DU LIETUVIAI — DU DRAUGAI, O TĖVYNEI TIK VARGAI
LIETUVIŲ — LENKŲ SANTYKIŲ ISTORIJOS IŠTRAUKA
VILNIAUS UŽGROBIMĄ PRISIMENANT
BRONIUS ZUMERIS
Taip jau mūsų tautos istorijoje susiklostė, kad nuo neturinčio kur pasidėti Jogailos pasipiršimo padykusiai lenkų sosto įpėdinei Jadvygai (kurią lenkai stengiasi pravesti į šventąsias) — daugelis ėmė ir pasiklydo, tarsi džiunglėse, tarp gente lituanus ir natione polonus. Tarp dviejų stulpų, paprastai, išsitiesia kartuvės. Tarp gente lituanus ir natione polonus, mūsų nelaimei, pasikorė daug talentingų lietuvių. Ir šiandien dar kai kas pasitempia,1 ar tai dėl neturėjimo ko benusitverti, ar tai dėl švilpaujančių vėjų tuščioje galvoje.1a Maža dalis pastebėjo klaidą ir sugrįžo prie savo tautos, arba kaip buv. Seinų kunigų seminarijos rekt. Blaževičius, anot Krupavičiaus — lenkiška kepurė, lietuviška galva, skundėsi, nusidėjęs tėvynei Lietuvai: sąžinė ėdusi už sulenkėjimą. Didelė dalis tačiau nesurado kelio atgal ir nudrožė lenkų tarnybon: poetas Mickevičius, lenkiškai padainavęs: “Tėvyne Lietuva, mieliesnė už sveikatą! Kaip reik tave brangint, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko . . .”lb. Sūduvių kilmės Kosciuška, kurio vardu styro aukščiausias kalnas Australijoj; didysis lenkų skulpt. Wielonski, tikras lietuvio Velioniškio (Žaliosios vis., Vilkaviškio aps.) brolis; botanikas Aleksandravičius, sūduvių ūkininko Aleksos brolis; meno kritikas Vitkevičius, žemaitis; Kondratavičius, atsiskaičiusios Lenkijos 1919 m. vasario mėn. sušaukto Steigiamojo seimo pirmininkas buvo Lietuvos kunigaikštis Ferdinantas Radvila ir daugelis kitų.
Jei kai kurie rašytojai su poetu Mickevičium ir nepagailėjo gražių žodžių paliktai tėvynei Lietuvai, tai daugelis politikų bei karių padarė nepataisomos žalos savo kilmės šaliai. Pav., Paderevskis, pasaulinio mąsto pianistas, Versalio taikos konferencijoj visu aitrumu gynė Vilniaus užgrobimo aferą, nors jo tėvas Poderys tikras lietuvis (motina lenkė). Liet. rašyt. Mykolaičio Putino pusbrolis, irgi Mykolaitis, buvo aršus lietuvių tautos priešas, Čenstachavos gimn. mokytojas. Gen. Janušaitis, sumušęs lietuvių kariuomenę ir užgrobęs Seinus, buvo lietuvio mokytojo, vedusio lenkę, sūnus. Lenkų seimo atstovas Čepinskis, lenkų valdžios ekspertas, duodavo pačias klai-klausias išvadas apie lietuvių tautą. Vilniaus vaivada Kirtiklis, persekiojęs lietuvius, buvo lietuvio ir lenkės sūnus. Vienas Narutavičius pasirašė Lietuvos laisvės aktą, o kitas buvo Lenkijos prezidentas. Lenkų korpusui sąjung. armijoje vadovavęs gen. Anders, liet. pulk. Andriaus brolis. Lenkijos gen. štabo pulk. Brazuliewicz Lietuvos pulk. Braziulio brolis. Kom. Lenkijos karo sugriautą ūkį aptvarkė žem. ūkio min. Kejstut Žemaitis, Lenkijos konsulas Brazilijai Miaczislaw Klimas. Tai tik keletas mūsų laikais. O jų visa virtinė buvo praeityje. Galime drąsiai sakyti, jog kas antras Lenkijos istorijos puslapis parašytas lietuvių. Lenkija iškilo, kai ją valdė lietuviai ir susmuko, kai vadovavo patys lenkai. Iliustracija aniems gera, bet mums skaudi. Argi ne ir šiandien panašiai darosi? Žiūrėkite: pasimaišys mūsų vyrams svetimas sijonas, tai bematant ir įsikabina tarsi piktdagio sėkla į šuns uodegą. Ir vaikai nukeliauja svetimų autų skalbti.2 Na, bet mūsų tikslas yra Pilsudskis ir Želigovskis — tikrieji mūsų sostinės Vilniaus ir trečdalio Lietuvos teritorijos3 klastingieji grobikai. “Pilsudskis ir Želigovskis supynė melą įamžinti didybės manijai”.4 Kas jie tokie? O svarbiausia — žvilgterėkim, ką jie patys apie save sako.
Juozapas Pilsudskis
Tai tikrasis Lietuvos sostinės grobikas, sukto sąmokslo ir biaurios klastos sumanytojas. Dėl savo lietuviškos kilmės Pilsudskis visą gyvenimą jautęs “pęknięce serca znac” - jautė plyštančią širdį. Vieni lenkai jį dievino už Lenkijos įkūrimą — didesnės, negu privalėjo būti, o kiti jį niekino, kad neužgrobė visos Lietuvos. Iš tikrųjų “Pilsudskis svajojo surinkti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žemes: Minską, Kijevą, Mogiliavą, Kauną, Vilnių. Privalome turėti jūrą, ir tik įsigiję lietuviškąjį Baltijos pajūrį, galėsime tikrai valdyti Baltijos krantus. Mūsų programa: užimti Lietuvą ginkluota jėga”.5
Pilsudskis būtinai kas metai važiuodavo į Druskininkus (lenkų užgrobtą Lietuvos kurortą) ir čia, atsisėdęs ant Nemuno kranto, dūsaudavo žiūrėdamas į Lietuvos pusę “nežinia ar jos ilgėdamasis, ar svajodamas kokiu būdu ją prijungti prie Lenkijos”.8 Būdamas neribotas Lenkijos diktatorius viešai niekino tikruosius lenkus ir stengėsi apsistatyti lietuviškos kilmės žmonėmis. Net Pilsudskio asmeniška sekretorė buvo žemaitė Kazimiera Ylakytė — lenkiškai Ylakovič. Nebereikalo 1926 m. Nesvyžiuje surengtame baliuje dvarininkas Sapiega (lenkiškai vad. pakraščių) lietuviškų žemių dvarininkų vardu, sveikino: “Kūnu ir krauju tu esi mūsiškis, iš mūsų tarpo išaugai ir nešioji . . . pakraščių dvarininko ženklą”.7
Pilsudskio nemėgstančių lenkų nuomonę išreiškė lenkų ambasadorius Lukasiewicz (pasirašęs Suvalkų sutartį). Pastarasis 1939 m. spalio 12 d. vienam prancūzų žurnalistui aiškino: “Pilsudskio politika buvusi panaši į Konrado Valenrodo išdavimą ir kad nei Anglija, nei Prancūzija nekaraus už senas sienas.”8
Pilsudskiai yra gilią senovę siekianti gryna lietuviška giminė. Tik ankščiau jų tikra pavardė buvo ne Pilsudskiai, bet Giniotai (dar kai kieno vadinami Giniečiais). Giniotų giminė nuo neatmenamų laikų Skaudvilės valsčiuje, Tauragės apskrityje, turėjo dvarelį, kuris vadinosi Pil-sudai. Maždaug nuo 16 amžiaus Giniotai imta vadinti Pilsudskiais nuo to dvaro — Pilsuda pavadinimo. Juozo Pilsudskio tėvas buvo vedęs kitos garsios lietuviškos giminės Bilevičių dukterį Mariją. Su tom vedybom Pulsudskio tėvas paveldėjo keletą dvarų, jų tarpe ir Zulavų dvarą Pabradės valsčiuje, Vilnijoje. Kai dėl 1863 m. sukilimo aktyvų rėmimą rusai Pilsudskio dvarus konfiskavo, Pilsudskis su visa šeima persikėlė į Zulavų dvarą. Šiame dvare gimė ir Juozapas Pilsudskis, ketvirtas vaikas iš eilės dvylikos vaikų šeimoje. Taigi, pagal kilmę, Pilsudskis yra tikras lietuvis ir dar senos lietuviškos giminės palikuonis, be jokios lenkiškos priemaišos, tik jo paties nelaimei, dėl jam pačiam žinomų priežasčių, pasidarė savos tautos Judu. Zulavos dvarui sudegus, Pilsudskiai apsigyveno Vilniuje, kur susidūrė su lenkišku elementu ir su tuometine socialistų partija, kurios vadu jis pats vėliau tapo.9
Pilsudskių praeitį apibudijantis yra išlikęs vienas pasakojimas. Lietuvos šaulių įkūrėjo Pūtvio senelis Dionyzas Putvinskis, tarp kitų dvarų, turėjo dvarą Tauragės apskrityje. Tokiu būdu Pūtvio senelis buvo su Pilsudskiais tolimesni kaimynai, dvarininkai. Kartą tas Dionyzas paskolino Pilsudskiams nemažą sumą pinigų. Draugiškai, kaip lietuvis su lietuviu, susitarė dėl grąžinimo termino. Tačiau nustatytu laiku Pilsudskis nesirodė. Tuomet Dionyzas pats nujojo pas Pilsudskį ir priminė skolą. Pilsudskis ne tik pinigų negrąžino, bet dar Putvinskį išjuokė ir įžeidė. Putvinskis, žinoma, užsigavo ir galvojo, kaip tokį niekšelį pamokyti. “Putvinskis grįžęs namo ir po kurio laiko su ginkluotais dvylikos vyrų svita ir su nemažu tarnų būriu staiga įsiveržęs į Pilsudskio dvarą. Pilsudskį uždaręs rūsyje ir tol su savo palydovais Pilsudskio dvare gyvenęs ir puotavęs, kol, jo manymu, buvusi praūžta paskolinta pinigų suma.10
Taigi, jau iš tėvų pusės Juozas Pilsudskis gal įgavo tam tikros klastos ir apgavystės prigimtį.
Pilsudskio veikla
Juozapas Pilsudskis Vilniuje lankė rusų gimnaziją. Kaip nekenčiančiam rusų, tos gimnazijos lankymas jam buvo tikra kančia. Vėliau studijavo mediciną. Nuo pat jaunystės susidomėjo socialistais. Vėliau įkūrė bendrą lietuviams ir lenkams Polska Partija Socyjalistyczna — Lenkų socialistų partija. Nuo šios partijos lietuviai socialistai gana greit atsiskyrė. Ambicingas Domaševičius negalėjo kartu dirbti su valdingu Pilsudskiu. Už socialistinę veiklą ir priklausymą teroristų grupei Pilsudskis ir jo brolis buvo caro valdžios persekiojamas, ištremtas ir laikytas kalėjime.
