavo rezistencinės taktikos, rezistencijos pobūdžio radikalus pasikeitimas. Mūsų tautos rezistencija prieš sugrįžusį sovietinį okupantą savaimingai įgavo totalinio karo su Sovietų Sąjunga pobūdį. Kai pirmos sovietinės okupacijos ir ją pakeitusios nacių okupacijos atžvilgiu Lietuvos vadavimo pastangų taktika buvo aiški: išauklėti iki tam tikro palankaus momento ir tam momentui ruoštis, tausojant tautos potencialą ir vengiant nebūtinų aukų, tai antros sovietinės okupacijos atžvilgiu, anot prof. Žymanto, “ginkluotam pasipriešinimui sukilusi visa Lietuva faktiškai atsidūrė tikrame karo stovyje su šimteriopai stipresniu priešu” (Į Laisvę, Nr. 57/94 p. 32).

Faktiškai ir antros sovietų okupacijos sąlygomis nestigo nei noro, nei pastangų Lietuvos vadavimo organizacijai sudaryti autoritetingą politinę vadovybę. Jau 1945 buvo pasiskardenusi Lietuvos Išlaisvinimo taryba. Deja, sovietų saugumas ją veikiai suuostė ir sulikvidavo. Tolygus likimas ištiko ir pradėjusį reikštis Vienybės komitetą. 1946 vasarą vėl buvo imtasi konkrečių žingsnių politinei vadovybei suorganizuoti, bet ir iš tų pastangų planuotų rezultatų nebuvo. Kaip toli buvo pasiekusi Lietuvos vadavimo organizaciją sovietinio saugumo ranka, liudija faktas, kad, iš dviejų parašų po įgaliojimais Bendro Demokratinio Pasipriešinimo sąjūdžio - BDPS užsienių delegatūrai, vienas buvo sovietinio saugumo agento. Pasitvirtino Škirpos nuomonė prieš prof. Petkevičiaus sumanymą 1940 sudaryti Valstybės tarybą sovietų okupuotoj Lietuvoj. Pagal Škirpą politinė vadovybė sovietų okupuotame krašte būtų veikiai iššifruota ir sulikviduota. Šiokią nuomonę patvirtino taip pat faktas, kad II-ojo pasaulinio karo eigoje ir nacių okupuotų valstybių vadavimo organizacijų politinės vadovybės paprastai veikė ar ir susiformavo už okupuoto savo krašto sienų. Kodėl tad Lietuvos vadavimo organizacijos politinė vadovybė 1944-45 negalėjo susiformuoti už sovietų okupuotos Lietuvos sienų, kaip kad buvo susiorganizavusi LAF užuomazga 1940-41 Berlyne?

Vlikas užsieniuose

Ir tikrai mažasis Vlikas mėgino sudaryti Vliko delegaturą Berlyne. Tik, pasak prof. Žymanto, “tas sprendimas buvo padarytas skubotai ir iki galo neišmąstytas”, todėl praktiškai nebuvo veiksmingas. (Plg. Į Laisvę Nr. 69/ 105 p. 32). Vis dėlto Vliko delegatura Berlyne susiformavo. Ją savo iniciatyva sutarė, į Vokietiją nuo bolševikų pabėgę, Vliko grupių žmonės. Jos pirmininku buvo diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, Vliko sudėtyje nebuvusios grupės žmogus, o nariais: Lietuvių fronto, Laisvės kovotojų sąjungos, Krikščionių demokratų partijos, Socialdemokratų partijos ir Tautininkų sąjungos atstovai. Buvusiam Berlyno LAF vadovybės sekretoriui Antanui Valiukėnui buvo pavesta rūpintis informacijų bei ryšių reikalais, pirmiausia ryšiais su kraštu. Delegatūros pasiuntiniai buvo nuvykę į vis dar vokiečių okupuotą Žemaitiją, ten susitikę, pasiinformavę ir pasitarę su krašto rezistencijos veikėjais, kurių bent kai kurie vėliau, Žemaitiją rusam okupavus, galėję apie tuos pasitarimus ir delegatūros nusistatymus krašto rezistencijos taktikos klausimu perteikti ir tame Žemaitijos susitikime nedalyvavusiem rezistencijos veikėjam. Ber ar tikrai kokį delegatūros nusistatymą krašto rezistencijos taktikos klausimu tie delegatūros pasiuntiniai Žemaitijos susitikimui buvo nuvežę — neaišku. Ir delegatūros protokolai ir jos narių atsiminimai apie tai tyli. Gal delegatura, būdama pačių tremtinių padaras, nesijautė pakankamai autoritetinga krašto rezistencijos taktikos klausimo spręsti, juoba, kad pačių tremtinių nusistatymas nebuvo visai vieningas. Nepaisant delegatūros pastangų, vis dėlto naciam buvo pasisekę įtikinti netgi buvusį prezidentą dr. K. Grinių ir keletą kitų mūsų veikėjų, kad pasirašytų prašymą reichui dėl leidimo organizuoti lietuvių tremtinių karinį dalinį su bolševizmu. (Plg. N. E. Sūduvis: Vienų vieni, p. 183).

