NAUJASIS SOVIETINIS VAIKAS
ANTANAS MUSTEIKIS
“Sovietinis” žmogus, puoselėjamas komunistų dominuojamuose kraštuose, yra žmogus, priklausantis tarybų valdžiai, būdingas tarybų valstybei, šaliai, santvarkai. Šis žodis buvo lemtingai pavartotas Lenino rusų 1917 m. revoliucijos pradžioje. Rusų kareivių, darbininkų ir valstiečių sovietai kūrėsi spontaniškai ir išreiškė masių žmonių jausmus bei nuotaiką, jei ne viešąją nuomonę, kai caro valdžia griuvo. Nors jie nebuvo bolševikų organizuoti, Leninas pasinaudojo jų pagalba siekti savų tikslų ir deklaravo: “Visa galia sovietams!” O kai tik partija pasijuto įsitvirtinusi naujos valdžios balne, sovietų ir partijos priešingumai iškilo į viešumą. Totalistinė partijos galia, vadovaujant profesiniams revoliucininkams, negalėjo toleruoti jokių varžovų ar dalytis valdžia. Todėl tad bolševikų partija numalšino Kronštadto sukilimą, o likę nepriklausomi sovietai buvo paversti vykdomaisiais partijos pėstininkais. Išvada: vadinamas “sovietinis” žmogus, arba naujasis sovietinis žmogus, vargiai turi tapatybės ryšį su pirmaisiais sovietų nariais. Štai kodėl šioje vietoje vengtina vartoti lietuvišką vertinį “tarybinis”, nes pastarojo prasmė visai kitokia.
Sovietinis žmogus yra aptartinas kitais naujaprasmiais žodžiais, būtent: “socialistiniu realizmu”, kurs atstovauja komunistinei pasaulėžiūrai ir yra užkartas visiems menams Sovietų Sąjungoje. Pagal tai sovietinis žmogus yra “persunktas” trijų principų: partiškumo, idėjiškumo ir liaudiškumo. Pirmasis reikalauja matuoti tikrovę klasių kovos sąvokom, antrasis reiškia tikėjimą komunizmo teisingumu ir pergale, neatsižvelgiant į priemones; trečiasis kreipia visą dėmesį į liaudies, t. y. eilinių, paprastų žmonių, interesus.
Jeigu trečiasis principas yra ryškus visų laikotarpių žmonėse, tai du pirmieji yra naujovės. Sovietinėj santvarkoj atsidūręs žmogus tad neturėjo kuo sekti, norėdamas būti sovietiniu. Tų principų jis nepergyveno nei vaiko, nei paauglio, nei suaugusio amžiuj. Sovietinis žmogus tad buvo ideologinė abstrakcija, turinti revoliucines savybes, kaip buvo suvokiama Lenino ir kitų komunistinių rašytojų. Tačiau, kai kelios kartos išaugo sovietinėje santvarkoje, dabar jau privalėtų pasirodyti tikrovėje ir naujas vaikas, įsisavinęs idealaus sovietinio vaiko savybes.
Metodinės pastabos
Šios studijos tikslas yra iškristalizuoti pagrindinius sovietinio vaiko bruožus, sukurtus ir puoselėjamus lietuvių rašytojų komunistiniame režime. Deja, ši studija netyrinėja, koks iš tikrųjų yra sovietinis vaikas. Konkretūs vaikų poelgių bei mąstysenos tyrinėjimai ten, kaip žinome, nėra įmanomi. Tai būtų laikoma valstybinės paslapties išdavimu ir grasytų tyrinėtojo gyvybei. Tad teko remtis skirtinga metodologija sovietinio vaiko įvaizdžiui atidengti. Ir tik netiesiogiai mes paliesime klausimą, kiek idealus sovietinio vaiko modelis atitinka realybę ir kiek tas modelis yra paveikus komunistinimo procese.