Juozapas Pilsudskis ir jo brolis Bronius, priklausydami teroristinei grupei, tykojo nudėti carą Aleksandrą III. “Abudu broliai buvo nuteisti mirti. Tik kaip nepilnamečiams mirties bausmė pakeista: Broniui 18 m. katorgos, o Juozui areštantų rotų irgi pusėtinas metų skaičius, nepamenu kiek. Juozas rašydavo lyg ir didžiuodamasis, lyg girdamasis ta bausme, o gal tik tokiu būdu savo mylimą tetą (Lipmanaitę, tikrą lietuvę) auklėtoją ramindamas. Nei mažiausi pasiskundimo to vaikino raštuose, nei gilesnės minties pėdsakų”.11
Juozas buvo ištremtas į Irkutską, o Bronius į Sachalino salą. Tremtyje Bronius atsidėjo ainių genties tyrinėjimams. Pasidarė žymus mokslo vyras. Vladivostoke įkūrė muziejų. Juozas, atlikęs bausmę, vėl organizavo ir veikė su socialistais. Caro žandarai vėl jį vaikėsi. Jų saugodamasis Pilsudskis bastėsi po visą Lietuvą. “Ties Naumiesčiu ir jo apylinkėmis (Slibinų, Šūklelių, Lauckaimio pasieniu), du kartu dr. I. Bagdono padedamas, perėjo sieną P.P.S. vadovas Juozas Pilsudskis. V. Palukaitis kartą sulaukė J. Pilsudskį iš Vilkaviškio gelež. stoties ir vos jį išgelbėjo nuo vietos žandarų vachmistro. Tik Pilsudskis žandarą apgavo, išlipęs iš traukinio ne į stoties pusę, bet į lauko, o iš čia, apeidamas užuolanka stotį, nuniogęs tiesiog pas mokytoją Palukaitį. Vos spėjo svečias kiek apšilti, pas Palukaitį iš stoties užsuko ir žandarų vachmistras. Palukaitis savo kambary Pilsudskiui padavęs užkandžio, žandarą gi priėmė virtuvėj. Degtine įkaitintas vachmistras pasiskundęs savo šuniška tarnyba. Papasakojo, kad iš Vilniaus gavęs žinią, jog svarbus politinis nusikaltėlis Juozas Pilsudskis, eina per sieną. Įsakyta žiūrėti, ar tasai tipas neišlips Vilkaviškio stoty iš traukinio. Vachmistras tyčia ir buvo atvykęs pėsčias į stotį žiūrėti Pilsudskio. Bet, girdi, nesulaukęs jo, nors apėjęs visus vagonus ir fotografiją Pilsudskio turėjęs. Palukaičiui vachmistras parodęs Pilsudskio atvaizdą. Pagaliau apšildytas žandaras išėjo. Palukaitis visa, ką iš vachmistro girdėjęs, atpasakojo Pilsudskiui, kuris gal pats per uždarytas virtuvės duris girdėjo žandarą pasakojant. “Aš dažnai sakydavau, jog turiu benkarto (mergos vaiko) laimę”, nusišypsojęs pasakė Pilsudskis, bet paprašė kuo greičiausia pervesti jį per sieną”.12
Dažnai gyvenime iš pirmo žvilgsnio nedideli įvykiai slepia savyje ne tik atskirų žmonių, bet ir ištisų tautų likimą. Kažin kaip būtų nusitarškėjęs Lenkijos likimas, kurią Pilsudskis prikėlė iš rusų vergijos; mes lietuviai, tikriausiai, nebūtume turėję Vilniaus klausimo ir mūsų krašto ribos be abejo būtų žymiai platesnės, jeigu tada Palukaitis būtų pravėręs virtuvės duris ir parodęs žandarui, kas už tų durų tūno.
Buk tai norėdamas socialistinei veiklai parūpinti pinigų, Pilsudskis su savo sėbrais 1908 m. suorganizavo garsųjį caro pašto traukinio apiplėšimą Bezdonių stotyje, apie 10 km. nuo Vilniaus (Vilniaus — Turmanto geležinkelio linijoje). Užpuolimo metu jiems pavyko pagrobti apie 100,000 rublių. Tais laikais tai buvo milžiniška suma pinigų. Sakoma, kad tiktai trupiniai iš tos sumos teko socialistinei veiklai, o visi kiti pinigai sutirpo užpuolusiųjų kišenėse.
Skilus socialistų partijai, Pilsudskis iš Vilniaus išsidangino į Lenkiją. Lenkijos nepriklausomybės išvakarėse veikė dvi pagrindinės partijos: endekų (tautininkų), kurie kovojo už Lenkijos atstatymą su Lietuva kaip Lenkijos provincija. Endekų partijai vadovavęs Dmovskis aiškino: “Lietuva yra ta pati Lenkija. Teks sušaudyti 100 litvomanų Lietuvą užėmus ir viskas pasibaigs”.13 Kiek vėliau Dmovskis įrodinėjo, kad prijungiant Lietuvą prie Lenkijos teks sušaudyti 500 litvomanų — Lietuvos nepriklausomybės šalininkų. Antroji partija buvo Pilsudskio vadovaujami socialistai. Jie siekė Lenkijos su autonomine Lietuva ir, gerai sekantis, Gudija bei Ukraina. Tai vadinami federalistai. Jiems priklausė ir Pilsudskis.
Kaip jau matėme, Pilsudskis savo gimimu buvo tikras lietuvis — gente lituanus. Mokėjo lietuvių kalbą, bet to neišsidavęs. Jaunystėje jis draugavo su lietuviais. Vienas iš jų buvo Subačiaus klebonas Kazlauskas. “Klebonas P. Kazlauskas buvo žemaičių dvarininkų sūnus. Su geriausiu savo draugu Juozapu Pilsudskiu (vėliau tapusiu Lenkijos valdytoju) studijavo carinėje karo akademijoje”.14 Tautiniu apsisprendimu buvo lenkas — natione polonus. Nors ir krikštytas ir užaugęs katalikiškoje aplinkumoje, su Katalikų bažnyčia neturėjo ryšio, išskyrus, kai būdamas valstybės galva, proginiais atvejais, dalyvaudavo pamaldose. Pasaulėžiūriniu atžvilgiu buvo socialistas. Šeimyniniu atžvilgiu — pasimetęs su žmona. Nors save laikė lenku, bet buvo apsėstas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos atstatymo manija, nes tik per pastarosios atstatymą jis matė didelės ir galingos Lenkijos išugdymo idealą. Vien tik etnografinėse ribose ir dar nepriklausomos Lietuvos atstatymą Pilsudskis laikė didele nelaime — suprantama, Lenkijos nelaime. Šitoje vietoje lenkų endekai (tautininkai), nepavykus realizuoti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos atstatymo svajones, Pilsudskyje įžiūrėjo Konrado Valenrodo išdavystę.15 Šiuo atžvilgiu labai būdingas Želigovskio pokalbis su anuometiniu Vilniaus vyskupu Matulaičiu. Želigovskis — kuris buvo tik Pilsudskio ruporas — paprašė vyskupą tarpininkauti lietuvių - lenkų derybose. Matulaitis nurodė, kad prieš derybas reikėtų bent apytikriai numatyti Lenkijos ir Lietuvos ribas. Želigovskis nurodinėjo sunkumus. Tada Matulaitis juokdamas pasiūlė Gardiną ir Lydą lenkams, o visas žemes nuo tų miestų į šiaurų — lietuviams. “Ne, taip dalinti negalima — prieštaravo Želigovskis. Reikia, kad būtų Didžioji Lietuva, kad būtų atstatyta istorinė Lietuva. Visa nelaimė, kad kauniškiai nori tik etnografinės Lietuvos”.18
Vilniaus afera
Dėl mūsų kariuomenės atkaklaus pasipriešinimo ir dėl lietuviškos diplomatijos veiklos, nei lenkų endekams nepavyko padaryti Lietuvos Lenkijos provincija, nei pilsudskiniams federalistams atstatyti Didžiąją Lietuvos Kunigakštiją Lenkijos ribose. Reikėjo rasti išeitį. Pirmiausia — kai lenkai, rusų vejami, atsidūrė prie Varšuvos, jie visiškai sutiko su visais vakarinių sąjungininkų reikalavimais, kad sienų klausimą spręstų sąjungininkai. Lenkai Vilnių, Gardiną, Augustavą, Suvalkus pripažino Lietuvai. Tačiau kai lenkai, prancūzų remiami ir prancūzų karininkams vadovaujant, supylė rusus prie Varšuvos,17 vėl atgijo Lietuvos, o blogiausiu atveju, bent Vilniaus srities pagrobimo klausimas. Bet tai buvo sunku padaryti dėl duotų sąjungininkams pažadų. Ypač didelė kliūtis buvo Anglija, kurios palankumas Lenkijai buvo gana šaltas. Prancūzija irgi turėjo skaitytis su Anglija, nes ji buvo įsipainiojusi Ruhro krašte. Lenkai surado antį. Jie prancūzų maršalo Fošo štabe įrodinėjo, kad lietuviai bendradarbiauja su bolševikais. Mat, tuo laiku kaip tik vyko rusų - lietuvių taikos derybos Maskvoje. Gi Varšuvoje sėdinčiam prancūzui gen. Veiganui lenkai įrodinėjo, kad Vilniaus neužėmimas gręsia lenkų armijos sparnui. Veiganas su tuo sutiko, tiktai prašė lenkus skaitytis su viešąja opinija, ypatingai Anglija. Prancūzai tačiau su visa kuo sutiko, ką tik lenkai šnabždėjo. Lietuvos užsienių reik. min. J. Purickis įrodinėjo prancūzams lenkų ketinimus, bet prancūzai aiškino, kad jokio Vilniaus pagrobimo nebūsią, nes ne tik Anglija, bet ir Prancūzija esanti už Vilniaus priklausomumą Lietuvai. Anglai net įteikė lenkams notą, kurioje lenkai visom keturiom įrodinėjo, esą, jie net galvote negalvoja pažeisti Lietuvos nepriklausomybę ir užimti Vilnių.