Visai tikras dalykas, kad delegatura nesijautė pakankamai autoritetinga veikti Lietuvos vardu, santykiaujant su kitomis vyriausybėmis. Ji jautėsi egzilinės politinės vadovybės tik laikinis pakaitalas ir rūpinosi nuolatinės ir autoritetingesnio pobūdžio egzilinės politinės vadovybės suorganizavimu. Kai kurie delegatūros žmonės galvojo, kad Lietuvos vadavimo uždaviniam vykdyti, Lietuvos valstybingumo interesam atstovauti bei ginti būtų tikslinga, pasinaudojant sukiliminės vyriausybės titulu, sudaryti egzilinę vyriausybę. Kažkodėl šioji mintis nepatiko kai kuriem grupių veikėjam. Vieningai buvo apsispręsta už sudarymą egzilinio Vliko. Jo sąranga tokia pat, kaip buvusio Lietuvos Vliko. Jo sudėtis — Lietuvos Vliko sudėtis, papildyta delegatūros pirmininko Sizdikausko grupe — literališkąja Ūkininkų partija ir (kad dėl to nesuirtų grupinė proporcija Vlike) krikščioniškąja Ūkininkų sąjunga. Tuo būdu egzilinis Vlikas vietoj Lietuvos Vliko devynių narių -grupių, padidintas iki vienuolikos narių - grupių.

Vargu ar kur nors Vliko dokumentuose yra užsilikę duomenys apie egzilinio Vliko grupių atstovų mandatus. Jie buvo aiškūs tais atvejais, kai grupės atstovas jau buvo atstovavęs grupei Lietuvos Vlike. Lietuvos Vlike nebuvusiam grupės atstovui teikė mandatą arba Lietuvos Vlike buvęs atstovas, arba tremtyje atsidūręs grupės lyderis ar keli lyderiai, sudarydami grupės delegatūrą. Šitaip buvo užtikrinama grupės atstovo mandato priklausomybė nuo krašto ir atsakomybė kraštui, atseit, atstovo kaip atstovo egzilinis pobūdis. Tačiau šiokis Vliko atstovo egzilinis Vliko identitetas neilgai tepatvėrė. Tremtinių stovyklose ėmė organizuotis Vliko grupių sambūriai ir centrai su savo biuleteniais ir kitokia grupine veikla. Nors šios tremtinių grupinės apraiškos formaliai Vliko atstovų ir nesubordinavo ir jų priklausomybės nuo krašto neneigė, faktiškai Vliko grupės atstovas su savo grupės tremtinių organizacija negalėjo nesiskaityti. Pamažu egzilinio Vliko atstovo egzilinis identitetas visai sudilo. Šiuo metu, 1982 m., Vliko atstovų mandatai jau yra net ir ne tremtinių, bet lietuvių išeivių2 priklausomybėje.

Ilgėliau ištvėrė paties Vliko egzilinis pobūdis. Tam užtikrinti Vliko statuto 7 str. taip sąlygojo Vliko atstovus:

— Vliko nariu ar jo antrininku tegali būti Lietuvos pilietis: (a) teismo nebaustas už baudžiamuosius nusikaltimus, numatytus Lietuvos į įstatymų ar Lietuvių Tremtinių Bendruomenės nuostatuose su negerovėmis kovoti; (b) nekenkęs Lietuvos reikalams ar jos išlaisvinimo kovai; (c) nesutepęs savo vardo lietuvių tautos garbę žeminančias veiksmais.

Panaikindamas 7 str. ir jo taisyklę, kad grupės atstovu Vlike tegali būti Lietuvos pilietis, t.y. žmogus, tebevykdantis Lietuvos valstybingumo funkciją, Vlikas atsisakė savo egzilinio pobūdžio. Šiuo metu grupių atstovai Vlike, su reta išimtimi, yra lietuviai išeiviai. Egzilinis Vlikas yra virtęs lietuvių išeivių Vliku, nepaisant kai kurių vlikininkų dievagojimosi, kad dabartinis Vlikas tebėra egzilinis Vlikas, tebėra tolygus buvusiam Lietuvos Vlikui. Tikrai tolygus! Bet tik savo vardu.