Literatūros turinio analizė yra pagrindinis šios studijos metodas. Šaltiniai yra papildomi kritiškom apžvalgom šiapus ir anapus geležinės uždangos. Autoriui teko peržiūrėti 175 knygas ar brošiūrėles, taip pat ir daug periodikos, susijusios su ikimokyklinio, jaunesniojo mokyklinio ir vyresniojo mokyklinio amžiaus medžiaga. Šaltiniai pradedami nuo penktojo dešimtmečio ir baigiami pastaraisiais metais. Nors autoriui neteko patikrinti visų vaikams skiriamų spaudinių, šios studijos išvadas galima laikyti atstovaujančias visiems šaltiniams, nes visi jie negalėjo išvengti aukščiau minėtų prievartinių principų. Sunku įsivaizduoti bet kokį literatūrinį gabalėlį, nu-krypusį nuo beatodairiškos uniforminės cenzūros.
Sovietinis vaikas literatūroje
Visų pirma pastebime, kad sovietinis vaikas, atvaizduotas literatūroje, atrodo turįs tradicines gero vaiko savybes, vertinamas visame pasauly. Geras vaikas yra paklusnus, stropus, tvarkingai apsirengęs, švarus, mėgstąs gamtą, lankąs pamokas pagal tvarkaraštį, paruošiąs namų darbus, gaunąs gerus pažymius ir turįs draugus iš žmonių ir gyvulių tarpo. Vienintelis skirtumas užtinkamas vaiko paklusnumo laipsny vyresniesiems: tėvams, mokytojams ar valdžios žmonėms. Ten jo daug daugiau reikalaujama.
Jevgenijaus Čiarušino “Mano pirmoji zoologija” yra ryškus pavyzdys, kaip yra skiepijama pagarba autoritetingiems žmonėms. Knygutė yra skirta ikimokykliniam amžiui su atitinkamais žvėrių ir gyvulių aprašais, išskiriant arklį, kurs štai kaip atvaizduotas:
Niekas jo dar nebalnojo, niekas į vežimų nekinkė. Auga jis kolūky, jėgas kaupia; jis valomas, puoselėjamas— naujam šeimininkui ruošiamas. Šeimininkas bus geras — mūsų armijos vadas. Juk negali toks arklys vežimų traukti, ratų tampyti. Tokiam arkliui joti priešų pasitikti, prieky visų vadų ant savo keteros nešti.3
Z. Erglė pasakoja apie aviacijos pulkininką Vorobjovą:
Kai pulkininkas pasirodo kieme, visi berniukai bematant išsitempia ramiai ir sveikina jį.4
Netgi jo sūnus ant pirštų galų išslenka iš kambario, kad jam netrukdytų.5
A. Matutis aprašo grupę vaikų, keliaujančių po kraštą, ir sutikusių buvusį komunistų partizaną. Svetimajam papasakojus apie savo žygius, vaikai išsirikiuoja ir prašo leidimo išvykti į kelionę.6
Aplamai, kariškiai yra laikomi pagarboje, lyg ir kvalifikuoti tokiems darbams, kaip kolchozo pirmininkai, mokytojai ir pn. Paklusnumas yra viena pagrindinių autoritetinių valdžių savybių, be kurių valdžia nebūtų įmanoma. Sovietinio švietimo specialistai sutinka, kad paklusnumas ten yra ypatingai pabrėžiamas,7 tad nenuostabu tai pastebėti ir vaikų literatūroj.
Vaikas “komunizmo statyboje”
Šalia šių tradicinių bruožų, aprašomų visų rašytojų, sovietinis vaikas turi unikinių savybių. Pastarieji yra nukopijuoti iš sovietinio žmogaus ideologinės abstrakcijos, kuri apima tris elementus: (1) vaikas privalo dalyvauti klasių kovoje, t. y. privalo “nukaukuoti” ir kovoti su realiais ar tariamais išnaudotojais; (2) vaikas privalo dalyvauti komunistinėj veikloj, t.y. turi priklausyti komunistinei organizacijai; (3) vaikas privalo rūpintis liaudimi, t.y. privalo šlovinti dirbančiųjų dorybes bei jų aplinką.