Tuo tarpu, kai lenkų diplomatija išsijuosusi melavo sąjungininkams, Pilsudskis jau ruošė Vilniaus klastą. Prancūzai tai žinojo, bet jie nieko nedarė sudrausti lenkus. Nors tuo tarpu Suvalkuose vyko derybos, pripažįstančios Vilnių Lietuvai, tačiau Pilsudskis jau numatė gen. Jantkovskį Vilniaus užgrobimui. Spalio pirmom dienom Pilsudskis Gardine priėmė pulk. Koco užgrobimo planą. Tam tikslui buvo sudarinėjama neva iš Vilnijos krašto kilusių karių divizijos. Iš tikrųjų, tokių nesant, buvo telkiami lenkų kariai iš “Lomžos, iš Piotrovo, iš Varšuvos ir kitų Lenkijos miestų, labai retai teaptikdamas “rytų kresų” ir dar rečiau Vilniaus krašto gyventoją”.18 Kadangi dauguguma Lietuvos kariuomenės buvo Suvalkų - Seinų linijoje, tai lenkai spalio 4 d. užėmė Varėnos geležinkelio stotį, kad lietuviai negalėtų skubiai permesti savo kariuomenės Vilniui ginti. Tačiau pačios Vilniui užgrobti brigados organizavimas vyko labai nesklandžiai. Lenkų karininkai pajutę, kad čia ruošiama kažkas nešvaraus, tokiam žygiui nepritarė, nes, girdi, tai nesiderina su lenko karininko garbe. Pav., Balstogėje stovinčio lenkų pulko karininkai griežtai pasipriešino dalyvauti neaiškioj aferoj ir iš kareivinių nesijudino tol, kol bus reikalas viešai ir aiškiai nurodytas. Dar sunkiau buvo surasti vadovaujantį generolą. Vienas po kito kviečiami lenkų generolai atsisakė. Tada Pilsudskis, netekęs kantrybės, pasišaukė pas save į vagoną netoli Balstogės gen. Želigovskį, kilusį iš Vilniaus krašto. Jis buvo gan riboto išsilavinimo, eilinis caro armijos karininkas ir todėl Pilsudskio siūlomas “sukilimas” jam iš viso galvoj nesutilpo. “Želigovskis nebuvo pirmas, į kurį Pilsudskis kreipėsi, pasiūlydamas prieš jį “sukilti” . . . Želigovskis iš viso nesusivokė, kas čia darosi, kam ir prieš ką jis turi “sukilti”, jei su lietuviais jau susitarta, ir be Pilsudskio įsakymo nesutiko prieš lietuvius žygiuoti. Tuomet Pilsudskis, kaip vyriausias vadas, pareiškė jam tai įsakąs atlikti ir šis (Želigovskis) tepasakė: “Razkaz” (klausau) ir išėjo jau kitų parengtam žygiui vadovauti. Jam išėjus, Pilsudskis ciniškai apie Želigovskį draugams pastebėjo: — Maniau, jog turiu reikalą su žmogum (myšlalem, že to czlewiek), o čia d . . . volova (jautinė”.19
1920 m. spalio 1 d. Gardine, dalyvaujant vyriausiam klastos sumanytojui Pilsudskiui, Rydz-Smigliui, Kocui, Berkeliui ir Žondkovskiui buvo priimtas slaptas Vilniaus užgrobimo planas. Iš 41 Suvalkų pulko ir 19-tos divizijos buvo sulipdyta pirmoji lietuvių - gudų divizija, tarsi vėliava, pridengianti klastai paruoštus lenkų kariuomenės grupuotes. Lenkų trečiajai armijai, veikusiai nuo Rytprūsių sienos ligi Varėnos, buvo įsakyta neleisti pajudėti didesniems lietuvių daliniams, jeigu jie eitų Vilniaus gelbėti. Spalio 6 d. Lydoje tai “pakrikštytai” lietuvių-gudų divizijai ir kitiems daliniams Želigovskis davė nurodymus, kad jokių raštiškų įsakymų nebus, kad reikės veikti net prieš Lenkijos valdžią. Čia vėl kai kurie karininkai pakėlė balsą, bet Želigovskis paskelbė, kad jis pasitraukia iš lenkų armijos ir eina gelbėti savo tėviškės iš lietuvių vergijos. Spalio 8 Želigovskis pradėjo žygį į Vilnių su 15,300 gerai ginkluotų karių. Tuo tarpu visa tuometinė Lietuvos kariuomenė turėjo apie 16,500 pėstininkų, kurių didžioji dalis buvo prirakinta Suvalkijoje, nes čia grūmojo III lenkų armija. Vilniuje lietuvių įgulą sudarė pusketvirto bataliono pėstininkų, du eskadronai gusarų ir dvi baterijos. Nežymūs daliniai buvo kai kuriose kitose krašto vietose. Skubiai permesti dalinius nebuvo galima, nes lenkai užgrobė Varėnos geležinkelio stotį.
Generolas Želigovskis “lietuvis”
Želigovskis yra kilęs iš Ašmenos apylinkės. Ligi Pilsudskio sugalvoto smurto prieš Lietuvą, Želigovskis buvo garbingas karys, nedidelių gabumų, Vilniaus grafo Tiškevičiaus tarnaitės brolis. Ligi 1917 m. tarnavo rusų armijoje pulkininko leitenanto laipsniu. Buvo vedęs rusę. Pats gerokai surusėjęs, lenkiškai labai silpnai kalbėjo. Vartojo rusų kalbą. Užgrobus Vilniaus kraštą, lenkų valdžia jam dovanojo Turgelių dvarą ir čia per dienų dienas apylinkės miškuose iškilmingai medžiodavo. Ateinant rusams, pasitraukė į vakarus ir priklausė lenkų tautinei tarybai Londone.
Želigovskis niekada nesigyrė esąs lenkas. Priešingai, jis save laikė gryniausiu lietuviu. Lenkijai jis turėjęs tiktai sentimentų. Želigovskis yra palikęs savo atsiminimus, kuriuose štai ką porina: 1920 m. spalio 9 d. su kariuomene, sudaryta iš Lietuvos ir Gudijos sūnų,20 užėmė Vilnių ne kaip lenkų generolas Želigovskis, bet lietuvis Želigovskis, tas, kuris būdamas vaikiščių ateidavo iš Župronių mokyklos egzaminams ir nakvodavo ant miesto parko suolų. Ir dar tas pats Želigovskis didžiuojasi tuo, kad Lietuvos Metrikoj XIV amžiuje apie mobilizaciją Ašmenos apskrityje parašyta: Jokūbas Želigovskis — arklys, ginklas, kirvis ir t.t. Rusijos ulonų pulko istorijoje 1863 m. įrašyta, kad Rūdininkų apylinkėse po atkaklaus gynimosi buvo paimtas į nelaisvę J. Želigovskis, prie kurio rasta motinos laiškų, kuriuose ji drąsina sūnų kovoti. Tad nebuvau atsitiktinis atsiplakėlis Lietuvoje, bet mano giminė turi ilgas tradicijas ir tarnavo tėvynės gynyboj. Mano svajonė buvo gyventi su tautiečiais Vilniaus žemėj. Neskirsčiau jų į lenkus, gudus ir žemaičius. Būdamas lietuviu, niekada nebuvau nustojęs būti lenku.21 Šios dvi sąvokos yra tarpusavyje susipyniusios. Jos viena kitą papildo. Visa tai kalbu dėl to, kad įrodyčiau, jog visa tai buvo kažkas daugiau, negu lenkų generolo Vilniaus užėmimo akcija”.22
Tik vėliau savo atsiminimuose gen. Želigovskis, tarsi iš miego pabudęs, sušunka: “Šiandien, žinome, kad visa tai apvylė. Anuo metu galvojome lietuviško romantizmo kategorijomis”.23 Gi apie savo susitikimą su Pilsudskiu ir apie pasiūlytą Vilniaus užgrobimo komediją, Želigovskis štai ką rašo: “Bolševikai atidavė Vilnių valdžiai. Lenkija čia nieko negali padaryti, nes neleis koalicijos valstybės, ir, antra, Spa mieste lenkų valdžia atidavė Vilnių Lietuvai. Jei dabar Vilniaus neišgelbėsime, istorija mums nedovanos. Turime atstatyti Lietuvą. Tai gali padaryti tik jos gyventojai — jos vaikai iš lietuviškosios - gudiškosios divizijos. Reikalinga, kad kas nors visą reikalą pasiimtų savo žinion. Maršalas (Pilsudskis) manė, kad tik aš tai galiu padaryti. Tik turime žinoti, kad visus turime prieš mus, net lenkų visuomenę, kuri nesupranta lietuvių klausimo. Gali ateiti valanda — kalbėjo maršalas — kada turėsi prieš save ne tik pasaulio opiniją, bet ir Lenkijos. Gali ateiti valanda, kad net aš būsiu priverstas stoti prieš Tamstą. Reikia visa tai pasiimti ant savęs. To įsakyti negaliu. Tokie dalykai neįsakomi. Trumpai pagalvojęs, pasakiau, visą tą bylą imu ant savęs”.24 Želigovskis pasigiria, kad jis tos pasiimtos atsakomybės visą laiką bijojęs.
Ar santarvininkai protestavo?
Želigovskiui žygiuojant į Vilnių, santarvininkų atstovai nesnūduriavo, kaip jiems paprastai buvo įprasta. Vos tik išgirdęs apie lenkų žygį į Vilnių, Varšuvon bematant prisistatė Anglijos atstovas Vardas. Čia jis tuojau paprašė pasimatymo su lenkų užsienio reik. ministeriu Sapiega. Vardas užklausė, kokius slaptus planus turinti Lenkija. Sapiega išsigynė, kad jokių slaptų planų ar siekimų visiškai nesą. Kiti anglų ir prancūzų karinių misijų atstovai nuskubėjo į Želigovskio štabą. Jie nutarė patys Vilnių globoti. Vilniaus gubernatoriumi paskirtas prancūzas Rubulis. Tačiau misijų pasiuntiniai niekur negalėjo Želigovskio “rasti”. Vos įžengusį į Vilnių, Želigovskį tuojau pasikvietė Rubulis ir aštriai su juo kalbėjo. Želigovskis pareikalavo sąjungininkų misijas, lietuvių valdininkus ir patį Rubulį tuojau kraustytis iš Vilniaus, nes jis atėjęs į Vilnių savų gyventojų gelbėti. Sąjungininkų ir Tautų Sąjungos atstovai pagrąsino, kad lenkai brangiai užmokės už Tautų Sąjungos apgaudinėjimą.