Su laiku keitėsi ne tik Vliko egzilinis pobūdis, bet ir jo kompetencijų bei funkcijų aptarimas. Šiais atžvilgiais esminių pakeitimų egzilinis Vlikas susilaukė vos pradėjęs savo organizacinius reikalus spręsti. Susitarusios su tautininkais ir nacionalistais (voldemarininkais), Tautos tarybos grupės Vlike — LF, Krikščionių darbininkų sąjunga, Krikščionių demokratų partija, Ūkininkų sąjunga ir Vienybės sąjūdis — egzilinio Vliko pirmininko kandidatu pasirinko ne Lietuvos Vliko buvusį pirmininką demokratą prof. Kairį-Kaminską ir ne to meto sąlygomis tinkamiausią pirmininkauti diplomatą Sidzikauską, bet krikščionį demokratą, buvusį žemės ūkio ministrą kun. Krupavičių. Toks grupiniais motyvais Vliko pirmininko kandidato parinkimas plus tautininkų ir nacionalistų atkritimas nuo Vyriausio lietuvių komiteto ekipos Vlike ir susidėjimas su Tautos Tarybos grupėmis sukėlė griežtą reakciją buvusio Lietuvos Vliko pirmininko ir jam solidarizavusių grupių. 1945.VI. 15. Vliko posėdžiui Wuerzburge buvo įteiktas Laisvės kovotojų sąjungos, Liaudininkų sąjungos, Socialdemokratų partijos ir Ūkininkų partijos vardu pareiškimas su tokiais keturiais pasiūlymais:

—    Nedelsiant paskelbti Vliko vardu naują deklaraciją lietuvių tautai ir demokratiniam pasauliui, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytų nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybinio susitvarkymo pradus ir kartu nustatytų valstybinio tvarkymosi eigą pereinamuoju laiku.

—    Deklaracijoje turi būti aiškiai aptarta ir Vliko kaip laikinojo seimo kompetencija tame periode, jam priklausytų laikinų įstatymų ir pagrindinės reikšmės potvarkių leidimas bei vyriausybės darbų kontrolė. Tam laikotarpy laikinosi vyriausybė turi būti atsakominga prieš Vliką ir gali būti jo paleidžiama. Grįžus į Lietuvą ir atsižiūrint į VLIK-to praplėstus uždavinius bei visuomenės išryškėjusius pageidavimus, VLIK-tas gali būti atitinkamai išplėstas.

—    Kad sudarius aiškesnę padėtį pačiame VLIK-te ir tuo palengvinus jojo darbą, kas prisidėtų prie viešosios mūsų opinijos konsolidavimo valstybinio susitvarkymo klausimais tiek Lietuvoje, tiek mūsų išeivijos svarbiausiuose centruose. VLIK-te dalyvaujančios buv. autoritetinės grupės — tautininkų partija ir nacionalistų partija turi viešai deklaruoti savo visišką ištikimumą demokratijos principams savo darbuotėje, ir kovojant už nepriklausomą demokratinę Lietuvą ir ją kuriant.

—    Turi būti atmestos bet kurios vadinamos Laikinosios Vyriausybės sudarytos 1941 metų birželio mėn., pretenzijos vienu ar kitu būdu toliau dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkyme.

Tų keturių pasiūlymų išvadoje grėsmingas ultimatumas:

—    Jeigu VLIK-tas nesutiktų šiame pareiškime išdėstytų pasiūlymų priimti ir padėti VLIK-to tolimesnės veiklos pagrindan, pasirašiusieji, atstovaudami savo grupių nusistatymą, skaitys tolimesnį jų bendradarbiavimą VLIK-te ... nebegalimą.

Vliko posėdžio pirmininkui pareiškimą priėmus, pareiškimo gnipės iš posėdžio išėjo. Kitą dieną tie patys grupių atstovai susirinko jau ne į Vliko posėdį, o į grupių atstovų pasitarimą. Pasitarimai dėl keturių grupių pareiškimo truko apie dvi savaites ir 1945.VII.3 baigėsi šiais susitarimais:

1.    Iš visų okupacijų išlaisvintoji Lietuva bus demokratinė respublika.

2.    Kol bus sušauktas, demokratiniu būdu rinktas, Lietuvos seimas, išlaisvintoji Lietuva bus valdoma pagal laikinuosius valstybės konstitucijos nuostatus.

3.    Laikinuosius valstybės konstitucijos nuostatus priims VLIKas pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus.

4.    VLIKas kontroliuos Laikinosios Vyriausybės darbus ir nustatys jos politikai liniją. Laikinoji Vyriausybė privalės VLIKo pasitikėjimo. VLIKui pareiškus nepasitikėjimą, Laikinoji Vyriausybė atsistatydins.

5.    Laikinoji Vyriausybė per trumpiausią laiką, kai tik bus pašalintos išorinės kliūtys, įvykdys demokratinius Lietuvos seimo rinkimus.

6.    Seimo rinkimų įstatymo projektą paruoš VLIKas. Tuo įstatymu Lietuvos piliečiams bus patikrinta teisė laisvai pareikšti savo valią.

7.    Kai tik bus rasta politiškai tikslinga, VLIKas paskelbs šį susitarimą atitinkančią deklaraciją. Laikinieji valstybės konstitucijoje nuostatai bus paskelbti, kai tik galės pradėti veikti suvereniniai Lietuvos valstybės organai.

Taigi nuo 1945.VII.3 egzilinis Vilkas prisiėmė tautai priklausančio valstybės suverenumo vykdytojo funkciją.