Rašytojai ir kritikai, sekdami partijos instrukcijas, savo darbais paremia marksistinę bazės ir antstato dogmą. Tad kritikas rašo: “Ir kaip literatūrinis faktas, ir kaip pedagoginė priemonė, vaikų literatūra yra socialinių ir ekonominių santykių išdava”.8 Paprastais žodžiais tariant, rašytojai privalo deklaruoti, kad dabartiniai ekonominiai ir socialiniai santykiai yra tinkami, tad ir sovietiniai vaikai yra tinkami. Tai ryšku daugybėje temų. Pavyzdžiui, vaikai, pagal tokį kurpalių sukalti, nemini materialinių išteklių stokos, niekad nesiskundžia skurdu, bet retoriškai pareiškia savo pasitenkinimą, netgi laimę gyventi tokioje santvarkoje. Jų padėkos už “laimingą gyvenimą” dažnai yra nukreiptos į “didžiausius draugus”, kaip Stalinas (kol jis tapo nustalintas) ir Leninas, taipogi į partiją, į armiją, į “sovietinę liaudį”, ypač į “rusų liaudį”. Kita vertus, vaikams yra nuolat primenama apie jų vyresnės kartos patirtį kovoje prieš “fašistus”, “kapitalistus”, “buožes”, “buržuazijos atgyvenas” ir “banditus” — neigiamus tipus. Ir ta pačia proga prikergiami pasakojimai apie žygdarbius tų jaunųjų, kurie spyrėsi “priešui”, ypač jei tie jaunieji priklausė komunistinėm organizacijom — gerieji tipai. Klasių kovos atšvaitos yra užtinkamos ne tik praeity, bet ir dabarty. To paties kritiko žodžiais, vaikų literatūros rašytojai, savo siužetams medžiagą imdami iš tikrovės, vaizduoja pasieniečių ir kitų tarybinių žmonių kovą su imperialistiniais žvalgybininkais, su deklasuotais kriminaliniais nusikaltėliais . . ,9
Kartais patys vaikai yra vaizduojami kaip klasių kovos liudininkai. R. Norkaus pasakojime vaikas, vardu Stepukas, triukšmo išbudintas nakčia, pro siaurą plyšiuką blankios žibalinės lempos šviesoje pamatė prie krosnies sėdintį laisvės kovotoją, ir autoriaus šiaip leidžiama vaikui samprotauti:
Gyvi banditai! Pirmą kartą žiūrėjo jis į gyvą banditą ir negalėjo atitraukti akių. Atrodė, jei tik šis atsigręžtų, Stepukas pamatytų žvėries galvą, vilko snukį. ..10
K. Kauko apsakymėly vaikai yra padaryti žvalgais ir aktyvistais prieš vokiečių kareivius nacimečiu (vokietmečiu) Lietuvoje. Jų tėvai jiems paveda uždavinį bombomis susprogdinti tiltą, kad “fašistai” negalėtų sugrįžti į Vokietiją”.11
Vaikams yra nuolat primenama tariamai tamsi jų krašto praeitis ir šviesi dabartis ar ateitis su komunizmu. V. Petkevičius aprašo tokį dviejų vaikų pokalbį:
— Gražiai jūs dabar gyvenat, gali sakyti, poniškai.
— Tėtis sako, kad greitai visi taip gyvens.
— Gyvens, — sutiko dėdė, — bet paprakaituoti teks gerokai. Labai jau daug vargšų buvo priauginę ponai.12
Kita dažna tema liečia vaikų veiklą, įsitikinimus ir nuotaikas komunistinių organizacijų rėmuose: spaliukuose, pionieriuose ar komjaunime. Kartais net ikimokyklinio amžiaus vaikai yra vaizduojami įsivėlę į “pilietines” pareigas. Jie pagelbsti policijai sugauti “ežero vagį”13,t. y. žveją be leidimo, arba prekiaujantį juodojoje rinkoje.14 Žinoma, “atpirkimo ožiai” yra atvaizduoti tinginiais ar buržuazinio mentaliteto atgyvenom. Komunistinių vaikų organizacijų tikslas didžiąja dalimi yra skelbti retoriką apie sovietinius vadeivas, tyrinėtojus, išradėjus, ypač šlovinti nesuskaitomas komunistinių atmintinių dienas, kaip antai: spalio revoliucijos, armijos, laivyno, Berlyno pergalės, darbininkų, tarptautinės moters ir kitokias dienas. Tomis progomis visi vaikai privalo automatiškai kartoti, kad jų kraštas yra laisvas, išvaduotas iš fašistų, išnaudotojų ir pn., kad jis viską daro visuotinei taikai ir visos žmonijos gerovei. O visų pirma yra pabrėžiama visos liaudies baimė ir optimizmas pagelbstint “visuomenei” ir partijai, kaip kad ir pastaroji pagelbsti “visuomenei”. Savaime suprantama, kad kolektyvizmas vaikų laikysenoj yra didžiausia vertybė, priešpastatytina individinėms pastangoms ar laimei.