Tačiau šitoks nusistatymas truko neilgai. Tarsi lyg kokiai burtininkei lazdele mostelėjus, jau po kelių dienų, tie patys misijų atstovai pradėję šnekėti, kad Vilniaus klausimas neaiškus. Esą nemaža karių yra kilę iš Lietuvos, mat, kur tiktai tų komisijų nariai važiavo, pirma jų važiavo lenkų karininkas, kuris kareiviams įsakydavo sakyti, kad jie yra kilę iš Lietuvos ir yra lietuviai. Prancūzų kariuomenės vadas gen. Veiganas išsijuosęs aiškino, kad Lenkijos vyriausybė tikrai Vilniaus aferoje nedalyvavo. Anglai tačiau nepatikėjo ir pareikalavo lenkus Vilnių evakuoti. Pilsudskis anglams pareiškė, kad tokiu atveju jis pasitraukia iš pareigų. Anglai sušvelnėjo, nes jie laikė Pilsudskį daug pasitarnavusį prieš bolševikus. Anglai tyliai sutiko su įvykusiu faktu, t.y. Vilniaus okupacija. Ir pats Rubulis aiškino, kad Vilniaus nereikėjo imti, jeigu neįstengiama užimti visos Lietuvos. O jos neįstengė užimti dėl labai svarbių priežasčių. Želigovskio kariuomenė buvo labai blogai paruošta — pasakytume, tikrai lenkiškai. Spalio mėnesis Lietuvoje, paprastai, yra gan šaltas, lietingas ir labai nesveikas. Dėl nuolatinio lietaus, darganų ir šalčio. Želigovskio kariuomenės didesnis trečdalis jau po poros dienų žygio susirgo gripu ir slogomis. Kariuomenėje trūko gydytojų. Pervargę ir peršlapę kariai neturėjo net padorių antklodžių užsikloti. Didesnė pusė artilerijos šovinių buvo pasenę, nuo lietaus permirkę ir nesprogo. Arkliams greit pritrūko pašarų. Jie ėmė sirgti ir dvėsti. Lenkų kavalerijos brigada, gan giliai įsiveržusi į Lietuvą, sugrįžo atgal su pusgyviais arkliais, nuolat lietuvių šaulių ar partizanų užpuldinėjama. O planą lenkai turėjo: ‘Vėliau, kai Tautų Sąjungoje buvo keliamas Želigovskio nuginklavimo klausimas, išaiškėjo, kad lenkai buvo numatę dar tokį planą. Tam, kad išvengtų nuginklavimo, Želigovskis turėjo žygiuoti į Kauną. Dvi lenkų divizijos būtų pasiųstos iš abiejų šonų tariamai jį nuginkluoti. Pasiekęs Kauną, Želigovskis turėjęs nuversti Lietuvos vyriausybę, o jį malšinti pasiųstos divizijos prisidėtų prie jo, ir tokiu būdu būtų užgrobta visa Lietuva ir likviduota mūsų nepriklausomybė”.25
Pagrindinė priežastis, kodėl Želigovskiui nepasisekė šis slaptas Pilsudskio planas yra šita:
Širvintų-Giedraičių “stebuklas”
“Lietuvio” Pilsudskio sugalvota, “lietuvio” Želigovskio vadovaujama “Lietuvos ir Gudijos sūnų” kariuomenė, sulaužiusi dar rašalui nenudžiūvus Suvalkų sutartį, trimis voromis, su visu įmanomu paslaptingumu, pasileido į Vilnių atlikti ligi tol savo klastingumu negirdėtą karo komediją. Iš Vilniaus Želigovskio “išvaduotojai” veržėsi gilyn į Lietuvą. Ties Širvintais ir Giedraičiais buvo numatyta suruošti vokiečių karo stratego Mackenzeno kumštį. Čia turėjo būti vienu smūgiu priblokšta mūsų kariuomenė ir padarytas laisvas kelias gilyn į Lietuvą. Bet čia jau ir Lietuvos kariuomenė suspėjo tvirčiau susikoncentruoti. Jeigu prie Varšuvos įvyko stebuklas, išgelbėjęs Lenkiją nuo rusų okupacijos, tai ties Širvintais - Giedraičiais įvyko stebuklas, išgelbėjęs Lietuvą nuo lenkiškos vergijos. Tas mūsų tautos likimą pasukantis momentas buvo šis: lietuvių kariai, tamsią ir lietingą rudens naktį spėjo lenkus iš užpakalio ir, net patys nežinodami, pataikė ant paties Želigovskio štabo. Teigiama, kad jeigu lietuviai būtų žinoję, kad jie atsidūrė prie pat Želigovskio štabo, būtų galėję ir patį štabą paimti į nelaisvę. Deja, jie manė, jog susidūrė tiktai su eiline lenkų grupe, kas tamsią lietuviško spalio naktį lengvai gali atsitikti. K. Žukas, tuometinis krašto apsaugos ministeris, savo atsiminimuose rašo: “7 pulko bataliono vadas, vyresnybis leit. Balnas, gavęs mano įsakymą ir kryptį, tuojau pradėjo žygiuoti. Naktis tamsi, lyja rudeninis šaltas lietus, keliai pabiurę. Batalionas turėjo žygiuoti greit, bet atsargiai, kad nesusitiktų su didesnėmis lenkų jėgomis. Besiartindamas prie Širvintų, į šiaurę nuo jų, batalionas užklupo Želigovskio štabą ir patį Želigovskį. Kilo didelė lenkų panika. Jie metėsi bristi per upę, kad nepakliūtų lietuviams į nelaisvę. Paspruko ir Želigovskis, ir jo štabas, bet savo kariuomenei davė įsakymą tuojau trauktis”.26
Generolas Želigovskis šio apsupimo metu visam gyvenimui įsivarė sau nepagydomą slogą. Nenorėdamas pakliūti lietuviams į nelaisvę: “Želigovskis pats išsigelbėjo tik šokdamas į Širvintą. Pasinėręs ligi kaklo vandenyje ir galvą pakišęs po lieptu, mirko jis visą naktį, kol mūšio aidai kiek aprimo. Taip išsimaudęs, jis krunkščiojo visus metus, o nuolatinio užkimimo taip ir neatsikratė”.27
Iš kautynių lauko į Vilnių atbėgę lenkų karininkai visai atvirai pasakojo, kad lenkai, turėdami 10 kartų gausesnę kariuomenę už lietuvius, jaučiasi silpnesni. Jie privalą, girdi, turėti bent 12 kareivių prieš vieną lietuvį, tada jau galima su lietuviais stoti į mūšį. Želigovskio vadovybėje buvęs generolas Mokrzecki, atsidūręs Vilniuje, pasakojo savo pasitraukimo vargus nuo Širvintų. Esą jis: “taip smarkiai “traukėsi” iš Širvintų, kad pamiršo savo viršutinius rūbus, nenorėdamas, matyt, kad jie kliudytų tuoj organizuoti kontrpuolimą prieš mūsiškius. Taip vienmarškinis brido per upę, pametęs savo automobilį kaip nereikalingą tokiu laiku susisiekimo priemonę. Tokiais atvejais lenkų generolai primena, kad geriausia susisiekimo priemonė — Dievo žmogui skirta — yra savos kojos. Jos taip greitai nesuges, kaip gali sugesti automobilis”.28 Štai šioj vietoj, turbūt, galėtume pasakyti, kad išsipildė kadaise Vaižganto mestas šūkis: “Ponai lenkai! Grąžinkite lietuviams nors kelnes!”29 Buvo grąžintos ne bet kokios, o generoliškos.
Taip baigėsi gėdinga komedija. Kelias į Vilnię atviras. Bet čia tuojau įsikišo sąjungininkų karinė komisija su lenkų pataikūnu prancūzų pulk. Reboul (lietuviai vadino Riebuliu) ir pareikalavo lietuvių kariuomenę karo veiksmus sustabdyti. Lietuviai paklausė, tikėdami sąjungininkų gera valia. Dar kartą buvo skaudžiai apvilti ir apgauti, kaip kad buvo ne kartą vakariečių apgauti praeityje ir šio antrojo pasaulinio karo metu. Vilnius pasiliko Lenkijos okupacijoje ligi pačios Lenkijos žlugimo 1939 m., kai Hitlerio armijos per dvi savaites parklupdė išsiplėtusią Lenkiją.
Pasitikėdami sąjungininkų gera valia, lietuviai prie Širvintų ir Giedraičių sustojo prie atviro kelio į ateitį: prarado ne tik sostinę, bet ir trečdalį lietuviškų žemių, kurių likimas šiandien, be abejo, būtų daug geresnis — gudai baigia išnaikinti paskutines salas. Ano meto sąjungininkai, ypatingai prancūzai ir jų karo vadas Fošas, buvo besąlyginiai lenkų pataikūnai ir nieko kito nesugebėjo matyti, išskyrus, lenkus ir lenkų reikalus. Jie buvo tarsi apakę. Ne tik Vilniaus, bet ir bendrai visame atsikuriančios Lietuvos gyvenime per daug žiūrėta ir pasitikėta sąjungininkais, kaip lygiai ir po šio paskutinio karo pasitikėjom Atlanto chartoms, burbulais virtusiais Roosevelto, Churchilio, Trumano ar “išvaduotojo” Eisenhowerio pareiškimais. Nebereikalo J. Purickis, aprašydamas Lietuvos padėtį po pirmo pasaulinio karo, nurodo: “Mūsų politinės sferos labai bijojo “susitrefninti” santarvės akyse ir dėl to vengė santykių su Vokietija. Tada buvo galima daug kuo pasinaudoti iš Vokietijos, bet pas mus per daug žiūrėta į tai, ką pasakys santarvė. Tokia baimė tik erzino vokiečius, o duoti nieko nedavė. Lietuva vis tiek, dėl lenkų propagandos, buvo įtarta germanofilizmu ir savo reputaciją šiuo atžvilgiu jai pataisyti buvo sunku. Be to, ir taip santarvė nieko nedavė ir duoti nenorėjo, nežiūrint, kokia būtų Lietuvos reputacija”.30
Šioje vietoje tenka paminėti dabartinėje rusų okupuotoje Lietuvoje R. Žepkaitės paruoštą knygą: “Diplomatija Imperializmo Tarnyboje”, 1980, Vilnius. Jau ne kartą patyrėme, kaip Maskva įpratusi falsifikuoti Lietuvos istoriją bei iškraipyti faktus rusams naudingu atžvilgiu. Nuo tikrovės akių tie iškraipymai pridengti vadinamo marksizmo - leninizmo skarmalais. Be abejo, partijos “nurodymu”, minėtoje knygoje pakartota lenkų sukombinuota pasaka, kad Želigovskis nesulaužęs Suvalkus sutarties, nes ta sutartis, esą, turėjusi įsigalioti tiktai spalio 10 d. (Vilnius pagrobtas spalio 9 d.), tarsi, tuo norima paneigti patį pagrobimo bei klastos faktą. Toliau nurodinėjama, kad demarkacijos linija toje sutartyje tik ligi Bastūnų (atseit, už Bastūnų gali daryti ir klastas ir apgavystes). Toliau aiškinama, kad, girdi, lietuviai patys prašę Tautų Sąjungos komisiją sustabdyti mūšius ir po Širvintų -Giedraičių pergalės visai neketino žygiuoti į Vilnių, nes lietuvių kariuomenė buvusi pavargusi. Visos šitos pasakos yra tiek vertos, kiek pati lenkų pasaka, kad Želigovskis buvęs “sukilėlis” prieš lenkų valdžią ir pats savarankiškai, pasigriebęs kariuomenės divizijas, žygiavo “išvaduoti” savo tėviškės iš lietuvių vergijos. Iš šios pasakos šaipėsi net lenkų draugai sąjungininkai, žinoma, užmerkę akis dėl visai kitų motyvų.
