VEDAMIEJI

Neik su Brežnevu obuoliauti. ..

EGZAMINAS IŠLAIKYTAS

1978 metai ženklina 35-sius metus nuo pogrindinės “Į Laisvę” okupuotoje Lietuvoje pasirodymo. Iki šiol žurnalas reiškia Lietuvių Fronto idėjas, gimusias komunistų ir nacių okupacijose ir subrandintas laiko ir tolimesnių įvykių eigoje.

Pogrindyje anuomet kūrėsi ir reiškėsi ir kitos rezistencinės organizacijos, tačiau jos laiko bandymų neatlaikė. Viena po kitos pailso, nutilo ir nustojo egzistavusios. Pogrindinis Lietuvių Frontas, tremtyje persiorganizavęs į LF bičiulių sąjūdį, ištvėrė, palikdamas ištikimas Lukšos -Daumanto, Brazaičio, Maceinos, Damušio, Ivinskio, Girniaus, Griniaus, Prapuolenio ir kitų šio sąjūdžio kūrėjų, ideologų ir rezistencinės praktikos vadų formuluotiems ir sąjūdžio vykdytiems principams.

Gi trys tremties dešimtmečiai buvo gausūs pagundomis, kad net vienas kitas ir iš Fronto žmonių buvo susvyravęs, nors atkritimai iš sąjūdžio buvo nežymūs. 35-rių metų sukakties proga verta kai kuriuos LF išlaikytus principus ir siūlytas pagundas prisiminti.

Dar gyvenant Vokietijoje, buvo kuriamas “krašto primato” mitas, draudžiąs net svarstyti išlaisvintos Lietuvos galimas valstybinės santvarkos formas, tarsi tai būtų Lietuvoje likusių įžeidimas. Kitos grupės tokiu “patriotiniu” argumentu buvo įtikintos ar išgąsdintos, kad nieko šioje srityje nedarė. Tik LF bičiuliai tuos klausimus svarstė ir svarstymų išdavas paskelbė leidinyje “Į pilnutinę demokratiją”.

Vėliau labiau kairiųjų liberalų sąjūdžiai buvo linkę žvilgsnį į Lietuvos okupaciją švelninti, vengdami “okupuotos” Lietuvos termino ir naudodami “šiandieninės”, “dabartinės” ir “priklausomos” Lietuvos išsireiškimus. “Į Laisvę” atkakliai kartojo, kad Lietuva rusų okupuota ir Sovietų Sąjungos aneksuota.

Pasidavusi Amerikos anarchistinėms įtakoms, dalis kairės ir dešinės jaunesniųjų intelektualų šeštoje dekadoje įtaigojo lietuvių visuomenės dėmesį nuo Lietuvos perkelti į kovą už negrų teises. Netgi kai kas lietuviškų vytį jau vaizdavo kaip palubėje pakabintą pastipusį arklį, garbinamą dvasinių iškrypėlių. LF sąjūdžio žmonės žodžiais ir darbais atsakinėjo, jog nevalia gaišti prie apsileidusio kaimyno prakiurusio stogo, kada dega tėvų namai. Vytis frontininkams buvo ir išliko gyvuoju Lietuvos laisvės simboliu.

Nuolat buvo ir dabar tebėra skatinimų politinę laisvinimo veiklų pristabdyti kultūrinės kūrybos labui. LF bičiuliai kultūrinės kūrybos ir politinės laisvinimo veiklos sektorius laiko organiškomis vienos tautinės misijos funkcijomis, siekdami ne vieną stabdyti antros labui, bet abi skatinti Lietuvos laisvės labui.

Nuosaikumą frontininkai išlaikė ir bendravimo su okupuotos Lietuvos lietuviais klausime, nesišliedami prie siekiančių nuo tautos užsisklęsti, tačiau bendravimų su gimtuoju kraštu skirdami nuo bendradarbiavimo su “Gimtuoju kraštu”, nes redaktorių kėdėse ten sėdį lietuviai, deja, vykdo okupanto valią.

LF bičiulių sąjūdis lietuviškąsias problemas sprendė solidarumo su okupacijai rezistuojančia lietuvių tauta dvasioje, pasisakydamas prieš konservatyvios dešinės politinės veiklos suvulgarinimą, bet ir nesižavėdama liberalios kairės išradingai suręstais, tačiau be gilesnio turinio, “mokslinių metodų”, “moralinių impulsų” ar “kūrybingos intelektualinės mažumos” argumentais.

Buvo ir frontininkų tarpe besibaiminančių: vieniems atrodė, kad atsiliekame nuo liberalų pažangos, antriems— kad atplyštame nuo konservatorių patriotinės ištikimybės. Tačiau baimė be pagrindo. Jei šiandien į egzaminų komisijos kėdes susodintume Lietuvos pogrindžio spaudos ir mus iš anos pusės pasiekusių disidentų minėtais klausimais pareiškimus, frontininkai egzaminus nesunkiai būtų išlaikę.