Sovietinė tėvynė
Šalia šių temų, tiksliau — virš visų temų, dvi yra išskirtinai dominuojančios sovietinėj vaikų literatūroj. Jos yra uniformiškai ir skrupulingiausiai saugojamos ir puoselėjamos, būtent: ypatingos tėvynės ir visatos sampratos.
Vaikai dažnai mini Lietuvą kaip jų tėviškę, gimimo vietą, ir pareiškia savo meilę jai, tačiau jų tėvynė niekad nėra Lietuva. Tai privalo būti “visas kraštas”, “plačioji tėvynė”, kuri nuo Palangos tiesiasi per Leningradą, Tiflisą, Alma Altą ligi Vladivostoko. Pavyzdžiui, poetas V. Reimeris deklamuoja:
Ir kiek tik Tarybų Tėvynė plati,— visur mūsų žingsniai suskambo greiti.
Maskvoj, Kišiniove,
Vilniuj, Baku— visur jau mokyklos sulaukė vaikų.15
Tėvynė visada yra atstovaujama Maskvos. Kartais “šalies giluma” gali reikšti Ukrainą, kur apysakaitės herojus pabėga nuo vokiečių armijos.16 Tačiau Sibiras ar Kazachstanas (kur šimtai tūkstančių lietuvių buvo deportuoti ir daugybė žuvo), toje šventiškoje retorikoje, atrodo, visai neminimi. Nacimečiu Lietuvoj vaikai susilaukdavo neįprastos paguodos iš vyresniųjų, vokiečiam žygiuojant į rytus, — būtent: “Jie Maskvą matys kaip savo ausis”17 tartum lietuviai vaikai būtų labiau rūpinęsi šimtmetinio priešo simboliu — Maskva, nei savo sostine Vilniumi.
Po skystu “nacijų” ar “tautų draugystės” šydu tariamas “vyresniųjų brolių” ar “didžiųjų brolių” pranašumas yra sistemingai peršamas fikciniais rusų karių, jų drąsos, išminties ir kitais įvaizdžiais. Rusų kalba, Puškino, Lenino ir kitų kalba, yra šventų švenčiausias dalykas. Kai komunistų okupaciją pakeitė nacinė, vaikai tuometinėj literatūroj yra atvaizduoti išmokę taip gerai kalbėti rusiškai, jog galėję susišnekėti su rusais partizanais, kovojusiais prieš vokiečius ir lietuvius Lietuvoje, ir tai vos tik po vienų okupacijos ir sąmyšio metų. Tariamas rusų kalbos pamėgimas yra taip pertemptas, jog vienas rašytojas vaizduoja vietinius vaikus, kurie stengiasi išmokti rusiškai, kad galėtų “susikalbėti” su pasimetusiu šuniu, kurs kažkada priklausė kažkokiam rusų komisarui.18
Vaikų knygose apie atradėjus, išradėjus, tyrinėtojus nuola straksi rusiški vardai bei pavardės kaip pirmūnų; nesvarbu ar jų nuopelnai yra tikri, ar pramanyti, kai tuo tarpu užsieniečiai kartais paminimi kaip bevardžiai mokslininkai. Išskirtinu atveju tik ypatingai žymus vakarietis susilaukia pripažinimo. Ši tendencija labiausiai prasikiša vertimuose iš rusų kalbos.