Papirkimai ar tiesiog nesusigaudymas
Vos Želigovskis pradėjo žygį į Vilnių, iš Suvalkų per Vilkaviškį į Vilnių nuskubėjo Tautų Sąjungos karinė misija. Jos vadovas Sardinj pareiškė: Lenkija brangiai užmokės už savo pažadų Tautų Sąjungai sulaužymą — nepulti Lietuvos. Tačiau Želigovskį sumušus ties Širvintais -Giedraičiais ir tam pačiam Sardinj dedant pastangas sustabdyti mūšius, jis staiga pradėjo giedoti visai kitą giesmę. Lietuvių pareiškimą, kad Želigovskio kariuomenė yra reguliarios lenkų armijos dalis, Sardinj priėmė kaip lietuvių nenorą sustabdyti kautynes. Jis pareiškė, kad Želigovskio užimtos sritys ir jų ateitis turi būti nuspręsta prie derybų stalo. Ligi to laiko kariuomenės stovi dabartinėse pozicijose. Peršasi mintis, kad Sadinj ir jo padėjėjai jau buvo lenkų papirkti, nes jie patys juk tikrąją padėtį puikiai žinojo.
Kyla klausimas, o ar Lietuvos vyriausybė žinojo apie Želigovski užsimojimus. Taip. Dar rugsėjo mėnesį telegramose Lietuvos atstovams užsieniuose buvo pranešta, kad lenkai ruošiasi pulti Vilnių ir todėl atstovai buvo paraginti imtis diplomatinės akcijos. Atstovai savo pareigas atliko, tačiau Lietuvos vyriausybė ir kariniai vadai nepasistengė sustiprinti Vilniaus gynybos. Jie manė Vilnių išlaikyti sąjungininkų užtarymu ir parama. Kaip jau minėjome, tada Lietuvos valdančiuose sluoksniuose buvo įsitikinimas kažkokia vakariečių magija. Lietuva daug ko nustojo, besąlyginiai pasitikėdama sąjungininkais vakaruose. Želigovskio smurtas sutrukdė Lietuvai sukurti nemažą valstybę su sostine Vilniumi centre.
Iš kitos pusės, tuometiniai karo vadovai paliko Vilnių beveik be jokios apsaugos. Girdi, nebuvo kariuomenės. Lietuva iš visų trijų Pabaltijo valstybių turėjo daugiausia gyventojų, daugiausia priešų, bet mažiausią skaičiumi kariuomenę. K. Žukas atsiminimuose aiškina, kad Želigovskio puolimo metu, Lietuvos kariuomenės vadas gen. Žukauskas Radviliškyje pas grafą Pšezdzieckį tris dienas medžiojo. “Ar ta medžioklė pas grafą Pšezdieckį nebuvo tik lenkų tyčia surežisuota, kad lemiamu momentu mūsų kariuomenė liktų be vado”.31 Įtarimą padidina jau vėliau, POW sukilimą aiškinant. Matote, to sukilimo numatytą dieną Žukauskas, tarsi visai pripuolamai, buvo Vilniuje. Išaiškinta, kad tos organizacijos planuose gen. Žukauskas buvo numatytas Lietuvos diktatoriumi. Žukauskas niekada neslėpė savo palankumo lenkams.
Bet didžiausią lepsusą Lietuvos kūrimo pradžioje yra padariusi Valstybės Taryba su A. Smetona priešakyje, paskirdama Voldemarą pirmojo Lietuvos ministerių kabineto pirmininku, krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministeriu. Net ir genijui tiek postų aprėpti būtų per daug. Tiesa, Voldemaras buvo gabus vyras, puikus profesorius, kultūrininkas, bet joks organizatorius. Priedo dar buvo įsikalęs sau į galvą nepraktiškas idėjas, kurios vos nepražudė Lietuvos. “Voldemaras dar prieš pirmos vyriausybės sudarymą ir, tą vyriausybę sudaręs, buvo Lietuvos kariuomenės kūrimo priešininkas. Jo išmanymu, pakanka paskelbti Lietuvą neutralia valstybe, ir tuo pačiu ji bus išgelbėta nuo visokių pavojų iš kaimynų pusės. Neutralitetas, Voldemaro teigimu, turėsiąs atstoti Lietuvos kariuomenę. Prie Lietuvos gynimo nuo priešų, šalia neutraliteto, girdi, prisidės dar tos spygliuotos vielų tvoros, kurios iš visų pusių supo Vilnių. Voldemaro teorijos nesugriovė ir tas faktas, kada pirmasis Lietuvos finansų ministeris Martynas Yčas tas vielų tvoras perdavė kažkokiam Vilniaus pirkliui ir tą pinigų sumą, kuri buvo gauta už tas parduotas vielas, užregistravo valstybės ižde kaip pirmą lietuviško iždo pajamą. Voldemaro teigimu, pakako turėti tik kariuomenės vadovybę. Atsiradus reikalui, kareivius nesunku mobilizuoti į reikiamą frontą. Tapęs pirmuoju min. pirmininku, Lietuvos kariuomenės organizavimą pavedė rusui gen. Kondratavičiui, kuris suorganizavo štabo skyrius . . . Kartais į Vilnių susirinkdavo didelis lietuvių karininkų skaičius. Reikėjo matyti tą nusivylimą ir pyktį, kai tas idealiai lietuviškas karininkų kadras minėtam štabe buvo iš anksto traktuojamas to paties ruso, kuris lietuvius niekino caro žudikais . . . Nemaža jų tada glaudės prie lenkų legionų, organizuojamų Davbor Mosnickio. Kiti sugrįždavo atgal sugelta širdimi į tėviškes, o Vilniaus gatvėse vaikšto lenkų partizanai, pašiepdami Valstybės Tarybą”.32
Ne kitaip šis naivus vyras Voldemaras nurodė ir pirmosios Lietuvos vyriausybės programinėj kalboj kaip ministeris pirmininkas 1918 m. lapkričio mėn. 15 d.: “Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų — vokiečių, lenkų, ukrainų, rusų, latvių — neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams saugoti mums ir nereikės”.33
Šitokio, tiesiog vaikiško naivumo iš vadovaujančio asmens išvadoje, Lietuvos karinių pajėgų organizavimas buvo neatitaisomai suvėluotas. Jeigu iš pat pradžių būtų griebtasi organizuoti ginkluotas pajėgas — karininkų ir vyrų buvo , — o ne vien tik apsiriboti popieriniu štabu ruso vadovaujamu, tai be abejo nei Vilniaus, nei Suvalkų, nei Palangos klausimai nebūtų iškilę ir mūsų valstybės ribos kitaip atrodytų. Deja, vyrų prie darbo neprileista, nes vadovavo nepraktiškas naivus profesorius. To išvadoje, kada Vilniuje jau maišėsi, tegul nudriskę ir alkani, bet ginkluoti lenkai, mūsų lietuviškas popierinis štabas neturėjo net poros vyrų iždui pasaugoti: “Kilo baimė, kad kas neišplėštų mūsų valstybės iždo. Todėl kreipiausi prie krašto apsaugos vice-ministerio Kondratavičiaus, prašydamas paskirti apsaugą iždui. Jis man tada pažadėjo, bet praėjo kelios dienos, o kareivių neatsiuntė. Aš vėl pasitikęs gen. Kondratavičių Taryboje sakau: “Ponas generole, kada atsiųsi kareivius?”, o jis atsako: “znae-te, g. ministr, kakaja dosada, ja dal prikaz komandini I polka i komandini II polka, a oni mne otvetili, cto ni odnogo nižnego čina net”. Nebuvo kas daryti . . . Nutariau pats suorganizuoti sargybą”.34
Dar aiškiau ir beveik piktai pasisako savanoris kūrėjas savo atsiminimuose apie 1918-19 metus. Juozas Švaistas “Dangus debesyse” apie tuometinę Lietuvos Tarybą Vilniuje atsiliepia: “Taryba nerodo ypatingo veiklumo nei galios. Dalis jos svyruoja ir ieško Lietuvai karaliaus. Jokių ginkluotų pajėgų neorganizuoja. Tuo tarpu apie Vilnių spiečiasi bolševikai ir lenkų partizanai” (p. 171). Gi toliau dar prideda tragišką vaizdą: “Sausio ž d. bolševikai užėmė Vilnių. Mūsų vyriausybė, pasitikėdama gerų žmonių valia ir gal Viešpaties Dievo apvaizda, jokios kariuomenės neturėjo ir niekur pasipriešinti negalėjo. Skubiai su visomis įstaigomis ir bylomis turėjo nešdintis į Kauną” (p. 188).
