MŪSŲ PRIEŠO PRIEŠAS — MŪSŲ DRAUGAS
Jungtinių Amerikos Valstybių ir Kinijos ryšiai mezgasi kaip rezultatas ne eilinio politinio žaidimo, bet gilios vidinės metamorfozės politinėse - ūkinėse partnerių sistemose.
Šio gilaus proceso galimos išdavos dar aiškiau neįsivaizduojamos. Galima tiktai spėlioti, kad laimėjimai kilę iš to bendradarbiavimo pasauliui gali atnešti daug palaimos.
Teng Hsiao-ping’o, Kinijos vicepremjero, atsilankymas Jungtinėse Amerikos Valstybėse pagrįstai sujudino politikų sferas ir įnešė daug šviesos į tų ryšių vystymąsi. Vicepremjeras savo vizito metu aktyviai siekė dviejų pagrindinių tikslų:
1. Atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į imperialistinę grėsmę iš Sovietų Sąjungos pusės ir jos hegemonijos siekimus pasaulyje;
2. Sudaryti ryšius moksliniam technologiniam bendradarbiavimu su Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis, kad, naudojant naujus gamybinius metodus, būtų galima sparčiau kelti Kinijos žmonių ekonominį lygį.
Pavergtųjų tautų skaudūs pergyvenimai aiškiai rodo, kad dėl Sovietų Sąjungos hegemonijos intencijų negali būti abejonės. Teng Hsiao-ping, savo dažnais viešais pareiškimais iškeldamas Sovietų Sąjungos hegemonijos pavojus kaip nusivylimą nedraugiško marksistinio kaimyno slaptais planais, atstovavo kartu ir pavergtųjų tautų rūpesčiui. Tas erzino Maskvą, bet džiugino pavergtuosius ir pavergtųjų tautų tremtinius laisvajame pasaulyje.
Sugebėjimu išreikšti mūsų skundą visam pasauliui šis mūsų priešo priešas tampa mūsų draugu. Bet ši mums pragmatinė išvada anaiptol pilnai neišsemia visų vystymosi ateities galimybių. Jos siekia daug toliau ir daug giliau. Jau vien nukėlimas laisvojo pasaulio politikų iš debesų į realybę sudarytų sąlygas apsaugoti žmoniją nuo didelių ateities nelaimių.
Kinijos vadovybė savo veiklos neriboja vien Sovietų Sąjungos hegemonijos grėsmės iškėlimu. Ji paremia tą savo naujai išsivysčiusį įsitikinimą konkrečiais veiksmais. Pažvelkime, kokie radikalūs posūkiai yra padaryti kelių paskutiniųjų metų bėgyje.
Mao laikais buvo sukurta trijų pasaulių tezė. Pagal ją, pirmąjį pasaulį sudarė dvi pasaulinės viršgalybės: Jungtinės Amerikos Valstybės ir Sovietų Sąjunga; antrąjį — industriškai pažengusios valstybės: Vakarų Europa, Anglija, Japonija; tretįjį — besivysiantieji kraštai, kolonializmo nusikračiusios tautos, sovietų neo-kolonializmo pavergtos tautos. Tuo skirstymu mes atsidūrėm trečiajame pasaulyje. Anais laikais Kinija save identifikavo su trečiuoju pasauliu, siekdama jam vadovauti.
Naujoji Kinijos vadovybė po Mao mirties nedvejodama pradėjo ieškoti ryšio su antruoju pasauliu. Čia jiems rūpėjo rasti sąjungininkų prieš Sovietų grėsmę ir kartu ieškoti ekonominio industrinio bendradarbiavimo. Be abejo, išvystyta antrojo pasaulio valstybių technologija būtų labai naudinga Kinijos ūkiui.
Tų savo siekimų įtakoje Kinija koreguoja savo pažiūras ir pirmojo pasaulio atžvilgiu. Ji ragina Jung-tines Amerikos Valstybes, sutarus su kitomis valstybėmis, stabdyti Sovietų Sąjungos hegemonijos plėtimą ir išlaikyti pasaulyje taiką.