Laisvės kovotojai — “banditai”
Ir literatūroje galima pastebėti du sovietinės Rusijos okupaciniai laikotarpiai: Stalino era ir ambivalentiška postalininė era. Pirmasis laikotarpis užsitęsė beveik ligi šeštojo dešimtmečio pabaigos, nors Stalinas mirė 1953 m. Jis būdingas oficialia tyla apie laisvės kovotojus, skaitomus dešimtimis tūkstančių, kurie vedė tradicinį ar dažniausia partizaninį karą su rusų okupacinėmis pajėgomis. Tik antrajame laikotarpy viešai sužinome iš komunistinių šaltinių, kad 25,000 lietuvių partizanų žuvo rezistencinėse kovose, bet tie šaltiniai nedrįsta prisipažinti, kad komunistinės pajėgos turėjo didesnius savo pačių žuvusių skaičius.
Lietuviai partizanai, atspindį vaikų literatūroje, yra vadinami “banditais” per abu laikotarpius, bet pirmajame jie yra vaizduojami daugiau kaip žvėrys ar žmogėdros nei žmonės. Antrajame jie gauna šiek tiek psichologinio pamušalo, nors tos pačios tendencijos prieš tai kas ryškiai lietuviška ar nepriklausoma tebekyšo.
Pirmajame laikotarpy lietuviai rašytojai, neišbėgę į Vakarus ar neištremti į Sibirą, turėjo “išversti kailį”. Pavyzdžiui, A. Vienuolis visą laiką buvo jaunimo mėgiamas už populiarias Kaukazo legendas, bet jo temos staigiai pakito su komunistine okupacija. Savo “Kruvinojo keršto uoloje” jis pasakoja apie kabardinus, kalnynų kiltį, kuri gyveno ištisus šimtmečius plėšikaudama ir žudydama. Išganymas, deus ex machina triuku, kalniečiams atėjo “naujos gadynės” vardu: Atnešė jų Didžioji Spalio socialistinė revoliucija, kuri paskelbė ir kalnuose visų žmonių laisvę ir lygybę. Ir nuo to laiko išnyko Kaukazo tautose kruvinojo keršto kovos, liovėsi tarpusavio tautinės neapykantos bei religinio fanatizmo rietenos, ir žmogus nustojo išnaudojęs žmogų.19
Vaikų literatūra turi tas pačias tendencijas ir antrajame laikotarpy, tik neigiami įvaizdžiai mažiau grubūs. Kai kurie rašytojai pajėgia išreikšti daugiau tradicinių vaikų ugdymo vertybių pasakų rėmuose ar dviprasmiškai sunarpliotose situacijose. Bet tai priklauso išimtims. (Kaip žinome, tokios išimtys rizikavo laimėti “atostogas” į Sibirą).