Kai sąžinė pabunda
Kaip jau minėjome, Pilsudskis, tapęs Lenkijos diktatoriumi, dažnai gana grubiai atsiliepdavo apie lenkus. Jis neslėpdavo norįs, kad vietoj lenkų, apie jį būtų lietuviai. “Net Vilnių nuo Lietuvos atplėšęs, pats iš jos bajorų giminės kilęs, Varšuvos maršalas Juozapas (Gioniota) Gineta Pilsudskis, ne tik viešai pagerbė Vilniuje garsių didžiųjų Lietuvos kunigaikščių atminimą, bet dažnuose pokalbiuose su lenkais neslėpė už juos statąs tuos pačius politinius priešus lietuvius”.35
Kiekvienas žmogus, jeigu jis nėra visiškai užkietėjęs, jaučia tam tikrą vidinį nerimą už padarytą neteisingą veiksmą ar nuoskaudą. Tam nerimui nuraminti žmogui reikia atvirai išsikalbėti, kitais žodžiais tariant — reikia atlikti išpažintį. Pilsudskis irgi, matyt, jautė, kad lietuvių tautai ir savo gimtąjam kraštui yra padaręs kruviną nuostaudą, apipintą su klasta ir apgaule. Jautė norą pasakyti tikrą tiesą. Todėl pasitraukdamas iš valdžios 1922 m. gruodžio 6 d., Pilsudskis suruošė iškilmingą atsisveikinimo balių. Baliaus metu, Anglijos, Prancūzijos, Amerikos, Italijos ir kt. diplomatų akivaizdoje, Pilsudskis tą savo vidaus nerimą išreiškė šiais žodžiais: “Ponai, kadaise turėjau pasakyti, kad generolas Želigovskis nepaklausė mano įsakymo ir užėmė Vilnių. Šiandien, kai aš esu paprastas pilietis, jaučiu savo pareigą atitaisyti tą savo teigimą (mūsų akyse ne teigimas, bet biaurus melas, padaręs neatitaisomą nuoskaudą tautai) ir atpalaiduoti Želigovskį nuo bet kokios atsakomybės. Jisai veikė mano įsakymu ir savo lojalinėje kario sąžinėje nesutiko imtis formalių maišto aktų. Turėjau imtis net sankcijų, kad įtikinčiau jį nereikalauti instrukcijų raštu maištui sukelti”.36
Pilsudskis išpažintį atliko. Jis viešai atpalaidavo Želigovskį nuo padarytos klastos, išreiškė savo vidinį knietėjusį nerimą už nešvarų darbą, bet lietuvių tautai už nuoskaudą savo atgailos neišdrįso viešai pareikšti. Laikydamas save lietuviu, Pilsudskis savo darbais tapo savos tautos išgama, nuėjęs svetimiesiems tarnauti. Kasmet Pilsudskis dūsaudavo prie Druskininkų ant Nemuno kranto. Tų savo dūsavimų tikrosios priežasties jis niekam nepasakė. Visa tai jis nusinešė su savim į kapus. Tiesa, Vilniui Pilsudskis atidavė savo širdį, bet už padarytas kruvinas nuoskaudas, lietuvių tauta tai širdžiai jokių sentimentų nejaučia. Kūną Pilsudskis padovanojo Varšuvai.
Pilsudskio nusistatymą Vilniaus klausimu ir bendrai lietuvių - lenkų problemų reikalu, yra palikęs Prancūzijos ambasadorius Varšuvoje Laroche: “Pilsudskis daug kartų jam sakėsi esąs ne lenkas, o lietuvis, bet į Lietuvą žiūrėjo be jokių sentimentų, o vadovavosi išimtinai lenkiškais apskaičiavimais. Vilniaus jis nenorėjęs Lietuvai duoti dėl strateginių sumetimų ir jokie sentimentai čia negalėjo paveikti”.37Praėjusis pasaulinis karas betgi įrodė, kad visa Pilsudskio strategija buvo nieko verta. Ji supliuško nelyginant muilo burbulas, palikdama tiktai žiaurią nuoskaudą lietuvių tautai, patirtą iš lenkų rankos. Pagrobtos lietuvių bei ukrainiečių žemės pačiai Lenkijai atnešė pagreitintas nelaimes. Stipri nepriklausoma Lietuvos valstybė Lenkijos pašonėje, su gerais kaimyniniais santykiais, Lenkijai būtų buvęs daug naudingesnis partneris, negu nenatūraliai išpūsta Lenkija su koridoriniais apendicitais svetimose žemėse.
Iš abiejų lietuvių tautai nešusiems apgrobimo nelaimes vyrų tiktai vienas Želigovskis viešai atidengė savo sąžinę. Jis nedrovėjo prisipažinti padaręs nuoskaudą — bent ją jautė ir žinojo: “Kai rusai ėjo į Vilnių, čia buvo ir Želigovskis. Jis norėjęs bėgti į Lietuvą, bet sąžinė neleidusi, nors buvęs tikras, kad lietuviai nebūtų jam nieko pikto darę. Galvojęs pasiduoti rusams, bet paskui išbėgo į Rumuniją, o iš ten į Paryžių”.38
Susumuojant želikovskiadą
Želigovskiados komedijai pavaizduoti labai vykusį vaizdelį atpasakoja M. Krupavičius. Jis 1935 m. lankėsi Čenstakavoj, Lenkijoje, amatininkų parodoje. Ta proga suruoštose vaišėse jis sutiko Vilniaus krašto lietuvį: “Jaunas išvyko į Lenkiją ir ten įklimpo amžinai. Vedė lenkę. Šeima lenkiška. Pats jau nekalba lietuviškai . . . Ant stalų gėrimų ir valgymų daug. Dalyviai tomis Dievo dovanomis naudojasi visa burna. Įkaito ir pasipylė kalbos. Paėmė žodį ir mano tautietis. Po trumpos įžangos jis pasisako esąs kiaulė, latras, savos tėvynės išdavikas, už degtinės stiklelį pardavęs Lietuvos sostinę lenkams ir t.t. Pagal jo pasakojimą buvo taip: vidurio Lietuvos — Litwa Środkowa — seimo rinkimus prievarta, net su policijos pagalba, gabeno iš Lenkijos visus, kas tik buvo kilęs iš istorinės Lietuvos su jų visom šeimom. Nemaža tuo vardu pridengtų buvo nuvežta ir tikrų lenkų, kurie niekada nebuvo Lietuvos matę. Visus vežė ten ir atgal nemokamai. Nemokamai taip pat buvo maitinami ir net girdomi. Atvežtuosius laikė apsvaigintom galvom . . . Baigdamas savo kalbą mano “tautietis” jau pro ašaras pasakė: kad jis esąs Judas, nes pardavęs savo tėvynę Lietuvą. Jam už tai Dievas nedovanosiąs, bet ir Lenkiją prakeiks už tokius darbus . . . Tai buvo nuoširdus pabudusios sąžinės balsas, kuris jam nuo seniai ramybės ir naktimis neduodavo. Visi kiti pietų dalyviai sėdėjo kaip perkūno pritrenkti. Kitą dieną nuėjau pas savo “tautietį’ atsisveikinti. Šeima nesirodė. Jis man pats pasisakė, kad už vakarykščią kalbą jam teks nukentėti, bet jis nesigailįs ją pasakęs, nes nuo želigovskiados seimo rinkimų jis neturėjęs ramybės. Dabar jis ramus, kaip po išpažinties”.39
Kaip jau anksčiau pastebėjome, nei Pilsudskis, nei Želigovskis padarytą gilią lietuvių tautai žaizdą taip skaudžiai nepergyveno, kaip tik minėtas tautietis. Per 19 valdymo metų Vilnijoje lenkai brutaliomis priemonėmis išnaikino didžiules lietuvybės sritis. Lenkų atsiektais rezultatais pasinaudojo rusai, priskirdami dideles aplenkintas sritis prie Gudijos. Lenkai ligi šiol tebevaldo Pilsudskio - Želigovskio pagrobtą kiaurai lietuvišką Suvalkų - Seinų kraštą. Nors dabar jau yra tiek Lietuva, tiek Lenkija abidvi komunistinės “broliškos respublikos”, tačiau apie tikrą brolybę jokios kalbos nėra. Lenkai net negalvoja atitaisyti “buržuazinės” Lenkijos dvarponių padarytą skriaudą Lietuvai. Priešingai. Katalikas Lomžos vyskupas nuėjo tiek toli į pagonybės laikus ir nuslydo tiek toli nuo jo paties skelbiamos Evangelijos, kad neleidžia lietuviškų pamaldų tuščioje Seinų katedroje. Remdamasis lenkomanu Višinskiu ir kažkokiu sustabarėjusiu šovinistu katedros klebonu Lomžos vyskupas sviedžia į šalį Evangeliją, o pirmoje vietoje pastato lenkišką šovinizmą. Neteko girdėti kitose katalikiškose tautose panašių barbariškų atsitikimų dvidešimtojo amžiaus gale po Kristaus gimimo, dargi operuojant su tokiu naiviu, nesubrendusio vaikučio argumentu: esą, lietuviškų pamaldų leidimas katedroje suskaldys Lenkijos tikinčiuosius. Piłsudski - Želigovski, kelkis iš karsto naujai klastai ir apgaulei!
Kažin, ar kitose tautose buvo panašūs atsitikimai, išskyrus išdavikus, kad vienos tautos sūnus, tarnaudamas ir skriausdamas savo kilmės tautą svetimosios naudai, būtų įsitikinęs darąs savo kilmės tautai gerą darbą. Gente lituanus, natione polonus, atrodo, yra vienintelis atsitikimas moderniųjų tautų gyvenime. Norėtume tikėti ir prašyti tautų Valdovą, kad panašių bandymų mūsų tautai neatsiųs ir, su laiku, leis atitaisyti tą didžiąją skriaudą. Lietuvos šlėktai Liublino unijoje primestas šūkis: sum gente40 lituanus, natione polonus — Pilsudskyje ir Želigovskyje atsiekė nelaimingo atminimo Žečpospolitos atbaigimą. Šis istorinis nesusipratimas, kaip ir pačios Jadvygos stumte stūmimas į Jogailos glėbį — kainavo tiek ašarų, kraujo. Žuvo geriausias ano meto lietuviškas elitas kartu su pačia Lenkija. Mūsų dienose, tarsi karčios atrūgos anos niūrios prabėgusios praeities — Pilsudskio - Želigovskio aferos dėka — prarasta labai brangių etnografinių lietuviškų žemių su dalimi tautos. Tautinės gėdos vietoje, Lietuvos laisvės dienose, pražydo nauja gėlė: sum gente et natione lituanus. Ši gėlė tolydžio vis aiškiau žydi ir, Dievuliui laiminant, ją pastebės nutautusių brolių ir sesių akys pietuose, rytuose ir šiaurėje. “Pilsudskis, Želigovskis buvo tos nunokusios aristokratijos vaisiai, kurie save laikė lenkais ir lietuviais, kuri paliko sustingusi lyg staigaus šalčio užgriebta ežero banga ir savo sustingime vėliau buvo nušluota tautinio lietuvių atgimimo sąjūdžio bangos ir prie to sąjūdžio nepritapę išėjo tarnauti svetimiesiems prieš savo tautą ir tėvynę, padarydami tiek žalos, kančių ir kraujo aukų. Lietuvių tautai daug gero padaręs Baranauskas irgi nesuprato atgimimo sąjūdžio. Tiktai tarp anų dviejų pirmųjų ir Baranausko yra didelis skirtumas. Baranauskas “tautai padėjo išsilaikyti lietuvybę, o pats tai lietuvybei pražuvo. . . Naujai susiprantančios Lietuvos tūlas inteligentas vadino jį išgama, o vienas karštesnysis paniekai atsiuntęs jam net pastipusį šunį”.41 Tikėkime, kad Pilsudskis ir Želigovskis yra paskutiniai mohikanai, gimę lietuvių tautoje ir, nukeliavę pas lenkus, nešė lietuvių tautai ir valstybei nelaimes, kančias ir ašaras. Tikėkime, jog Dievas duos, kad ateities lietuviškos kilmės vaikai atneš tautai ne tiktai tą, ką pastarieji prarado, bet ir daug daugiau, neišskiriant džiaugsmo ir laimės.
