TREMTINIO LIETUVAI

Bernardas Brazdžionis

Iš poemos “Vaidila Valiūnas”

Nežinomu vardo vietovėje Kazachstane, atlikusių bausmę, bet be teisės grįžti į kilimo kraštą, “laisvai” įsikūrusių grupę sudarė keliolika lietuvių šeimų ir pavienių asmenų—senų, jaunų ir vaikų, jau gimusių ištrėmime.

Žmonės rengėsi paminėti Vasario Šešioliktcįją, kai ten pasirodė vaidila Valiūnas, pasisakęs esąs pabėgėlis iš “ypatingos drausmės" lagerio.

Jis prisidėjo prie programos.

TREMTINIO LIETUVAI

Deklamuoja buv. Vilniaus Pedagoginio Instituto studentas.

Tave kaip motiną, kaip seserį mylėjau,
Nuo pirmo žingsnio su tavim ėjau,
Tave aplaisčiau džiaugsmo ašarų aliejum,
Nostalgija susirgęs niekad nebepagijau.


Dabar ten dienos, kaip karčių pelynų skonis,
Netirpsta naktys, auga tik bausmė,
Ten kūnas gyvas tik iš Viešpaties malonės
Ir laisvės žiežirba — sunkiausia nuodėmė.

O, Lietuva, tave kas naktį mano mintys lanko,
Tai tu vedi mane tartum Biliūno laimės žiburys, 
Tai tavo veidą supa, lyg Saturno lankas, 
Šventosios aureolės lankas, palaima žėrįs.

Tai tavo meilėje mana kančia paskendo,
Nublokštas nuo tavęs tavim tapau,
Tapau aš tavo skausmo gyvu randu
Tvane tavos gyvybės tartum lašas ištirpau.