Ryšium su šia Vliko transmutacija dėmesio vertas faktas, kad egzilinio Vliko prisiėmimui Lietuvos suverenumo vykdytojo funkcijos pritarė ir mūsų diplomatai. 1946. VI 1.21-26. Berne, Šveicarijoj įvykusi Vliko atstovų ir Lietuvos diplomatinių misijų šefų konferencija sutarė:

—    Nedelsiant sudaryti politinį organą, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos konstitucijos dvasią.

—    Sudarius šį organą, Vlikas vykdo seimo funkcijas, kontroliuodamas vykdomojo organo darbus ir nustatydamas jo politikos liniją.

Tik Lietuvos atstovas Washing-tone min. Žadeikis savo aiškaus nusistatymo tuo klausimu niekad nebuvo pareiškęs.

Dėmesio taip pat vertas faktas, kad ir po 1945 liepos ir 1946 Berno susitarimų socialdemokratai ir liaudininkai nesiliovė vetavę tautininkų dalyvavimo Vliko prezidiume ir Berno konferencijos sutartoj vyriausybės funkcijom vykdyti Vykdomojoj Taryboj. Tik nuo 1948 vasaros tas veto pasibaigė, kai prof. D. Krivickui pavyko sutelkti vadinamą laicistų penketuką atstatyti Vliko grupių pradinei proporcijai 5:4. Penkios grupės iš Vyriausio lietuvių komiteto, keturis iš Tautos tarybos. O po egzilinio Vliko pasipildymo: šešios grupės iš Vyriausio lietuvių komiteto ir penkios iš Tautos tarybos. Faktiškai nuo 1946 ta proporcija buvo sudaryta. Iš Nuembergo Tarptautinio tribunolo dokumentų 1946 paaiškėjus voldemarininkus sąmokslavus su reicho įstaigomis prieš Smetonos vyriausybę ir ėmus iš reicho savo veiklai pinigus, voldemarininkų ekspozitūra Vlike Nacionalistų partija (nuo 1945 pasivadinusi Demokratų partija) iš Vliko iškrito. Tas iškritimas suardė, Vliką sudarant sutartą, grupinę proporciją. Nors dėl to suardymo kitos grupės buvo nieku dėtos, suprantamos buvo kai kurių Vliko grupių pastangos tai pradinei Vliko grupių proporcijai atstatyti. Ir gal tas atstatymas nebūtų užtrukęs ir kėlęs Vliko gryčioje dūmų, jei ne peršamas jo būdas — sritinis atstovavimas, įvedant Mažosios Lietuvos grupę. Sritinio atstovavimo įvedimas į Lietuvos seimo funkcijas prisiėmusį Vliką sudarytų precedentą ir išlaisvintos Lietuvos sritinių savivaldų pretenzijom. O Lietuvių Frontas buvo principiškai nusistatęs, kad iš okupacijų išvaduota Lietuva turi būti vientisa, be autonominių sričių. Kol LF buvo Vlike, šiokiam nusistatymui solidarizavo ir krikščionys demokratai su Ūkininkų sąjunga. LF 1952 iš Vliko pasitraukus, jau 1954 Vlike atsirado mažlietuvių grupė, o 1957 — ir vilniečių grupė.

LF išėjimas iš Vliko padarė nemažą spragą Lietuvos vadavimo organizacijoje. Bet jos vieningumas vis dar laikėsi. Išeivijoje susiorganizavę Lietuvių Fronto bičiuliai veikė nepriklausomai nuo Vliko, bet Lietuvos vadavimui specialios organizacijos nesudarė. Tačiau, kai 1955 iš Vliko išėjo ir tautininkai su laisvės kovotojais ir su, šalia Vliko veikusiomis, Lietuvių Rezistencine santarve ir Lietuvos Atgimimo sąjūdžiu sudarė Lietuvos Nepriklausomybės talką, susidarė du centrai. Tolygi padėtis, kokia kad buvo Lietuvoje prieš sudarant Vliką. Padėtis Lietuvos interesam ir vadavimo pastangom nenaudinga.

Ar su Vliko sluoksnių paskatinimu, ar be jo 1963 Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba ėmėsi iniciatyvos Lietuvos vadavimo organizacijai konsoliduoti. 1963.VI.22. sukvietė New Yorke Vliko, Talkos ir Lietuvių Fronto bičiulių - LFB atstovų pasitarimą, kuris sudarė vadinamą Birželio 22 komisiją “apsijungimo konkrečiai bazei ir apsijungusio organo sąrangai sutarti”. Po vienuolikos mėnesių, 1964.V.22, komisija priėmė Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Apsijungimo Protokolą, kuris, Vliko, Talkos ir LFB patvirtintas, tapo Vliko nauja charta šalia 1944.11.16 deklaracijos ir 1945.VII.3 protokolo Kadangi su apsijungimo protokolu prasidėjo Vliko dabartis — protokolas yra tebegaliojanti Vliko konstitucija, — bet po beveik 20 metų yra primirštas, gal tad vertas prisiminti. (Žiūr. faksimilę psl. 37 ir 38).