Sovietinis vaikas, sukurtas cenzūros šešėly, paprastai vaidina suaugusio partiečio vaidmenį, ir čia nesvarbu, kaip dirbtinai tai atvaizduota. Patys sovietiniai kritikai drįsta tai pripažinti. J. Linkevičius rašo: “Būna ir taip, kad poetas kalba lyg ir vaiko balsu, bet jo tonas nevaikiškas”.20 Arba: Tiek A. Matučio, tiek V. Rudoko, tiek kitų poetų pasakoms trūksta konfliktiškumo, patrauklesnių siužetų. Nemaža jose ištęstinumo nenatūralių informacijos, didaktikos ir fantastikos derinių, blankių dialogų frazių.21
Vengia krikščioniškų simbolių
Visatos sąvoka yra rūpestingai “nuvalyta” nuo Kūrėjo ar dievybės sampratos. Jų vietą užima gamta ar gamtos reiškiniai. Kai vaikai paliečia tai, kas nežinoma, rašytojai leidžia jiems tikėti pagoniškos religijos liekanomis, pvz., suvokiant ugnį kaip amžinybės atšvaitą,22 kad tik išvengtų krikščioniškų simbolių. Vakaro tamsa vaiko sąmonėj yra susieta su baisuoliu. Ir iš tautosakos ta pačia tendencija yra cituojamas baubas, turint didaktinių užmačių, lopšinės rėmuose: motina baido vaiką baubu, kurs gali pagrobti jį patį, jei jis greitai neužmigs.24
Vaikai — geri ateistai — yra atvaizduoti galį suprasti, kad Aristotelis turėjęs klaidingą visatos supratimą.25 Netgi knygos pavadinimas “Šešėlių karalystėje” rodo antireliginės ideologijos pastangas suniekinti tikinčiuosius.26 Jos turinys liečia išnaudojimą religijos vardu. Religingi žmonės vaikams yra pristatomi kaip tamsuoliai, nesubrendėliai. Bene charakteringiausia to pobūdžio veikėja, atvaizduota M. Ibrahimbekovo, yra Liafruzė chanum, kuri tariamai vieną dieną meldžiasi, o rytojaus dieną ji taip plūsdavosi, kad karščiausią liepos dieną tuoj užsidarydavo visi langai ir durys, o iš kiemo buvo sušaukiami visi mažieji gyventojai.27
Suklastoti lietuviai klasikai
Religija, kaip istorija, naujose klasikų laidose yra “išvaloma”, ir tai pagal rašytojo tautybę. F. M. Dostojevskis gali paminėti Jėzaus vardą ir paliesti krikščionišką nuotaiką bei laikyseną naujose pasakojimų laidose vaikams lietuviškame vertime.28 Bet mūsų klasikas J. Tumas-Vaižgantas yra sufalsifikuotas. Jo “Aleksiukas ir motutė” yra pasakojimas apie mažą vaiką, kurs išėjo į raistą uogų parinkti savo sergančiai motutei. Tai ištrauka iš “Pragiedrulių”. Originale Aleksiukas, įsibauginęs, kad gyvatės jo neįgeltų, savotiškai meldžiasi ir ginasi nuo galimo pavojaus krikščioniškom liaudies apeigom:
Peržegnojus, šiaip taip galima: iš tų urvų, ant kurių kryžius krinta, nė viena nebeišlys. Pamatęs, į kurį urvą gyvatėlė įlenda, tik uždėk kryžiškai žabalėlius, gyvatė urve ir sudžius, o per kryželį nebeišlys, nes gyvatė, prakeikimu atsiradusi, lygiai su prakeiktaisiais kryžiaus bijo.29
Tačiau naujajame leidime Aleksiuko asmuo yra sužalotas, nes aukščiau minėta citata ir kitos, susijusios su vaiko religingumu, nors artimu magijai, yra praleistos.30
Epizodas apie kitą vaiką, vardu Sauliukas Iešmantą, taip pat falsifikuotas. Originalo alegorijoj Sauliukas, mamos paskatintas, ieško Žodžio užkeiktame piliakalny,31 o naujojoj laidoj visas pasakojimas praleistas. (Tarp kitko, rusai ten buvo minimi kaip priešai). Visa, kas liečia Rusiją bei rusus — nors ir feodalizmo ar kapitalizmo laikotarpiais — tebėra tabu. Tumo likimo susilaukė klasikai Baranauskas, Maironis ir kiti.