Prie bendros Želigovskiados charakteristikos tenka pridėti ir virvutes. Jų buvo politinių ir paprastų. Dėl Vilniaus sąjungininkai, ypatingai anglai, lenkams patampė gerokai politinių virvučių. Tačiau tai buvo žodiniai nervų bandymai, o ne veiksmai. Pačiame Vilniuje gi atsirado dvi virvutės, kurios veiksmais lenkams nervus gadino. Viena iš jų buvo Aušros Vartuose prie stebuklingojo Marijos paveikslo. 1920 m. sausio 25 d. Pilsudskis su iškilminga svita ir popiežiaus nuncijumi Lenkijai arkivyskupu Ratti (vėliau popiežius Pijus XI), atvyko į Vilnių. Nors Pilsudskis, anaiptol, nebuvo iš pamaldžiųjų, bet šiuo atveju neišvengiamai reikėjo aplankyti ir Aušros Vartus. “Nuncijui ir Pilsudskiui suklaupus prieš Marijos altorių, turėjo būti atidengtas stebuklingasis paveikslas . . . Zakristijonas Gylys ėmė traukti virvutes, kuriomis atidengiamos užuolaidos, bet jam nepavyko. Susijaudinęs pribėgo Aušros Vartų klebonas. Traukinėjo virvutes, bet ir jam nepavyko atidengti paveikslo. Pilsudskis atsikėlė ir išėjo iš koplyčios. Nuncijus palaimino žmones iš koplyčios balkono ir tuo visos iškilmės baigėsi. Svečiams išsiskirsčius, klebonas susirūpino, kas ten galėjo atsitikti. Patraukė virvutes ir užuolaidos atsiskleidė.42
Kita nesėkmė lenkus ištiko Gedimino kalne. Čia irgi virvutės atkakliai priešinosi okupantui. Kun. J. Krikščiukaitis tuo metu lankėsi pas anuometinį Vilniaus vyskupą J. Matulaitį. “Abu su vyskupu žiūrėjome pro langą iš trečiojo aukšto, kaip didžiąja gatve atsišaudydami lietuviai traukėsi, o lenkai, taip pat šaudydami, juos sekė. Paskui pro langą stebėjau, ką lenkai darys su lietuvių vėliava, kuri plevėsavo Gedimino kalne. Matėme, kaip ilgai trukčiojo virvę vėliavai nuleisti, bet toji nesidavė. Paskui kažkoks drąsuolis civilis įsluogė vėliavos kartin ir vėliavą nukabino. Vėliau buvo iškelta lenkų vėliava, kurią per porą dienų vėjas nudraskė”.43
Nuomonės
Kadangi Anglija Lietuvos nepriklausomybės atstatymo metais buvo pasaulinė galybė, diktavo savo valią ne tik mažoms, bet ir didelėms tautoms, tai vertėtų dirstelėti į jų nuomonę apie Pilsudskį ir tuometinę Lenkiją. Prancūzai tuo metu be jokių išimčių rėmė didelės ir galingos Lenkijos (buferinės valstybės tarp Vokietijos ir Rusijos) idėją. Tam tikslui prancūzai aukojo lenkams ne tik Lietuvą, bet ir gudus bei ukrainus. Tuometiniai prancūzų politikai, neišskiriant ir jų kariuomenės vadą Fošą, buvo labai siauro akiračio. Tarsi akli kačiukai, kniaukdami visose Europos pakampėse, pūtė lenkišką burbulą lyg norėdami — juo didesnį išpūsi, tuo greičiau susprogs. Anot JAV prezidento Rossevelto: “Lenkija buvo įvairių bėdų šaltinis per paskutinius penkis šimtus metų”.44 Prancūzai tą bėdų šaltinį dirbtinai ugdė. Galime drąsiai tvirtinti, jei ne prancūzai, Lietuvos valstybės žemėlapis būtų visai kitoks (žiūrėk, kad ir prezidento Wilsono Lietuvos atstatymo planą) ir mūsų padėtis, kad ir dabartinėje situacijoje, be abejo būtų visai kita.
Tuo tarpu Anglija lošė daugiau vidurio vaidmenį ir ne visada sutiko su prancūzais, “galingos Lenkijos” atstatymo klausimais. Kaip ir visi imperialistai, taip ir anglai, mažųjų tautų klausimu buvo abejingi. Abejingi jie buvo ir atsistatomos Lietuvos atžvilgiu, tačiau nors nepūtė besąlyginiai nenatūralų Lenkijos burbulą. Pirmasis Lenkijai anglų pasiuntinys H. Rumbold, 1920 m. birželio mėnesyje rašė į Londoną: “Aš niekad neslėpiau savo nuomonės, kad dirbtinai sudarytos buferinės valstybės bus vien tik nesusipratimų šaltinis ateityje”.45 Mes iš savo pusės galime pridėti, kad dirbtinai išpūsta anglų imperija buvo pasaulio bėdų šaltinis paskutinių kelių šimtmečių bėgyje. Tas pats anglų pasiuntinys abejingai žiūrėjo ir į pačius lenkus. “Lenkai išgyveno jau keletą rimtų pamokų, tačiau, teks pažiūrėti, ar jie iš jų nors išmoko. Aš bijau, kad dar praeis daug metų, kol ši nerami tauta nusiramins ir taps Europos sandaroje pastovumo elementu”.46
Prancūzų gen. Veiganas, gynęs Varšuvą nuo bolševikų, buvojęs Lenkijoje neilgą laiką, be abejo, kaip paprastai generolams atsitinka — neturėdamas mažiausio supratimo apie Pilsudskio kilmę — pastebėjo Pilsudskio visiškai skirtingą būdą negu patys lenkai, kurie, anot Veigano, yra pilni neišlyginto optimizmo. Pilsudskis į reikalus žiūrįs daug realiau ir praktiškiau, nors jaučiasi labai vienišas, nepasitiki aplink jį susispietusiais žmonėmis, karštas Rusijos priešas, žymi asmenybė, bet nedidelio intelekto: “Mano tvirta nuomonė, kad kol Pilsudskis bus valstybės galva, Lenkija vis bus įsivėlusi į neramų ir kreivą politikos kelią”.47
Rumboldui išvykus į Angliją, jo vietą užėmė P. Loraine. Apie Pilsudskį jis susidarė šitokią nuomonę: “Pilsudskio pagrindinė silpnybė yra jo įsitikinimas, kad jis yra pirmos rūšies karinis genijus . . . Mažiausia kritika jo karinių žygių ir reikalų būna karčiai atmetama ir tokiam kritikui maršalas pasidaro amžinu priešu”.48 Ypatingai būdavę sunku su Pilsudskiu spręsti finansinius bei ekonominius klausimus, nes jis niekada tokiais klausimais nesidomėjęs. Jam terūpėję kariniai reikalai. Apie tuometinę bolševikinę valdžią Maskvoje Pilsudskis išsireiškęs, kad ten yra daugiausia žydai ir kitokios pasaulio padugnės.
1926 m. Anglijos pasiuntiniu Varšuvoje buvo M. Muller. Jis Pilsudskį štai kaip apibūdino: “Pilnas tuštybės ir įsivaizdavimo. Tai ryški šio asmens būdo žymė . .. Pilsudskis nėra normalus žmogus ... Jis net nėra tvirtas savo paties įsitikinimuose . . . Jis nepajėgia užbaigti savo paties pradėtą projektą. Pav., jis turėjo pakankamai drąsos įsakyti gen. Želigovskiui pagrobti Vilnių — tuo užtraukdamas Aliantų vyriausybių pyktį — tačiau, nužygiavęs iki Vilniaus, jis atsisakė tęsti žygį į Kauną, nežiūrint fakto, kad būtų galėjęs lengvai tą padaryti ir, paėmęs Kauną, jis būtų sutaupęs savo kraštui daugybę sunkumų”.49 Čia, kaip matome, anglas visiškai nuvažiavo nuo bėgių ir pasimetęs, padarė tik anglui būdingas išvadas. Kaip visi šiandienpuikiai žinome, Želigovskis žygiavo į Kauną. Tam tikslui jis atsidūrė ir prie Širvintų - Giedraičių. Lenkų kavalerijos brigada ne zuikių šaudyti atjojo net prie Kėdainių. Tai vis Kauno apsupimo manevrai. Tačiau ta brigada buvo gerokai lietuvių šaulių ir partizanų apdaužyta, kad vos pusgyvė sugrįžo atgal. Anglas visiškai nežino Širvintų - Giedraičių kautynių ir, greičiausia, žinoti nenorėjo, kaip paprastai, tokiais atvejais buvo praktikuojama lietuvių atžvilgiu tuometinių sąjungininkų. Raporte kaip peilio ašmenys kyšo apgailestavimas, kodėl lenkai nepaėmė Kauno. Daug sunkumų, girdi, Lenkijai būtų buvę sutaupyta. Kad tuo atveju pavergiama tauta, Mulleriui dėl to tik nusispjaut. Tai būdingas kolonijų pavergėjo šalies atstovo protavimas. Iš čia ar iš kito šaltinio nebereikalo kilo rusų įtarimas apie kurstymus. Mulleris rašo: “Pagaliau sovietų fantazijos galutinė pastanga buvo priskirti Britų paskatai tariamą marš. Pilsudskio planą pulti Lietuvą. Rusų laikraščiai tiesiog nurodinėjo, kad D. Britanija skatino Lenkiją pulti Lietuvą, kad tuo kompensuotų Lenkiją už Sileziją ir Dancigo koridorių”.50 Kas šiais laikais sugaudys, kieno pusėje buvo tada tiesa, bet raporto užuominos visai nedviprasmiškai pakiša Lietuvos užgrobimo pasiūlymą.
Želigovskiados istorijai vertėtų paminėti dar ir kitokį reiškinį. Kai rusai 1939 m. perdavė Lietuvai Vilnių su vos įžiūrimu ruoželiu teritorijos, visas kitas lietuviškas sritis nesigėdydami prijungti prie Gudijos, jau sugriuvusios Lenkijos tuometinis pasiuntinys Lietuvai Pr. Charvatas spalio 13 d. įteikė Lietuvai protesto notą. Esą Lietuva, perimdama Vilnių, pažeidė švenčiausius lenkų jausmus, nusikalto tarptautinei teisei ir pažeidė žmonijos moralės dėsnius.