Apsijungimo protokolas iš naujo aptarė Vliko funkcijas. Buvo atsisakyta ne tik 1945.VII.3 egzilinio Vliko prisiimtų Lietuvos suverenumo vykdytojo funkcijų, bet ir Lietuvos Vliko funkcijos būti mūsų tautos išsilaisvinimo kovų politinę vadovybe. Buvo apsiribota tik “Lietuvos laisvės kovos vieninga vadovybe laisvajame pasaulyje”. (Protokolo p. 1). (Pa-

braukta mano. Aut.). Vilkui virtus išeiviniu Vliku, tai buvo ir nuoseklu ir neišvengiama.

Apsijungimo protokolas įpareigoja Vliką, kad jis — ieškos galimybių giminingoms organizacijoms ir jas skatins jungtis tarpusavyje. Jis stengsis į bendrą laisvinimo darbą įtraukti naujai iškilusias ir Lietuvos laisvės kovoje pozityviai pasireiškusias organizacijas. (Protokolo p. 9).

Po 18 metų nuo to PLB valdybos nutarimo “laiko reikalavimai” yra labai aiškūs. Kad lig šiol Vlikas nei grupių jungimosi klausimu, nei naujų organizacijų į bendrą laisvinimo darbą įtraukimo klausimu nėra daręs veiksmingų pastangų, dėl to tie apsijungimo protokolo įpareigojimai nenustojo nei savo galios, nei reikšmės.

Lietuvių Bendruomenė, Laisvės Komitetas ir vietinės Lietuvos vadavimo organizacijos

Lietuvos vadavimo organizacijos laisvajame pasaulyje savo funkcijomis ir pobūdžiu gali būti valstybinės ar visuomeninės, savo pilietybe — egzilinės (Lietuvos piliečių) ar išeivinės, o savo veikimo erdve — pasaulinės ar vietinės.

Vlikas metamorfozavo iš Lietuvos Vliko visuomeninės organizacijos į egzilinio Vliko valstybinę organizaciją seimo funkcijom vykdyti ir vėl į visuomeninę išeivinę organizaciją. Bet savo veiklos erdve Vlikas visą laiką buvo ir tebėra pasaulinė organizacija ta prasme, kad jo veikla nesiriboja kuria viena valstybe.

Kita išeivinė, visuomeninė, daugelį kraštų aprėpianti organizacija yra Pasaulio lietuvių bendruomenės organizacija su Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba. Iš visų mūsų išeivijos organizacijų tvirtovių PLB organizacijos tvirtovė yra pati atspariausia laiko ir kitų išeivijos tautinį savitumą žlugdančių poveikiui. PLB organizacija yra intelektualiai pajėgi ir nestokoja kūrybingų idealistų nei savo centre — PLB valdyboje, nei atskirų kraštų bendruomenės organizacijai dar nėra grėsmės, kad nebebus kas iš dabartinės jos veikėjų generacijos perima veiklos estafetę. Jeigu ateitis Vliko istorijoje ir nieko daugiau reikšmingo nerastų, išskyrus iš Vliko sluoksnių išėjusią bendruomenės organizacijos idėją ir jos vykdymo iniciatyvą, to jau turėtų užtekti pripažinti Vliką mūsų išeivijai atlikusį istorinį patarnavimą.

Savo paskirtimi bendruomenės organizacija nėra Lietuvos vadavimo organizacija. Pagal Vliko buvusio pirmininko prel. Krupavičiaus 1950 m. instrukciją bendruomenės veikėjam bendruomenės organizacijos tiesioginis, nuolatinis ir pagrindinis uždavinys — puoselėti mūsų išeivijos tautinį savitumą. Tačiau dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, kol ji sovietų okupuota, bendruomenės organizacijai tenka prisiimti ir antrinį uždavinį — Lietuvos vadavimo uždavinį. Ir šis antrinis, Lietuvos vadavimo uždavinys bendruomenės organizacijai faktiškai yra pirmesnis už pagrindinį tautinio savitumo puoselėjimo uždavinį, nes tik nepriklausoma Lietuva gali užtikrinti ir mūsų išeivijos tautiniam savitumui puoselėti prielaidas. (Plg. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Keliu, psl. 19 20).

Tokį pat bendruomenės uždavinių dvilypumo supratimą turėjo ir po prel. Krupavičiaus buvę Vliko pirmininkai J. Matulionis ir dr. A. Trimakas, taip pat ir apsijungusio Vliko valdybos pirmininkai V. Sidzikauskas ir dr. J. K. Valiūnas ir jų vadovaujamas Vilkas. Reikia linkėti ir tikėti, kad ir dabartinis Vliko valdybos pirmininkas dr. K. Bobelis ir jo vadovaujamas Vlikas pamažu, bet tikrai atsipalaiduos nuo ekstremistinių antibendruomeninių elementų destruktyvios ir Lietuvos vadavimui žalingos įtakos. Nė viena išeivijos organizacija ir juo labiau nė viena Lietuvos vadavimo uždavinius vykdanti organizacija nėra apdrausta nuo pašalinės, prof. Kaminsko žodžiu tariant, paraustinės įtakos, kuri per pastaruosius kelerius metus yra beprasmiškai, bet destruktyviai nuodijusi Vliko ir bendruomenės tarpusavio bendradarbiavimą.