Yra daugybė liudininkų, pogrindžio spaudos, ypač Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika bei paskelbtos studijos apie apgailėtiną vaikų gyvenimą komunistinės imperijos bučiuje. Bet ir iš šios studijos yra aišku, kad sovietinis vaikas nėra realus. Kiekvienu atveju rašytojų atvaizduotas sovietinis vaikas atrodo nežinąs, jog daugiau nei trečdalis milijono lietuvių (bei Lietuvos gyventojų) buvo deportuota į Sibirą, Kazachstaną ir kitus svetimus kraštus; jis net negirdėjęs (sic!), kad religija yra persekiojama, kad moksleiviai, lanką bažnyčią, turi visomis jėgomis spirtis prieš kai kurių mokytojų grasinimus, kad vaikams draudžiama dalyvauti laidotuvėse su religinėmis apeigomis ar tarnauti mišioms, kad rusų ir lietuvių studentai dažnai susimuša gatvėse, kad Romas Kalanta ir keletas kitų patriotų, šaukdami “laisvės” ar “šalin, rusai”, susidegino ir t.t. Argi gali vaikai iš tikrųjų nežinoti šių didžių įvykių? Atsakysime: vargiai. (Lietuvoje nerasime šeimos, kuri neturėtų giminių, nukankintų ar kitaip nukentėjusių nuo komunistinio teroro). Net jeigu vaikas Lietuvoje ne viską žino ir supranta, pvz., negirdėjęs, kad yra specialios krautuvės aukštajai raudonajai ponijai, jis žino pakankamai, jog literatūrinis sovietinio vaiko modelis yra falšyvas, neatitinkąs tikrovės. Gali tad toks kreivas vaiko įvaizdis būti paskatinančiu modeliu tikrajam (kas jis bebūtų!) sovietiniam žmogui? Tam neturime galutinio atsakymo. Tai būtų kitos studijos tema. Tik drįstame spėti, kad tokio pobūdžio socializacija (ugdymas bei ugdymasis) nebūtų naši. Nes tu gali su melu visą pasaulį apkeliauti, bet namo sugrįžti negali.
IŠNAŠOS
1. Žr. "tarybinis” — Dabartinės lietuvių kalbos todynas, Vilnius, 1954.
2. Hannah Arendt, On Revolution, New York, 1963, 261, 268 p.
3. J. Čiarušinas, Mano pirmoji zoologija, Vilnius, 1974, 64 p.
4. Z. Erglė, Mūsų kiemo vaikai, Vilnius, 1961, 3 p.
5. Ten pat, 15 p.
6. A. Matutis, Su kuprinėm, Vilnius, 1958, 10 p.
7. U. Bronfenbrenner, Two Worlds of Childhood: U.S. and U.S.S.R., New York, 1970, pirmoji dalis.
8. V. Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius, 1967, I, 10 p.
9. Ten pat, 24 p.
10. R. Norkus, Stepukas rinkiny Būk pirmas, Vilnius, 1973, 101 p.
11. K. Kaukas, Tilto atgal nėra, ten pat, 77-91 p.
12. V. Petkevičius, Ko klykta gervės, Vilnius, 1973, 15 p.
13. R. Budrys, Vidurnakčio gegutės rinkiny Būk pirmas, 55-66 p.
14. Z. Erglė, Mūsų kaimo vaikas, 90-95 p.
15. V. Reimeris, Šarkos švarkas, Vilnius, 1974, 20 p.
16. J. Dovydaitis, Laiškas po vandeniu, Vilnius, 1973, 88 p.
17. J. Dovydaitis, Mirties dėtutės, Būk pirmas, 47 p.
18. V. Petkevičius, Ko klykta gervės, 55 p.
19. A. Vienuolis, Padavimai ir legendos, Vilnius, 1957, 116 p.
20. J. Linkevičius, Vaikų poezijos dešimtmečiai, Vilnius, 1972, 219 p.
21. Ten pat, 202 p.
22. A. Puišytė, Sidabro varpelis, Vilnius, 1976, 11 p.
23. E. Balionienė, Popieriniai drugeliai, Vilnius, 1973, 18 p.
24. L. Sauka, red. Pelyte, nešk miegelį, Vilnius, 1973, 18 p.
25. V. Liovšinas, Išsiblaškiusių mokslų magistras, Vilnius, 1973, 48 p.
26. V. Misevičius, Šešėlių karalystėje, Vilnius, 1974.
27. M. Ibrahimbekovas, Paskutinė vaikystės naktis, Vilnius, 1973, 82 p.
28. Fiodoras Dostojevskis vaikams, Vilnius, 1974.
29. Tumas-Vaižgantas, Pragiedruliai, Kassel, 1948, III, 31 p.
30. Vaižgantas, Aleksiukas ir motutė, Vilnius, 1976.
31. Tumas-Vaižgantas, Pragiedruliai, III, poskyris “Lietuvos žodis”.