Jungtinėms Amerikos Valstybėms tai yra netikėtas iššūkis. Kartu tai yra skatinimas Amerikos visuomenei atsisakyti nuo palankaus nusistatymo Sovietų Sąjungos atžvilgiu, žmonių sąmonėje sukurto propagandos priemonėmis. Šis nusistatymas visuomenės nekritiškai priimtas, o svarbiausia jis yra neteisingas. Jau yra daug duomenų, kurie aiškiai rodo, kad Sovietų Sąjunga apgaulingai suvedžioja Jungtinių Amerikos Valstybių politikus. Visuomenė nevertai skendi sustingusioje konservatyvioje pažiūroje Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Ir štai pirmasis efektyvus bandymas šią neteisingą pažiūrą pakeisti ateina iš naujosios Kinijos vadovybės. Daug kredito čia tenka ir Nixonui, kuris ryžosi jau kiek anksčiau laužyti tą savotišką minties stagnaciją Amerikos visuomenėje ir politikų sluogsniuose ir atvėrė duris naujiem tikslesniems politiniams ėjimams. Pastarieji Kinijos bandymai yra epochiniai. Jeigu laisvojo pasaulio politikai tinkamai į tai atsilieps, gali išsivystyti epochiniai rezultatai.
Ši Kinijos politikos kryptis nėra staigiai atsiradusi — ji vystėsi ir brendo laipsniškai. Dabar gi jai susidarė sąlygos iškilti į viešumą. Teng Hsiao-ping toje politikos kryptyje atlieka vieną iš pagrindiniųjų vaidmenų. Be abejo, tas sutampa su Hua Kuo-feng, Mao įpėdinio, ir kitų įtakingų naujosios vadovybės asmenų linija.
Hua Kuo-feng atsiribojo nuo radikalų dogmatikų, kurie Mao laikais iki tam tikro laipsnio įtekmėjo Kinijos politiką. Keturių grupė (gang of four) buvo pasmerkta, nors joje buvo ir Mao žmona ir nors ši grupė būtų neišsilaikius be Mao palaiminimo. Hua iškėlė Mao ant pedjestalo, bet vykdo savarankišką politiką, kuri, jo nuomone, yra naudinga Kinijos žmonėms. Savo pastangose pakelti ekonominį Kinijos žmonių gerbūvį jis naudoja daug pozityvių priemonių. Jis siekia mokslinės pažangos, reikalauja griežtesnio ir tikslesnio pažangumo vertinimo mokyklose ir universitetuose, skatina dirbančiuosius atlyginti atitinkamai jų atliktam darbui, nebijo naudoti modernią gamybinę technologiją, nors ji būtų gaunama ir iš kapitalistinių kraštų.
Noras kelti Kinijos žmonių ekonominį lygį, naudojant Jungtinių Amerikos Valstybių bei antrojo pasaulio mokslinį technologinį patyrimą, yra sveikintinas. Tas galėtų reikšti, kad naujoji Kinijos vadovybė yra ne tiek susirūpinusi dogmatiniu marksizmu, kiek visų Kinijos žmonių gerbūviu. Tam tikslui ji yra pasiryžusi naudoti visas prieinamas priemones, o ne tiktai tas, kurias viena kuri politinė sistema jai leidžia.
Kinija ekonominio lygio kėlimu jau yra padariusi žymią pažangą. Maisto gamybą per paskutinį dešimtmetį ji beveik padvigubino. Ir energijos atžvilgiu ji turi galimybių sveikai vystytis. Tris penktadalius jai reikalingos energijos ji gauna iš anglies, kurių klodai yra šiaurės rytuose. Nafta ir dujos maždaug patenkina vieną trečdalį energijos paklausos. Dujų šaltiniai yra Šachuano srityje, vidurinėje Kinijos dalyje. Šiuo metu naftos daugiausia gaunama iš šiaurėje esančios Taching srities. Sengli alyvos rezervai prieš Bohai įlankos yra dar daugiau žadantys. Ir už tos įlankos ribų Geltonosios bei pietų Kinijos jūrų kloduose yra apsčiai alyvos.