Suprantama, kad tuos pačius Lietuvos vadavimo uždavinius lygiagrečiai vykdančių organizacijų tarpusavio santykiuose gali atsirasti mažesnės ar didesnės trinties dėl skirtingų pažiūrų vienu ar kitu klausimu dėl skirtingos taktikos, ar vadovaujančių asmenų skirtingo temperamento ir ambicijų. Tai yra natūralu ir gal neišvengiama. Bet tokia trintis niekad neturi tapti digstimi tarpusavio nepasitikėjimui, negližavimuisi, piktdžiugai, užgauliem priekaištam ar piktavališkiem linkėjimam. Šitokiais išeivijos patriotinių organizacijų tarpusavio santykiais tegali džiaugtis mūsų tautos ir Lietuvos priešas.

1983 metais Pasaulio Lietuvių Bendruomenės VI-ojo seimo sesija Chicagoje ir visi kiti didieji Pasaulio Lietuvių Dienų renginiai negalės atlikti visos savo misijos mūsų išeivijai ir okupuotai Lietuvai, jei dar nebus įvykęs PLB valdybos ir Vliko valdybos tarpusavio santykių išlyginimas ir atstatyta tarpusavio darna ir glaudus bendradarbiavimas. Atsakomybę už tai neša ir Vlikas ir PLB Valdyba.

Kita visuomeninė, savo veikla globalinės apimties Lietuvos vadavimo organizacija yra egzilinis Lietuvos Laisvės komitetas. Kadangi jis susidarė be Vliko ir be Alto iniciatyvos, ir veikė bei tebeveikia be mūsų išeivijos finansinės paramos, ar tik su labai maža parama, todėl plačiuosiuose sluoksniuose nėra populiarus. Kai kuriem išeivijos veikėjam jis atrodė ir tur būt tebeatrodo net ne lietuvių egziline organizacija, o tik amerikiečių komiteto Europos reikalam (Free Europe Committee, Ine.) daliniu ir Lietuvos vadavimo organizacijų šeimoje pavaininkiu. Tikrovė betgi nevisai tokia.

Ryšium su Berlyno blokada ir Šiaurės Korėjos invazija į Pietų Korėją Jungtinės Valstybės akis akin susidūrė su Sovietų Sąjungos globalinio dominavimo kėslais ir suskato remti antisovietinių veiksnių veiklą, pirmiausia sovietų pavergtų rytų ir centro Europos kraštų egzilinių veiksnių veiklą. Buvęs JAV karinis gubernatorius Vokietijai gen. Clay ėmėsi iniciatyvos suorganizuoti Jungtinių Valstybių Europinį komitetą, kuris telktų tai paramai privatines ir valdines lėšas bei kitais būdais rytų ir centro Europos egziliniam veiksniam padėtų, kaip kad II-ojo pasaulinio karo metais britai ir amerikiečiai kad padėjo De Gaulle komitetui, Lenkijos egzilinei vyriausybei ir kitų nacių okupuotų kraštų egziliniam veiksniam.

Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Rumunijos ir Vengrijos vadavimo organizacijų egziliniai centrai po II-ojo pasaulinio karo buvo Jungtinėse Valstybėse, Lenkijos — Londone, Estijos ir Latvijos — Švedijoje, o Lietuvos — Vokietijoje. Lenkijos londoniškis centras sudarė Washingtone savo delegaturą. Baltijos tautom nuoširdžiai palankūs kai kurie Valstybės Departamento pareigūnai atkreipė šių valstybių diplomatų dėmesį į tai, kad ir Baltijos valstybių egziliniai veiksniai Jungtinėse Valstybėse galėtų pasinaudoti JAV Europinio komiteto parama. Baltijos diplomatai, atrodo, galėjo pasekti Lenkijos pavyzdžiu. Tada Lietuvos egziliniu veiksniu Jungtinėse Valstybėse būtų galėjusi būti Vliko delegatura. Kažkodėl savais sumetimais Baltijos valstybių diplomatai apsisprendė sudaryti Jungtinėse Valstybėse savarankiškas egzilines Baltijos valstybių organizacijas. Tokiu keliu 1951 gegužės m. New Yorke atsirado Estijos, Latvijos ir Lietuvos Patariamosios grupės (Consultative Panels).

Nuo 1952.XI.6 tos patariamosios grupės pasivadino Laisvės komitetais. Nuo 1954.IX.20 Lietuvos, Latvijos ir Estijos Laisvės komitetai drauge su Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos Lenkijos, Rumunijos ir Vengrijos egziliniais centrais sudarė Pavergtųjų Europos Tautų seimą (Assembly of Captive European Nations). Apie šio seimo politinį reprezentatyvumą galime orientuotis iš to, kad jame buvo 37 buvę savo valstybių parlamentų atstovai, 15 buvusių ministrų, 10 buvusių ambasadorių, du buvę premjerai, 1 vicepremjeras ir 1 valstybinio banko prezidentas.