KAD NETAPTUME ŽIŪROVAIS

Kas sąžiningai Helsinkio susitarimuose bandė rasti galimų pragiedrulių niūrioje okupuotos Lietuvos padangėje, praėjus Belgrado konferencijai, visas viltis turėjo palaidoti. Šios konferencijos lietuvių tautai palengvėjimo neatnešė. Priešingai, okupacinė letena pasunkėjo, areštai pagausėjo, religijos priespauda padidėjo. Bet tauta nepalūžo. Tirono siautėjimus, Aisčio žodžiais, nuoga krūtine atremia Petkus ir Terleckas, Plumpa ir Gajauskas, Zdebskis ir Šeškevičius, Sadūnaitė ir Poškienė, Garuckas ir Finkelšteinas, Žyprė ir Simutis, šimtai kitų žinomų ir nežinomų žmogaus teisių gynėjų, tūkstančiai mokyklų mokinių ir universitetų studentų, gausėjanti ir tvirtėjanti pogrindžio spauda ir išmintingai pasyvaus pasipriešinimo pozicijose apsikasusi tautos dauguma. “Lietuvos rezistencija turi senas tradicijas, gilias šaknis ir didelius tikslus”, tvirtina 17 metų sovietų kalėjimuose atkalėjęs rezistentas Kęstutis Jokubynas.

O kaip išeivija?

Įsidėmėtiną atsakymą į tai laišku redakcijai duoda JAV ir Kanados LFB centro valdybos pirmininkas Juozas Ardys: “Kai mūsų tauta taip ryškiai išsiskiria iš kitų tautų savo nuostabiu heroizmu, kuris turėtų ir įpareigoti, ir žadinti išeiviją vienybei ir akcijai, pati išeivija lieka be gairių, be praktiškų užsimojimų, vis daugiau ir daugiau palikdama laisvės kovos naštą pačiai tautai ar nurašydama asmeninius įsipareigojimus saujai besispardančių, net tinkamai nebeparemdama jų. Taigi, pamažu tampame tik žiūrovais”.

Ačiū Dievui, ta “besispardančių sauja” dar gausi. Ir Vlikas, ir Lietuvių Bendruomenė 1977 politiniame sektoriuje atliko nemaža gerų darbų. Nors kiek ir pajudėjo, tačiau iš visuomeninio nuosmūkio vis dar nepakyla Amerikos Lietuvių Taryba, kurios pareigūnai ne tik veiklos vienybės su kitais veiksniais nesiekia, bet dažnai sąmoningai ją ardo. Lietuvos bylai išlaikyti neišspręstų tarptautinių problemų sąraše, vykdydamas ilgalaikį projektą, ištvermingiausiai dirba Rezoliucijoms Remti komitetas. Gi pats viltingiausias ženklas Lietuvos laisvinimo horizonte— tai jaunimo, apsijungusio PLJ sąjungoje, atėjimas į politinės veiklos lauką. Praeityje, k.t. Kudirkos, Kalantos ir kai kuriais kitais atvejais jie irgi buvo atėję, bet greit vėl pasitraukė. Dabar su savo kongresais, demonstracijomis Washing-tone, pačiu originaliausiu šių metų Vasario 16 minėjimu Philadelphijoje (deja, mūsų spaudos mažai pastebėtu), su jau padarytu pasiruošimu birželio mėnesio akcijai jaunimas perėjo į politinę ofenzyvų. Ir jis lengvai susikalba su Bendruomene ir Vilku.

Helsinkyje nupintame krepšyje Belgrado konferencijos vaisius

surinko Brežnevas. Tačiau dėl to nereiktų nusiminti. “Mirusiuosius palikus laidoti mirusiems”, pozityviosios ir svetimiems dievams netarnaujančios lietuviškos jėgos turėtų labiau suglaudinti gretas ir padvigubinti pastangas. To reikalauja mūsų solidarumas su tauta.

 

★

Malonus skaitytojau,

apsimokėk prenumeratų, nes prenumeratos mokesčiu palaikai “Į LAISVĘ” gyvybę.

★

ADMINISTRACIJA DĖKOJA

Administracija nuoširdžiai dėkoja visiems skaitytojams, kurie labai gyvai reagavo į mūsų laiškus, priminusius kai kuriuos neišspręstus prenumeratos reikalus. Galime “Į Laisvę” skaitytojus painformuoti — gerokai pratuštėjusi žurnalo kasa vėl šiek tiek pasipildė.

Nedidelė dalis skaitytojų, kuriems laiškai buvo pasiųsti, neatsiliepė. Manome, kad dėl pašto kaltės mūsų laiškai Jūsų nebus pasiekę. Tiems, kurie neatsiliepė, netrukus vėl bus pasiųsti priminimai. Maloniai prašome į juos reaguoti.