Intensyvesnei pažangai energijos pramonės srityje reiks patyrimo ir įrengimų ir pradžiai specialistų. Industrinei gamybai, žemės ūkiui reikės naujų technologinių metodų. To Kinijos vadovybė ir siekia. Be abejo, visa tai gali Kinija gauti iš Jungtinių Amerikos Valstybių ir antrojo pasaulio valstybių.
Ko galima tikėtis iš to besivystančio bendradarbiavimo?
Pirmiausia neabejotinai ekonominio gerbūvio kilimo vieno ketvirtadalio žmonijos tautoje. Bet taip pat ir Jungtinėms Amerikos Valstybėms ir antrojo pasaulio valstybėms susidarys realesnės sąlygos efektyviai ir pozityviai įsijungti į pasaulinių problemų sprendimą. Nors laisvojo pasaulio valstybės ir turi negerų tendencijų užsidaryti savo sienose ir gyventi gerbūvyje, bet atsiskirti nuo judraus pasaulio jiems nepavyks; teks pajusti atsakomybę viso pasaulio mastu.
Ir laisvojo pasaulio reikalams yra svarbu ir būtina, kad Kinija pajustų, kad jos ekonominio gyvenimo lygis kyla dėka mokslinės technologinės pažangos, dėka sugebėjimo bendradarbiauti su technologiškai pažengusiomis valstybėmis. Toks kooperavimas padės pozityviai vystyti pramonę, racionaliai eksploatuoti energijos šaltinius, kelti žemės ūkio našumą. Šalia tų Kinijos laimėjimų, visiems tiems, kuriems rūpi apsaugoti savo tautos žmones nuo bado ir skurdo, galėtų paaiškėti, kad tų pavojų išvengti gali padėti ne kuri dabartinė politinė ekonominė sistema, bet vadovaujančių asmenų išmintis ir sugebėjimas kiekvieną sistemą naudoti tiek, kiek ji pajėgia tarnauti žmonėms.
Kad toks susipratimas susiformuotų vadovybėse, gali atrodyti kaip neįtikėtina svajonė. Bet juk gyvename tragiškos patirties amžių. Žmonija yra nuvarginta prievartos, dvasinio bei fizinio teroro, vykdyto ir dar tebevykdomo genocido. Tikrai atėjo laikas politikams permąstyti savo siekimų vertę bei siekimų metodus. Tokios patirties ir tokių pergyvenimų laikais gali įvykti neįtikėtinų ir nelauktų pasikeitimų.
Atėjo laikas įgyvendinti principą, kad nevalia ir nedera žmones versti vergiškai tarnauti sistemoms, bet reikia sistemas tiek naudoti, kiek jos pajėgia tarnauti žmonėms. Ypatingai tada, kai tos sistemos ne tiktai kad nepateisina ekonominių bei socialinių lūkesčių, bet dar neša žmonėms terorą, kančias, dvasinį bei medžiaginį skurdą.
Į visą tą bendradarbiavimą reikėtų žvelgti ne vien biznio, ne vien sistemų dogmų akimis, bet tarnybos žmonėms akimis. Ir tas vienodai tinka ir Kinijai, ir Jungtinėms Amerikos Valstybėms bei antrojo pasaulio valstybėms. Tokio mąstymo pagrindu Kinija, keldama tautos gerbūvį, galėtų natūraliai įgauti paskatų sudaryti palankias sąlygas žmogaus teisėms palaimingai vystytis. O taip pat ir Jungt. Amerikos Valstybės ir antrojo pasaulio valstybės galėtų gauti paskatų koreguoti savo pelno principo dogmą ir stengtis priprasti ir prie idealistinių motyvų tarptautiniame moksliniame, ūkiniame, socialiniame bendradarbiavime.
Tokia dviejų krypčių evoliucija atneštų daug šviesos visam pasauliui.
A. Šilainis