JAV Europinis komitetas tų devynių valstybių egzilines organizacijas ir jų santalką — Pavergtų Europos Tautų seimą rėmė iki 1981 pabaigos. Tą paramą pradėjo demokratų administracija o su detente politika užraukė respublikonų administracija. Europiniam komitetui savo paramą egzilinėm organizacijom nutraukus, išskyrus Latvijos Laisvės komitetą, kiti egziliniai centrai ir jų santalka tebesireiškia.

Čia pravartu prisiminti, kad, sovietų okupuotų ir faktiškai į Sovietų Sąjungą inkorporuotų, Estijos, Latvijos ir Lietuvos egzilinių organizacijų dalyvavimas ir veikimas bendrai su Sovietų Sąjungos vadinamų satelitų egzilinėmis organizacijomis Pavergtųjų Europos Tautų seime turi reikšmės ir Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybingumui. Tuo būdu aiškiai pabrėžiamas šių valstybių, nors faktiškai užkartų sovietinės respublikos padėtį, teisinės tarptautinės padėties skirtingumas nuo kitų Sovietų Sąjungos respublikų. Deja, nevisi mūsų išeivijos veikėjai šį skirtingumą yra įsisąmoninę. Nevisi yra įsisąmoninę ir jo reikšmę bei vaidmenį Lietuvos vadavimo pastangom.

Iš Lietuvos vadavimo vietinių organizacijų, neskaitant įvairiuose kraštuose veikiančių lietuvių bendruomenės organizacijų, kurių kai kurios — pvz. JAV, Kanados, Australijos bendruomenės organizacijos — labai įspūdingai talkina Lietuvos vadavimo pastangom, — tur būt labiausiai populiari ir daugiausia visuomeninio dėmesio ne tik iš JAV lietuvių, bet ir iš visos mūsų išeivijos ir iš okupuotos Lietuvos yra susilaukusi Amerikos Lietuvių taryba — Altas.

Alto užuomazga sutapo su organizuotos rezistencijos pirmosiomis apraiškomis pačioje sovietų okupuotoje Lietuvoje. 1940. VIII.9 Katalikų federacijos suvažiavimas Pittsburghe nutarė Lietuvos vadavimo darbui sudarytą bendrą visų už Lietuvos nepriklausomybę kovojančių Amerikos lietuvių grupių junginį. Jau kitą dieną Katalikų federacija susitarė su Tautine sandara sudaryti Lietuvai Gelbėti tarybą. Po kelių savaičių, 1940.X.15 po audiencijos pas prezidentą Rooseveltą į Lietuvai Gelbėti Tarybą įsijungė ir JAV lietuviai socialistai. Kiek vėlėliau Lietuvai Gelbėti taryba buvo pavadinta Amerikos Lietuvių taryba. Bet ta pradinė vienybė dar nebuvo ištverminga. 1941, į JAV atvykus Smetonai, dėl skirtingų pažiūrų į Lietuvoje buvusį autoritetinį režimą ir į Smetonos egzilinį vaidmenį Jungtinėse Valstybėse, dalis Tautinės sandaros šalia Alto sudarė Lietuvai Vaduoti sąjungą. Ji veikė, kol 1948 tautininkai vėl sugrįžo į Altą.

Per savo veikimo 40 su viršum metų Altas savo veikimo konkrečiais rezultatais Lietuvos vadavimo darbų balanse tur būt yra pirmoje vietoje. Bet kiekviena specialiam uždaviniui skirta organizacija, kai to uždavinio sprendimas tęsiasi metų metus, o siekiamo rezultato perspektyva vis dar neaiški, — ima išsisemti. Tatai neaplenkia nė Alto. 1949 savo skyrių ir bendradarbiaujančių komitetų Altas skaičiavo 87. O pastaraisiais metais Alto suvažiavimuose tepasiskardena 12-15 skyrių. Kas be ko, Alto veiklai atsiliepia ir JAV bendruomenės lygiagreti Lietuvos vadavimo veikla. Bendruomenės organizacija disponuoja ir gausesnėmis, ir jaunesnėmis, ir veržlesnėmis, ir kūrybingesnėmis intelektualinėmis jėgomis. Tačiau įspūdinga duoklė Lietuvos vadavimo pastangom praeityje dilgina Alto išdidumą ir kliudo jam nuoširdžiai su bendruomenės organizacija išsiaiškinti ir Lietuvos labui susitarti dėl bendradarbiavimo. Juk ir didžiausiam iš didžiausių altininkų tur būt yra aišku, kad JAV lietuvių organizacinio gyvenimo jau negalima grąžinti į priešbendruomeninius laikus.

Vien tik Alto organizacijos patogumo atžvilgiu, išleidus iš akių patį Lietuvos vadavimo pastangų efektyvumo ir mūsų išeivijos tautinio savitumo puoselėjimo atžvilgius, darosi suprantamas Alto vadovybės buvęs rezervuotumas, o jos kai kurių veikėjų ir atviras priešiškumas JAV Lietuvių Bendruomenės organizacijos sudarymui. Tatai diktavo savisaugos instinktas.