Kaip matote, lenkai iš Želigovskiados aferos nieko nepasimokė ir negalvoja pasimokyti. Jie ir išeivijoje tebegieda, kad Vilnius ir Lvovas — tai lenkų žemės, kaip lygiai Punsko, Seinų, Suvalkų žemės. Kad Lietuva išleido apie 40,000,000 frankų pabėgėliams šelpti bei išlaikyti, tai dėl to nė ačiū nesusiprasta pasakyti iš valdiškų lenkų sluoksnių. Šiuo atžvilgiu lietuviškas priežodis sako: darai gera, gauni špygą. Neginčijama tiesa, suprantama, sąlygyje su lenkais ir jų pagrobtomis lietuviškomis žemėmis.
Kai mūsų pasiuntinys Prancūzijai P. Klimas užėjo į prancūzų užsienio reikalų ministeriją pasiteirauti nuomonės apie Vilniaus grąžinimą Lietuvai, tai tenai jokių priekaištų neišgirdo. “Priešingai, Hopenott pats aiškino, kad Lenkija vedė netikusią politiką su savo kaimynais ir kad teritorijos, kurias dabar užėmė sovietai, nebuvo lenkiškos ir kad tokia Lenkija daugiau nebūsianti niekieno interesuose”.51
Išnašos
1 Pav., atsirado keli Vakaruose gyvenantieji kunigai, kurie ne padeda, bet trukdo Seinų lietuviams gauti pamaldas Seinų katedroje. Lenkai paleido mintį, kad liet. pamaldų įvedimas katedroje suskaldys tikinčiuosius, tarsi, lenkiškos pamaldos yra visų tikinčiųjų vienytojos: polska wiara į polska jezika Dievui suprantama. Lietuviškai tai nei Dievas supranta, ir tikinčiuosius skaldo. Šovinistų lenkų kunigų burbulas įpūstas mūsiškiams, tarnaujantiems Kristaus
Evangelijai iš atbulo galo — trugdyti gimtąja kalba melstis katedroje.
la JAV bendr. vald. paskelbė maldas už Lenkiją, o už išžudytus partizanus, už Sibire, kalėjimuose nukankintus ir tebekankinamus, už Gudijoje barbariškai nutautinamus, už Karaliaučiuje rusinamus, už kovojančius Lietuvos pogrindyje, tai tie gente lituanus, natione polonus nūdieninės liekanos maldų neskelbia ir nesimeldžia.
lb A. Mickevičius, rinktinė, Vilnius, 1955, Ponas Tadas, p. 252.
2 Dėl mišrių vedybų prel. M. Krupavičius pasakoja: “Kartą Itomlenskis (rusas), paėmęs už žieduoto piršto, paklausė: “Ar jau susižiedavai?”. Žinoma, išsigyniau. “Girdėjau tavo apsilankymą pas mokytoją. Nedaryk kvailystės. Nevesk svetimos tautos žmonos. Jūs turite dauginti lietuvių inteligentų skaičių” (M. Krupavičius, atsiminimai, Chicago, 1972, p. 92).
3. Visas lenkų okupuoto Vilniaus krašto plotas buvo 32,440 kv. kilometrų, (vienas trečdalis Nepriklausomos Lietuvos). Rusai su Vilniumi “grąžino” tiktai 6,880 kv. kilometrų, o visas kitas lietuviškas žemes, jų pačių 1920 m. liepos mėn. 12 d. pasirašyta sutartimi, ją sulaužydami, priskyrė prie Gudijos, kur lietuviai naikinami barbariškomis priemonėmis.
4 J. Šalna, Rytų Lietuva, studia Lituanica IV, Chicago, 1980, p. 8.
5. J. Karosas, Kalba Vilniaus akmenys, Vilnius, 1963, p. 95.
6. A. Venclova, Jaunystės atradimas, Vilnius, p. 209.
7. J. Karosas, Kalba Vilniaus akmenys, Vilnius, 1963, p. 26.
8. A. Gerulaitis, Petras Klimas, Cleveland, 1978, p. 174.
9. J. Pilsudskio motina Bilevičiūtė, grafo Zubovo žmonos ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataro S. Narutavičiaus žmonos sesuo.
10 A. Marcinkevičius-Mantautas, Pūtvis — gyvenimas ir raštai, Chicaga, 1973, p. 42.
11. G. Petkevičaitė-Bitė, Krislai, 1966, Vilnius, -. 573.
12 K. Grinius, Atsiminimai ir mintys, t. I, Tiubingene, Vokietija, 1947, p. 246-247.
13 Petras Klimas, Iš mano atsiminimų, Boston, 1979, p. 102.
14 A. Lukšytė, Pluoštas biogr. žinių apie prof. P. Skardžių, Dešimtoji pradalgė, London, 1980, p. 388.
15. Konradas Valenrodas, Mickevičiaus kūrinys, kur pagrobtas lietuvis jaunuolis pasidaro ordino magistru ir sąmoningai išduoda lietuviams kryžiuočių kariuomenę, tuo atkeršydamas už Lietuvos teriojimą.
16 St. Yla, Jurgis Matulaitis, Putnam, 1977, p. 205.
17. Lenkų pergalė prie Varšuvos, esą, įvykusi dar ir todėl, kad Stalinas, pavydėdamas Tuchaševskiui garbės, kritišku momentu sulaikė rezervus ir rusai turėjo bėgti nesulaukę pagalbos.
18 Mykolas Biržiška, Dėl mūsų sostinės, atsiminimai nuo 1919 liepos 1 d. ligi 1920 spalio 9 d., Londonas, Nida, p. 244.
19. Pilsudskis Želigovskiui nurodė, kad jokio raštiško įsakymo “sukilti” negausiąs. Užtenka žodinio įsakymo. Nepasisekimo atveju visas “sukilimo” pasėkas Želigovskis turįs sau prisiimti. Bet kokį karininkų nepaklusnumą “sukilti” Želigovskis turi numalšinti savo autoritetu, prisiimant sau bet kokias iš to išplaukiančias pasėkas, net ir tuo atveju, kai ir pats Pilsudskis išeis prieš jį. Didžiai susirūpinęs, jis išėjo iš Pilsudskio štabo, galvodamas, kokion balon įpuolė.
20 Tie Želigovskio minimi Lietuvos - Gudijos sūnūs buvo iš Varšuvos, Lomžo, Posnanės ir kt. Lenkijos vietų. Prie Širvintų - Giedraičių paimti belaisviai tai paliudijo ir savo kilmės dokumentais, kuriuos “nesuspėta” pakeisti”.
21 Želigovskis — ryški gente lituanus ir natione polonus auka, tiek kančių ir nelaimių atnešusi lietuvių tautai kartu su “lietuviu” Pilsudskiu.
22. M. Krupavičius, Iš Želigovskio atsiminimų, Tėvynės Sargas, JAV, Nr. 2(12), 1955, t. V, p. 70.
23 M. Krupavičius, Iš Želigovskio atsiminimų, Tėvynės Sargas, JAV, Nr. 2 (12), 1955, t. V, p. 70.
24 Ten pat, p. 69.
25. K. Graužinis, Rytų Lietuva, stud. Lit. IV, Chicago, 1980, p. 455.
26 K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį, atsim. Chicago, 1959, p. 325-326.
27 I. Šeinius, Raudonasis tvanas, New York, 1953, p. 10.
28 Viktoras Biržiška, Dėl mūsų sostinės, II laida, London, 1967, p. 101.
29. Vaižgantas, raštai t. II, Vilnius, 1957, p. 285.
30. J. Purickis, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Londonas, Nidos leidinys, 1955, p. 145.
31 K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį, 1959, p. 325.
32 M. Krupavičius, Atsiminimai, Chicago, 1972, p. 249-350.
33 m. Yčas, Lietuvos vyr. sudarymas, Pirmasis dešimtmetis, Londonas Nidos leid. 1955, p. 93.
34. M. Yčas, Lietuvos vyriausybės sudarymas, pirmasis dešimtmetis Londonas. Nidos leid. 1955, p. 111.
35 m. Biržiška, Lietuvių tautos kelias, t. I, Los Angeles, 1952, p. 3.
36 A. Gerutis, Petras Klimas, Cleveland, 1978, p. 108.
37. A. Gerutis, Petras Klimas, Cleveland, 1978, p. 146.
38. Ten pat, p. 183.
39. M. Krupavičius, Iš Želigovskio prisiminimų, Tėvynės Sargas, JAV, Nr. 2 (12, 1955, t. V, p. 71-72.
40 Dėl to lotyniško gente, gens, tentis... Esu pastebėjęs popiežių dokumentų (bulėse) rinkinyje, kad kreipinyje vokiečiams, prancūzams ir kitoms didesnėms tautoms naudojamas lotyniškas žodis natione, natio. Popiežiaus bulėje dėl Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo naudojamas gente — Gente Lituanorus. Kodėl kreipinyje į lietuvių tautą naudojama tas lotyniškas gente, o kitoms tautoms — natio, natione? Tuo klausimu parašiau pasiteiravimą Vatikano informacijų skyriuje. Atsakymas atėjo sekančiai: “Secretariat of State, from the Vatican, 1 March 1979. Dear Mr. Zumeris. Your inquiry about the use of the terms “natio” and “gens” in papal documents has been passed to this office. There is no practice of applying one of these near synonyms, rather than the other, to any particular country. With every good wish, I remain, Yours sincerely, Msgr. G. Coppa, Assessor”. Nesu joks lotynistas, bet ir po šio atsakymo man nieko nepaaiškėjo. Lotyniškas gens, gente, gentis — man skamba lietuviškai giminė, gentis, kiltis, o tuo tarpu natione, natio — tauta. Tarp genties ir tautos, lietuviškoje terminologijoje, yra didelis skirtumas. Genčių tautoje gali būti, bet gentyje tautų ne. Gente lituanus, natione polonus yra tarpusavyje dideli skirtumai. Pirmosios reikšmė yra visiškai kita, negu antrosios. Negi ir lotynų kalba padėjo mūsų bajorams sumaišyti galvas ir suliedinti lituanus bei polonus į kažkokį kratinį, kuriame pasiklydo pilsudskiai, želigovskiai ir daug lietuviškos senosios bajorijos — tuometinio tautos žiedo — inteligentijos.
41 J. Brazaitis, Raštai, t. I, Chicago, 1980, p. 453 ir 454.
42 A. Kučas, Arkiv. J. Matulaitis Matulevičius, Chicago, p. 317-318.
43 Ten pat, p. 329.
44 N. N. Bethell, The Last Secret, Forcible repatriation to Russia.
45 Z. R. Karys, Nr. 7 (1494), 1973, Brooklyn, p. 237.
46 Cituota iš ten pat, p. 237.
47 Cituota iš ten pat, p. 237.
48 Cituota iš ten pat, p. 237.
49 Z. R. Karys, Nr. 7 (1494), 1973, Brooklyn, p. 238.
50. Cituota iš ten pat, p. 238.
51 A. Gerutis, Petras Klimas, Cleveland, 1978, p. 175.