★ ★ ★

Dar prieš JAV lietuviam sudarant Altą, Toronto lietuvių veikėjai jau 1940 rugpjūčio mėnesį ėmėsi iniciatyvos suorganizuoti tarpgrupinę Lietuvos vadavimo organizaciją ir sudarė Kanados Lietuvių tarybą. Susidarius tokiom tarybom dar keliose Kanados lietuvių kolonijose, jų atstovai sudarė Kanados Lietuvių centrinę tarybą. Ji Lietuvos vadavimo uždaviniam vykdyti pradėjo leisti Nepriklausomos Lietuvos savaitraštį. Tai nebuvo laimingas pasirinkimas. Prasidėjo nesutarimai. Savaitraštis ir pati KLCT iš Toronto buvo nukelti į Montrealį. Nuo 1949 savaitraštis perduotas Nepriklausomos Lietuvos spaudos bendrovei, o pačios KLCT funkcijas perėmė Kanados lietuvių bendruomenės organizacija.

★ ★ ★

Pietų Amerikoje ryšium su sovietine Lietuvos okupacija tik Argentinos lietuviai 1940 suorganizavo Lietuvos vadavimo uždaviniam Lietuvos išlaisvinimo centrą. Jo veikimą ypatingai buvo sustiprinęs 1941 į Lietuvos pasiuntinybę Argentinoj informacijos reikalam atvykęs Kazys Či-biras-Verax. Verax straipsniai laikas nuo laiko ėmė rodytis Argentinos, Urugvajaus ir Venecuelos spaudoje. Iš viso gal keli šimtai pasirodė. Jo informaciniai veikalai atskiromis knygomis išėjo Argentinoje, Kolumbijoje, Urugvajuje. Kelerius metus jis redagavo ELTOS biuletenį ispanų kalba. Mirė 1974. Dabar Lietuvai išlaisvinti centras savo uždavinius vykdo, glaudžiai bendradarbiaudamas su Argentinos lietuvių bendruomenės organizacija.

 

★ ★ ★

Kurias tad išvadas ši Lietuvos vadavimo organizacijos praeitis įtaigauja?

—    Kad apskritai okupacijos sąlygomis, o juo labiau sovietinės okupacijos sąlygomis tautos politinės vadovybės veikimas pogrindyje pačiame okupuotame krašte yra praktiškai neįmanomas ir kad todėl bandymai suformuoti tautos vieningą politinę vadovybę sovietų okupuotoje Lietuvoje nebuvo sėkmingi;

—    Kad mūsų tauta antrajai sovietų okupacijai, kaip kad ir pirmajai, nė kiek nebuvo paruošta, o egzilinė politinė vadovybė nebuvo nei vieninga, nei apdairiai ryžtinga sumegzti ir palaikyti nuolatinį ryšį su kraštu ir atitinkamai įtaigauti krašto nusiteikimus okupanto atžvilgiu;

—    Kad yra didelis skirtumas tarp Lietuvos vadavimo organizacijos ir jos uždavinių trumpai vadavimo distancijai ir ilgai vadavimo distancijai;

—    Kad ir po 42 metų Lietuvos okupacinės padėties Lietuvos vadavimo organizacijos sąranga, konkretūs uždaviniai ir jų vykdymo būdai bei priemonės vis dar tebelaukia pritaikomi ilgai vadavimo distancijai;

—    Kad visas žmogiškojo veikimo sritis, neišskiriant nė Lietuvos vadavimo srities, nuolat veikia du prieštaringi dėsniai: kaitos dėsnis ir rutinos dėsnis, ir kad šių prieštaringų dėsnių sąveikoje vyksta ir Lietuvos vadavimo organizacijos raida;

—    Kad Lietuvos vadavimo organizacijai ir išeivijos tautiniam savitumui puoselėti didžiausias organizacinis laimėjimas yra pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos sudarymas; ir

—    Kad Lietuvos vadavimo visuomeninė egzilinė organizacija kaip Lietuvos valstybingumo išraiška privalo didesnio išeivijos dėmesio bei paramos.

1. V. Vaitiekūnas dalyvavo IAV ir Kanados LFB studijų ir poilsio savaitės Dainavoje simpoziumo sudėtyje, 1982.VI 1.31 svarstant temą — Lietuvos vadavimo organizacijos praeity, dabarty ir ateity. Red.

2. Tremtiniu čia laikomas lietuvis, priverstas palikti Lietuvą ir gyventi kitoje valstybėje, bet išlaikantis Lietuvos pilietybę ir tebevykdantis Lietuvos valstybingumo funkciją. Išeiviu čia laikomas lietuvis, priverstas palikti ar savanoriškai palikęs Lietuvą, gyvenantis kitoje valstybėje, priėmęs šios valstybės pilietybę ir tuo nutraukęs savo valstybinę priklausomybę Lietuvai ir savo funkciją Lietuvos valstybingumui.